L. Milčius. Neužmiršti

Būna metų ir būna dienų

Laisvės Gynėjų Dienos 30-mečiui

Būna metų ir būna dienų,
Net naktų gi istorinių būna,
Kai svarbus gali būti ir tu,
Kada Laisvei pavojai užgriūna.

Ji trapi, juk tai kovo gėlė
Lietuvoj pagaliau prasiskleidus.
Kaip nesaugoti jos, nemylėt,

Pats Dangus šį stebuklą mums leido.
Tiktai šmėklom nereikia gėlių,
Kurios laisvės žiedais prasiskleidžia.
Sunaikint gležnai vilčiai žmonių

Okupantai net tankus paleidžia.
Tik žmogus turi ginklą stipresnį,
Prieš kurį plieno dantys bejėgiai.
Ryžte ir vienybėj jį rasti
Tą kartą likimas mums lėmė.

Neišduot, nepabūgt, nepalikt
Net sunkiausiam laike pareigos,
Drąsiai valandą tą pasitikt,
Jei ir žūti reikėtų dėl jos.

Nesvarbu kas esi, kur esi,
Daug svarbiau, ar laikaisi tvirtai?
Dienoje ir tamsiausioj nakty
Tautai ąžuolu likt privalai.

Buvo karžygiais dukros ir sūnūs,
Buvo amžino aukuro akmenys,
Ant kurių kuriam ateitį, rūmus,
Vaikų ir vaikaičių gyvenimus.

2021-01-08,
Raudondvaris

Neužmiršti

1991 metų sausio 13-ąją žuvusiems

Neužmiršti –
Tikrai dar karštas kraujas
Pralietas sausio naktį,
Kai guldė galvą jaunas,
Prie jo senolis, sesė.
Kada lietuvio rankos,
Iškėlusios trispalvę,
Stabdė žvaigždėtus tankus,
Maldomis – šūvių salves.

Neužmiršti
Parkritę,
Kad vėlei Lietuva,
Išaušus kitam rytui,
Pakiltų dar laisva.
Kad savo žodį neštų
Iškėlusi aukštai –
Prabusk, pasauli kurčias,
Ar auką mūs matai!

Drebėjo Vilniaus gatvės
Nuo gaudesio vikšrų,
Kai tankai mirtį nešė
Gal net šimtams žmonių.
Tiktai paspringo plienas
Nuo gimusios drąsos,
Kai minios stojo vienu –
Didvyriu Lietuvos.

Lyg paukščiai metai skrenda
Į praeities lizdus,
Ir neša tarsi gandą
Liepsnojančius vardus.
Kad amžiais juo kartotų,Kaip priesaiką visi,
Kam turime dėkoti,
Jog esame laisvi.

Neužmiršti…
Baltom gėlėm nušvitus
Antakalnio kalva,
Prie brolių, sesės budi
Tėvynė Lietuva.