Mes baltai

Įstabūs Lietuvos archeologiniai radiniai keliasi į pajūrį: grįžta ten, kur ir buvo rasti (0)

Apeiginė lazda su briedės galva - originalas | LNM nuotr.

Liepos 10 dieną Lietuvos nacionalinis muziejus Nidoje pristato kilnojamąją parodą „Pajūrio akmens amžius“, kuri suteiks lankytojams unikalią galimybę susipažinti su tūkstantmečius menančiu pajūryje gyvenusių medžiotojų ir žvejų palikimu. Į pajūrį, kur ir buvo rasti, grįžta vieni įstabiausių Lietuvos archeologinių radinių. Tarp jų – ir 5 tūkstančius metų skaičiuojanti apeiginė lazda su briedės galva.

Pusės centimetro eksponatai

Kuršių nerijos istorijos muziejuje įsikūrusioje kilnojamojoje Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje lankytojams pristatoma žemės sluoksniuose išsaugota pajūrio akmens amžiaus gyventojų kasdienybė: ūkinės veiklos įrankiai, Skaityti toliau

„Stebuklingas“ Erškėtyno šaltinis – Žemaičių šventyklos dalis? (1)

Erškėtyno šaltinis yra Kretingos r. sav., Joskaudų miške, tarp Dimitravo ir Lazdininkų kaimų | rengėjų nuotr.

„Stebuklingos“ vietovės visad traukė žmones, – tai įrodo ir tokios vietos kaip Erškėtynas. Šaltinis su stebuklingu vandeniu, kadaise buvęs kuršių ir žemaičių šventyklos su astronominiu kalendoriumi dalimi, o vėliau tapęs ir krikščionims svarbia vieta, iki šiol išlieka paslaptinga šventa vieta dėl savo istorijos ir tikrosios paskirties.

Erškėtyno šaltinis yra Kretingos r. sav., Joskaudų miške, tarp Dimitravo ir Lazdininkų kaimų. Kadaise susiformavęs natūraliu būdu, šiandien jis – jau nemažai pakeistas žmogaus rankos: yra įkastas ir įleistas rentinys, aplinka paaukštinta ir išklota betoninėmis plytelėmis. Skaityti toliau

N. Jačėnienė: Šviesa į Lietuvą nuo seniausių laikų ateina iš Mažosios Lietuvos (11)

Nijolė Jačėnienė | asmeninė nuotr.

Televizijos režisierė Nijolė Jačėnienė šiuo metu kuria Tautodailės metams skirtą laidų ciklą „Saulė sodą sodino…“

„Mes turime tiek daug, esame tokie turtingi, tačiau dažnai ieškome turtų kažkur toli, nematome esančių šalia“, – sako radijo ir televizijos laidų režisierė, teatrologė Nijolė Jačėnienė, kuri jau daugiau kaip penkerius metus gilinasi į senosios baltų kultūros palikimą. Skaityti toliau

Klaipėdos kultūros magistro vardą pelnęs Bernardas Aleknavičius atsisakė priimti žiedą (10)

Bernardas Aleknavičius | V.Venslovaičio nuotr.

Klaipėdos kultūros magistro vardą pelnęs Mažosios Lietuvos krašto metraštininkas, fotografas, istorikas ir publicistas Bernardas Aleknavičius kategoriškai atsisako priimti pagrindinę šio vardo regaliją – auksinį žiedą, pagamintą pagal galbūt Kryžiuočių ordino magistro žiedą, rastą Klaipėdos piliavietėje. Įteikimo iškilmių jis taip pat pageidautų kur kas kuklesnių, nei būdavo iki šiol. 

Bernardas Aleknavičius prašo, kad iškilmės vyktų ne Klaipėdos piliavietėje, kaip buvo iki šiol, o Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje ir ne rugpjūčio 1-ąją, per miesto gimtadienį, o kiek vėliau, rugpjūčio 21 d., nes tuomet kaip tik jam sukaks 90 metų. Skaityti toliau

Visuomenė tvirtai palaiko Romuvos siekį būti valstybės pripažinta religine bendrija (nuotraukos, video) (78)

Religijų ir įsitikinimų įvairovės apdovanojimas atiteko senovės baltų religinei bendrijai Romuva | M.Ambrazo nuotr.

