Karalius Mindaugas kalbina Dainių Razauską (I) (177)

Dainius Razauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Dainius Razauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Senasis tikėjimas, prie kurio laikas grįžti

Mindaugas Karalius:

– Kodėl ir baltai, ir atskirai lietuviai, pradžioje nenusileidę slavams nei gausumu, nei teritorijomis, ilgainiui šitaip nuo jų atsiliko ir išvis atsidūrė ant išnykimo ribos? Ar mes dar galėtume tapti tokie tvirti ir savimi tikri, tarkim, kaip danai savo karalystėje?

Dainius Razauskas:

– Mindaugai, uždavei itin svarbų klausimą, kurio šaknys veda iškart į visas puses. Tik pradžioj priminsiu, kad iš tikrųjų mažiausiai ligi mūsų eros V a. baltų kalbomis bei tarmėmis buvo kalbama nuo Vyslos (ir dar kiek toliau už jos) vakaruose ligi Maskvos (ir dar kiek toliau už jos) rytuose, nuo Baltijos šiaurėje ligi Kijevo pietuose. Tuomet į baltų žemes iš pietryčių palengva ėmė slinkti slavai, beje, pagal kalbą – artimi baltų giminaičiai. Tarp kalbininkų netgi galioja nuomonė, kad slavų prokalbė tiesiog išsirutuliojo iš pietvakarinių baltų tarmių, sparčiai ėmus kisti kalbai dėl paūmėjusių kontaktų su kitomis tautomis (pirmiausia italikais bei iranėnais). O jei taip, tai išvis ne „slavai atėjo“, o nuo pat pradžių baltai ėmė slavėti – virsti slavais.

Pirmojo tūkstantmečio pabaigoje dar prisidėjo vikingų įsisavintas kelias „į graikus“ per Dauguvą ir Dneprą, kurio apačioje susikūrė stipri karinė bei prekybinė bazė Kūjava (taip seniausiuose arabų šaltiniuose), būsimasis Kijevas. Manytina, jog vikingų kariaunose būta gausu baltų, tiek vakarų (prūsų), tiek rytų, tačiau vadovavo joms skandinavai, kalbama buvo skandinaviškai, o pietuose – slaviškai, ir būtent slavų kalba ilgainiui įsivyravo visame šiame kelyje. Pats Rusios vardas yra skandinaviškos kilmės, pirmųjų Kijevo Rusios konungų, ar kuningų, vardai dar skandinaviški (Igoris, Vladimiras, Olegas), bet netrukus jie ima kalbėti slaviškai, vadintis slaviškai ir laikyti save slavais (visai taip pat, kaip vėliau nutiks daugeliui lietuvių kunigaikščių). Nuo tada spartus slavėjimas prasidėjo ir abipus šio kelio, perkirtusio baltų gyventas žemes perpus (Dnepro ir Dauguvos aukštupiuose). Pirmiausia suslavėjo į rytus nuo jo gyvenę baltai. Pažymėtina, kad jokio ištisinio tautinio užkariavimo nebūta, nebent išskyrus dusyk Rusios kniazių Pamaskvy nugalėtus galindus. Ir naujų gyventojų ateivių baltų žemėse nedaug – slavais virto, perėmę kalbą, vietiniai baltai. Tikėtina, kad jau istoriniais laikais, jau rusų kniazių valdomose teritorijose, žemųjų luomų vietos gyventojai dar ištisai kalbėjo baltiškai (šiauriau latgaliams, piečiau rytų lietuviams artimomis tarmėmis). Todėl galima tarti, kad visa šiaurės Ukraina, vakarų Rusija ir ištisai Baltarusija – tai suslavėję baltai. Ir ankstyvosios istorinės Lietuvos valstybės plėtra į Rytus (didžia dalimi irgi taiki) buvo ne veržimasis į slavų žemes, o bandymas susigrąžinti savas, prigimtas – atsiimti jas iš Rusios kniazių.

Pietvakariuose santykiai su kaimynais buvo kruvinesni: lenkų ksionžų prikviestas Vokiečių ordinas užkariauja ir ilgainiui išnaikina prūsus, rusėnai, lenkai ir vokiečiai pavieniui ir drauge žudyte išžudo jotvingius. Prūsų, jotvingių ir iš dalies lietuvių pietrytinėse žemėse dabar irgi slavai: lenkai, baltarusiai ir rusai (Semboje). Lietuviškai kalbančių žemių rytinė bei pietrytinė riba aiški mažiausiai nuo XIV a. ligi pat XX a. pradžios: rytuose, einant iš šiaurės į pietus, ji apima juostą nuo Naručio ežero ligi Gardino, Stalino atiduotą Baltarusijai, ir – toliau Lenkijai likusias jos okupuotas lietuvių žemes.

Betgi esminė mūsų nelaimių priežastis – ne išorės priešai. Jų turėjo visi. Pagrindinė nelaimė yra ta, kad beveik visi Lietuvos priešų užkariavimai buvo ilgalaikiai ir lemtingi, o beveik visi lietuvių užkariavimai – trumpalaikiai ir paviršutiniški. Ir netgi didžiausio Lietuvos valstybės pakilimo, didžiausios galybės laikais jos piliečiai slavėjo, tiek pakraščiuose, tiek pačiame valstybės branduolyje, aukščiausiuose savo luomuose. O slavai lietuvėjo nebent išimtiniais, pavieniais atvejais.

Slavėjimas vyko tiek pasaulietiniame, tiek dvasiniame gyvenime: nebuvo sukurtas lietuviškas raštas, todėl valstybės raštvedyba vykdyta rusėnų kalba, ir kone ligi pat XX a. nebuvo įmanomas nuoseklus lietuviškas išsilavinimas, lietuviškos mokyklos; tuštybė didikus vertė svetimais blizgučiais puikuotis prieš saviškius, todėl jie mielai tapo „lenkais“, lietuviams palikdami vien pažemintųjų ir pavergtųjų luomus; dvasinėje srityje nuo pat ankstyviausio lietuvių susidūrimo su krikščionybe ši ėjo su svetima kalba ir svetimu tautiškumu – pirmiausia aršiai rusiška stačiatikybė iš rytų, netrukus tiesiog kraugeriška vokiška katalikybė iš vakarų, paskui virtusi protestantizmu Mažojoje Lietuvoje (kurią po Antrojo pasaulinio karo visai nušlavė rusai), ir galiausiai, ilgiausiai – tragikomiškai pasikėlusi lenkiškoji katalikybė valstybės viduje, niekuomet nė neslėpusi neapykantos lietuviškumui.

Visas šias nuoseklaus ilgalaikio lietuvių nutautimo vidines priežastis bei jų sukeltus padarinius drauge įvardyčiau kaip įsisenėjusį kultūrinį negalavimą, sunkią kultūrinę negalią ar net jau kultūrinį neįgalumą. Sakydamas „kultūrinis“ turiu omenyje ne koncertus, teatrus ir parodas – pati šitokia kultūros samprata yra šio negalavimo apraiška bei požymis. Sakydamas „kultūra“ turiu omenyje vidinio pasaulio įdirbį, vidinių dirvų arimą – įtemptą, reiklų, stropų, atkaklų vidinį gyvenimą su visais apčiuopiamais ir neapčiuopiamais jo vaisiais, tarp kurių, žinoma, ir koncertai, teatrai bei parodos, bet ne vien ir ne tik. Pagrindinis kultūros vaisius ir požymis – sąmoningumas ir jo teikiamas sugebėjimas tvarkytis su mintimis, su savo vidiniu pasauliu.

