Saulės arkliukai

Kažkada viename sename televizijos interviu išleidau gyventi palyginimą, kad festivalis ,,Skamba skamba kankliai“’ yra folkloro žmonių atlaidai, į kuriuos būtina susirinkti kasmet. Posakis ,,folkloro atlaidai“’ sėkmingai gyvuoja, tik gaila, kad ne visi galėsime dalyvauti festivalyje. Bet festivalis, supersaugiai sumažintas, vyks ir šiais metais.

Nuo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblio ,,Vilnelė“ išleidžiame mūsų Astą Pereckienę padainuoti jau tradiciniu tapusiame solistų koncerte ,,Čiulba čiulbutis“ šį šeštadienį. Vakar Asta sakė, kad jaudinasi. Ko, mieloji, ar bijai Dailės akademijos sienų, ar bijai, kad graudinsies dėl pristabdyto dainų pasaulio? Skaityti toliau →

Pandemijos audrų blaškomas pasaulis ilgisi stebuklo. Verkiant reikalingas Didysis  Vairininkas, padėsiantis, pirma, sutramdyti virusą, antra, padaryti taip, kad gyvenimas vėl tekėtų  įprasta vaga, o verslas suktųsi ikipandeminiu tempu – globaliai. Verslininkai, juos aptarnaujantys politikai ir namie užsisėdėję pilki vartotojai verste verčia gelbėti turizmo industriją ir gaivinti atvirų sienų negyvą dogmą.

Taip, norėtųsi tikėti, jog COVID -19 netrukus išsikvėps, tačiau protingiau būtų įsiklausyti Skaityti toliau →

Zen koan: „Kaip tavo veidas atrodė prieš tavo tėvams gimstant?“

Karnavalas, simbolizuojantis žiemos pabaigą, paplitęs visoje Europoje (Venecijos karnavalas, Vokietijos, Belgijos karnavalai, lietuvių Užgavėnės, rusų Maslenica ir kt. tautų karnavalai).

Venecijos karnavalo kilmė –pagoniška romėnų šventė Saturnalijos, skirtos romėnų dievui Saturnui (dievo Jupiterio tėvui), kuriam yra priskiriama derlingumo globojimo funkcija. Skaityti toliau →

Laumės juosta yra vienas būdingų vaivorykštės, dangaus skliaute regimo efemeriško optinio reiškinio – įvairiaspalvės juostos – pavadinimas. Šis posakis, kiek romantizuotas ir plačiai vartojamas ne tik dangaus fenomenams, bet ir kitų sferų dalykams pavadinti, atrodo jau kiek banalokas. Tačiau gilinantis į jo kilmę, ištakas, vartojimo pradžią bei paplitimo baltų žemėse ir už jų ribų arealą, paaiškėja, kad vaivorykštės, kaip moteriškos mitinės būtybės ar jos atributo, samprata pasaulyje yra plačiai paplitusi, pradedant rytų, vidurio ir pietų Europa, baigiant pietvakarių Azija.

Skaityti toliau →

Tai vienas iš kelių įdomiausių ir originaliausių Dionizo Poškos gatvės namų. Dėl šio statinio savito architektūrinio-vizualinio patrauklumo ne vienas pirmąkart čia praeinantis žmogus stabteli (o praėjęs atsisuka) ir  nufotografuoja atminčiai.  Bent jau mobiliuoju telefonu.

Šis istorizmo stiliaus namas pastatytas 1902 m. pagal architekto Antono Filipovičiaus-Duboviko projektą. Dėl šio namo architektūrinės vertės jis įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, priskirtas prie vietinio reikšmingumo namų. Teisinė apsauga suteikta Skaityti toliau →

Taip, mirsim. Visi. Kartais, žinoma, mirtį pavyksta atitolinti arba išvengti nepatrauklios mirimo patirties. Tačiau vis tiek anksčiau ar vėliau visi mirsim. Mirtis neišvengiama, mirtis visuotina, mirtis – neatskiriama gyvenimo dalis. Kadangi išsisukti nuo mirties neįmanoma, belieka siekti, kad ji būtų kuo geresnė.

