Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos

K. Aleknaitė. Senųjų Lietuviškų vestuvių papročiai ir apeigos (0)

Vestuvės Karageliškių kaime, Elektrėnų sav. | E. Jakonienės nuotr.

Vestuvės, tai – amžinos meilės ir noro kartu praleisti visą gyvenimą įrodymas.

Tokio meilės įrodymo ir šeimos kūrimo noras, nesumažėjo ir šiais laikais. Tačiau, vis dažnesnė pora, tuokiasi iš reikalo, siekdami kažkokios naudos sau. O ir priesaika prieš Dievą nebeatrodo tokia būtina, kadangi, retas kuris, nuoširdžiai tebetiki, kad santuoka gali trukti visą gyvenimą.

Visa tai, kas susiję su šeimos kūrimu, mūsų protėviams buvo šventa ir nepertraukiama. Galbūt todėl jie, daugybę metųi šlaikydavo puikius santykius šeimoje. Tvirtai ir užtikrintai žengdavo koja kojon. Skaityti toliau

K. Aleknaitė. Namai – didžiausia vertybė. Namų simbolika etninėje kultūroje (0)

Pirkia. Dzūkija. XX a. Lietuvių liaudies menas. Architektūra I knyga. 171

Kokia mintis, pati pirmoji užgimsta galvoje, kai pamąstome apie namus, kai ištariame žodį – „namai“?

Kogero, daugeliui šis žodis siejasi su – jaukumu, ramybe, šiluma…

Kitiems, tai – saugus kampelis, erdvė, kurioje galima pasislėpti nuo gyvenimo negandų, kasdienių vargų. Tai vieta, kurioje galima pasisemti taip reikiamos vidinės ramybės, drąsos kovoti ir siekti tikslų, ryžto, kuris padės užtikrintai žengti per tokį širdžiai mielą, ašarų prisigėrusį ir džiaugsmingo juoko girdėjusį – namų slenkstį. Skaityti toliau

D. Žuromskienė. Gyvas tarpininkas tarp žmogaus ir dangaus (0)

Ąžuolas | wikipedia.org nuotr.

Žiema. Rodos, visas pasaulis baltas ir gražus. Dieve, koks puikus Tavo sumanymas!  O kad  už plastikinio lango  nebūtų automobilių dujų, smogo, amžino skubėjimo…

Žmogui trūksta gamtos, trūksta gamtos laiko, kurio tėkmė amžina ir niekur neskubanti.

Kažkur medis visas apsnigtas ir vienišas,dar visiškai nuogas,  „venom“ juodom, žiūri  į artėjančius saulės žingsnius ir stebisi mūsų gyvenimais. Mėgsta medis žiūrėti į kelią – atsimena visus kelelius, visus posūkius, ne vieną šimtmetį skaičiuoja Skaityti toliau

Trumparegystę sustabdęs penkiolikmetis Jeronimas džiaugiasi sustiprėjusiu regėjimu (2)

Jeronimas Darulis | J. Darulio asmeninio archyvo nuotr.

Esu Jeronimas Darulis, man 15 metų. Mokausi devintoje klasėje. Mėgstu sportą, žaidžiu futbolą ir tenisą. Vasarą dažnai žvejoju, patinka būti gamtoje, bet mielai pasėdžiu ir  prie kompiuterio.

Regėjimas sutriko vaikystėje

Dar nė nelankiau mokyklos, kai  tėvai pastebėjo, kad prastėja mano regėjimas. Tuo metu mėgdavau žiūrėti animacinius serialus. Vasarą nuėjome pas šeimos gydytoją pasiimti sveikatos pažymos. Patikrinusi regėjimą gydytoja pasakė, kad man reikia išrašyti akinius. Skaityti toliau

A. Guščius. Pamatinis statusas „Karalystėje“ (0)

Petras Dirgėla (1947-2015) | wikipedia.org, R. Tamošaičio nuotr.

Opių klausimų ir dėl Lietuvos praeities, ir dėl jos ateities nestokojama.  Neseniai išėjo dialogo knyga Apie Karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas.  Vilnius, „Naujasis Židinys-Aidai“, 2016.