Birželio 4 d. Valdovų rūmuose Senojo baltų tikėjimo religinei bendruomenei „Romuva“, už ryžtą ginti savo religinės bendrijos teises ir siekti valstybės pripažinimo, buvo įteiktas Religijų ir įsitikinimų įvairovės apdovanojimas. Romuvos judėjimo vadovai nesusitaikė su Lietuvos visuomenę papiktinusiu 2019 m. Seimo sprendimu – nesuteikti Romuvai valstybės pripažintos religinės bendrijos teisių. Dėl šio, Katalikų bažnyčios vadovybės įtakoje, priimtoSeimo sprendimo Romuva kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT) taip atkreipdama dėmesį, kad, nors atitinka visus Lietuvos įstatymuose numatytus reikalavimus, Seimas, nepaisydamas įstatymo normų, Romuvos religinei bendrijai nesuteikė valstybės pripažinimo. Skaityti toliau

J. Vaiškūnas: Protėvių priesakus pernešame į XXI amžių (nuotraukos) (17)

Įšventimas į romuvius. Jorė 2019 | Alkas.lt nuotr.

Balandžio 25-26 dienomis Kulionių kaime šalia Molėtų observatorijos jau 24-tus metus iš eilės turėjo vykti pirmosios pavasario žalumos šventės Jorės apeigos. Apie šią šventę kalbamės su vienu pagrindinių jos rengėjų Molėtų krašto muziejaus muziejininku ir Lietuvos Romuvos vaidila Jonu Vaiškūnu.

– Šiemet paskutinį balandžio savaitgalį turėjusios vykti XXIV Jorės šventės Kulionyse dėl paskelbto visuotinio karantino nebus? Skaityti toliau

Filmas „Baltų gentys“: žiūrėti su vaikais nejauku (video) (5)

„Kūlgrinda“ atidarė istorinio filmo „Baltų gentys“ premjerą | rengėjų nuotr.

Lietuvos kino teatruose šiuo metu rodomas latvių sukurtas filmas „Baltų gentys. Paskutinieji Europos pagonys“. Latvijos šimtmečiui dedikuotas 2018 metais pasirodęs filmas Latvijoje buvo labiausiai žiūrimas dokumentinis filmas. Klaipėdoje gi pirmąją premjeros dieną salė nebuvo pilna, baltų genčių istorijos žinovai filmą vertina kritiškai.

Filmą „Baltų gentys. Paskutinieji Europos pagonys“ sukūrė trys broliai Raitis, Lauris ir Marcis Abele.

„Esame Baltijos šalys, turime bendras šaknis, bet nesuprantame vieni kitų kalbos, todėl privalome susikalbėti svetima kalba, nes aš nemoku lietuviškai, jūs – latviškai. Skaityti toliau

Naujos knygos „Laumakio raganos“ pristatymas (0)

Naujos knygos „Laumakio raganos“ pristatymas | Kauno apskrities viešosios bibliotekos nuotr.

Vasario 27 d., ketvirtadienį, 17 val., Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, 322), bus pristatoma nauja Rasos Ambraziejienės knyga „Laumakio raganos. Tautotyrinės sakmės“. Renginyje dalyvaus knygos autorė, muzikuos Andriaus Morkūno vadovaujama Kauno kultūros centro sutartinių giedotojų grupė „Sasutalas“, savo įžvalgomis dalinsis etnologas Aleksandras Žarskus.

