Saulės arkliukai

Gerbiamieji,

ateinančiais metais sukanka 30 metų nuo pirmojo Lietuvos kultūros kongreso.

Apie jį velionis R. Ozolas yra rašęs: „Kultūros kongresas yra neeilinis (netgi revoliucinių 1990-ųjų metų) Lietuvos gyvenimo įvykis. Rengtas beveik metus, aprėpęs visas svarbiausias kultūros sritis ir klausimus, sukrėtęs viso pasaulio lietuvius“.  Skaityti toliau →

Atėjo žiema, šalčio, drėgmės ir tamsos metas. Kelių direkcija perspėja: vairuokite atsargiai, saugokitės traumų! Medikai primena: laikas skiepytis nuo gripo ir stiprinti imunitetą! Tikimybė užsikrėsti auga diena iš dienos! Paūmės ir chroniški susirgimai! Spėju, kad gali padažnėti net kultūrinių sindromų, kuriuos medicinos antropologai dar vadina liaudies ligomis. Jos kamuoja ne bet ką, o tik išskirtinės visuomenės ar kultūros narius. Kitos visuomenės ar kultūros jų nežino, neatpažįsta ir gydyti nemoka. Kai kas Skaityti toliau →

Zen koan: „Kaip tavo veidas atrodė prieš tavo tėvams gimstant?“

Karnavalas, simbolizuojantis žiemos pabaigą, paplitęs visoje Europoje (Venecijos karnavalas, Vokietijos, Belgijos karnavalai, lietuvių Užgavėnės, rusų Maslenica ir kt. tautų karnavalai).

Venecijos karnavalo kilmė –pagoniška romėnų šventė Saturnalijos, skirtos romėnų dievui Saturnui (dievo Jupiterio tėvui), kuriam yra priskiriama derlingumo globojimo funkcija. Skaityti toliau →

Laumės juosta yra vienas būdingų vaivorykštės, dangaus skliaute regimo efemeriško optinio reiškinio – įvairiaspalvės juostos – pavadinimas. Šis posakis, kiek romantizuotas ir plačiai vartojamas ne tik dangaus fenomenams, bet ir kitų sferų dalykams pavadinti, atrodo jau kiek banalokas. Tačiau gilinantis į jo kilmę, ištakas, vartojimo pradžią bei paplitimo baltų žemėse ir už jų ribų arealą, paaiškėja, kad vaivorykštės, kaip moteriškos mitinės būtybės ar jos atributo, samprata pasaulyje yra plačiai paplitusi, pradedant rytų, vidurio ir pietų Europa, baigiant pietvakarių Azija.

Skaityti toliau →

Šis namas yra įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Kultūrinė vertė – architektūrinė: autentiška autorinė koncepcija, planinė struktūra, tūrinės konstrukcijos, fasadų dekoro elementai, stalių gaminiai. Objektas taip pat vertingas Lietuvos architektūros vystymosi istorijos požiūriu, – tebeturime gyvą XX amžiaus pradžios medinės architektūros  faktą, kaip ir Vytauto g. 34, 49 bei kitais panašiais atvejais, matome originalą, o ne atvaizdą architektūros vadovėliuose ir nuotraukose.

Šis moderno stiliaus namas, kurio autorius – architektas Antonas Filipovičius-Dubovikas, pastatytas 1912 m. Jis dviejų aukštų, sienos rąstų, horizontaliai apkaltų dailylentėmis. Skaityti toliau →

Vien todėl

Vien todėl, kad nebūtų tylos,
Kad neslėgtų užklydusios mintys
Ir kasdieniuose  savo keliuos
Mes išmoktume laime dalintis.

Vien todėl, kad nebūtų tylos,
Kad nedužtų į kryžkeles kelias,
Kad nebūtų nakties nebylios
Ir diena nepraeitų pro šalį.
Skaityti toliau →

Žmonių būna, aišku, visokių.

Bet kai ištekėjau už ispano, per mūsų vestuves Lino draugai man pasakė: kad ir kur emigruotų galisas, kad ir kokia būtų žavinga jo žmona, jos šalis ar gražus gyvenimas, jo žemė bus galingesnė. Netikėjau.