Joje aplankytas jau sergantis Petras Dirgėla atsakė į lakoniškai pateiktus antikinę filosofiją studijuojančiojo V. Bartninko klausimus. Klausimai siauri, bet atsakymai platūs, juose ir asmeninė rašytojo patirtis, ir apmąstymai apie istorinį Lietuvos likimą.  Knyga buvo aptarta Rašytojų sąjungoje, – susirinko daug rašytojų, skaitytojų.  Apie knygą parašė rašytoją gerai pažinojusi ir jo kūrybą giliai išmananti profesorė Jūratė Sprindytė Skaityti toliau

L. Milčius. Prisimenant 1991 m. Sausio 13-ąją (video) (12)

1991 m. Sausio 13-osios naktis prie Aukščiausiosios Tarybos. | A.Žižiūno nuotrauka

Sunku ir pačiam patikėti, kad Sausio 13-osios nakčiai jau 26-eri metai, kurią dažnai pavadiname kruvinąją arba išbandymų naktimi. Manau, kad galima būtų pavadinti ir mūsų vienybės, ryžto, garbės naktimi, kuri leido išbrėkšti visai kitam rytui. Laikas, lyg upės vanduo – daug ką nuneša, sumaišo. Ir tai, kas vieniems atrodė ir atrodo nepaprastai svarbu, tragiška, didvyriška, dabar kitiems gali atrodyti tik kaip tolima, dabarčiai nelabai svarbi istorija.

Bet nevalia Sausio 13-osios nakties pamiršti, nes tuo metu sprendėsi laisvos Lietuvos valstybės, lietuvių tautos likimas. To meto dienos ir naktys, mano žmonių karta Skaityti toliau

Saldumynų atsisakę žmonės džiaugiasi pasiekimais (0)

Saldumynų atsisakę žmonės džiaugiasi pasiekimais | Technologijos.lt nuotr.

Gruodį pasibaigė saldumynų mėgėjų mestas sau iššūkis nevalgyti gaminių su pridėtiniu cukrumi 30 dienų. Lietuvos sveikuolių sąjungos išplatintas vaizdo įrašas daugelį žmonių paskatino nevalgyti skanėstų. Prie socialiniame tinkle esančios iššūkio grupės prisijungė pusantro tūkstančio žmonių.

Štai keletas  dalyvavusiųjų atsiliepimų:

,,Iššūkių laikytis drauge su bendraminčiais yra žymiai lengviau. Anksčiau  parduotuvėje Skaityti toliau

V. Jencius-Butautas. Liauda – literatūroje naudojamas, bet istorijai dar mažai žinomas regionas (0)

lentele-bistrampolyje-h-senkeviciui

… Ant vaškuotų gi grindų
Šoka plikos lig blauzdų
Liaudos gražios bajoraitės…
(Maironis, „Čičinskas“)

Henriko Senkevičiaus metų renginiai Skaityti toliau

R. Stankevičius. Nusilenkimas V. Bložei (video) (0)

Vytautas Bložė | respublika.lt, R. Sidarevičiaus nuotr.

Sausio 3 d. poeto Vytauto Bložės kūnas iš Kauno, kur buvo pašarvotas, bus atvežtas į Vilnių ir 14 valandą laidojamas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, šalia žmonos, šviesaus atminimo poetės Nijolės Miliauskaitės.

***

Paskutinės ką tik pasibaigusių metų dienos šventiškumą ūmai aptemdė liūdna žinia – netekome vieno paskutiniųjų Lietuvos poetų, prie kurio vardo be jokių išlygų dera tokie iškilūs žodžiai kaip „legendinis“, „poezijos didmeistris“, Skaityti toliau

K. Aleknaitė. Kūčių vakaras pagal protėvių papročius (0)

Kūčios | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr

Kai tamsusis metų laikas pasibeldžia į mūsų visų gyvenimus, o iš dangaus palengva ima kristi baltos ir lengvutės snaigės, visi sutartinai ima laukti artėjančių Kūčių ir Kalėdų.

Vieni šių švenčių laukia garsiai, iš anksto planuodami patiekalus, veiklas, ruošdami dovanėles artimiesiems. Kiti plaukia įprasta vaga, tačiau širdyje tarsi užgimsta kažkoks nepaaiškinamas laukimas, jaukumo jausmas, noras su visais susitaikyti, jausti meilę aplink ir savyje.