Besidomintieji baltų kultūra jau turėjo galimybę susipažinti su skaitytojų dėmesio nestokojusia pirmąja Rasos Ambraziejienės knyga „Rasties versmė. Apie ženklus ir simbolius“ (2014 m.). Naujojoje knygoje „Laumakio raganos. Tautotyrinės sakmės“ taip pat gausu žinių apie baltų ir kitų tautų simbolius – ne tik grafinius, Skaityti toliau

J. Basanavičius. O kad taip jau prašvistų Lietuvos dvasia! (14)

Dr. Jonas Basanavičius | lrkm.lt nuotr.

Ištraukos iš įvairių raštų, surinktų leidinyje: Jonas Basanavičius. Raštai, II: „Publicistika, recenzijos. Iš gyvenimo kronikos ir laiškų“. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 106, 143–146, 179, 180, 187, 194.

Dirstelėję ant mapos [žemėlapio] to kampo žemės, kurią šiandien gudai ir kiti slovėnai apgyvena, mes veik užtėmijame [pastebime] daugybę lietuviškų vardų vietų, upių ir t. t. visur ten, kur šiandien lietuviškos kalbos nė vieno žodžio neišgirsi. Kokiu būdu tie lietuviški vardai čion atsirado, mes gerai žinome: čion senovėje lietuviai gyveno, dabar į slovėnus (gudus, lenkus ir t. t.) Skaityti toliau

V. Vaitkevičius. Baltiškos svastikos savitumas (71)

Atkurto XIV a. - XV a. pradžios puodo iš Bajorų kaimo kapinyno (Elektrėnų sav.) dugno ženklas. Puodžius Dainius Strazdas. | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Svastikos istorija sena ir sudėtinga, baltų kraštuose ji prasideda prieš beveik 2000 metų. Vienas seniausių svastikomis paženklintų radinių – Lankiškių kapinyno, esančio Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje, urna. Pagal panašumą į Vielbarko kultūros, plačiai tyrinėtos Lenkijoje radinius, šis degintinis kapas datuojamas pirmaisiais m. e. amžiais.

Apie III-IV a. svastikos buvo baltų genčių kiauraraščių krūtinės papuošalų – smeigtukų, prie jų nešiotų grandinėlių skirstiklių, taip pat segių puošybos elementas. Pasak doc. Audronės Bliujienės, buvo sekama pavyzdžiais iš Romos imperijos Noriko ir Ranonijos provincijų.
Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Kodėl medžiai nebešneka? (0)

Ąžuolas | R. Balkutės nuotr.

Senybėj medžiai ūturdavo (kalbėdavo). Kai nueina, būdavo, jų kirst, tai prašysis, prašysis, kad jų nekirstų, kad jau ir daturėt nebemožna dėl jų prašymo.

Sakydavo: „Ai nekirsk tu manęs, palik tu mane, eik prie kito!“.

Prie kito nueini – kitas prašos nekirst.

Kad taip nebūtų, tai Dievas padarė, kad anie negalėtų ūturti.

[Lietuvių išminties knyga, sudarė Jonas Trinkūnas, Vilnius, 2015 m.] Skaityti toliau

Žiemos saulėgrįžą sutinkant bus pristatyta N. Laurinkienės knyga „Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje“ (0)

lnb.lt nuotr.Gruodžio 17 d. 18 val. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kviečia švęsti žiemos saulėgrįžą. Renginyje taip pat bus pristatyta Nijolės Laurinkienės knyga „Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje“.

Žiemos saulėgrįža nuo seno švenčiama daugelyje etninių tradicijų. Saulei sugrįžtant ir dienoms ilgėjant patiriame dvasios atgaivą. Nuo neatmenamų laikų žmogus stebėjo šiuos kosmose vykstančius procesus. Jų įsivaizdavimas atsiskleidžia mituose – archajinės visuomenės mąstyseną, pasaulėvoką, idėjų pasaulį atspindinčioje žinijoje.

Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie gudrų senį (2)

Rykštės | pipedija.com nuotr.