Mirties vardas, apskritai, blogas. Mirtį apibūdinantys žodžiai daugiausia negeri. Todėl atrodo, kad mirtis ir gėris – Skaityti toliau →

Guliu lovoje, mėgaujuosi atostogomis, skaitau ir skaitinėju. Kai skaitinėju, tai visko atsitinka. Vis sakau, kad neverta užsiimti niekais, geriau jau rimtai skaityti, bet ta neribota atostogų laisvė, kai jos tiek daug… Netikėtai menkas ir nepretenzingas mano komentaras FB, net nereikalaujantis jokio atsako ar didelio dėmesio, privertė mane išsitraukti senas nuotraukytes, kurias kartą jau buvau skelbusi. Ir kam jas vėl skelbiu? Ar vėl rašysiu apie tą patį? Ne. Šį kartą apie pasitikėjimą, apie tai kaip mes bendraujame, kaip kalbamės, ar tikim vieni kitais, ar esame mandagūs ir pagarbūs. Ar galime pasakyti bent žodelį, kad kito nesuerzintume? Skaityti toliau →

Kone dažniausias man užduodamas klausimas yra – ar nebaisu būna, kai dirbi karo zonoje? Vakar nuoširdžiai sau pripažinau, kad tai, ką aš ten patiriu, yra visiškas menkniekis palyginti su ugniagesių darbu.

Su tuo karu būna taip – nuvažiuoji kaip turistas. Pagyveni fronte kelias dienas ir grįžti. Kartais kažkur pašaudo, kartais kažkas pasproginėja, bet dažniausiai viskas praeina tyliai ir ramiai. Skaityti toliau →

Kiekvienas savaip supranta grafitį. Vieniems tai tik sienų teplionė. Kitiems – gatvės menas. Kad grafičiai – tai vieša nuomonė apie politinius įvykius, konkrečius politikus, o kartais tiesiog maištas prieš santvarką, prisimename ne visada. Dažniausiai tik tada, kai nerimastingą toną nutaisiusi  žiniasklaida paskelbia, kad mieste ir vėl pasirodė, pavyzdžiui, ksenofobiją, homofobiją, rasizmą kurstantis užrašas. Žinoma, politkorektiška spauda beigi toleranciją skatinančios organizacijos  politgrafitinių opinijų net nevadina nuomone. Jei Skaityti toliau →

– Graži vasara, – pabandė užmegzti rimtą pašnekesį Bretšneideris.
– Šūdo verta! – atrėžė Palivecas, dėliodamas indus į spintą.

Jaroslavas Hašekas. Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai.

2015 m. vasara Prahoje buvo labai graži. Praverdama Prahos istorinių tualetų ir naktipuodžių muziejaus duris, žinojau, kad tai išskirtinė vieta Europoje. Apie ją rašyta lietuviškuose internetiniuose dienraščiuose, taip pat ir lenkiškoje spaudoje. Skaityti toliau →

Marko Aurelijaus bučinys

Šią vasarą ji staiga pajuto įbestas į ją mėlynas stiprias akis. Ji vėl pajuto tą patį jausmą. Ji maža, mergaitiška ir graži. Jis buvo įsmukęs į šviesų džemperį ir užsimaukšlinęs kapišoną ant galvos. Ji vilkėjo paltelį, kurio raštas buvo ryškios didelės rožės, mėlynos, raudonos ir šiek tiek salotinės, žydrus džinsus ir smėlio spalvos gipiūrines basutes, savo šviesius plaukus buvo susirišusi į kuoduką, buvo prisipirkusi žemuogių ir atrodė, kad viskas yra okey, tą vasarą ji ypač daug Skaityti toliau →

Gabriel Garcia Marquez. Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes. Vilnius: Alma littera, 2017, 95 p. – Iš ispanų kalbos vertė Pranas Bieliauskas. Tiražas 2500.

Vis dėlto! Spaudos lietuvių kalba perkamumo faktai mane stebina. Logikos nerandu. Štai G. Garsijos Markeso romanas „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“ treji metai dūla knygynų lentynose ir perkelti į išpardavimus. Juk nepasakysi, kad prasta knyga, todėl jos ir neperka. Kad lietuviams per gera, irgi nepasakysi. Lyg mes neišmanytume, kas yra gera literatūra ir nesugebėtume įvertinti pasaulinio lygio rašytojų, Nobelio premijos laureatų kūrybos, išverstos į lietuvių kalbą! O gal taip ir yra? Skaityti toliau →

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Žolinės išvakarėse atsidarė ir iki spalio 18 d. veiks paroda „Ir žodis tapo reginiu: vaizdiniai pasakojimai XVIII‒XX a. lietuvių medžio ir lino raižiniuose“.

