Saulės arkliukai

Erikos Petunovienės (Aytės) paroda „Pasaulio gimimas“ kuria paslaptingą pasakos, mito, sakmės apie pasaulio pradžią nuotaiką.

Orfizmu dvelkiančios autorės kompozicijos (pvz., „Kraštovaizdis“, „Vidurdienis“, „Simfonija“) išreiškia kūrinio prasmę be objekto, tiesiog spalvų ir formų pajautimu, primindamos Roberto ir Sonios Delaunay ryšio su jutiminiu pasauliu atsisakiusį vaizduotės žaismą. Polokiškos dvasios (nors ir menkesnio formato) „Grįžulo ratai“, kaip ir nežabota energija trykštantis „Eros“, išreiškia ne tik raudoniu pulsuojantį geidulingumą, bet ir mistinį veržimąsi į Skaityti toliau →

Aš norėčiau į vaikų teisių apsaugos įstatymą, toje grafoje apie smurtą, įrašyti labai svarbių punktų, ką pastebėjau dirbdamas auklėtoju darželyje ir šiaip iš gyvenimiškos patirties ir polinkio stebėti žmones, ypač vaikus ir tėvus.

Nežiūrėkit į tai rimtai, kai kas šiais laikais neįmanoma, todėl ironizuoju, bet nenuneigiu ir to, kad į kai kuriuos punktus žiūriu labai rimtai.

Skaityti toliau →

Zen koan: „Kaip tavo veidas atrodė prieš tavo tėvams gimstant?“

Karnavalas, simbolizuojantis žiemos pabaigą, paplitęs visoje Europoje (Venecijos karnavalas, Vokietijos, Belgijos karnavalai, lietuvių Užgavėnės, rusų Maslenica ir kt. tautų karnavalai).

Venecijos karnavalo kilmė –pagoniška romėnų šventė Saturnalijos, skirtos romėnų dievui Saturnui (dievo Jupiterio tėvui), kuriam yra priskiriama derlingumo globojimo funkcija. Skaityti toliau →

Laumės juosta yra vienas būdingų vaivorykštės, dangaus skliaute regimo efemeriško optinio reiškinio – įvairiaspalvės juostos – pavadinimas. Šis posakis, kiek romantizuotas ir plačiai vartojamas ne tik dangaus fenomenams, bet ir kitų sferų dalykams pavadinti, atrodo jau kiek banalokas. Tačiau gilinantis į jo kilmę, ištakas, vartojimo pradžią bei paplitimo baltų žemėse ir už jų ribų arealą, paaiškėja, kad vaivorykštės, kaip moteriškos mitinės būtybės ar jos atributo, samprata pasaulyje yra plačiai paplitusi, pradedant rytų, vidurio ir pietų Europa, baigiant pietvakarių Azija.

Skaityti toliau →

Aš, kaip ir etnografinėse ekspedicijose kalbinti žmonės, menu laikus, kai tamsiais advento vakarais su mama traukėme pavakaroti pas vieną kitą kaimyną ar giminę. Kaime visi turėjo savo kvaterą, t. y. pirkią, kur dažniausiai pavakaroti susieidavo vieni ir tie patys kaimo žmonės. Turėjome bent trejetą kvaterų ir kiekvienoje iš jų liežuviu buvo sprendžiamos egzistencinės (daug rečiau – buitinės) pasaulio problemos. Šitie susirinkimai, sakytum, – teminiai klubai. Man asmeniškai labiausiai patikdavo vakarai pas Byngelio Marcalių. Senovinė pirkia, nuo blausios žibalinės lempos atsimušantys šešėliai, platus stalas ir pasienio suolas, apsėstas suaugusiųjų ir vaikų. Yra ir kam kalbėt, ir kam klausyt… Pirmiausia apkalbama, kas per dieną nutiko svietan, sodzun, kožno ūkelin ir, kaip paprastai, artėjant nakčiai pereinama prie stebuklinių nutikimų – strokų. Skaityti toliau →

Spalio 9 d. žymiam Lietuvos pedagogui, dainų švenčių vyr. dirigentui, valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ ir Liaudies instrumentų katedros Valstybinėje konservatorijoje įkūrėjui Jonui Švedui būtų sukakę 110 metų. Ta proga LMTA spalio 9 d. įvyko respublikinė mokslinė-metodinė konferencija „Liaudies instrumentinė muzika: tradicija ir dabartis“ ir koncertas „Jonas Švedas – atmintis gyva“. Plenarinį pranešimą skaitė dr. Daiva Tamošaitytė. Skaitytojo dėmesiui siūlome straipsnį, parengtą konferencijoje skaityto pranešimo „J. Švedo vizija „Globalios Lietuvos“ kontekste“ pagrindu. Skaityti toliau →

Senelis Vilnius verkia. …Ir nepasiekiu jam bent vienos ašarėlės nušluostyti. O Vilnius juk nėra vien vilniečių – Vilnius yra visų mūsų, visos Lietuvos. Jis yra kiekvieno iš mūsų – brangus, mylimas, gerbiamas miestas. Su garbingiausia seniausia istorija. Su lūžiais, pertvarkom, permainom. Su tautų, kalbų ir religijų santaika. Ir niekada jis nebuvo taip skriaudžiamas, taip sumaitotas, taip paniekintas, net pasmerktas, kaip dabar.