Aišku, kad šitaip suprantama kultūra iš esmės ir iš pagrindų yra dvasinė. Ir dar turi būti aišku, jog kaip tik nuo šios dvasinės kultūros priklauso pirmiausia vidinis žmogaus suverenumas, o tada jau ir išorinis tautos suverenumas, kurį ir išreiškia karalystė. Ir atvirkščiai: dvasinės kultūros nusilpimas neišvengiamai lemia pirmiausia vidinio, asmeniško, o paskui ir išorinio, bendro, tautinio suverenumo – karalystės praradimą.

Tai labai paprasta: vidinis suverenumas remiasi gebėjimu mąstyti ir spręsti pačiam, nepasiduodant nei baimėms, nei pagundoms, o gebėjimą mąstyti lemia ne tik gabumai, bet juo labiau ilgalaikis atkaklus jų panaudojimas – nuodugnus mąstymas, kurio šerdis – budrus dėmesys savo mintims, jausmams, būsenoms. Tik artimai pažinęs savo baimes ir pagundas, tik gerai įgudęs jas atpažinti žmogus gali joms nepasiduoti, ir tik sugebantis joms nepasiduoti gali būti laisvas.

Ir mūsų dabartinis suverenumas, tiek XIX–XX, tiek XX–XXI amžių sandūroje gimė iš vidinės kultūros, iš pakankamo skaičiaus pavienių vidinės kultūros pastangų, sutelkusių sąmonę valiai ir sprendimo laisvei. Ir mūsų tolesnis likimas visų pirma priklauso nuo jos – nuo vidinės, dvasinės kultūros, nuo įtempto vidinio gyvenimo, nuo savavališko, savitikslio dvasinio darbo. Nuo asmeniško ryžto gyventi sava širdimi ir galvoti savo galva. Vadinasi – stebėti, sverti, vertinti savo mintis ir jausmus, ir jų lemtus savo gyvenimo sprendimus; vadinasi – svarstyti juos su aplinkiniais, su bendražygiais, su knygų autoriais bei herojais; vadinasi – labai daug ir atkakliai skaityti, siekiant kuo giliau pažinti save ir apskritai Žmogų; vadinasi – be paliovos mokytis ir šio, ir ano, ir dar kitko, ne dėl laukiamo atpildo („gerai apmokamos darbo vietos“), o dėl to, kad tai nepaprastai įdomu ir svarbu savaime, tiesiog. Štai kelias į atgimimą ir išsipildymą. Kito nėra.

Ilgainiui ir noras būti „kaip danai“ (istoriškai – „kaip rusai“, „kaip lenkai“, „kaip vokiečiai“, „kaip amerikonai“, „kaip europiečiai“ ir t. t.) gali pasirodyti šiek tiek įtartinas: laisvam žmogui nebereikia mėgdžioti, lipdyti savęs pagal kairėje ir dešinėje nusižiūrėtus svetimus pavyzdžius. Bet laisvo žmogaus, laisvos tautos pavyzdys, žinoma, gali ir turi būti pamokantis.

Mindaugas Karalius | Respublika.lt, I. Sidaravičiaus nuotr.

Mindaugas Karalius | Respublika.lt, I. Sidaravičiaus nuotr.

– Iki krikščionybės senieji baltai buvo apsupti slavų. Ar jų „kultūrinė galia“ buvo daug stipresnė, ar jie atidžiau „stebėjo savo mintis ir jausmus“, „svarstė juos su aplinkiniais“? Kodėl toks skirtingas likimas: jų – kone visa Vidurio bei Rytų Europa ir milžiniška dalis Azijos, o mūsų – vos bematoma žemėlapyje vis tebenykstanti dėmelė?

– Čia labai praverstų indiška „karmos“ sąvoka. Iš esmės ji labai paprasta ir pažįstama kuo įvairiausioms tradicijoms, tarp jų – ir mūsų. Bent jau sprendžiant iš patarlių Kaip pasiklosi, taip išmiegosi ar Ką pasėsi, tą ir pjausi. Sanskrito šaknis kar- reiškia „daryti, veikti“ ir yra giminiška lietuvių vaiksmažodžiui kurti. Karma reiškia, jog kaip darai, veiki, elgiesi, tokie bus ir padariniai. Ir tai galioja nuolat, be paliovos. Štai tam tikroje susidariusioje padėtyje tu pasielgi tam tikru būdu: padarai tą ir tą (arba to ir to nepadarai). Kiekvienas veiksmas arba neveikimas įsilieja į ištisą srautą nesupaisomų, nenumatomų įtakų ir pasuka jį atitinkama linkme, bent mažumėlę. Taigi iš esmės padėtis jau kita. Vienoje padėtyje tas pats veiksmas gali likti beveik visai nepastebimas, o kitoje – turėti milžiniškas pasekmes. Nauja susidariusi padėtis savo ruožtu paveikia mintis ir jausmus, o tie vėlgi veda prie atitinkamo kito veiksmo. Ir taip toliau be galo.

Tos prietryčių baltų ar baltams artimos gentys, kurios ilgainiui virto slavais, buvo įtrauktos į galingą įvykių srautą, kurį mes vadiname Romos imperijos žlugimu ir Didžiuoju tautų kraustymusi. Tame sraute pakito ne tik žmonių kalba, bet ir kai kurios būdo savybės. Nepasiduokime pagundai jų vertinti savo naudai, nei pagundai jas mėgdžioti – nes kaip tik jas mėgdžiodami mes patys ir virstame slavais. Viena aišku: tam tikromis aplinkybėmis šios savybės suteikia nelygstamą pranašumą.

Uždavinys, kurio mums vis nepavyksta išspręsti, – tai išmokti toms savybėms atsispirti, išsiugdant atitinkamas savas, arba įvaldyti tas savybes, nepasiduodant jų įtaigai, nepasileidžiant su jomis pasroviui. Tai tik viena iš užduočių, kurią atlikti tėra įmanoma atidžiai stebint savo paties jausmus ir mintis. Kaip tik tuos savo jausmus ir mintis, kurių ypač nesinori matyti ir pripažinti. Atidžiai stebint tas „vietas“, kuriose pasiduodi ir palūžti, kuriose susmunki ir galiausiai pats save išduodi. O būtent tokia, man regis, yra pagrindinė mūsų nelaimių priežastis. Tam tikroje savo sielos „vietoje“, nuo kurios nuolat nusigręžiame, mes kaskart lemiamą akimirką patys save išduodame. Nes kažkas mus sugundo, kažkas išgąsdina, o mes to net nesuvokiame.

Panašu, jog taip buvo ne visada, arba buvo ir tebėra būdinga ne visiems. Tačiau tam tikros išdavystės lemtingomis aplinkybėmis žingsnis po žingsnio keitė padėtį mūsų nenaudai, ir nuo tam tikro laiko mes jau beveik nebesugebame neišduoti. Net nebežinome , tiesą sakant, išduodame, nes nebepastebime, nebematome, kaip tai padarome. Nebežinome savęs šioje lemtingoje savo sielos „vietoje“. Tad šia prasme tai ir mūsų sąžinės klausimas – nes sąžinė iš tikrųjų yra savęs žinojimas. Ne begalinės vergo ataskaitos ir pasiteisinimai, o laisvojo savęs žinojimas. Nes tik pažinęs save tampi iš tikrųjų laisvas. Kokią savo grandinės grandį pažinai, nuo tos ir tapai laisvas. O kol jos nepažinai, lieki jos sukaustytas ir prirakintas.