Viens karalius turėjo dideliai gražį paukštį. Ant nelaimės ėmė jis ir išlėkė iš jo sodno. Viens senelis sugavo jį. Sugavęs neša pas karalių, o kelio prie karaliaus nežinojo. Pasipainiojo jam puo kojų žydelis. Senis prašo jo kelį parodyti. Žydelis sako:
– Jei duosi pusę uždarbio, kurį gausi nuo karaliaus už paukščio sugavimą, aš tave nuvesiu.

Ką daryt – ir sutiko ant pusės. Atejo jie pas karaliaus palocius – kareivis stov prie vartų ir neleidžia. Skaityti toliau

D. Razauskas: Krikščionybė sukonstravo pagonybę kaip savo šešėlį, kaip tamsiąją savo pusę (30)

Dainius Razauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Lietuvos muzikos informacijos centras netrukus išleis kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus oratorijų „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978) ir „Iš jotvingių akmens“ (1983) vinilinę plokštelę, kurioje – specialiai šiam albumui padaryti kamerinio choro „Aidija“ ir kviestinių atlikėjų įrašai. Abi oratorijos turėjo smūginį poveikį Lietuvos kultūrai, jos peržengė įvairių valstybių sienas ir išliko paveikios iki šių dienų. Oratorijos sulaukė daug muzikos kritikų, tyrinėtojų ir žurnalistų dėmesio Lietuvoje bei užsienyje, todėl šį kartą norėjosi jas permąstyti žymiai platesniame istoriniame, geografiniame ir kultūriniame kontekstuose. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Paikutis (2)

miskas_vstt

Gilios senovės čėsuos tarp girių viensėdis ūkininks gyvena, a[u]gindams tris sūnus. Tėvai senia[u]siudu didiai mylėja, o mažia[u]sioja nė tėvai, nė broliai niužkenti, bet ir kasdie per paikutį apjuoki. Ką jis kalbėja ar dari, tai vislab kiti, per paikystę išrasdami, juokdavos. Jei broliams koks drabužis nepatikdava, šits turėja nudėvėt, jei koks valgis aniemdviem neskanus, šitam pristumdava, jei anuodu ko prašydava, vislab ga[u]dava, šitas nieka, o jei broliams koks darbs nepamėga, šitam užkra[u]dava.

Tei jam teka kasdie kiaules ganyt, kadangi broliu du tą darbą vengi. O die perdie vis tas pačias kiaules beganydams, jaunia[u]sias giliai įsimislyja ir besimislydams užsigeidi patirt, ar antro šaly girias ir da žmones gyveną. Skaityti toliau

V. Vaitkevičius. Į pasimatymą su deive (6)

Dovainonių Mergakalnis | V.Vaitkevičiaus nuotr.

Dovainonių regykla – įstabi vieta prie Rumšiškių, pakylinti keliautojus aukštai virš Nemuno ir aplinkinių miškų. Seniausiais laikais čia mėgo dairytis šiaurės elnių medžiotojai, laukdami, kol migruojantys žvėrys bris į vandenį. Vėliau gyventa, švęsta, laidoti mirusieji. Plačiai archeologų tyrinėtas Dovainonių piliakalnis, pilkapiai, o iki šiol mažiausiai dėmesio sulaukė Mergakalnio papėdėje buvęs nepaprastas Nemuno verpetas; dabar, deja, apsemtas. Čia buvo galima išvysti deivę. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apė senuką ir tris žmogaus dukteris (0)

Duonkepė krosnis | wikipedija.org nuotr.

Buvo toks ūkinykas, jis turėjo vienturtę dukterį. Kasžin iš kur atjojo pas tą ūkinyką trys jaunikiai. Dabar tie jaunikiai sako tam ūkinykui:
– Kaip mes kitąsyk atjosim, tai kad tu turėtum visiem trim po vieną dukterį, o kad jeigu neturėsi, tai mes tau galą padarysim.

Dabar ką jis darys? Jis tik vieną dukterį turi, n’o kur jis da gaus dvi? Rūpinasi žmogus, nežino, kur pasidėtie. Ale sykį, važiuodams in miestą, patiko tokį senuką.