Būtent šiuo laikotarpiu, padidėja noras atlikti kuo daugiau gerų darbų ir užsidėti sau nematomą pliusiuką sąžinėje, kuris ateityje lyg ir garantuos vietelę Dievo pašonėje. Skaityti toliau

R. Švedienė. Senis Kalėda nedalijo daiktinių dovanų (0)

Mūsų Kalėda. 2003 m. Nuotrauka iš VšĮ „Kalėdų Senelio paštas“ archyvo.

Kaip vadinti – Kalėdų Senis, Kalėdų Senelis, o gal Senis Kalėda? Dabar vadinam ir Kalėdų Seniu, ir Kalėdų Seneliu, o tautosakoje galima rasti pavyzdžių su Seniu Kalėda. Yra nuomonių, esą pavadinimas Kalėdų Senis laikytinas bendrinei kalbai neteiktinu hibridu. Žinoma, dabar jau retas kas pasakys, kad tai  Senelis šaltis. 

Štai etnologas prof. Libertas Klimka knygoje „Tautos metai“ (2008) rašo: Rytų Aukštaitijoje tarpušvenčiu į kiekvienos trobos duris pasibelsdavo Senis Kalėda. Jis toks: apsirengęs išvirkščiais kailiniais, su kupra, pasiramsčiuoja dideliausia krivule. Būdavo dar lydimas būrio „avinėlių“. Skaityti toliau

XX a. Pilėnai. 1946 m. Kalėdos Labūnavoje (2)

Kulkosvaidininkas Zenonas | I. Meškausko asmen. archyvo nuotr.

Niekas neprisimena, kada pastatytas Labūnavos dvaro mūrinis bokštas. Galbūt dar baudžiavos laikais: dvarininkui savo valdoms apžvelgti, kaip dirba baudžiavininkai jų laukuose kavos puodelį išgerti. Daug ką matė laukuose stovintis vienišas bokštas. Tik vargu, ar jis yra matęs tokią aršią vietinių artojų kovą su svetimaisiais. Bokštas tapo tartum dvidešimto amžiaus Pilėnai? Tik šį kartą nelaimę atnešė ne krikšto nešėjai iš Vakarų, baltais apsiaustais su juodais kryžiais, o „pasaulio išvaduotojai“ žvaigždėtomis kepurėmis iš Rytų. Bokšto sieną varpė ne aštrios ietys, o spiečius kulkų „dum-dum“. Šios mūro sienos dengė ne tik kovotojus, bet moteris ir vaikus, kurie nenorėjo nusilenkti atėjūnams. Stovi kulkų suvarpytas, apšepęs bokštas, bylodamas, Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Vorkuta šiandien (1)

vorkuta_r-jasukaitienes-nuotr

Kiekvienam lietuviui Vorkutos pavadinimas pirmiausia asocijuojasi su trėmimais, šachtomis, kuriose dirbo ne tik mūsų tautiečiai. Čia, šiaurės poliaračio link, buvo tremiami įvairių tautų (anti)sovietiniai piliečiai. Ir ne tik. Pasitaikydavo vokiečių, lenkų, suomių,  net amerikiečių.

Einu į parodą, o vaizduotėje jau matau aplūžusius, į žemę susmegusius medinius kryželius, bekyšančius iš storos sniego pusnies, ištuštėjusias šachtas, apleistus barakus, kuriuose gyveno politiniai kaliniai. Tikiuosi palyginti Raimondo Puišio nuotraukas su savo tėvelio, buvusio kalinio, vėliau amnestuoto, bet nepaleisto-neišleisto į tėviškę, kol nepasibaigė tremties laikas – nuotraukomis, darytomis prieš šešis dešimtmečius toje pat Komijoje, tik gretimama mieste – Intoje. Vorkuta – šiauriausias miestas, iki kurio buvo nutiestas geležinkelis, kaip pasakoja ten kalėjusieji, ant tremtinių kaulų. Skaityti toliau

V. Vasiliauskas. Lietuvos idėjos žmonės ir jų žemė (0)

Juozas Prapiestis (1949 – 2013) | iš A. Patacko gauta nuotr.

Prieš Kalėdas  įprasta rinkti,  be kita ko, ir Metų knygą.  Mano Metų knyga būtų   šiemet  pasirodžiusi antisovietinio pogrindžio  dalyvio  Juozo  Prapiesčio (1949 – 2013)  kūrybos rinktinė „Amalo  uogos“.  Masinės makulatūros  jūroje  autorius  atrodo kaip balta varna. Graudžiai nekomercinis.