Mums dera ne slavais rūpintis – jie turi savo būdą ir savo likimą. Be to, jei ne slavai, tai bet kas kitas. Seniai laikas pradėti rūpintis savo pačių grandinėmis – savo sąžinės dėmėmis. Jas pažinę, atitinkamose padėtyse mes imtume šiek tiek kitaip elgtis, ir mūsų likimas pamažėle imtų sukti kita linkme. Tai mūsų iššūkis ir mūsų galimybė. Mirtinas iššūkis ir, manyčiau, milžiniška, neįsivaizduojama galimybė. Neįsivaizduojama todėl, kad norint ją įsivaizduoti būtina pažinti jos kliūtį, rasti tą dantračio dantį, kuris be paliovos praslysta, prasisuka.

Nors savęs pažinimas ir šiaip dar niekam nėra pakenkęs. Iš esmės tai žmonijos vystymosi, visos evoliucijos (jei apie tokią leisime sau užsiminti) pati šerdis. Šia prasme žmonėms ir tautoms tenkantys iššūkiai yra ne kas kita kaip „karminiai“ bandymai jas prižadinti iš savotiško prigimtinio letargo, pastūmėti iš užutekio į straumę.

Ta proga priminsiu, jog straumė – tai primirštas tikslus angliškojo mainstream’o atitikmuo. Ir jeigu lietuviai atpažintų savo sieloje tą „vietą“, su visais jos tariamais argumentais, kuri straumę pakeičia mainstream’u, jie liautųsi nykę.

– Galime nežiūrėti nei į slavus, nei į germanus – tik į save, tačiau ką vadinsime tautos sėkme arba nesėkme? Kaip „karminiai“ asmens dėsniai gali pasireikšti tautoje? Ir kokia turi būti valstybinė politika, kad skatintų tautos augimą ir kokybe, ir kiekybe?

– Na, sėkmė – labai subjektyvus dalykas. Bet turi ji ir objektyvų dėmenį. Turbūt prajuokinsiu pasakęs, kad sėkmė, ir netgi laimė – tai akių spindesys. Juk pasakome apie pavargusį, palūžusį žmogų, kad jo „akys užgesusios“. O čia visiška priešingybė – spindinčios, švytinčios akys. Tačiau šitas akių spindesys, kuriuo pasireiškia vidinė pilnatvė, galiausiai duoda ir apčiuopiamų vaisių, lemia visokeriopą, tiek vidinį, tiek išorinį vaisingumą, kad ir kokioje srityje. Tai tikroji gerovės šaknis ar netgi sėkla. Tiek žmogaus, tiek tautos. Tad kuo daugiau tautoje spindinčių akių, tuo ji „sėkmingesnė“ ir laimingesnė. Kokybinis ir kiekybinis augimas – tiesioginis šito akių spindesio padarinys, kaip vidinis ir išorinis vaisingumas.

Užtat patarimas labai trumpas ir paprastas: reikia gyventi taip, kad spindėtų akys. Tačiau trumpi ir paprasti patarimai, deja, iš tikrųjų yra paslėpti klausimai. Tad kaipgi reikia gyventi, kad spindėtų akys?

Na, vieną trumpą įvaizdį nesunku pakeisti kitu: reikia gyventi „su širdimi“. Kai gyveni su širdimi, širdis nurimsta ir išsiskleidžia, pražysta arba, vėl kitaip tariant, ant širdies aukuro įsižiebia ugnis, kuri ir suspindi akyse.

Taiklūs įvaizdžiai šiaip jau ne vien tik žadina vaizduotę, bet ir yra labai praktiški. Pavyzdžiui, renkantis darbą: vienas tiesiog uždega, net ne darbas, o ištisas džiaugsmas, tik pinigų už jį niekas nemoka arba moka mažai. Kitas – gerai apmokamas, tik nemielas ir nuobodus ligi skausmo… Arba renkantis žmoną (vyrą): viena(s) turtinga(s), iš geros šeimos, su ja (juo) bus patogu ir gražu gyventi, o kitą pamačius širdis suspurda, nutirpsta, tik kad perspektyvos labai neaiškios… Kad ir ką renkantis, tiek kasdien, tiek darant lemtingus gyvenimo sprendimus. Gyventi su širdimi reiškia visuomet rinktis širdį. Gyvenimas gali išeiti vingiuotas, nelengvas, bet jau tikrai ne nuobodus!

Tai visai nereiškia atsisakyti gerovės, anaiptol. Turiu sau dėl to išradęs tokią formulę: dirbti už pinigus, bet ne dėl pinigų. Gyvenimas su širdimi, mylimas darbas irgi gali duoti „naudos“. Dėl to priminčiau Džonui Lenonui paauglystėje tetos kartotus žodžius: „Mesk tą gitarą, ji tau gyvenime neatneš naudos!“ Nepraėjo nė dešimt metų, kai Džonas nupirko savo tetai namą pajūryje ir ant sienos jame pakabino auksinę plokštelę su išraižytais tais pačiais žodžiais.

Žinoma, ne kiekvienam pasiseka šitaip. Bet išdrįsti, ryžtis gyventi su širdimi – tai sėkmės sąlyga, be kurios jokia tikra sėkmė išvis neįmanoma. Bet kurioje veiklos srityje. Taip pat ir versle, jeigu jis „užveda“, jeigu nuo jo užsidega širdis. Ir visai ne absoliutus pelno dydis tuomet svarbiausia – tai tik pasiektos sėkmės išraiška, padarinys, pražydusios širdies subrandintas vaisius. Tiek žmogui, tiek tautai. Tikroji gerovė prasideda tada, kai vieną dieną žmogaus širdies svarstykles nusveria nebe baimė su visais jos išskaičiavimais, gudrybėmis, kartais net klastomis ir nusikaltimais, o, tarkime, meilė. Na, gal kiek per saldžiai skamba, bet iš esmės tai tas pat. Nes gyvenimas su širdimi – tai ir tikros meilės sąlyga, o akių spindesys – jos požymis.

Tas pat ir valstybės politikoje. Jei prie lemiamų sprendimų sverto atsistos žmogus, įgudęs atpažinti baimę su visomis jos pagundomis, vyliais bei monais ir patyręs, įsisąmoninęs, ką tai reiškia pasirinkti meilę, širdį, akių spindesį, apie korupciją tose pareigose daugiau kalbėti neteks. Ne tik apie tiesioginę korupciją, kai bendruomenės ar visos šalies reikalai „parduodami“ už privatų pasipelnymą, bet ir apie netiesioginę, subtilią korupciją, kai valstybės vardu, garsiai ant kitų šaukiant, po stalu tuo pat metu sukčiaujama savo ar kokių nors „saviškių“ naudai, sulaužant dar vakar viešai duotus pažadus bei susitarimus. Ir apie tokią, kai valstybės pareigomis iš esmės tik pasinaudojama „simboliniam kapitalui“ susikrauti – pakelti savo įvaizdžio vertę. Ir panašiai.

Gyventi su širdimi nėra taip jau visai naivu, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Naiviai tai gali skambėti tik tam, kurio širdis dar neužsidegė arba užgeso. Iš esmės tai vienintelis būdas žmogui, visuomenei, tautai iš tikrųjų gerai gyventi. Ir kuo daugiau žmonių ryšis gyventi su širdimi asmeniškai, tuo gausesnė bus ši nematoma bendruomenė, taiki šviesos kariauna, ir didesnė tikimybė, kad bent vienas kitas iš jos atsidurs valdžioje. Tada valdžia tik ir galės pradėti veikti pagal paskirtį, atlikti savo užduotį. Nes kol valdžioje žmonės, kurių sprendimai valdomi privačių išskaičiavimų, tol valdžia tegali išnaudoti savo piliečius, bet ne rūpintis jų gerove. Ir ne tik valdžia – bet kuri „socialinių paslaugų“ sritis.