Sako tas senuks:
– Pavėžyk mane. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Briedis gėrisi savimi (3)

Briedis | wikipedija.org nuotr.

At­ėjo brie­dis at­si­ger­ti į upę ir pa­ma­tė van­de­ny­je sa­vo ra­gus, sa­vo pa­veiks­lą, o pa­ma­tęs – gė­rė­jos sa­vo pui­kiais ra­gais:

– Ot ra­gai ma­no, tai graž­na! Koks ki­tas gy­vo­lis tur to­kius?..

Pas­kui, pa­žiūrė­jęs į ko­jas, nu­liū­do:

– Ko­jos tik ma­no ne­gra­žios – il­gos ir plo­nos.

Taip bedūmo­jant už­puo­lė ant jo liū­tas. Brie­dis šo­ka bėg­ti. Aukš­tos ir grei­tos ko­jos ne­šė jį to­lyn nog ne­pri­ete­liaus, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Jei Dievas norės (2)

Žvirblis | Hakon Helberg. Unsplash nuotr.

Kitą kartą žvirblis buvęs išperėjęs vaikus klojimo stoge. Gaspadorius rytą atsikėlęs sakąs:
– Šiandien ką dirbsme, tą, o rytoj rytą griausme klojimą!

Žvirblis, išgirdęs tą kalbą, nusigandęs. Tuoj nulėkęs pas poną Dievą ir sakąs:
– Pone Dieve, gaspadorius žada griaut klojimą, o mano da pliki vaikai tebėra!

Ponas Dievs sakąs:
– Negriaus, ne: da manės nesiklausė. Tu gali savo vaikus auginti sveiks. Skaityti toliau

D. Vaitkevičienė. Kodėl vėlės skrenda kaip paukščiai? (1)

Dalia Stalauskienė. „Medžiai“ iš ciklo „Paukščių takas“ | daliosdarbai.lt

Paukštis kaip mitopoetinis vėlės vaizdinys yra vienas seniausių sielos provaizdžių, žinomas daugelyje pasaulio religijų − Senovės Egipte, Artimuosiuose Rytuose, Europos prigimtinėse religijose ir kitur. Netgi krikščionybėje siela vaizduojama kaip baltas balandis.

Lietuvių pasakos – senųjų mitų palikuonės – irgi turi ką pasakyti apie mirusiuosius, virstančius paukščiais. Būdingas pasakų vaizdinys – antimi pavirtusi mergina. Pasakoje „Antimi pavirtusi sesuo“ pamotė įvilioja podukrą į žarijų duobę, o mergaitei joje sudegus, papila jos pelenus prie vartų. Atėjusi karvutė lyžteli ir iš pelenų į dangų pakyla paukštis – antelė. Skaityti toliau

Lietuviškos Vėlinės tarp praeities ir dabarties (0)

Vėlinės | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Regis, bent jau mirusiųjų laidojimo ir pagerbimo papročiai turėtų likti atspariausi pasikeitimams, tačiau ir jie pasiduoda pašėlusiam gyvenimo tempui ir verslo diktatui.

Apie tai prie Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo apskritojo stalo diskutavo etnologas profesorius Libertas Klimka, kunigas Robertas Pukenis, ritualinių paslaugų verslo atstovas Valentinas Kurilovas bei sociologas Raimundas Kaminskas. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas Jakavonis. Skaityti toliau

Bus įteiktas antrasis Baltų apdovanojimas (5)

URM nuotr.

Spalio 31 dieną, 14 val., Vilniuje, Užsienio reikalų ministerijoje (URM) (J. Tumo-Vaižganto g. 2) vyks Baltų apdovanojimo teikimo iškilmės. Apdovanojimą įteiks Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai.