Žinau, kad nieko net nekrustels šis mano menkas tekstelis kažkokiam Skaityti toliau →

Mielieji, štai ir vėl siūlome jaunimui „pasimatuoti“ profesijų… Mūsų svečias Vidmantas Balkūnas pasakoja ne tik apie savąjį fotožurnalisto darbą, bet ir apie kitas retas, pavojingas, atsakingas profesijas. Kadangi Vidmantas – labai plataus akiračio žmogus, žingeidus, pilietiškas, išprusęs vaikinas – minčių apie mūsų visuomenę jam kyla daug. O kadangi jo plunksna gana laki – įrašai socialiniame tinklalapyje „Facebook“ virsta ir asmeniniu, ir visuomeniniu dienoraščiu… Kaip žinia, tokius tekstus skaityti daug įdomiau negu sausai „suraitytus“… Parinkome keliolika įrašų, o norintieji Skaityti toliau →

Amerika, XX a. septintasis dešimtmetis, kontrkultūra, Džimis Morisonas, psichodelinė muzika, psichodelinė dailė… psitransas ir pagaliau – vadinamoji psichodelinė kultūra, populiari ir tarp Lietuvos jaunimo. Apie reiškinį pasakosime kituose žurnalo numeriuose. Šį kartą pateikiame Kristinos Vrubliauskaitės nuotraukų, į kurias atkreipėme dėmesį jau socialiniame tinklapyje „Facebook“. (Draugai ir draugų draugai – nuostabus dalykas). Tai ne šiaip šėlionės, sakė nuotraukų autorė ir jos draugai, tai – noras giliau pajusti gamtą ir būtį… Skaityti toliau →

– Graži vasara, – pabandė užmegzti rimtą pašnekesį Bretšneideris.
– Šūdo verta! – atrėžė Palivecas, dėliodamas indus į spintą.

Jaroslavas Hašekas. Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai.

2015 m. vasara Prahoje buvo labai graži. Praverdama Prahos istorinių tualetų ir naktipuodžių muziejaus duris, žinojau, kad tai išskirtinė vieta Europoje. Apie ją rašyta lietuviškuose internetiniuose dienraščiuose, taip pat ir lenkiškoje spaudoje. Skaityti toliau →

Gražina Pitrėnienė apie save:

„Esu kilusi iš mažo Pakriaunio kaimelio Rokiškio rajone. Užaugau prie Kriaunos upės, tad ir slapyvardis kūrėjų svetainėje „Žalia žolė“ – Kriauna. Rašyti tarmiškai mane paskatino ir šioje svetainėje organizuojami respublikiniai tarmiškos kūrybos konkursai bei vienas iš jų organizatorių Algirdas Svidinskas, kurį laiką buvęs Rokiškio etninės kultūros puoselėtoju. Eiles rašau  rytų aukštaičių tarme, rokiškėnų patarme. Dalyvavau keliuose respublikiniuose tarmiškos kūrybos konkursuose bei šventėse Raudondvaryje. Mano kūrybą spausdina rajono laikraštis „Gimtasis Rokiškis“ skyrelyje „Pasirokavimai“, Skaityti toliau →

Mokyklos laikais manęs niekaip nesudomino istorijos mokytojos. Istorijos mokslas man asocijavosi su datomis, skaičiais. Aš nemokėjau skaičių, tuo labiau juos įsimint. Istorijos pažymiai buvo pelnytai žemiausi.

Šiandien aš geriu į save Lietuvos istorijos fragmentus kaip didžiausią nektarą ir suprantu, kad mokytojai neteisingai dėstė istoriją, ne taip.

O gal toks tikslas?

Gi žmogus, nežinantis, nesuvokiantis savo istorijos, yra skurdžius, jis negali suprasti, Skaityti toliau →

Kaune, Girstučio kultūros rūmuose veikianti dailininko Viliaus Ksavero Slavinsko paroda „Naujos vizijos“ panardina stebėtoją į siurrealią erdvę, perpinančią sąmonę su pasąmone, gyvenimą su sapnu, tikrovę su vizija. Įvairiapusiškai interpretuodamas vaizduojamus objektus ‒ haliucinacines pasąmoninio pasaulio būtybes ‒ autorius savo kūryboje laviruoja tarp simbolistinio siurrealaus figūratyvizmo ir ekspresyvios abstrakcijos.

Laisvi realybės ir fantazijos junginiai jo kompozicijose ne tik pasakoja iš pirmo žvilgsnio regimas istorijas, bet ir atveria dinamiškas, patį žiūrovą mąstyti ir savas Skaityti toliau →

Išnykusių dvarų istorijose – nacių susprogdintas Kėdainių dvaras.