Tačiau gyventi su širdimi reiškia be paliovos stebėti savo širdies svarstykles – eiti per gyvenimą atkišus jas sau prieš akis. Stebėti savo jausmus, mintis ir daromus sprendimus. Ne dėl to, kad turėtum atsiskaityti kokiam nors išoriniam prievaizdui, o todėl, kad kitaip užges tavo akys.

Gyventi su širdimi – tai patirti ir suprasti, jog tai tu pats esi toji ant širdies aukuro liepsnojanti ar bent rusenanti ugnis, ir jai užgesti – tolygu tau mirti. O visa kita – tik srovės krutinamos lavono galūnės. Patirti ir suprasti, jog tik su širdimi gyvendamas esi gyvas, o visi, kurie yra arba tapo „beširdžiai“ – tėra vaikščiojantys lavonai, verti vienintelio rūpesčio – kaip įžiebus ugnį ant jų širdies aukuro.

Ir Lietuva nyksta kaip tik todėl, kad pernelyg daug lietuvių tebegyvendami virsta lavonais. Ir būdas Lietuvą prikelti tėra vienintelis – žiebti, saugoti ir visokeriopai palaikyti šią Šventą Ugnį ant lietuvio širdies aukuro.

Iš esmės tai ir yra tikrasis dvasinis gyvenimas – vadinamasis Šventosios Ugnies „garbinimas“. Vienintelis tikras dvasingumas, senasis praamžis tikėjimas, prie kurio laikas grįžti nuo visų stabmedysčių – seniai laikas, visada laikas, ir kuo greičiau, tuo geriau.

Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Kategorijos: Istorija, Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

177 komentarai

  1. Stebėtojas:

    Patiko! Kaip būtų šaunu, jei šis straipsnis būtų paskelbtas kokiame nors rusiškame tinklapyje!

  2. Pajūrietis:

    „dvasinėje srityje nuo pat ankstyviausio lietuvių susidūrimo su krikščionybe ši ėjo su svetima kalba ir svetimu tautiškumu – pirmiausia aršiai rusiška stačiatikybė iš rytų, netrukus tiesiog kraugeriška vokiška katalikybė iš vakarų“ – TAIP. Ir praplovė daugeliui galveles negrįžtamai.

  3. Baugas:

    Bingo! Puikiai Razauskas dėsto, tik per aukštom materijom. Deja, 80 proc. lietuvių, tai nesuprantama ir jiems tai net neįdomu. Jiems trūksta tikėjimo ir yra jau nusivylę dabartine valstybe ir jos požiūriu į žmogų – lietuvį.
    Pakelkit galvas lietuviai, uždekit aukurus savo širdyse ir namuose, susigrąžinkit savo valstybę!

    • Tadas:

      Lietuvis lietuviui piktas vilkas

      • mociute:

        nereiketu spresti tik pagal save, tadai – jeigu pats esi piktas ant viso pasaulio kaip alkanas vilkas ir vis stengiesi kam nors “ikasti”, tai nereiskia kad ir visi Lietuviai tokie……
        Dauguma Lietuviu yra puikus, nuostabus zmones tik va, tokie “vienetiniai tadai” staugia daugiausiai ir garsiausiai……
        Neveltui dzukai sako: cik paskucinis paukstukas savan lizdan sika……

  4. Bartas:

    D. Razauskas – vertybė.
    Neįsidėmėjau maskvėnų istoriko pavardės. Jo paskaita buvo apie Lietuvos valstybę. Valstybės galybė ir jos nuosmukis. Pagrindinė nuosmukio priežastis , kaip jis įvardijo, “oni ožirieli”.
    Aš tai taip pasakyčiau. Aukštuomenė pasipuošė taukuotais snukiais , o smegenys pasidengė storu riebalų sluoksniu.
    Iki jūros liko tik apie 300km! Čia priminimas valdantiesiems – visiems ir būsimiems.

  5. -.-.-:

    nustebino, kad D. Razauskas mano, jog lietuviai nebuvo sukūrę rašto. O juk žmogus nemažai domėjosi mūsų senąja kultūra, reikia manyti, kad ir išlikusių paveldo objektų nemažai buvo regėjęs, bet taip jo ir nepastebėjo (jei tai tiesa, patarčiau kitą kartą nepasikliauti vien savo akimis, o pažvelgti į juos per kameros objektyvą – kad ir telefono) …

    Turint ką parašyti, visuomet galima buvo naudoti senąjį raštą, nebuvo būtina laukti M. Mažvydo. Tačiau net ir jo sulaukus “kažkodėl” ne kažin kas buvo lietuviškai parašyta iki pat 19 amžiaus. Net ir K.Donelaičio kūriniai buvo paskelbti tik 19 amžiuje – praėjus kone 40 metų po jo mirties. Taip kad aš veikiau netgi priešingą prielaidą padaryčiau – kad naujojo rašto sukūrimas, atvirkščiai, susiaurino mokančių rašyti ir skaityti žmonių ratą, taip suduodamas didelį smūgį mūsų lietuviakalbei kultūrai, kuri ėmė atsigauti tik po kelių šimtmečių po to, kai tas raštas paplito. Deja, bet senasis raštas buvo pernelyg susijęs su senojo tikėjimo praktika ir kerais kad galėtų būti paliktas ir laisvai naudojamas krikščioniškoje visuomenėje, todėl lietuvių visuomenėje ir įvyko toks kultūrinis skilimas, kai aukštuomenė perėmė krikščioniškos civilizacijos kultūrą (podraug su svetimomis kalbomis), o prastuomenė tapo berašte, nors dar išlaikė žodinę lietuvišką kultūrą.

    • Taip, prie pasakyto galima tik pridurti, kad prastuomenė tenkinosi kunigų pamokslais, iš kurių sužinodavo ką Dievas sako apie tą metą, taip pat sužinodavo kas vyksta – tuokiasi, mirė ar gimė, apskritai nutiko parapijos gyvenime…
      Anksčiau – iki krikščionybės įsigalėjimo matyt dalį šio vaidmens atlikdavo žynys, toks parapijinis aplinkinių susibūrimas buvo retesnis – keli kartai per metus. Daugiau būdavo kaimyninio bendravimo – nudirbus darbus, jaunimui susibūrus šokti, dainuoti, tuokiantis ir pan.

      • Pajūrietis:

        Prastuomenė buvo ir išliks visais laikais. Kiek dabar yra tokių, kurių nei diplomai, nei pareigos ar turtai neištraukė iš prastuomenės. Viskas taip pat, kaip tada…

        • mociute:

          ziurint ka laikyti ta “prastuomene” – juk neretai eilinis pilietis yra daug daugiau issilavines ir apsisvietes ir grieztai besilaikantis savo morales kodekso nei kad daugelis is tu kurie save ar per nusipirkta spauda, laiko save kazkokiu “elitu”…..
          Deja.

          • Žemyna:

            Šiandienos ,,Atvirą pokalbį” išklausykime
            ,,Ko mums trūksta iki pilno raštingumo?”
            – ziniuradijas.lt/laidos/atviras-pokalbis/ko-mums-truksta-iki-pilno-rastingumo?soundtrack=1
            VLK pirmininkas Audrys Antanaitis ir apžvalgininkas, istorikas Linas Kontrimas.