Baltų apdovanojimu bus įvertinti pasiekimai ir indėlis šiose srityse:  lietuvių literatūros vertimas į latvių kalbą arba latvių literatūros į lietuvių kalbą, lietuvių kalbos mokymas ir puoselėjimas Latvijoje arba latvių kalbos – Lietuvoje, Lietuvos arba Latvijos materialaus ir nematerialaus kultūros ir istorijos paveldo

Skaityti toliau

Vilniuje pagerbtas Romuvos Krivio Jono Trinkūno atminimas (nuotraukos, video) (0)

Krivio dienos apeiga ant Gedimino Kapo kalno | Alkas.lt, V. Kašinsko nuotr.

Spalio 19 d. Vilniuje romuviai pagerbė Romuvos Krivio Jono Trinkūno-Jauniaus atminimą.

Senovės baltų religinė bendrija Romuva 2019 metus yra paskelbusi Krivio metais. Šiais metais Romuvos Kriviui Jonui Trinkūnui būtų suėję  80 metų. Krivio dienos šventimas – vienas iš Krivio metų renginių. Minėjimas prasidėjo apeiga ant Gedimino kapo kalno Vilniuje, toje pačioje vietoje, kur spalio 19 dieną 2002 metais buvo įšventintas Romuvos Krivis Jaunius. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Pasakojimas apie dvasias (1)

Senieji Nidos Krikštai | neringosmuziejai.lt nuotr.

Mano motinėlė nei dieną, nei naktį niekados nebijodavo pro kapines praeiti, kaip kiti žmonės baugštosi. Ji mus, vaikus, liūbėdavo mokinti, idant nei kapinių, nei numirėlių nesibijotumėm.

„Vaikai, – teip ji kalbėdavo, – numirėliai jums nieko nedarys, dvasių neprivalote bijotis, ale nuo gyvųjų pasisaugokite, tie jums gal daug ką užkenkti…

Jeigu jūs baugštotės pro kapines praeiti, tai tik drąsiai pasakykit numirusiems „labą vakarą“ arba „labą rytą“, tada jūs nebijositės ir nieks jus negandys. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Raganos sodyba (2)

snaujienos.lt nuotr.

Kad kitąsyk gyveno viename priemiestyje keturios panos: viena verpėjėlė, kita audėjėlė, kita siuvėjėlė, o kita gaspadinė. O toks tenai buvo prisakymas: nevalia buvo visam mieste ugnies laikyt nė žiburio užsidegtie. Tik už miesto tokia boba gyveno, tai pas tą būdavo galima gautie ugnies. Mieste žmonės vakare langus užsidarydavo, užsidegdavo žiburį ir sėdėdami dirbdavo.

Ėmė ir užgeso dabar toms panoms žiburys. Visos sėdi, dirba, nė viena nenor eit, o žiburio reikia.
– Eik, – sako, – verpėjėlė, parnešt ugnies – reik žiburio.
– Man velenėlis šviečia, – atsakė. Skaityti toliau

D. Vaitkevičienė. Ąžuolas be viršūnės, arba kodėl bijome kirvio (1)

Nupjauta Mingėlos ąžuolo viršūnė. Vieštovėnai, Plungės r. 2015m. | Vykinto ir Daivos Vaitkevičių nuotr.

Yra tokių „amžinųjų“ temų, apie kurias Lietuvoje buvo, yra ir bus rašoma. Jos išsilieja pasakojimais, asmeninės patirties liudijimais ar pilietiniais sąjūdžiais. Tokia yra kertamos girios, alėjos ar seno medžio tema. Ir jos istorija irgi sena.

Skausmas dėl nukirstų medžių aprašomas jau XV a. istorijos šaltiniuose, nušviečiančiuose įvykius po Lietuvos krikšto. XIV a. pabaigoje į Lietuvą iš Prahos atvyko vienuolis misionierius Jeronimas, gavęs Jogailos įgaliojimus skleisti krikščionybę ir apsirūpinęs Vytauto raštais, įpareigojančiais Skaityti toliau

V. Šilas. Kalba Karaliaučiaus krašto žemės vardai (15)

Karaliaučiaus kraštas: baltiškieji vietovardžiai pro istorijos brūzgynus (II) | voruta.lt nuotr.