Parodoje pristatomi XVIII–XX a. lietuvių liaudies ir profesionalių autorių medžio raižiniai ir linoraižiniai iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių. Visų eksponuojamų raižinių išeities taškas ‒ žodis, istorija, pasakojimas. Skaityti toliau →

Papasakosime jums apie Aukštadvario regioninio parko direkcijos kartu su vyriausia kultūrologe Rita Balsevičiūte, taip pat vyriausiu ekologu Talvydu Špiliausku, Užuguosčio bendruomene, Užuguosčio kaimo jaunimo iniciatyvų klubu ir jos atstove Jolita Mažeikiene, taip pat gamtininku Šarūnu Ašmantu Prienų rajone, Užukalnio kaime surengtą pažintinį žygį po Būdų girioje stūksantį, mitais apipintą alkakalnį – Sienakalnį. Sienakalnio pavadinimas siejamas su stačiais kaip siena kalno šlaitais. Kaip pasakojama, nuo seno šis alkakalnis buvo žmonių susibūrimo, to meto apeigų, renginių vieta.
Žygis „Sienakalnis dunda bunda“ buvo surengtas minint Rudens lygiadienį bei Baltų Skaityti toliau →

Miglotą supratimą, kaip namuose liejamos žvakės, aš turiu, bet daug kas neturi jokio supratimo, tad bendram vaizdui susidaryti keliame keletą nuotraukų, iš kurių matyti, kaip tai daro etnografė, Dzūkijos (Dainavos) etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Onutė Navikaitė-Drobelienė, žvakes liejanti per trisdešimt metų.

Nuotraukų pažiūrėję, suprantama, žvakės neišmoksite lieti, tik įgysite šiokį tokį supratimą. Norėdami išmokti, turėtumėte praktiškai pabandyti tai daryti su išmanančiu Skaityti toliau →

Šis trumpas Janinos  Zvonkuvienės pasakojimas –   iš 2016 metų. Pasirodo, klaipėdietės neužsidaro namuose, o buriasi į klubus, susitinka, šnekasi, prisimena… Kuo ne pateikėjos? Ir pats tokių klubų buvimo faktas mums labai prie širdies… Paskaitykime ir pažiūrėkime. Žmogui rūbas – nelyg antra oda. Įdomu ir jaunam, ir senam.   Ir vadinamasis vintažas dabar madingas. Ne kiekvienas jauniklis žino bent ką apie pokario laikų siuvėjas, madas, audinius, kurie, beje, buvo daug geresnės kokybės negu dabartiniai. Iš krepdešino net vaikams pasiūdavo sukneles, iš vilnos taip pat – atrodė, kad tai yra norma. Tik kasdienai iš perkelio siūdavo, iš flanelės. Ir vis tiek viskas natūralu. Yra ką apgailėti, kai net viskozinis audinys dabar jau atrodo besąs geras…  Ar dabar mes nesame skurdesni, kai gerai pagalvoji? Skaityti toliau →

Dryžuotų sijonų niekada nemėgau. O dar megztų… Jie man asociavosi su antimada ir skurdu, kai sovietiniais metais buvom apsimezgę ne iš gero gyvenimo.

Mano mamytė šitą reikalą buvo įvaldžiusi ypač gerai. Jos garsieji dryžuotieji sijonai buvo tapę jos vizitine kortele ir garsėjo toli už mokyklos, kurioje dirbo, ribų. Jau nuo vaikystės į tuos sijonus žiūrėjau su siaubu ir sakiau, mirsiu, bet gyvenime jų Skaityti toliau →

Tokį grožį nejučiomis visi su atsidūsėjimu pavadiname vienu paprastu žodžiu – pasaka! Tikrų tikriausia pasaka! Ji šalia mūsų. Ji aplink mus. Ji – prie Telšių, prie mano gimtinės. (Pajūriuose visada daugiau žliaugiančio rudens, o Žemaitijos kalneliuose ir gojeliuose – bent žiemą būna ir žiemos…)

Antrą kartą čia buvau taip giliai įspūdingo grožio sukrėsta. Pirmą kartą, kai visas Degaičių parkas, kiek tik jo plotų matyti, buvo užlietas žydinčių neužmirštuolių. Tai buvo Pavasario ir Meilės pasaka. Nes gegužę būna Mildos diena. Dabar, gruodį, – žiemos pasaka. Skaityti toliau →

Mieli jaunieji „SAULĖS ARKLIUKŲ“ bičiuliai,

štai jau visas mėnuo mūsų skyrelis KŪRYBA laukia Jūsų darbų – poezijos, prozos, vaizduojamosios ar taikomosios dailės kūrinių, tradicinės kūrybos ir netradicinės – visokiausios kūrybos, kokią tik galima skelbti internete.

Pastebėję saviraiškos ir raiškos kupiną sielą, mes, suprantama, kviesime skelbti savo kūrybą, bet juk gali būti ir taip, kad mes nepastebėsime… Tad Jūs nelaukite, kol Jus kas pastebės – patys pasirodykite! Skaityti toliau →