  6. Ežiukas rūke:

    Kai po Garliavos įvykių žmonės susitelkė prie prezidentūros, D. Kuolys intelektualus nuvedė Gedimino prospektu į … atskirtį.
    .
    (Čia tiems kurie dar nepraregėjo…).

  7. Rimgaudas:

    Į senovę ir dabartį gerb. D. Razauskas žiūri filosofiškai. Žiūrint pro žmonijos istorijos akinius (XVIII. ISTORIJA PAREINANT Į LIETUVĄ), tai lietuvių “Medžio deivė”, kamienu augdama aukštyn, kairėje, dešinėje ir viršūnėje, dėl demografinio sprogimo apgyvendino savo pagrindu susiformavusias tautas, kurios, kaip žuvys, nepažįsta mūsų kaip savo tėvų. Raštą turėjome (J. Šeimys), observatorijas su kalendoriais jturėjome (Vl. Žulkus), sekėme žvaigždes, planetas, Mėnulį, puikiai suprasdami, kad visa tai sukūrė dievas Kūronas (Aukščiausias Kūrėjas).
    Išlikome ir liekame kamieninė tauta, atviromis akimis žiūrinčia į priekį (klimatas keičiasi) su atsakomybe ne tik už savo, bet ir kaimyninių tautų ateitį. Tokiais būti sau ir palinkėkime.

  8. Na, jau pasakymas, kad “tuštybė didikus vertė svetimais blizgučiais puikuotis prieš saviškius, todėl jie mielai tapo „lenkais“, yra per daug mėgiškas lietuvio suniekinimas. Va, jeigu sakytum, kad lietuvio didiko “silpnybė”, dėl kurios nutautėjo (virto lenku), buvo jo prigimtimi tapęs pasinešimas į turtus, jo gyvenimas su savu lietuviškai kalbančiu Dangaus karalystę valdančiu Dievu, tai čia tą istorijos faktai patvirtintų. Feodalizmo vystymasis – feodalu tapusi ne tik valstybė, bet to siekia ir atskiri didikai joje. Čia neatmestinas vaidmuo ir to, kad senuoju lietuvių (žmonių) suvokimu kalba kaip ir kitas turtas buvo Dievo duota, o Jis galėjęs duoti tokią kalbą, kurią pats turėjęs, t.y. kurią supratęs, kalbėjęs.
    Tai va po krikšto baltiškame plote pradžioje bizantiškieji popai, o vėl Krokuvos katalikiškieji kunigai per bažnyčias “pielavo” lietuvius didikus, kad melstųsi slaviškai – pirmu atveju poprostu, antru – lenkiškai… Kadangi girdintis Dievas turi viską girdėti, tai, kad suprastų ką jo ganomieji naujakrikštai bajorai kalba, šie privalėjo netgi tiek tarpusavyje, tiek šeimose kalbėti slaviškai. Tai istorijoje žinomas vyksmas. Ar ne tai visų labiausiai tame didžiuliame baltiškame plote šimtus metų “graužė” bajorų lietuvišką liežuvį…

    • Pajūrietis:

      „Tit 3,1 Primink jiems, kad būtų paklusnūs valdytojams ir valdžioms… Rom 13,1 Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos. Rom 13,2 Todėl kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo tvarkai. Kurie priešinasi, užsitraukia sau teismą.“ Gudriai surašyta.

  9. Daug neklajojus laikas “Leičių” tarnybas galų gale lakyti tuo, kuo jos buvo, t.y. laiko skaičiuotojais, raštininkais. Tokiu atveju Mindaugo dovanojimo dokumentuose esantis užrašymas: “Datum in Lettowia in curia nostra” skaitytinas kaip “duotas mūsų kūrijos Raštinės”.
    Čia dar dera paminėti, kad žodžiai raštas-ryšys bendrašakniai. Laikas suprantamas kaip nenutrūkstamas reiškinys save rašantis metų laikų reiškimusi…

  10. jo:

    Pirmojo tūkstantmečio pabaigoje dar prisidėjo vikingų įsisavintas kelias „į graikus“ per Dauguvą ir Dneprą, kurio apačioje susikūrė stipri karinė bei prekybinė bazė Kūjava (taip seniausiuose arabų šaltiniuose), būsimasis Kijevas. Manytina, jog vikingų kariaunose būta gausu baltų, tiek vakarų (prūsų), tiek rytų, tačiau vadovavo joms skandinavai, kalbama buvo skandinaviškai, o pietuose – slaviškai, ir būtent slavų kalba ilgainiui įsivyravo visame šiame kelyje.
    X a. graikai surašė tokius Dniepro slenksčių pavadinimus:

    Eσσουπη – Esupis,
    Oύολβορσί – Uolvaržis,
    Γελανδρί – Gelandis, (Gilándis, Gelandupis, Gilandviršių?)
    Αειφόρ – Aitvaro,
    Βαρουφόρος – Varupurvas,
    Λεάντι – Liejantis,
    Στρούκουν, Στρούβουν – Striukūnas, Strovūnas.

    • -.-.-:

      Tik papildysiu, kad tai toks Konstatinas (~949 m.) savo veikale “Imperijos valdymas” nurodė tokius “rusiškus” Dniepro slenksčių pavadinimus be paaiškinimų:
      1. Nessupi arba Essupi (Nesupė arba Aisupė ar gal Eižupė), 2. UolvordiUolvarčia ar Uolverdė, 3. Gelandri (gal nuo gelandyti-galąsti, aštrinti arba nuo gilendra – laimingas atsitikimas), 4. Ait(t)var(a) (net ir rusiškai iki 19 a. lygiagrečiai buvo vartojami žodžiai “porog” ir “zabora”, bet tai ne vienintelis įmanomas perskaitymas, nes yra ir lietuviškas žodis “vara”, kurio viena iš reikšmių – “brasta”), 5. Varutvoros (“Varų tvoros” arba gal Varutvaras nuo žodžio virti), 6. Liejanti, 7. Strovūn(as).

      Lygiagrečiai jis pateikė ir “slovėniškus” jų pavadinimus su kai kuriais paaiškinimais:
      1. “Nie spi” (nemiegok), 2. “Ostrovuni p(o)rog” (salingasis slenkstis?), 3. be pavadinimo, tik vertimas į graikų kalbą kaip “slenksčio gausmas”, 4. “Niesit” (su pavadinimo paaiškinimu, kad ten, neva, pelikanai lizdus suka – tai gal “kiaušinius neša”?), 5. “Voulni p(o)rog” (banguotasis slenkstis?), 6. “Vieruči” (verdantysis – galima palyginti su “liejanti” pavadinimu), 7. “Napriazi” (pasitempk, užgulk ant irklų?) (su paaiškinimu, kad tai, neva, mažasis slenkstis).

  11. Tadas:

    Ir vėl ta pagonybės gadelė.. lietuvius dusina nepakantumas vienas kitam, lipimas per galvas, egoizmas, godumas, panieka ir nesusikalbėjimas..