Kaip žmones, taip ir vandenis, konkrečias vietoves skiriame, surandame ir atpažįstame, jei jie pažymėti tikriniais vardais. Mažoji Lietuva (tai Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštai), buvo net 650 metų vokiečių valstybių valdžioje, tačiau išsaugojo senuosius baltiškus žemių ir vandenų vardus. Nors į  žemėlapius įrašyti  vokiškomis galūnėmis, jie nedviprasmiškai liudijo, kad tuos vardus suteikę žmonės nebuvo germanai, o juo labiau, slavai.

Vokietijoje į valdžią atėjusiems nacionalsocialistams (kitaip,  naciams) labai nepatiko, kad Karaliaučiaus krašto vardai rodo vokiečius čia esant ateiviais ir jie griebėsi falsifikacijų. Skaityti toliau

D. Vaitkevičienė. Gyvatės nukąsta šaknis (2)

Pievinės miegalės žiedpumpuris (kairėje) ir išsiskleidęs žiedas (dešinėje) | Wikimedia Commons, CC BY-SA 3.0., Kristiano Fišerio (Christian Fischer) nuotr

Yra tokia stebuklinga šaknis, kuria galima išgydyti gyvatės įkandimą. Ji ypatinga tuo, kad atrodo, lyg būtų nukąsta. Apie tai pasakoja ir sakmė: kadaise, pačioje pasaulio pradžioje, Dievas sutvėrė gyvatę ir davė jai tokią galią, kad nuo jos įkirtimo mirs žmonės ir stips gyvuliai. Gyvatė ėmė tuo didžiuotis: „Ką įkirsiu, tas ir mirs!“

Dievas tarė: „Aš duosiu jiems žolę – vaistą“.

Gyvatė atsakė: „O aš vistiek nugriaušiu šaknį“.

Tada Dievas atsakė: „Aš leisiu žolei šaknis į šoną ir tegu žmonės turi sau vaistą“. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie dalingą žmoną (2)

„Vilkų mergaitė“. iliustravo Gelrev Ongbico | leidyklos „Nieko rimto“ nuotr.

Buvo vienas bernas, neturįs laimės. Jam viskas nesisekė, visas jo pelnas į nėkus virto, kartais jisai neturėjo nei kuo apsirengti, nei ką valgyti. Ką jam daryti?

Sumanė jis vieną kartą eiti prie vieno ūkininko tarnauti. Pas tojo ūkininko buvo didelis akmuo klone. Prašo tad tas bernas ūkininko:
– Dirbsiu aš pas tamstas penkerius metus kiek tik galėdamas, denk mane ir valgydink – vietoje algos gi po penkerių metų atiduosi man tik tą akmenį. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie Laimės senelį (0)

Piliakalnio (stūkso tolumoje) papėdėje - ežeras Vėlys ir kaimas Vėlionys. | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Ant kranto Jūrės stovėjo seniai užsigyvenęs kaimas, kurį aplinkiniai paprastai vadydavo Pajūris. Ūkinykų skaitliaus sunku pamyti, nes jau gana senas laikas. Tik kaimas iš tolo išrodydavo labai didelis ir gražus savo apielinkij, nes jovarai ir aržuolai, teipgi ir topeliai iš tolo žaliavo kaip kokia giria. Iš šiaurių pusės Jūrė atrodė visą sodžiaus paveikslą kaip į veidrodį, o iš vakarų krašto tekėjo upė, kuri su šturmu skandino sąnašas ir visokius šapus į marių dugną.

Bet tam kaime gyventojai buvo niekam netikę žmonės, nes ar elgetą, ar teip keleivį niekad nepriimdavo į savo namus ir nepriglausdavo ar nakties laike, ar kad kokiam reikale pagelbos negaudavo. Tik buvo vienas senas ūkinykas, Skaityti toliau