Ji šauks jį sapnuose ir galisai turi net žodį tam šauksmui – „moriña“. Nerasi čia žmogaus, kuris norės palikti savo kraštą! Už jokius pinigus, už jokį gerą gyvenimą! Niekas jo nesupras, jeigu jis aiškins, kad Galicija jam nepatinka. Nes „geras gyvenimas tik ten, Skaityti toliau →

Kone dažniausias man užduodamas klausimas yra – ar nebaisu būna, kai dirbi karo zonoje? Vakar nuoširdžiai sau pripažinau, kad tai, ką aš ten patiriu, yra visiškas menkniekis palyginti su ugniagesių darbu.

Su tuo karu būna taip – nuvažiuoji kaip turistas. Pagyveni fronte kelias dienas ir grįžti. Kartais kažkur pašaudo, kartais kažkas pasproginėja, bet dažniausiai viskas praeina tyliai ir ramiai. Skaityti toliau →

Kiekvienas savaip supranta grafitį. Vieniems tai tik sienų teplionė. Kitiems – gatvės menas. Kad grafičiai – tai vieša nuomonė apie politinius įvykius, konkrečius politikus, o kartais tiesiog maištas prieš santvarką, prisimename ne visada. Dažniausiai tik tada, kai nerimastingą toną nutaisiusi  žiniasklaida paskelbia, kad mieste ir vėl pasirodė, pavyzdžiui, ksenofobiją, homofobiją, rasizmą kurstantis užrašas. Žinoma, politkorektiška spauda beigi toleranciją skatinančios organizacijos  politgrafitinių opinijų net nevadina nuomone. Jei Skaityti toliau →

– Graži vasara, – pabandė užmegzti rimtą pašnekesį Bretšneideris.
– Šūdo verta! – atrėžė Palivecas, dėliodamas indus į spintą.

Jaroslavas Hašekas. Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai.

2015 m. vasara Prahoje buvo labai graži. Praverdama Prahos istorinių tualetų ir naktipuodžių muziejaus duris, žinojau, kad tai išskirtinė vieta Europoje. Apie ją rašyta lietuviškuose internetiniuose dienraščiuose, taip pat ir lenkiškoje spaudoje. Skaityti toliau →

Šių metų liepos mėnesio pirmąsias dvi savaites veikė dvi grafiko Broniaus Leonavičiaus (g. 1933 m.) parodos: „Istorija ir dailininkas: Bronius Leonavičius“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir „Knygos menas ir kaligrafinės kompozicijos“  Kazio Varnelio namuose-muziejuje.

Bronius Leonavičius – vienas iš žymiausių vyresniosios kartos Lietuvos grafikų ir knygos menininkų. Jis yra vienas tų, kurie Skaityti toliau →

Toliau tęsiame ciklą iš gerų seniai skaitytų knygų (Aleksandras Vanagas. Lietuvos miestų vardai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, 322 p.) apie miestų vardų etimologiją. Šį kartą apie Klaĩpėdą.

Klaipėda

Klaipėda – viena seniausių gyvenviečių Lietuvoje. Čia kryžiuočiai 1252 m. pastatė pilį, kurią pavadino Memelburg. Ir patį Skaityti toliau →

Tekstilininkų ir dailininkų gildijos galerijoje „Balta“ birželio 17 d., 18 val. Atidaroma  tapytojos Jurgitos Rancevienės autorinė paroda „Atvirkštinis pasaulis. Mitų metamorfozės“.

Jurgita Rancevienė parodose dalyvauja nuo 2009 m. ir šiandien jos kūriniai yra apkeliavę ne tik Lietuvą, bet ir pasaulines meno galerijas nuo Romos iki Niujorko, kur pelnė ne vieną reikšmingą tarptautinį apdovanojimą. Savitą kūrybos braižą plėtojanti dailininkė Skaityti toliau →

Papasakosime jums apie Aukštadvario regioninio parko direkcijos kartu su vyriausia kultūrologe Rita Balsevičiūte, taip pat vyriausiu ekologu Talvydu Špiliausku, Užuguosčio bendruomene, Užuguosčio kaimo jaunimo iniciatyvų klubu ir jos atstove Jolita Mažeikiene, taip pat gamtininku Šarūnu Ašmantu Prienų rajone, Užukalnio kaime surengtą pažintinį žygį po Būdų girioje stūksantį, mitais apipintą alkakalnį – Sienakalnį. Sienakalnio pavadinimas siejamas su stačiais kaip siena kalno šlaitais. Kaip pasakojama, nuo seno šis alkakalnis buvo žmonių susibūrimo, to meto apeigų, renginių vieta.
Žygis „Sienakalnis dunda bunda“ buvo surengtas minint Rudens lygiadienį bei Baltų Skaityti toliau →