  12. Kitas Praeivis:

    Loginio ryšio mažai D. Razausko mintyse :

    1 Na plaukiojo tie vikingai į pietų europą Dniepru , bet jie nieko tikrai neperkyrė . Pirmiausia reiktų atsakyti kas jie tokie buvo ir kokiomis karines technologijas jie jie buvo sukūrę ir naudojo savo viešpatavimui ? Kokia jų valdymo struktūra ? Kokie prekybiniai keliai Europoje ir dėl kokių priežasčių jie tada susiformavo ir ? Kodėl vikingai buvo pranešesni dešimteriopai už vietinius gyvenusius dabartinės Rusijos ir Baltijos šalių teritirijose ?
    2 nebūtini jokie užkariavimai . Užtenka kažkokiai bendruomenei sukurti pranašesnę žemės ūkio , karinę , valdymo ar kitokią technologiją ir kaimynai bus asimiliuoti ar išstumti . Balnas , arklininkystė , ratas , maisto ruošimo ar konservavimo nauja technologija ir artimiauis kaimynai tavo vergai.
    3 apie baltus kažkokios mistinės istorijos kuriamos , kurios paremtos iš esmės sutampančiais hidronimais ar kitais vietovadžiais . Paskui išlenda “specialistai ” su lietuviško rašto kliedesiais.
    Visiškai nereikia archeologijos , ypač paremtos šiuolaikinėmis technologijomis.
    4 gal reiktų pradžioje atsiverti žemėlapį ir pasižiūrėti kur galima nuplaukti Nemunu iš Baltijos jūros ? Ką veikti Baltarusijos pelkėse ?
    5 kokie resursai Baltų gyvenamose teritorijose ? Ką gi galėjo jie pasiūlyti ? O gi nieko , apart žmogiškų resursų – belaisvių ( vergų ). Nei metalų rūdos , druskos , brangiakailių žvėrelių ir tt.
    Kodėl pamištame , kur buvo sumedžiotas paskutinis stumbras , tauras , laukinis arklys ?
    Čia ir atsakymas , kad baltų teritorijos buvo retai apgyvendintos ir miškingos. Na miškai buvo iškirsti tik atsiradus medienos poreikiui Europoje viduramžiais .
    6 praktiškai iki 20 amžiaus pradžios Lietuvos teritorijoje buvo naudojamas “dirvoninis žemės ūkis ” .
    Istorinės aplinkybės ir istoriniai įvykiai įtakojo Lietuvos istoriją , o ne mistika.

    • Tvankstas:

      “5 kokie resursai Baltų gyvenamose teritorijose ? Ką gi galėjo jie pasiūlyti ?”
      Sembos pusiasalis su savo gintaro kasyklomis tūkstančius metų klestėjo, juk gintaro milteliai (ambrozija) buvo Aigupto, Babilono ar Indijos valdovų ir didikų maisto papildas sveikatingumui, 1 g per parą.
      Sembos pusiasalis ir apylinkės buvo turtingiausias Europos kraštas vien iš gintaro prekybos.
      Sembos pusiasalis ir aplink gal 20 -30.000 kv. km turėjo didžiulį gyventojų tankumą, ne be reikalo buvo vadinamas tautų įsčiomis, iš čia patraukė ir į Iberiją, Gaulią, Italiją 5 amžiuje.
      Atnešė romėniškajai Europai vyrišką trieilį kaustumą, Paryžiuje jų būdikės rūbams pardavinėti tapo šiandieniniais boutique – jei ne lietuviakalbiai, tai Europa vaikščiotų kaip JAE šiandien. Tęsti galima ilgai, bet Jūsų patyčioms nei galo, nei krašto nebūtų matyti.

    • Tvankstas:

      Lietuviška ‘sėdula’ tapo balnu visoms Europos kalboms, kaip ir ‘spyronis’/ pentinas.
      ‘Metalas’ turi savo kilmę iš veiksmažodžio ‘mėtyti’, Č. Gedgaudas labai vaizdžiai aprašė priežastį.
      Tai kaip lietuviakalbiai, davę pasauliui METALO vardą, nežinojo metalo ?
      Kodėl lietuviški žodžiai ‘vertė’, ‘mainai’, maineta’, ‘dengiai’, ‘peningai’, markės’, ‘aurum’/ ‘oro’ / iš aušrumas, ‘kaupeika’, ‘gold’ / geltonas, ‘stabil’ / stabus, stabdyti, … šiandien naudojami pasaulinės ekonomikos žodžiai įvairiomis kalbomis ? Tai rodo lietuvius buvus nežinant ir neišmanant prekybos ?
      Kažkada Preipenties / Pripetės pelkės buvo didžiulis ežeras, su keliomis ištekančiomis upėmis, dėl tektoninio pakilimo šiaurėje virto pelkėmis ir vis dar kyla.
      Labai aiškiai nusakyta vieta, kur iš Naumaino / Nemuno buvo pervelkami laivai į Vareistenį / Dnieprą, tai Mainiškas, šiandien Mensk / Minsk.

    • Tvankstas:

      Kodėl ‘birža’ žinoma visomis kalbomis su nedideliais iškraipymais ?

  13. Kitas Praeivis:

    Dėl krikčionybės.
    Nesu tikintis , bet esu įsitikinęs , kad krikčionybės dėka , vakarų pasaulis pakolkas dominuoja planetoje būtent krykčionybės dėka. Nu Homo Sapiens savo laiku suvalgė Nedarlandiečius ir išnaikino kitas žmonių rūšis , krikčionys “pažudė ” pramogai ir ne tik pagonis. Bet iš to susideda žmonijos istorija ir dabartis. Ar verta smerkti praeitį , pagal savo įsitikinimus suformuotus šiuolaikinėje aplinkoje ? Kritinio mąstymo trūkumas

    • Pajūrietis:

      Kuo mažiau krikščionybės, tuo aukštesni pasiekimai, pvz., Estija, Skandinavija, Pietų Korėja, Kinija… Svarbiausia – Japonija!!!

      • Kitas Praeivis:

        Skandinavijoje krikčionybė priimta 300 -400 metų anksčiau nei Lietuvos teritorijoje. Estijojos teritorijoje 100-200 metų anksčiau. Visas jų racionalumas ir logika paremtas krikčionybės atšaka – protestantizmu.
        Kur buvo Korėja iki 2 pasaulinio karo , kur buvo Japonija iki 19 amžiaus pabaigos ? Kinijos civilizacija turėjo visus šansus tapti vyraujančia pasaulyje. Bet Naujo pasaulio atradimus padarė kriščioniškos šalys su kryžiumi rankoje. Kad nešti kryžių į naujas žemes , reikėjo naujų karinių ir ekonominių technologijų. Iš čia mokslas Naujaisiais laikais. Visos jūsų išvardintos šalys sukurtos pagal valstybių sampratas , suformuotas po krikčioniškų 30 metų religinių karų , po Vesfalijos taikos sutarties.
        Kažkokiame etape , po Romos imperijos griūties krikčionybė nubloškė Europą atgal , bet tai istorija.
        Taip , krikčionybė agresyvi religija. Bet tik agresija yra dominavimo pagrindas.

  14. ŽEMAITIS:

    Asmeniškai man tas Mindaugas neįdomus.
    Jis ir jo brolis Lengvenis žudė mūsų protėvius Žemaitijoje, pietinėje Žiemgalos dalyje, Nalšioje, kitose baltų žemėse. Klasta ir jėga užvaldė kitų baltų genčių teritorijas. Tad už ką jį gerbti? Neabejoju, kad nemenkos dalies dabartinių Mindaugo gerbėjų protėviai taip pat nuo jo nukentėjo..
    Tad Mindaugas man visai neįdomus. O kokia nors liepos 6-oji – jokia ten “šventė”.