Kaip nekomerciniai būtų Vaižgantas ar Antanas Vaičiulaitis,  su kuriais  savo humanizmu,   atjauta   žmogui įprasta lyginti brandžiausią programinį Juozo  Prapiesčio grožinės literatūros  kūrinį  „Pasaulė prasideda sodzun“. Skaityti toliau

J. Streičas. Europos humanizmas yra pavojingas (0)

Janis Streičas | U. Žilytės pieš.

Janis Streičas, garsus latvių kino režisierius, rugsėjo 26 d. atšventė 80-metį. Populiariausi jo filmai – „Svetimos aistros“, „Teatras“, „Joninių nakties spalvos limuzinas“, „Žmogaus vaikas“, „Rudolfo palikimas“. Dabar užsiima tapyba, organizuoja plenerus Dzūkijoje, Veisiejuose. Dažnai lankosi sodyboje prie Kapčiamiesčio. Jo žmona Vida yra lietuvė, dukra Viktorija – Kauno muzikinio teatro aktorė ir dainininkė. Tad visai suprantamas jo prisipažinimas: „Taip, aš esu beveik lietuvis…“

– Sakoma, kad latgaliai skiriasi nuo kitų latvių, nežinia kuo jie dedasi!

Nereikia klausytis kvailų šnekų. Lat­galiai yra pagrindinė gentis, davusi Lat­vijai vardą, vėliavą ir kalbą, augusi kultūros vystymosi kelyje, sąlytyje su Europa, su kitomis tautomis, su lyviais, kuršiais, vokiečiais. Skaityti toliau

Praktika Argentinoje: pažintis su pasaulio lietuviais (0)

indre-mockute_vdu-lt

Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) Menų fakulteto (MF) Kūrybinių industrijų bakalauro trečio kurso studentė, Indrė Mockutė, atliekanti praktiką Lietuvių savišalpos ir kultūros draugijoje „Nemunas“ tolimojoje Argentinoje, teigia, jog mėgaujasi kiekviena diena ir kad praktikos metu įgytas žinias ateityje pritaikys ne tik profesinėje veikloje, bet ir asmeniniame gyvenime.

„Jau dabar žinau, kaip ir kur panaudosiu įgytą patirtį grįžusi į Lietuvą“, – sako Indrė. Studentė į šią praktiką išvyko laimėjusi konkursą „Tarptautinės praktikos lituanistinio švietimo mokyklose,

Skaityti toliau

E. Kukytė. VDU etnologai jau pradėjo tautinių drabužių metus (nuotraukos) (0)

VDU etnologai jau pradėjo tautinių drabužių metus | E. Kukytės nuotr.

Lapkričio 16 d. Kaune, Vytauto Didžiojo universitete (VDU) bei Perkūno name buvo surengtas susitikimų ciklas „Nuo kirtlės iki undaroko: apie tautinį ir istorinį drabužius iš pirmų lūpų“, kurio tikslas – populiarinti tautinius ir istorinius rūbus, paskatinti domėjimąsi jais bei atkreipti visuomenės dėmesį į sunkumus, iškylančius atkuriant šiuos drabužius.

Kaip daugeliui tikriausiai jau teko girdėti, 2017 metai yra paskelbti Tautinių drabužių metais. Tai reiškia, jog jie bus kupini įvairių projektų bei renginių tautinių rūbų tematika. Bet kuriam etnologui Lietuvoje kaip diena yra aišku, jog etnokultūra nelaukia – apie ją šviesti visuomenę reikia jau dabar. Skaityti toliau

P. Šimkavičius. Dieve, laimink Latviją, Lietuvą ir Estiją (nuotraukos) (0)

Dieve, laimink Latviją, Lietuvą ir Estiją | P. Šimkavičiaus nuotr.