Pasiklydau laike… Tiek apkeliauta dvarų, bažnyčių ir kitų istorinių objektų, jog nepastebėjau, kaip pralėkė pavasaris, vasara, jau baigiasi ruduo… Kai kurie dvarai aplankyti po kelis ar net daugiau kartų, kiti dar tebelaukia, treti sugriuvo belaukdami…

Ne pirmą kartą aplankyti ir Kėdainiai. Ir jei ne tas žiaurusis karas, šiandien turėtume pačius gražiausias rūmus Lietuvoje. Skaityti toliau →

Kai buvau visai maža, iki kokių ketverių metų gyvenau Panevėžio rajone, nedideliame Raguvos miestelyje. Mūsų giminėje ir šeimoje nebuvo klasikinių tradicijų iš gerojo kaimo, tad Velykoms vašku kiaušinių nemargindavo ir neskutinėdavo.

Juolab niekas nepasikeitė  persikėlus gyventi į Panevėžį. Ir toliau dažydavo su kiaušinių lukštais. Na ką daryti, mano šeima nebuvo valstiečiai, greičiau miestelėnai, šiek tiek palaikantys ryšius su kaimu iš kažkokios inercijos. Ir ilgą laiką jokiais keliais iki manęs neatėjo nuostabus kiaušinių marginimo menas – nei iš draugų šeimų, nei iš pažįstamų… Skaityti toliau →

Šis trumpas Janinos  Zvonkuvienės pasakojimas –   iš 2016 metų. Pasirodo, klaipėdietės neužsidaro namuose, o buriasi į klubus, susitinka, šnekasi, prisimena… Kuo ne pateikėjos? Ir pats tokių klubų buvimo faktas mums labai prie širdies… Paskaitykime ir pažiūrėkime. Žmogui rūbas – nelyg antra oda. Įdomu ir jaunam, ir senam.   Ir vadinamasis vintažas dabar madingas. Ne kiekvienas jauniklis žino bent ką apie pokario laikų siuvėjas, madas, audinius, kurie, beje, buvo daug geresnės kokybės negu dabartiniai. Iš krepdešino net vaikams pasiūdavo sukneles, iš vilnos taip pat – atrodė, kad tai yra norma. Tik kasdienai iš perkelio siūdavo, iš flanelės. Ir vis tiek viskas natūralu. Yra ką apgailėti, kai net viskozinis audinys dabar jau atrodo besąs geras…  Ar dabar mes nesame skurdesni, kai gerai pagalvoji? Skaityti toliau →

Jau beveik visą mėnesį kauniečiai turi galimybę apžiūrėti galerijoje „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio 62) eksponuojamą Miglės Morkūnaitės papuošalų parodą „Margai rašyta“. Tai, sprendžiant iš Deivio Slavinsko nuotraukų, iš odos, dekoratyvinių akmenėlių ir galbūt audinio sukurti pakabukai, kurių centre – lietuvių senųjų audinių raštų fragmentai. Paroda dar veiks iki balandžio 9-os dienos. Skirta ji Kovo 11-ajai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui.

Gal ir į gera, kad mus ši informacija pasiekė kiek pavėluotai, dėl to jau galime suprasti, kaip žmonės į šią puikią, lauktiną, remtiną iniciatyvą reaguoja. Sako: taip gražu, Skaityti toliau →

Tokį grožį nejučiomis visi su atsidūsėjimu pavadiname vienu paprastu žodžiu – pasaka! Tikrų tikriausia pasaka! Ji šalia mūsų. Ji aplink mus. Ji – prie Telšių, prie mano gimtinės. (Pajūriuose visada daugiau žliaugiančio rudens, o Žemaitijos kalneliuose ir gojeliuose – bent žiemą būna ir žiemos…)

Antrą kartą čia buvau taip giliai įspūdingo grožio sukrėsta. Pirmą kartą, kai visas Degaičių parkas, kiek tik jo plotų matyti, buvo užlietas žydinčių neužmirštuolių. Tai buvo Pavasario ir Meilės pasaka. Nes gegužę būna Mildos diena. Dabar, gruodį, – žiemos pasaka. Skaityti toliau →

Mieli jaunieji „SAULĖS ARKLIUKŲ“ bičiuliai,

štai jau visas mėnuo mūsų skyrelis KŪRYBA laukia Jūsų darbų – poezijos, prozos, vaizduojamosios ar taikomosios dailės kūrinių, tradicinės kūrybos ir netradicinės – visokiausios kūrybos, kokią tik galima skelbti internete.

Pastebėję saviraiškos ir raiškos kupiną sielą, mes, suprantama, kviesime skelbti savo kūrybą, bet juk gali būti ir taip, kad mes nepastebėsime… Tad Jūs nelaukite, kol Jus kas pastebės – patys pasirodykite! Skaityti toliau →