Saulės arkliukai

Kaip žinia, juodos griovimo bangos šiais metais Lietuvoje ritasi viena po kitos, tuo pat metu. Kelia didžiulį nerimą, bejėgystės jausmą… ir norą priešintis, griežtai išsakyti savo nuomonę, pareikšti valią.

Vilniaus universiteto vidinės pertvarkos, ištrynusios iš savo naujųjų struktūrinių darinių net žodį „lietuvių“, nežinia, kas ten dabar dedasi, mažai apie tai kalbama.

Lietuvos universitetų jungimai, kurių visuomenė taip pat tinkamai neapsvarstė, dabar jau ir apie tai nebešnekama.

Skaityti toliau →

D. R. – Humanitarinių mokslų situacija tapo ypač grėsminga. Turiu omeny pastarųjų dienų viešus pareiškimus dėl galimo bent trijų skirtingų humanitarinių mokslų institutų „jungimą“…  Kaip manote, kokios pasekmės mūsų laukia, jei tai, neduokdie, įvyktų? 

K. S. – Aš taip nesakyčiau. Gerai, kad prasideda rimtos diskusijos. Blogiausia, kai tokie sprendimai priimami niekam nežinant. Gerai ir tai, kad jas dar pakaitina politikai ir žiniasklaida. Tai priverčia į debatus pritraukti daugiau žmonių. Iki šiol diskutavo gana siauras žmonių ratas. Jų suformuluotuose siūlymuose per daug ryškiai kyšo jų interesai. Nedaug girdėjome nešališkų ir platesnio akiračio žmonių. Tik dabar jie išeina į viešumą. Visiškai Skaityti toliau →

Zen koan: „Kaip tavo veidas atrodė prieš tavo tėvams gimstant?“

Karnavalas, simbolizuojantis žiemos pabaigą, paplitęs visoje Europoje (Venecijos karnavalas, Vokietijos, Belgijos karnavalai, lietuvių Užgavėnės, rusų Maslenica ir kt. tautų karnavalai).

Venecijos karnavalo kilmė –pagoniška romėnų šventė Saturnalijos, skirtos romėnų dievui Saturnui (dievo Jupiterio tėvui), kuriam yra priskiriama derlingumo globojimo funkcija. Skaityti toliau →

Gastonas Bašliaras (Gaston Bachelard) – prancūzų fizikas ir chemikas, domėjęsis filosofijos ir epistemologijos, mokslo ir kultūros istorijos, literatūros ir poetinės vaizduotės problemomis. Gastono Bašliaro darbai – tai filosofijos ir literatūros susiliejimas, ryškiai atsiskleidžiantis egzistencializmo atstovų kūryboje. Gastonas Bašliaras gana laisvai naudojasi Zigmundo Froido psichoanalizės atradimais ir Karlo Gustavo Jungo archetipų teorija. Bašliaras, kitaip negu Froidas, nepriešina žmogaus ir pasaulio, o tiesiog įžvelgia įgimtus žmogaus polinkius, vaikystės išgyvenimų ir prisiminimų pėdsakus. Skaityti toliau →

„Atrodo, būtų paprastas piliakalniukas, kurių pas mus šimtai. Tik va kažkieno priklijuotas, lyg netyčia, užrašas priverčia akimirkai sustoti ir pagalvoti…“ (Jonas Chockevičius).

Sustok, praeivi,
Nukelk kepurę
Čia protėviai narsūs
Tau ateitį kūrė. Skaityti toliau →

Kaip žinia, Pievėnų (Mažeikių r., Telšių apskr.) Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje puoselėjama sena tradicija Velykų išvakarėse budėti per naktį prie Nukryžiuotojo skulptūrėlės iki pat Kristaus prisikėlimo 2015 metų respublikinėje konkursinėje apžiūroje „Tradicija šiandien“, kurią rengia Lietuvos nacionalinis kultūros centras, laimėjo pirmąją vietą ir jos puoselėtojams buvo įteikta 700 eurų premija. Pievėniečiai tada žadėjo atnaujinti „žydukų“, kurie per naktį stengiasi pavogti Nukryžiuotąjį, kaukėms atnaujinti.

Skaityti toliau →

Deja, tikrai be išeities. Ir kai buvo nelaisvė, buvo tokių. Ir kai laisvė, yra tokių. Dar beviltiškiau. Miega. Jeigu tai miegas. Dulkė smulkus lietus. Bet ant jo nelyja. Yra stogelis. Stotelė jam namai. Aprūpinti namai. Nes šalia stovi tik pradėtas gerti butelis. Tik pradėtas. Nubus, pasuks galvą – yra! Keletas gurkšnių, ir toliau – gyvenimas po stogeliu… Visa stotelė jo. Tiktai jo. Kad ir dulkia lietutis, niekas iš keleivių neina į ją atsisėsti ar bent atsistoti šalia. Užimta! Tai ir stovi šalia stotelės.
Stovi mokytoja. Ji dirba mieste, o gyvena miestelyje – autobusu važinėja. Ji gerai supranta, koks likimas, koks gyvenimas to miegančiojo… Skaityti toliau →

–  Kokie keliai veda į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją? Kada ir kaip jaunuoliai apsisprendžia rinktis sunkų etnomuzikologo, muziko, muzikologo darbą? Koks būtinas pasirengimas – kur ir kaip?