Lapkričio 18 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje skambėjo Latvijos ir Lietuvos himnai. Čia vyko Latvijos Respublikos nepriklausomybės 98-ųjų metinių iškilmingas minėjimas, kuriame dalyvavo Latvijos ambasadorius Lietuvoje J. E. Einaras Semanis (Einars Semanis). Į šventinį renginį taip pat atvyko Latvijos 1991 metų barikadų statytojų Marupės bendrijos atstovai Janis Ozols (bendrijos vadovas) ir Laura Liepkalne, Lietuvos latvių visuomeninių organizacijų koordinacinės tarybos  pirmininkė Gunta Rone, buvęs Ukrainos ambasados Lietuvoje darbuotojas Mikola Dziadzinas (Mikola Dziadzin), Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininkas plk. Raimundas Matulis, prof. Valdas Rakutis, nevyriausybinių organizacijų atstovai ir Vilniaus Skaityti toliau

Dainos padėjo ištverti visus sunkumus ir sulaukti tokio gražaus amžiaus (0)

matuliene

Buvusi ilgametė Širvintų rajono Anciūnų kultūros namų etnografinio ansamblio vadovė, 7 vaikų mama, 8 anūkų močiutė ir 8 proanūkių prosenelė Elena Matulienė varto nuotraukų albumus, prisimena prabėgusius metus, sutiktus žmones ir džiaugiasi, kad gyvenimas yra prasmingas, kad geriausia išeitis iš sunkumų – išspręsti sunkumus. Rugsėjo 20 dieną garbingą 90 metų jubiliejų šventusi  senolė sako:

– Turbūt dainos padėjo ištverti visus sunkumus ir sulaukti tokio gražaus amžiaus. Nuo mažų dienų mėgau dainuoti lietuvių liaudies dainas, nepamirštu jų ir dabar, jos visada širdį ramina ir nuo liūdesio saugo. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. The macalla suite – praeities skausmo aidas (0)

100_6495

Per atoslūgį Atlantas atidengia akmenis, bangų mūšos sutrupintus, nugludintus laiko, todėl nebeskaudžius basoms kojoms ir prašalaičio akiai. Tik ne airio sielai… Visa, kas byloja apie tam tikrą ritmą, nuolatinę kaitą, sustyguojančią ne tik gamtos, bet ir žmogaus, visos tautos, netgi visos žmonijos būtį, neapsieina be skausmo. Ši alegoriška įžanga – iš noro paaiškinti,  žodį „macalla“ ir jo prasmės visuotinybę.

Atvykus į Airiją, į savo  vaikaičių gimtinę, maga kuo daugiau pamatyti, pažinti. Kai mano anūkė sako: „Myliu Lietuvą, nes ten gyvena močiutė“, atitariu: „Myliu Airiją, nes ten gyvena mano vaikai ir anūkai“. Šį kartą dukra, belaukdama atvykstančios viešnagėn, nupirko bilietus į Monagano teatre vyksiantį koncertą. Skaityti toliau

A. Lapinskas. Vilniaus savivaldybėje lenkai liejo priekaištus Lietuvai (35)

Anatolijus Lapinskas | asmeninė nuotr.

Spalio 28 d. Vilniaus savivaldybėje įvyko Europos žmogaus teisių fondo surengta tarptautinė konferencija „Tautinių mažumų teisės ir lūkesčiai Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės kontekste“, skirta aptarti tautinių mažumų teisių problematikai Lietuvoje.

Minėtas fondas buvo įkurtas 2010 metais Vilniuje, kaip „atsakas į žmogaus teisių bei tautinių mažumų teisių pažeidimus ir piktnaudžiavimus Lietuvoje“. Toks veiklos diskursas, matyt, verčia nuolat ieškoti tų pažeidimų ir piktnaudžiavimų, o jeigu jų neįmanoma surasti, tai pačiam fondui arba jam artimiems asmenims juos sugalvoti.  Skaityti toliau

R. Čėsnienė. Lietuvių etninėse žemėse Lenkijoje vyko švietimui ir etninei kultūrai skirtos metodinės dienos (0)

Punsko muziejuje. Viduryje Aldona Vaicekauskienė | rengėjų nuotr.

Spalio 27–28 dienomis lietuvių etninėse žemėse Seinuose ir Punske (Lenkija) Švietimo ir mokslo ministerijos ir Ugdymo plėtotės centras surengė metodines dienas tema „Bendruomenės tradicijos, paprotinė teisė, elgesys ir etiketas“. Šiame renginyje dalyvavo 58 etninės kultūros puoselėtojai ir kuratoriai iš įvairių Lietuvos regionų ir 104 Lenkijos lietuviškų mokyklų mokytojai bei mokyklų vadovai. Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjungos pirmininkė Rūta Čėsnienė su Alkas.lt pasidalino įspūdžiais pasibaigus šiam renginiui.

