Saulės arkliukai

Erikos Petunovienės (Aytės) paroda „Pasaulio gimimas“ kuria paslaptingą pasakos, mito, sakmės apie pasaulio pradžią nuotaiką.

Orfizmu dvelkiančios autorės kompozicijos (pvz., „Kraštovaizdis“, „Vidurdienis“, „Simfonija“) išreiškia kūrinio prasmę be objekto, tiesiog spalvų ir formų pajautimu, primindamos Roberto ir Sonios Delaunay ryšio su jutiminiu pasauliu atsisakiusį vaizduotės žaismą. Polokiškos dvasios (nors ir menkesnio formato) „Grįžulo ratai“, kaip ir nežabota energija trykštantis „Eros“, išreiškia ne tik raudoniu pulsuojantį geidulingumą, bet ir mistinį veržimąsi į Skaityti toliau →

„Pasveikink savo šalį gimtadienio proga!“ – kviečia prezidentė.
„Švęskime Vilniaus gimtadienį!“ – ragina Vilniaus meras.

Skambūs viešųjų ryšininkų politikams padiktuoti šūkiai. O istorija? Kodėl piktinamės Kremliaus propagandistais, kai mūsų pačių aukščiausi pareigūnai šiandien skelbia Vasario 16-ąją esant „šalies gimtadieniu“, „valstybės gimtadieniu“. Tarsi ilgaamžės Lietuvos valstybės niekad nebūtų buvę. Tarsi Lietuva būtų gimusi Skaityti toliau →

Zen koan: „Kaip tavo veidas atrodė prieš tavo tėvams gimstant?“

Karnavalas, simbolizuojantis žiemos pabaigą, paplitęs visoje Europoje (Venecijos karnavalas, Vokietijos, Belgijos karnavalai, lietuvių Užgavėnės, rusų Maslenica ir kt. tautų karnavalai).

Venecijos karnavalo kilmė –pagoniška romėnų šventė Saturnalijos, skirtos romėnų dievui Saturnui (dievo Jupiterio tėvui), kuriam yra priskiriama derlingumo globojimo funkcija. Skaityti toliau →

Laumės juosta yra vienas būdingų vaivorykštės, dangaus skliaute regimo efemeriško optinio reiškinio – įvairiaspalvės juostos – pavadinimas. Šis posakis, kiek romantizuotas ir plačiai vartojamas ne tik dangaus fenomenams, bet ir kitų sferų dalykams pavadinti, atrodo jau kiek banalokas. Tačiau gilinantis į jo kilmę, ištakas, vartojimo pradžią bei paplitimo baltų žemėse ir už jų ribų arealą, paaiškėja, kad vaivorykštės, kaip moteriškos mitinės būtybės ar jos atributo, samprata pasaulyje yra plačiai paplitusi, pradedant rytų, vidurio ir pietų Europa, baigiant pietvakarių Azija.

Skaityti toliau →

Straipsnių ciklo – neformalaus puošybos katalogo – pabaiga. Pradžia: “Liaudies kultūra”, 2011, Nr. 4: I. Vartai, varteliai, tvoros. Tęsinys: “Saulės arkliukai”: II. Laukujos durys; III. Priebučiai, verandos, pavėsinės; IV. Langai; V. Sienos ir kerčios; VI. Rizalitai; VII. Mezoninai; VIII. Balkonai bei galerijos; IX. Stogų skydai; X. Švieslangiai; XI. Frontonai; XII. Stoglangiai; XIII. Tūrinės laiptinės; XIV. Sijos, gegnės bei pasparos; XV. Bokšteliai; XVI. Stiklai; XVII. Dūmtraukiai; XVIII. Ugniasienės;  XIX. Metalo dirbiniai; XX. Krosnys; XXI. Vidaus patalpos

Paskelbtų skyrių papildymai. 2 dalis Skaityti toliau →

Tikra tiesa – mes patys sau tapome medijomis. Mano vidutinio lankomumo FB paskyros sraute – daugybė Kūčių vakaro ir Kalėdų ryto nuotraukų. Daugybė šiltų, gražių sveikinimų.

Gražiausiomis nuotraukomis buvo dalijamasi. Kadangi kas FB poste – vieša, surizikavau pasiskolinti net keliasdešimt nuotraukų, o iš jų matysime, kiek iš esmės tradicija yra tvirta, kiek jos dekoracijose naujovių, kas kaip švenčia, kas kur keliauja per Skaityti toliau →

Žmonių būna, aišku, visokių.