– Keliai ne visai tie patys – nelygu į kokią specialybę stojama. Aišku, daug specialybių – styginių, fortepijono, pūtikų ir kt., kai grojama kokiu nors instrumentu, reikalauja rengimosi nuo mažens – ar muzikos mokykloje, ar M. K. Čiurlionio meno mokykloje, ar Juozo Naujalio ir kitose. Jie, ar jų tėvai kryptingai siekia tikslo ar įsivaizduoja žiną, kad jų vaikas gros tuo instrumentu visą gyvenimą. Taip nulemiamas vaiko likimas, o kartais galvoti Skaityti toliau →

Amerika, XX a. septintasis dešimtmetis, kontrkultūra, Džimis Morisonas, psichodelinė muzika, psichodelinė dailė… psitransas ir pagaliau – vadinamoji psichodelinė kultūra, populiari ir tarp Lietuvos jaunimo. Apie reiškinį pasakosime kituose žurnalo numeriuose. Šį kartą pateikiame Kristinos Vrubliauskaitės nuotraukų, į kurias atkreipėme dėmesį jau socialiniame tinklapyje „Facebook“. (Draugai ir draugų draugai – nuostabus dalykas). Tai ne šiaip šėlionės, sakė nuotraukų autorė ir jos draugai, tai – noras giliau pajusti gamtą ir būtį… Skaityti toliau →

Verta aplankyti šį Portugalijoje veikiantį Nacionalinį karietų muziejų (Museu Nacional dos Coches) – mane jų dizainas, inžinerija, puošyba, dėmesys detalėms pribloškė, gal net labiau negu NASA kosminės kapsulės, ir net neįsivaizduoju, kokį efektą jos turėjo daryti XVI ar XVII amžiaus šienpjoviams, kai kirsdavo jų laukus nuo vienos savo pilies iki kitos.

Nacionalinis karietų muziejus yra Lisabonoje, Belemo rajone, Afonso de Albuquerque skvere. Muziejuje – visame pasaulyje puikiausia istorinių karietų kolekcija, kurios apžiūrėti ateina daugiausia lankytojų visame mieste. Skaityti toliau →

Motinų ir Žmonų gerumui

ankstyvoji
(gal net be sąmoningumo plikės dar
gal su vaikiškumo pliurpsniukais dar)
šutvikė kas

Skaityti toliau →

Tiesą sakant, palėpę vartoju kaip visiems atpažįstamą metaforą. Iš tiesų, –  tai kartoninės dėžės, pilnos prikrautos mašinėle spausdintų poezijos šūsnių, senų straipsnių visos redakcijos nuo pat pirmosios, korektūriniai atspaudai, seni užrašai, paskaitų konspektai, publikacijų iškarpos, laiškai ir t. t.

Kadangi taip jau susiklostė, kad į mūsų gyvenimą persikėlė dar du gyvenimai, t. y. a. a. mano mamos su jai brangiu turtu – puodais ir puodeliais, taurėmis, vazomis, sekcijomis ir sena, bet pataisyta lova, o aš nenorėjau jai prieštarauti, kad tik paskutiniuosius gyvenimo metus jaustųsi laiminga, ir a. a. buvusio vyro, mano dukters tėvo visas knyginis ir rašytinis palikimas, nes niekam daugiau jis nerūpėjo. Skaityti toliau →

Vienur medžiai lyg įsibėgėję puola į pilies kalną, kitur nežinomo vardo upelė lyg raizgyta virvelė apsivijusi kalvą. Dar kitur pati kalva lyg didžiulis dubuo… Lyg nematyta, lyg neatpažįstama, kol pavadinimo neperskaitai. O kai perskaitai – taigi ne kartą ten kojos užnešusios buvo. Beveik ant visų vaikščiota, ir ne po kartą. O čia jie visai kitokie, lyg visai kiti, lyg žemėj kitoj…

Taigi su tokiu paslapukavimu Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje atidaryta Sauliaus Gudo fotografijų paroda „Pagoniška Lietuva: kuršių ir žemaičių piliakalniai“. Skaityti toliau →