Metodinių dienų tikslas – tobulinti mokytojų didaktinę kompetenciją, supažindinant juos su Lietuvos švietimo prioritetais 2016–2017 m. m., aktyviais regionų etnokultūros Skaityti toliau

Z. Tamakauskas. Vėlinių aidai… (nuotraukos) (0)

Tankai Budapešto Didžiajame Bulvare 1956 m. | wikipedia.org nuotr.

Šių metų Vėlinių išvakarėse, kaip ir kiekvienais  metais, Vengrijos ambasada vėl pakvietė kartu pabūti  ir prisiminti 1956-ųjų metų įvykius Vengrijoje bei jų atgarsius Lietuvoje.  Tų įvykių metu buvo pademonstruota lietuvių ir vengrų tautų vienybė trokštant vieni kitiems laisvės.  Vėlinės Lietuvoje lyg tapo pasipriešinimo sovietiniam okupantui simboliu. Minėjimai vyko Kaune  ir Vilniuje.

Nuo tų įvykių mus skiria jau 60 metų. Abi kovojusios už savo laisvę tautos,  nugalėjusios  sovietinį imperializmą,  sutraukė nelaisvės pančius. Tačiau istorinė  – lietuvių ir vengrų tautų tuomet  parodytos vienybės atmintis liko gyva. Gyvi ir Skaityti toliau

I. Kovalevska. Nusiliekime savo pirmą žvakę (nuotraukos) (0)

1-3-k300

Be abejonės visiems jauku įeiti į šviesius ir šiltus namus. Deganti žvakė juose simbolizuoja šviesą, tikėjimą, lydi  mus nuo  gimimo iki mirties, dega per mūsų krikštynas, vestuves, gimtadienius, jos šviesa išlydi mus į amžinybę, ją uždegę prisiminame palikusius mus artimuosius. Ne tik restoranuose, dvaruose ar bažnyčiose plevena jų liepsna, bet ir mūsų namuose per svarbias šventes, Velykas ar Kalėdas. Tikimės, kad žvakės šviesa turi magiškų galių išvyti piktąsias dvasias ir prikviesti mums sėkmę ir ramybę.

Dabartiniais laikas žvakėmis apsirūpiname parduotuvėse, mugėse, net ilgiau nesusimąstydami, kaip  jas gamino prieš atsirandant elektrinėms lemputėms mūsų Skaityti toliau

Kaip laimėti karą neturint ginklų: stebuklai, kuriuos daro karinės psichologinės operacijos (0)

Rusijos psichologinių operacijų dalinio karių emblema | technologijos.lt nuotr.

Psi­cho­­lo­­gi­­niai ka­­rai vyk­­do­­mi įvai­­rio­­se sri­­ty­­se – nuo ka­­ry­­bos ir po­­li­­ti­­kos iki eko­­no­­mi­­nių ir so­­cia­­li­­nių san­­ty­­kių. Ka­­riau­­ja­­ma be tie­­sio­­gi­­nės kon­­fron­­ta­ci­jos, fi­ziš­kai ne­nai­ki­nant ka­ri­nių ir/ar ci­vi­li­nių prie­ši­nin­ko iš­tek­lių. Šio ka­ro tiks­las – su­ke­liant tei­gia­mus ar nei­gia­mus jasumus ir net­gi au­drin­gas ma­si­nes reak­ci­jas, keis­­ti prie­­ši­­nin­ko ka­rių ir vi­­suo­­me­nės dva­si­nes ir dorovines nuo­sta­tas, pa­žiū­ras ir įsi­ti­ki­ni­mus. Pro­pa­gan­di­nė in­for­ma­ci­ja, ga­li kel­ti įvai­rius jaus­mus, pa­vyz­džiui, kel­ti ka­riams šei­mos, Tė­vy­nės il­ge­sį ar­ba ne­pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vo va­do­vy­be.

Psichologinio karo esmė, ir jo poveikio priemonės Skaityti toliau

A. Ramanauskaitė-Skokauskienė. Ko pravirko ąžuolai? (6)

A. Ramanauskatė-Skokauskienės nuotr.

Skiriama partizanų A. Ramanausko-Vanago ir B. Mažeikaitės-Vandos suėmimo šešiasdešimtmečiui paminėti

Kaune, prie Kampo ir Kalniečių gatvių sankirtos esančiame skverelyje stovi paminklas su užrašu : „Lietuvos partizanui-generolui  Adolfui Ramanauskui-Vanagui atminti“  , o netoliese yra ir  paminklinė juodo granito lenta, kuri byloja:  „Šioje vietoje 1956 m. spalio 12 d. Skaityti toliau

M. Danys. Vydūnas Detmolde šiandien (0)

Miroslavas Danys prie Vydūno atminimo lentos | T. Staniko-nuotr.