    • Kažin:

      O jei, tarkim, jūsų “žemių protėviai” būtų nužudę Mindaugą, tai būtų Lietuvai gerai padarę… O gal kai kurie iš jų vėliau jį ir nužudė, bet jau ne kaip Mindaugą, o kaip Lietuvos karalių. Be to, kronikose rašoma kiek kitaip. Pažymima, kad jis turėjo “daug vaidų”, tačiau besispyriojančius prieš jį jotvingius ir žemaičius “įtikino gausiu sidabru”.
      Beje, Legvenis laikomas ne Mindaugo broliu, o jo sesers vyru, nalšėnu, matyt, valdžiusiu dvarus apie Alsėdžius, Salantus, Telšius, Šiaulius… Su juo Mindaugas gerai sugyveno. Taip, kad apie Mindaugą blogas žinias skleidžia, jį šmeižia tik Volynės metraštis. Ir tai suprantama, kadangi jos valdovai varžėsi su Mindaugu dėl tapimo krikščionišku(romėniškos pakraipos) karaliumi regione.

  15. Gediminas Martišius:

    Visi matome, kaip žiba mažų vaikų akys, kokiom didelėm išplėstom akim jie žiūri į pasaulį ir vienas į kitą. Paskui jie ima suauginėti, jų protas prifarširuojamas visokiausios nereikalingos informacijos, blėsta tos žibančios akys, jie darosi “protingesni”. Ir laimi suaugusiųjų naštą – rūpesčius, kaip padaryti karjerą, kaip prisitaikyti prie galingesnių, kaip praturtėti materialiai (nes dvasiniai turtai sotaus gyvenimo negarantuoja). Taip prabėga gyvenimas, kurio gale atsigręžus apima baisi nykuma. Todėl labai svarbu kuo jaunesniame amžiuje vaikus supažindinti su iškiliausiais pirmiausia savosios kultūros kūriniais, tokiais, kaip S. Gedos poezija, Just. Marcinkevičiaus dramos, keistas Kukučio gyvenimas M, Martinaičio kūryboje. Ir dar – R. Granausko senojo kuršių žynio savotišku testamentu: „Kai gyvensit po mūsų, vaikščiosit po mūsų, medžiosit po mūsų, sėsit po mūsų, pjausit po mūsų, dainuosit po mūsų, verksit po mūsų, vargsit po mūsų, mirsit po mūsų, – neužmirškit mūsų.“

    • Pajūrietis:

      „jų protas prifarširuojamas visokiausios nereikalingos informacijos“ – būtent. Ta nereikalinga (bet kažkam labai reikalinga, kad manipuliuoti) informacija pirmiausia kemšama 24/7 per taip vadinamą laisvą ir nepriklausomą žiniasklaidą, kuri šeriama oligarchų, magnatų ir kitų panašių tipų pinigais (pinigai švarūs?).

    • mociute:

      deja deja, paskutiniu metu pradedancias suzibeti vaikuciu akutes ima gesinti per visus galus brukamos internetines technologijos ir jau baugina kiekis ne tik nedideliu “zombiuku” bet ir spejusiu uzaugti kurie be ismaniojjo telefono, plansetes ar kompiuterio nalabai ka daugiau mato net ir aplinkoje….
      Prie to ypac prisideda kazkieno sukelta isterija-pandemija kuomet vaikuciai aplamai atskiriami nuo gyvo bendravimo, nuo realaus pasulio o tas, atsiprasanat, “nuotolinis mokymas” ypac pasitarnauja vien zombejimui…..
      Juk visi puikiai prisimename kad mokyklos lankymas buvo ne vien dalyku mokymasis…….

  16. Tvankstas:

    Negaliu nerašyti dėl dviejų priežasčių, liečiančių dr. D. Razauską : 1) kaip baigusį VU matematiką, ir 2) kaip apsigynusį disertaciją pas Didįjį V. Toporovą.

    Kaip baigęs VISI / VGTU, labai gerbiu VU baigusius fiziką ir matematiką, galvojančius ir kalbančius griežta matematine logika suregztomis mintimis.

    Šiame pokalbyje – straipsnyje labai jau striuka su logika, labai, negana to, dar Didžiojo V. Toporovo disertantas kalba dažnai užmiršdamas savo Mokytojo priesakus – mintis.

    Rašau jau beveik 40 mėnesių, nemažai kartų esu pasisakęs ir po dr. D. Razausko straipsniais, pokalbiais, visada rašau argumentuodamas, pateikdamas faktus, vardus, žodžius, ką visiškai nesunku pasitikrinti per visagalę Google.

    Suprantama, kad begalinės apimtys įvairiausių mokslų, kurios reikalingos mano darbams baigti iki skelbimo, metų metus užtrunka, jau beveik 20 metų, peržiūrėti, suderinti reikia iki simfoninio skambesio, taip, kad Jelizarenkovai, Didžiojo V. Toporovo žmonai, išvertusiai Rigvedas į rusų kalbą per 35 metus, reiškiu ypatingą pagarbą.

    Tam ir pasisakau internete, kad išjudinti daugiau žmonių imtis atkurti Lietuvos istoriją tokią, kokia ji buvo – tai atlikti lietuvių akimis, protu ir širdimi, visa tai atlikti su vaiko ašaros tyrumu.

    Esu ypatingai dėkingas gerb. Bartui, Alko draugui, davusiam nuorodą Tarvydo sukurtam filmui apie Didįjį V. Toporovą – seniai mane sukrėtė kokia nors filmuota medžiaga, tai teko patirti paskutinėmis dienomis.

    Esu priblokštas inteligencija ir pasakymų gilumu, kai už vieno sakinio slypi dešimčių knygų žinios, kai nejučia savo patyrimą iš praeities ir dabarties labai lengvai viename sakinyje nutiesia priesaku ateičiai.

    Man atsistojo plaukai, pašiurpo oda, kai išgirdau, ką kalbotyra atliks 21 amžiuje – tai, ką aš dabar dirbu.

    Kaip lengvai, kalbėdamas apie galindus, goliadus, Galindo, nutiesė tiltą nuo 5 amžiaus iki šiandien ir nuo Maskvos iki Atlanto vandenyno Iberijos pusiasalyje., tuo pačiu parodymas Č. Gedgaudo ir J. Statkutės – Rosales darbų didingumą atskleidžiant senovės paslaptis per lietuvių kalbą.

    Dabar panagrinėsiu pokalbį.

    –„…, kad iš tikrųjų mažiausiai ligi mūsų eros V a. baltų kalbomis bei tarmėmis buvo kalbama nuo Vyslos (ir dar kiek toliau už jos) vakaruose ligi Maskvos (ir dar kiek toliau už jos) rytuose, nuo Baltijos šiaurėje ligi Kijevo pietuose.“

    Č. Gedgaudas dar 1972 m. labai aiškiai nusakė to laiko vakarinę ribą – Vareinio (Rhein) upe, praėjo jau 48 metai, o vis blaškomasi bejėgiškume „… Vyslos (ir dar kiek toliau už jos)“.

    Pažiūrėkime kokius ‚germaniškus‘ žodžius duoda vokiečių mokslininkai savo vietovardžių pradiniams vardams atstatyti – o gi lietuviškus.

    Rytuose gerokai į rytus nuo N. Novgorodo lietuviškas vandenvardynas, kad ir ta pati VOLGA, Urale irgi yra, štai aukščiausias Uralo kalnas, esantis šiaurėje, Narada (dab. Narodnaja gora, surusinta pagal ‚suprantamumą‘).

    Juk pietinės Uralo stepės – tai lietuviakalbių gyvenvietės (šiandien užmirštos, vadinamos tiurkiškai) : Sintašta, Arkaim,…, tai arklio prijaukinimo plotai, kurį atliko žydraakiai lietuviakalbiai.

