Saulės arkliukai

Gerbiamieji,

ateinančiais metais sukanka 30 metų nuo pirmojo Lietuvos kultūros kongreso.

Apie jį velionis R. Ozolas yra rašęs: „Kultūros kongresas yra neeilinis (netgi revoliucinių 1990-ųjų metų) Lietuvos gyvenimo įvykis. Rengtas beveik metus, aprėpęs visas svarbiausias kultūros sritis ir klausimus, sukrėtęs viso pasaulio lietuvius“.  Skaityti toliau →

Visi žinojo, kad teta Janė slepia lobį, todėl, jai mirus, sesers dukros iškėlė trobos grindis, praardė sienas, išnešė iš namo visus daiktus ir juos išardė, perkratė, knygas vanojo į namo sieną.
Janės knygos buvo visos aplenktos, o kelios itin senos – jų puslapiai pabiro po kiemą.

Merginos viską degino sode: du medinius dvaro angelus ir medinį kryžių – Skaityti toliau →

Zen koan: „Kaip tavo veidas atrodė prieš tavo tėvams gimstant?“

Karnavalas, simbolizuojantis žiemos pabaigą, paplitęs visoje Europoje (Venecijos karnavalas, Vokietijos, Belgijos karnavalai, lietuvių Užgavėnės, rusų Maslenica ir kt. tautų karnavalai).

Venecijos karnavalo kilmė –pagoniška romėnų šventė Saturnalijos, skirtos romėnų dievui Saturnui (dievo Jupiterio tėvui), kuriam yra priskiriama derlingumo globojimo funkcija. Skaityti toliau →

Laumės juosta yra vienas būdingų vaivorykštės, dangaus skliaute regimo efemeriško optinio reiškinio – įvairiaspalvės juostos – pavadinimas. Šis posakis, kiek romantizuotas ir plačiai vartojamas ne tik dangaus fenomenams, bet ir kitų sferų dalykams pavadinti, atrodo jau kiek banalokas. Tačiau gilinantis į jo kilmę, ištakas, vartojimo pradžią bei paplitimo baltų žemėse ir už jų ribų arealą, paaiškėja, kad vaivorykštės, kaip moteriškos mitinės būtybės ar jos atributo, samprata pasaulyje yra plačiai paplitusi, pradedant rytų, vidurio ir pietų Europa, baigiant pietvakarių Azija.

Skaityti toliau →

Šis namas yra įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Jo kodas – 32616. Pripažinta, jog objektas yra vertingas architektūriniu požiūriu ir turi daug drožinėtų, ažūrinių bei profiliuotų puošmenų; reikšmingumo lygmuo – vietinis. Namas dviejų aukštų su pastoge, karkasinis, rąstų, kurie apkalti lentomis; jo tūris kompaktinis, stačiakampio plano. Pastatytas XX amžiaus pradžioje. Autorius – inžinierius V. Griaznovas. Stilius – istorizmo. Pirminė istoriškai susiklosčiusi ir tebesanti paskirtis – gyvenamoji.

Kas čia, žvelgiant į šį namą iš tolėliau (1 ir 2 nuotr.), labiausiai krenta į akis? Jis didelio tūrio ir labai paprastos konfigūracijos, simetriškas, iš tolo matomi išlikę langų ornamentai Skaityti toliau →

Nereikėjo man dabar žiūrėti to filmo apie Černobilio tragediją. Kaip tyčia – socialinio tinklalapio  „Facebook“ srautas „išmetė“ nemokamą lietuviškai dubliuotą visą seriją. Visai sugedo nuotaika. Pati prisimenu tas dienas. Buvo giedra. Turėjau pažįstamų fizikų iš Mokslų akademijos institutų – sklido gandai apie padidėjusią radiaciją, radioaktyvius debesis ir t. t. Stengiausi šeimą laikyti kiek įmanoma daugiau namie, neleidau į lauką. Dabar gailiuosi, kad negėriau degtinės, aš jos niekada negėriau, o ar vaikui irgi galima duoti degtinės? Negėrėme jodo kapsulių… Ir be to filmo žinojome, kad esame ir būsime palikti likimo valiai, mūsų vyrai buvo vežami prie to reaktoriaus darbams, dauguma jų jau mirę, Skaityti toliau →

Žmonių būna, aišku, visokių.