Miglotą supratimą, kaip namuose liejamos žvakės, aš turiu, bet daug kas neturi jokio supratimo, tad bendram vaizdui susidaryti keliame keletą nuotraukų, iš kurių matyti, kaip tai daro etnografė, Dzūkijos (Dainavos) etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Onutė Navikaitė-Drobelienė, žvakes liejanti per trisdešimt metų.

Nuotraukų pažiūrėję, suprantama, žvakės neišmoksite lieti, tik įgysite šiokį tokį supratimą. Norėdami išmokti, turėtumėte praktiškai pabandyti tai daryti su išmanančiu Skaityti toliau →

Šis trumpas Janinos  Zvonkuvienės pasakojimas –   iš 2016 metų. Pasirodo, klaipėdietės neužsidaro namuose, o buriasi į klubus, susitinka, šnekasi, prisimena… Kuo ne pateikėjos? Ir pats tokių klubų buvimo faktas mums labai prie širdies… Paskaitykime ir pažiūrėkime. Žmogui rūbas – nelyg antra oda. Įdomu ir jaunam, ir senam.   Ir vadinamasis vintažas dabar madingas. Ne kiekvienas jauniklis žino bent ką apie pokario laikų siuvėjas, madas, audinius, kurie, beje, buvo daug geresnės kokybės negu dabartiniai. Iš krepdešino net vaikams pasiūdavo sukneles, iš vilnos taip pat – atrodė, kad tai yra norma. Tik kasdienai iš perkelio siūdavo, iš flanelės. Ir vis tiek viskas natūralu. Yra ką apgailėti, kai net viskozinis audinys dabar jau atrodo besąs geras…  Ar dabar mes nesame skurdesni, kai gerai pagalvoji? Skaityti toliau →

Dryžuotų sijonų niekada nemėgau. O dar megztų… Jie man asociavosi su antimada ir skurdu, kai sovietiniais metais buvom apsimezgę ne iš gero gyvenimo.

Mano mamytė šitą reikalą buvo įvaldžiusi ypač gerai. Jos garsieji dryžuotieji sijonai buvo tapę jos vizitine kortele ir garsėjo toli už mokyklos, kurioje dirbo, ribų. Jau nuo vaikystės į tuos sijonus žiūrėjau su siaubu ir sakiau, mirsiu, bet gyvenime jų Skaityti toliau →

Tokį grožį nejučiomis visi su atsidūsėjimu pavadiname vienu paprastu žodžiu – pasaka! Tikrų tikriausia pasaka! Ji šalia mūsų. Ji aplink mus. Ji – prie Telšių, prie mano gimtinės. (Pajūriuose visada daugiau žliaugiančio rudens, o Žemaitijos kalneliuose ir gojeliuose – bent žiemą būna ir žiemos…)

Antrą kartą čia buvau taip giliai įspūdingo grožio sukrėsta. Pirmą kartą, kai visas Degaičių parkas, kiek tik jo plotų matyti, buvo užlietas žydinčių neužmirštuolių. Tai buvo Pavasario ir Meilės pasaka. Nes gegužę būna Mildos diena. Dabar, gruodį, – žiemos pasaka. Skaityti toliau →

Mieli jaunieji „SAULĖS ARKLIUKŲ“ bičiuliai,

štai jau visas mėnuo mūsų skyrelis KŪRYBA laukia Jūsų darbų – poezijos, prozos, vaizduojamosios ar taikomosios dailės kūrinių, tradicinės kūrybos ir netradicinės – visokiausios kūrybos, kokią tik galima skelbti internete.

Pastebėję saviraiškos ir raiškos kupiną sielą, mes, suprantama, kviesime skelbti savo kūrybą, bet juk gali būti ir taip, kad mes nepastebėsime… Tad Jūs nelaukite, kol Jus kas pastebės – patys pasirodykite! Skaityti toliau →