Bet kai ištekėjau už ispano, per mūsų vestuves Lino draugai man pasakė: kad ir kur emigruotų galisas, kad ir kokia būtų žavinga jo žmona, jos šalis ar gražus gyvenimas, jo žemė bus galingesnė. Netikėjau.

Ji šauks jį sapnuose ir galisai turi net žodį tam šauksmui – „moriña“. Nerasi čia žmogaus, kuris norės palikti savo kraštą! Už jokius pinigus, už jokį gerą gyvenimą! Niekas jo nesupras, jeigu jis aiškins, kad Galicija jam nepatinka. Nes „geras gyvenimas tik ten, Skaityti toliau →

Kone dažniausias man užduodamas klausimas yra – ar nebaisu būna, kai dirbi karo zonoje? Vakar nuoširdžiai sau pripažinau, kad tai, ką aš ten patiriu, yra visiškas menkniekis palyginti su ugniagesių darbu.

Su tuo karu būna taip – nuvažiuoji kaip turistas. Pagyveni fronte kelias dienas ir grįžti. Kartais kažkur pašaudo, kartais kažkas pasproginėja, bet dažniausiai viskas praeina tyliai ir ramiai. Skaityti toliau →

Amerika, XX a. septintasis dešimtmetis, kontrkultūra, Džimis Morisonas, psichodelinė muzika, psichodelinė dailė… psitransas ir pagaliau – vadinamoji psichodelinė kultūra, populiari ir tarp Lietuvos jaunimo. Apie reiškinį pasakosime kituose žurnalo numeriuose. Šį kartą pateikiame Kristinos Vrubliauskaitės nuotraukų, į kurias atkreipėme dėmesį jau socialiniame tinklapyje „Facebook“. (Draugai ir draugų draugai – nuostabus dalykas). Tai ne šiaip šėlionės, sakė nuotraukų autorė ir jos draugai, tai – noras giliau pajusti gamtą ir būtį… Skaityti toliau →

– Graži vasara, – pabandė užmegzti rimtą pašnekesį Bretšneideris.
– Šūdo verta! – atrėžė Palivecas, dėliodamas indus į spintą.

Jaroslavas Hašekas. Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai.

2015 m. vasara Prahoje buvo labai graži. Praverdama Prahos istorinių tualetų ir naktipuodžių muziejaus duris, žinojau, kad tai išskirtinė vieta Europoje. Apie ją rašyta lietuviškuose internetiniuose dienraščiuose, taip pat ir lenkiškoje spaudoje. Skaityti toliau →

Mažoji mano
Tarp pirštų byrantis smėli
Gražioji mano
Beribis padangių mėli

Skalsioji mano
Su ašara beriamas grūde Skaityti toliau →

Priklausau kartai, kuri augo žiūrėdama J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovo“ filmus (knygas tai visos kartos skaitė). Buvau ir esu nepataisomas „Žiedų valdovo“ fanas, turiu visus filmus, visas dokumentikas, garso takelius ir t. t.

Menotyrininkai išsijuoktų, bet man visada buvo „Žiedų valdovo“ privalumas, o ne trūkumas, kad jame yra labai aiškūs gėris ir blogis, o ne 50 pilkų atspalvių. Skaitydamas ar žiūrėdamas blogio gali nekęsti visa širdele ir jokie maišyti jausmai tavęs dėl to neapima, sirgti už gėrį irgi be jokių dvejonių. Skaityti toliau →

Kaune, Girstučio kultūros rūmuose veikianti dailininko Viliaus Ksavero Slavinsko paroda „Naujos vizijos“ panardina stebėtoją į siurrealią erdvę, perpinančią sąmonę su pasąmone, gyvenimą su sapnu, tikrovę su vizija. Įvairiapusiškai interpretuodamas vaizduojamus objektus ‒ haliucinacines pasąmoninio pasaulio būtybes ‒ autorius savo kūryboje laviruoja tarp simbolistinio siurrealaus figūratyvizmo ir ekspresyvios abstrakcijos.