Bet kai ištekėjau už ispano, per mūsų vestuves Lino draugai man pasakė: kad ir kur emigruotų galisas, kad ir kokia būtų žavinga jo žmona, jos šalis ar gražus gyvenimas, jo žemė bus galingesnė. Netikėjau.

Ji šauks jį sapnuose ir galisai turi net žodį tam šauksmui – „moriña“. Nerasi čia žmogaus, kuris norės palikti savo kraštą! Už jokius pinigus, už jokį gerą gyvenimą! Niekas jo nesupras, jeigu jis aiškins, kad Galicija jam nepatinka. Nes „geras gyvenimas tik ten, Skaityti toliau →

Kone dažniausias man užduodamas klausimas yra – ar nebaisu būna, kai dirbi karo zonoje? Vakar nuoširdžiai sau pripažinau, kad tai, ką aš ten patiriu, yra visiškas menkniekis palyginti su ugniagesių darbu.

Su tuo karu būna taip – nuvažiuoji kaip turistas. Pagyveni fronte kelias dienas ir grįžti. Kartais kažkur pašaudo, kartais kažkas pasproginėja, bet dažniausiai viskas praeina tyliai ir ramiai. Skaityti toliau →

Kiekvienas savaip supranta grafitį. Vieniems tai tik sienų teplionė. Kitiems – gatvės menas. Kad grafičiai – tai vieša nuomonė apie politinius įvykius, konkrečius politikus, o kartais tiesiog maištas prieš santvarką, prisimename ne visada. Dažniausiai tik tada, kai nerimastingą toną nutaisiusi  žiniasklaida paskelbia, kad mieste ir vėl pasirodė, pavyzdžiui, ksenofobiją, homofobiją, rasizmą kurstantis užrašas. Žinoma, politkorektiška spauda beigi toleranciją skatinančios organizacijos  politgrafitinių opinijų net nevadina nuomone. Jei Skaityti toliau →

– Graži vasara, – pabandė užmegzti rimtą pašnekesį Bretšneideris.
– Šūdo verta! – atrėžė Palivecas, dėliodamas indus į spintą.

Jaroslavas Hašekas. Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai.

2015 m. vasara Prahoje buvo labai graži. Praverdama Prahos istorinių tualetų ir naktipuodžių muziejaus duris, žinojau, kad tai išskirtinė vieta Europoje. Apie ją rašyta lietuviškuose internetiniuose dienraščiuose, taip pat ir lenkiškoje spaudoje. Skaityti toliau →

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus naujus mokslo metus pasitiks kviesdamas lankytojus į knygų pasaulį. Čia vyks ne tik atvirų durų diena muziejaus skaitykloje, bet ir bus atidaryta meninės knygrišystės paroda, pristatanti kadaise buvusį savaime suprantamą, o mūsų dienomis egzotika ir prabanga tampantį reiškinį – meninį knygos įrišimą. Parodos veikimo laikotarpiu vyks kūrybinės dirbtuvės, kurių metu parodos autorė kaunietė knygrišė Leonora Kuisienė mokys įsirišti natūralios odos viduramžišką užrašinę, Skaityti toliau →

Teatleidžia nenuoramos, tačiau skaitantiems ir mąstantiems, ir suprantantiems, kad be prisiminimo nėra dabarties, – tekstas iš šešerių metų gelmės. Ir tada buvo tokia vasara kaip ši, ir tada važiavau į Molėtų kampą, prie Želvos.

Ką tik pasirodžius Juozo Baltušio dienoraščiams, čia –  antroji Mėnulio pusė. Skaityti toliau →

Tekstilininkų ir dailininkų gildijos galerijoje „Balta“ birželio 17 d., 18 val. Atidaroma  tapytojos Jurgitos Rancevienės autorinė paroda „Atvirkštinis pasaulis. Mitų metamorfozės“.

Jurgita Rancevienė parodose dalyvauja nuo 2009 m. ir šiandien jos kūriniai yra apkeliavę ne tik Lietuvą, bet ir pasaulines meno galerijas nuo Romos iki Niujorko, kur pelnė ne vieną reikšmingą tarptautinį apdovanojimą. Savitą kūrybos braižą plėtojanti dailininkė Skaityti toliau →

Šventa buveinė – šeivas medelis… Jis nepuola augti, kur papuola. Neužsigriebia vien savo plotų. Vis kukliai prisišliejęs prie kokio jau užgesusio trobesio ar kur nors palei tvoras, kur niekam netrukdo. Šeivas medelis – lyg santūrus inteligentas, kuris daug žino, daug gali, bet veikiau žengs tris žingsnius atgal nei vieną nebūtiną priekin. Pastebėkime jo žaliavimą, jo žydėjimą… Tuoj peržydės.