Praėjo daugiau nei treji metai nuo tos dienos, kai 2013 m. gegužės 10 d. prie buvusio Detmoldo studentų bendrabučio pastato Wiesenstr. 5, kuriame Vydūnas  trumpai gyveno kaip karo pabėgėlis, buvo atidengta atminimo lenta ir biustas.  Nuo to laiko abu šie įspūdingi atminties ženklai puikiai atlieka savo paskirtį, patraukdami žmonių, einančių šia judria gatve tarp geležinkelio stoties ir teatro, dėmesį. Dabar detmoldiečiams  Vydūno vardas jau nėra visiškai nežinomas. Paklausti  apie Vydūną, vis daugiau  žmonių atsako teigiamai: „Taip, Vydūnas yra tas, kuris gyveno Vyzenštrasėje, lietuvių  rašytojas ir mokslininkas.“ Eiliniai miestiečiai reaguoja į Vydūno vardą teigiamai ir net su neslepiamu smalsumu. Skaityti toliau

V. Bagdonavičius. Vydūno sugrįžimas ir Mažosios Lietuvos panteono tapsmas (2)

Bitėnų kapinės | wikipedia.org nuotr.

1991-ji Lietuvos istorijon įrašyti kaip ypatingi. Jų pradžioje buvo patikrintas tautos pasiryžimas laisvei. Šį kartą tam patikrinimui prireikė skaudžios kraujo aukos. Šimtai tūkstančių be jokios dvejonės tai aukai pasiūlė savo gyvybes. Likimas iš tų šimtų tūkstančių pasirinko vieną seserį ir trylika brolių. Beveik visi kaip vienas sakėme laisvei „Taip“ vasario 9-ąją. Su tuo žodžiu lūpose į kapus lydėjome ir liepos 31-osios aukas. Dvasios stiprybė laimėjo, auka buvo priimta, ir, baigiantis rugpjūčiui, skausmo ašaras pakeitė iškentėto džiaugsmo ašaros. Iškentėtąjį laisvės žiburį paėmėme į savo pačių rankas..

Laisve alsuoti pradėjusią Lietuvą  lyg žaibas nušvietė dar vienas ypač svarbus tų pačių Skaityti toliau

L. Jurša. Lietuviai turi išgirsti ir antrąją pusę – Azerbaidžaną (24)

Knygos „Juodojo sodo tragedija“ viršelis

Dienos šviesą išvydo Gintaro Visocko knyga „Juodojo sodo tragedija“. Tai – antroji Mokslotyros instituto išleista knyga apie Azerbaidžaną. Pirmą, „Tautų kraustymai Kaukaze XX a.“, parašė istorikas Algimantas Liekis. Šį kartą į Azerbaidžano praeitį ir dabartį pažvelgta lietuvio žurnalisto akimis.

Juoduoju sodu azerbaidžaniečiai nuo seno vadino Kalnų Karabacho kraštą, tuo sakydami, kai tai – brandus, derlingas, gyvybingas sodas. Jau visą ketvirtį amžiaus šis kraštas yra kruvina Azerbaidžano žaizda. Skaityti toliau

I. Vitkauskienė. Estijoje – ne taip… (20)

Vienas iš restauruotų provincijos dvarų | I. Vitkauskienės nuotr.

Šią vasarą su šeima keliavome po Estiją. Ir visąlaik lydėjo jausmas – Estijoje kažkas ne taip… Ne taip, kaip Lietuvoje.

Pirmąją nakvynę buvome užsisakę internetu. Viešbutukas kaimo vietovėje, neprivažiavus Pernu. Vėlokai išvykę iš Lietuvos pasiekėme jį apie vidurnaktį. Prieš tai paskambinome šeimininkui ir įspėjome, kad atvyksime vėlai. „Nieko tokio, – savininkas nenustebo. – Durys bus atidarytos, kambarių raktai – prieškambary ant staliuko“. Skaityti toliau