Laisvi realybės ir fantazijos junginiai jo kompozicijose ne tik pasakoja iš pirmo žvilgsnio regimas istorijas, bet ir atveria dinamiškas, patį žiūrovą mąstyti ir savas Skaityti toliau →

Suku ratus kasdien po kelis kartus aplink skurdžius miesto medžius ir krūmus… Kai daug prisninga – vis tiek gražu, bet kankina nostalgija išsiveržti į platesnes erdves, kur daug oro, daug vietos, mažai žmonių, ir net esu pasiryžusi klampoti per neperžengiamus pusnynus, ir pasiryžusi kurti pečius ir krosnis, net vandens iš šulinio parsinešti – pereiti prie natūralaus, sunkaus ir paprasto buvimo, pailsėti nuo interneto, kuris savo blogomis naujienomis kasdien drumsčia širdį, užmiršti Skaityti toliau →

Kai buvau visai maža, iki kokių ketverių metų gyvenau Panevėžio rajone, nedideliame Raguvos miestelyje. Mūsų giminėje ir šeimoje nebuvo klasikinių tradicijų iš gerojo kaimo, tad Velykoms vašku kiaušinių nemargindavo ir neskutinėdavo.

Juolab niekas nepasikeitė  persikėlus gyventi į Panevėžį. Ir toliau dažydavo su kiaušinių lukštais. Na ką daryti, mano šeima nebuvo valstiečiai, greičiau miestelėnai, šiek tiek palaikantys ryšius su kaimu iš kažkokios inercijos. Ir ilgą laiką jokiais keliais iki manęs neatėjo nuostabus kiaušinių marginimo menas – nei iš draugų šeimų, nei iš pažįstamų… Skaityti toliau →

Šis trumpas Janinos  Zvonkuvienės pasakojimas –   iš 2016 metų. Pasirodo, klaipėdietės neužsidaro namuose, o buriasi į klubus, susitinka, šnekasi, prisimena… Kuo ne pateikėjos? Ir pats tokių klubų buvimo faktas mums labai prie širdies… Paskaitykime ir pažiūrėkime. Žmogui rūbas – nelyg antra oda. Įdomu ir jaunam, ir senam.   Ir vadinamasis vintažas dabar madingas. Ne kiekvienas jauniklis žino bent ką apie pokario laikų siuvėjas, madas, audinius, kurie, beje, buvo daug geresnės kokybės negu dabartiniai. Iš krepdešino net vaikams pasiūdavo sukneles, iš vilnos taip pat – atrodė, kad tai yra norma. Tik kasdienai iš perkelio siūdavo, iš flanelės. Ir vis tiek viskas natūralu. Yra ką apgailėti, kai net viskozinis audinys dabar jau atrodo besąs geras…  Ar dabar mes nesame skurdesni, kai gerai pagalvoji? Skaityti toliau →

Jau beveik visą mėnesį kauniečiai turi galimybę apžiūrėti galerijoje „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio 62) eksponuojamą Miglės Morkūnaitės papuošalų parodą „Margai rašyta“. Tai, sprendžiant iš Deivio Slavinsko nuotraukų, iš odos, dekoratyvinių akmenėlių ir galbūt audinio sukurti pakabukai, kurių centre – lietuvių senųjų audinių raštų fragmentai. Paroda dar veiks iki balandžio 9-os dienos. Skirta ji Kovo 11-ajai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui.

Gal ir į gera, kad mus ši informacija pasiekė kiek pavėluotai, dėl to jau galime suprasti, kaip žmonės į šią puikią, lauktiną, remtiną iniciatyvą reaguoja. Sako: taip gražu, Skaityti toliau →

Tokį grožį nejučiomis visi su atsidūsėjimu pavadiname vienu paprastu žodžiu – pasaka! Tikrų tikriausia pasaka! Ji šalia mūsų. Ji aplink mus. Ji – prie Telšių, prie mano gimtinės. (Pajūriuose visada daugiau žliaugiančio rudens, o Žemaitijos kalneliuose ir gojeliuose – bent žiemą būna ir žiemos…)

Antrą kartą čia buvau taip giliai įspūdingo grožio sukrėsta. Pirmą kartą, kai visas Degaičių parkas, kiek tik jo plotų matyti, buvo užlietas žydinčių neužmirštuolių. Tai buvo Pavasario ir Meilės pasaka. Nes gegužę būna Mildos diena. Dabar, gruodį, – žiemos pasaka. Skaityti toliau →

Mieli jaunieji „SAULĖS ARKLIUKŲ“ bičiuliai,

štai jau visas mėnuo mūsų skyrelis KŪRYBA laukia Jūsų darbų – poezijos, prozos, vaizduojamosios ar taikomosios dailės kūrinių, tradicinės kūrybos ir netradicinės – visokiausios kūrybos, kokią tik galima skelbti internete.

Pastebėję saviraiškos ir raiškos kupiną sielą, mes, suprantama, kviesime skelbti savo kūrybą, bet juk gali būti ir taip, kad mes nepastebėsime… Tad Jūs nelaukite, kol Jus kas pastebės – patys pasirodykite! Skaityti toliau →