Pavasarį, vos ima skleisti lapus – jie pilni sveikatos syvų. Valgyk ir stiprėk! Prie skaudamos vietos nedelsk pritverti – numalšins. Birželį – jau kad paduos žiedų!.. Žiedai Skaityti toliau →

Miglotą supratimą, kaip namuose liejamos žvakės, aš turiu, bet daug kas neturi jokio supratimo, tad bendram vaizdui susidaryti keliame keletą nuotraukų, iš kurių matyti, kaip tai daro etnografė, Dzūkijos (Dainavos) etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Onutė Navikaitė-Drobelienė, žvakes liejanti per trisdešimt metų.

Nuotraukų pažiūrėję, suprantama, žvakės neišmoksite lieti, tik įgysite šiokį tokį supratimą. Norėdami išmokti, turėtumėte praktiškai pabandyti tai daryti su išmanančiu Skaityti toliau →

Šis trumpas Janinos  Zvonkuvienės pasakojimas –   iš 2016 metų. Pasirodo, klaipėdietės neužsidaro namuose, o buriasi į klubus, susitinka, šnekasi, prisimena… Kuo ne pateikėjos? Ir pats tokių klubų buvimo faktas mums labai prie širdies… Paskaitykime ir pažiūrėkime. Žmogui rūbas – nelyg antra oda. Įdomu ir jaunam, ir senam.   Ir vadinamasis vintažas dabar madingas. Ne kiekvienas jauniklis žino bent ką apie pokario laikų siuvėjas, madas, audinius, kurie, beje, buvo daug geresnės kokybės negu dabartiniai. Iš krepdešino net vaikams pasiūdavo sukneles, iš vilnos taip pat – atrodė, kad tai yra norma. Tik kasdienai iš perkelio siūdavo, iš flanelės. Ir vis tiek viskas natūralu. Yra ką apgailėti, kai net viskozinis audinys dabar jau atrodo besąs geras…  Ar dabar mes nesame skurdesni, kai gerai pagalvoji? Skaityti toliau →

Anksčiau kalbėjome, kaip puikiai žiūrisi žemaitiška skraistė šiuolaikiniame gyvenime. Apskritai nemažai tautinio kostiumo detalių prigyja prie šiuolaikinės aprangos. Daugelis moterų pamėgo dėvėti riešines, tiek tradiciškas, siuvinėtas karoliukais, tiek šiuolaikines. Atrodo, kad tradicinė tautinio kostiumo liemenė puikiai žiūrėtųsi prie džinsų. Šį kartą apie rankinę ant juosmens.

Dažnai rankinės ant juosmens vadinamos delmonais (arba dalmonais). Tai lietuvių moterų puošni kišenė, austine Skaityti toliau →

Tokį grožį nejučiomis visi su atsidūsėjimu pavadiname vienu paprastu žodžiu – pasaka! Tikrų tikriausia pasaka! Ji šalia mūsų. Ji aplink mus. Ji – prie Telšių, prie mano gimtinės. (Pajūriuose visada daugiau žliaugiančio rudens, o Žemaitijos kalneliuose ir gojeliuose – bent žiemą būna ir žiemos…)

Antrą kartą čia buvau taip giliai įspūdingo grožio sukrėsta. Pirmą kartą, kai visas Degaičių parkas, kiek tik jo plotų matyti, buvo užlietas žydinčių neužmirštuolių. Tai buvo Pavasario ir Meilės pasaka. Nes gegužę būna Mildos diena. Dabar, gruodį, – žiemos pasaka. Skaityti toliau →

Mieli jaunieji „SAULĖS ARKLIUKŲ“ bičiuliai,

štai jau visas mėnuo mūsų skyrelis KŪRYBA laukia Jūsų darbų – poezijos, prozos, vaizduojamosios ar taikomosios dailės kūrinių, tradicinės kūrybos ir netradicinės – visokiausios kūrybos, kokią tik galima skelbti internete.

Pastebėję saviraiškos ir raiškos kupiną sielą, mes, suprantama, kviesime skelbti savo kūrybą, bet juk gali būti ir taip, kad mes nepastebėsime… Tad Jūs nelaukite, kol Jus kas pastebės – patys pasirodykite! Skaityti toliau →