Mieli bičiuliai,

tai yra Jono Basanavičiaus premijos laureato archeologo dr. Vykinto Vaitkevičiaus įrašas socialiniame tinklalapyje „Facebook“, pastaruoju metu vis labiau imančiu atstoti informacinę priemonę,  kurį autorius leido paskelbti viešai, ne vien draugų būriui. Kadangi tai socialinio tinklalapio įrašas, jo „žanras“ atitinkamas: trumpas, neformalus, nuoširdus… V. Vaitkevičiaus idėją praeiti tam tikromis Vilniaus gatvėmis, stabtelėti prie tam tikrų pastatų ir mintyse atkurti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo istoriją įvertinę kaip puikią, dalijamės ja su jumis. Skaityti toliau →

Kai buvau visai maža, iki kokių ketverių metų gyvenau Panevėžio rajone, nedideliame Raguvos miestelyje. Mūsų giminėje ir šeimoje nebuvo klasikinių tradicijų iš gerojo kaimo, tad Velykoms vašku kiaušinių nemargindavo ir neskutinėdavo.

Juolab niekas nepasikeitė  persikėlus gyventi į Panevėžį. Ir toliau dažydavo su kiaušinių lukštais. Na ką daryti, mano šeima nebuvo valstiečiai, greičiau miestelėnai, šiek tiek palaikantys ryšius su kaimu iš kažkokios inercijos. Ir ilgą laiką jokiais keliais iki manęs neatėjo nuostabus kiaušinių marginimo menas – nei iš draugų šeimų, nei iš pažįstamų… Skaityti toliau →

Šis trumpas Janinos  Zvonkuvienės pasakojimas –   iš 2016 metų. Pasirodo, klaipėdietės neužsidaro namuose, o buriasi į klubus, susitinka, šnekasi, prisimena… Kuo ne pateikėjos? Ir pats tokių klubų buvimo faktas mums labai prie širdies… Paskaitykime ir pažiūrėkime. Žmogui rūbas – nelyg antra oda. Įdomu ir jaunam, ir senam.   Ir vadinamasis vintažas dabar madingas. Ne kiekvienas jauniklis žino bent ką apie pokario laikų siuvėjas, madas, audinius, kurie, beje, buvo daug geresnės kokybės negu dabartiniai. Iš krepdešino net vaikams pasiūdavo sukneles, iš vilnos taip pat – atrodė, kad tai yra norma. Tik kasdienai iš perkelio siūdavo, iš flanelės. Ir vis tiek viskas natūralu. Yra ką apgailėti, kai net viskozinis audinys dabar jau atrodo besąs geras…  Ar dabar mes nesame skurdesni, kai gerai pagalvoji? Skaityti toliau →

Jau beveik visą mėnesį kauniečiai turi galimybę apžiūrėti galerijoje „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio 62) eksponuojamą Miglės Morkūnaitės papuošalų parodą „Margai rašyta“. Tai, sprendžiant iš Deivio Slavinsko nuotraukų, iš odos, dekoratyvinių akmenėlių ir galbūt audinio sukurti pakabukai, kurių centre – lietuvių senųjų audinių raštų fragmentai. Paroda dar veiks iki balandžio 9-os dienos. Skirta ji Kovo 11-ajai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui.

Gal ir į gera, kad mus ši informacija pasiekė kiek pavėluotai, dėl to jau galime suprasti, kaip žmonės į šią puikią, lauktiną, remtiną iniciatyvą reaguoja. Sako: taip gražu, Skaityti toliau →

Tokį grožį nejučiomis visi su atsidūsėjimu pavadiname vienu paprastu žodžiu – pasaka! Tikrų tikriausia pasaka! Ji šalia mūsų. Ji aplink mus. Ji – prie Telšių, prie mano gimtinės. (Pajūriuose visada daugiau žliaugiančio rudens, o Žemaitijos kalneliuose ir gojeliuose – bent žiemą būna ir žiemos…)

Antrą kartą čia buvau taip giliai įspūdingo grožio sukrėsta. Pirmą kartą, kai visas Degaičių parkas, kiek tik jo plotų matyti, buvo užlietas žydinčių neužmirštuolių. Tai buvo Pavasario ir Meilės pasaka. Nes gegužę būna Mildos diena. Dabar, gruodį, – žiemos pasaka. Skaityti toliau →

Mieli jaunieji „SAULĖS ARKLIUKŲ“ bičiuliai,

štai jau visas mėnuo mūsų skyrelis KŪRYBA laukia Jūsų darbų – poezijos, prozos, vaizduojamosios ar taikomosios dailės kūrinių, tradicinės kūrybos ir netradicinės – visokiausios kūrybos, kokią tik galima skelbti internete.

Pastebėję saviraiškos ir raiškos kupiną sielą, mes, suprantama, kviesime skelbti savo kūrybą, bet juk gali būti ir taip, kad mes nepastebėsime… Tad Jūs nelaukite, kol Jus kas pastebės – patys pasirodykite! Skaityti toliau →