    Sibire dar daugiau įdomybių lietuviakalbiškų – gal žydraakių tocharų, lietuvių tarme kalbėjusių, įtaka ? Kaip ir jų įtaka iki Beijingo. Šiandieniniai uigurai yra tocharų palikuonys.

    Šiaurinis pusiasalis Norvegijoje vadinamas Varanger, ten aplink pilna gražių lietuviškų pavadinimų.

    Ukrainos pietuose Odesos srityje yra Gandrabura, teka upė Tyligulas (dab. Tulihul) – tai Č. Gedgaudas ar Tvankstas taip juos pavadino ?

    Nenoriu plėstis Anatolija (dab. Turkija), kuri 5 amžiuje kalbėjo gana lietuviškai, 1071 m. atėjusiems turkams suteikė didesniąją dalį lietuviakalbių anatolų žodyno : kebap – kepavas, v. kepti, meive – vaisius, v. maivytis, kaisija (abrikosas) – skaistijas, gal mes vadinkime taip ar ‚skaistis‘, bet ne abrakabriškai.

    Ką jau kalbėti apie angulių gyventas vietas 5 amžiuje, išsikėlusius ir sukurusius Angliją, dar šiandien išliko Schwentine (Šventyne tarti vokiškai) upė per Kiel miestą – štai prof. A. Butkus, dr. S. Lanza ir šarikovai iš VDU jau pusė metų kaip mietą kandę, suprantu dr. S. Lanza, puolusį aršiai su klastotėmis J. Statkutę – Rosales – jam labai patinka kvailų lietuvių ganymas vakarietiškos civilizacijos supratimo sukalkėjusiuose minčių rėmuose, būti prievaizdu lietuvių mintims.

    Žvelgiant toliau į vakarus ir dar prieš Romos užkariavimus, kaip ir pačią Italiją, panagrinėjus žodžius, tai matai, kaip sunkiasi lietuviškumas, netgi iš baskų, airių, velsiečių, škotų kalbų, matyti atitolimas prieš 15-20 tūkstančių metų.

    Kaip ir fino-ugrų – atitolimas prieš 25-30 tūkstančių metų.

  17. Tvankstas:

    –„Tuomet į baltų žemes iš pietryčių palengva ėmė slinkti slavai, beje, pagal kalbą – artimi baltų giminaičiai. Tarp kalbininkų netgi galioja nuomonė, kad slavų prokalbė tiesiog išsirutuliojo iš pietvakarinių baltų tarmių, …“

    Gerbiamas dr. D. Razauskai, nesunku perskaityti Hrvatijos akad. Radoslav Katičič, Maskvos prof. Samuil Bernštein darbus – Jūs kartą visiems laikams suprasite, kad nieko nebuvo ‚slaviško‘ iki 863 m. krikšto, NIEKO, nustosite pliaukšti a la moksliškai, sužinosite, kaip sunku buvo Metodijui kurti naujakalbę ‚slavų kalbą‘ 860-863 metais, kaip stačiatikiškas krikštas 863 m. Bulgarijoje ir Moravijoje praplėtė Miklagardo / Konstantinopolio imperatoriaus įtaka, už ką Romos popiežius atskyrė nuo bažnyčios metropolitą Fotijų už tokią nelaimę Romai.

    Už tai iki šiandien ‚slavų kalbose‘ išliko begalės lietuviškų žodžių, nes liturginiai graikų ir hebrajų kalbų žodžiai negalėjo užpildyti kasdienos žodžių.

    Kryptį ar vietą nurodyti jau buvo reikalingas VE iš hebrajų kalbos.

    Kažkokia gentis aršuolių kardu ir bybiu negalėjo pasišvaistyti, kad lietuviakalbius vyrus sunaikintų ir moteris kokybiška slaviška sėkla apsėklintų.

    S. J. Laučiūtė atliko darbą iš Pripetės (Preipenties) intakų vardų, tai visiškas lietuviškumas ir nė padujų slaviškumo iš ‚slavų protėvynės‘.

    –„Pirmojo tūkstantmečio pabaigoje dar prisidėjo vikingų įsisavintas kelias „į graikus“ per Dauguvą ir Dneprą,“

    Dar 1972 m. Č. Gedgaudas išrišo Gintaro kelio Vareisteniu / Dniepru paslaptis, o pats žodis ‚vikingas‘ gali turėti tik lietuvišką veiksmažodį, todėl tik lietuviakalbiai galėjo save vadinti VIKINGAIS, kaip ir VARANGIAIS, kurie iškraipyti į frankus, variagus,…

    Yra išlikę daugybė Miklagardo imperatorių raštų, kuriuose tie lietuvių varangių ar vikingų vardai yra sutrumpinti ir graikiškai sušveplinti.

    Vikingai kėlėsi ir kūrėsi Normandijoje, vėliau, neatlaikę prancūzų spaudimo 1066 m. išsikėlė Hastings‘e (nekeista, dar iki šiandien S gale ?), palikdami laikinoje tėvynėje begalę bajorų gražiomis lietuviškomis pavardėmis, lyg iš Žemaitijos.

    –„…kurio apačioje susikūrė stipri karinė bei prekybinė bazė Kūjava (taip seniausiuose arabų šaltiniuose), būsimasis Kijevas.“

    Nesuprantu ‚apačioje‘ – tai iš futbolo komentatorių žodyno ?

    Kaenugard, Kanugard – aiškiai užrašyta ne kažinkur gyvenusių arabų, o europiniuose raštuose, kas nesunkiai suprantama : ‚kiaunė‘ + ‚gardas‘, ‚kiaunė‘ iki šiandien išliko kaip ‚kaina‘, ‚cena‘,, hrvatų pinigas ‚kunica‘, tai juk Gardarikės laikai su sostine GARDYNU ( taip, taip, šiandien Gardinas), greta buvo Sambar, kur susirinkdavo visas laivynas su prekėmis Miklagardui. Labai aiškiai aprašė Č. Gedgaudas dar 1972 m.

    Vien miesto vardo sudedamasis žodis ‚GARDAS‘ rodė aukštą jo padėtį, su sostinės perkėlimu iš Gardyno į Kiaunugardą užbaigiant.

    –„Manytina, jog vikingų kariaunose būta gausu baltų, tiek vakarų (prūsų), tiek rytų, tačiau vadovavo joms skandinavai, kalbama buvo skandinaviškai, o pietuose – slaviškai, ir būtent slavų kalba ilgainiui įsivyravo visame šiame kelyje.“

    Kažkokia protiškai logiškai nesuvokiama košeliena.

    Vikingų laikais skandinavai iki krikšto kalbėjo lietuvių tarmėmis, slavai savo kalba tuo metu tebuvo bulgarai arba moravai.

    Tai kaip Kiaunugarde ir Sambare atsidurdavo pavasarį minios moravų ir bulgarų, kad slavų kalba užgoždavo lietuvių tarmių įvairovę ? Grįždavo rudenį ir pėstute pas savo šeimas ?

    Ar nejuokinga, kad skandinavai, tuomet gal 200-300 tūkst. žmonių, vadovauja vikingams iš Gardarikės, turinčios bent 20-25 mln. gyventojų ? Aš, kaip SSSR armijos leitenantas, nuvažiuoju į Rusiją ir vadovauju desantinei armijai – gal netęskime abu savo sapnų.

    Dar dėl BALTAI – niekaip nesuprantu, kodėl šis Nesselmann naujadaras 1835 m. taip užliejo lietuvių smegenis ? Juk visi buvome lietuviakalbiai : keltai, gauliai, bristonai, varumonys / germanai, liaudynai, auštragudai, vytigudai, galindai, anguliai, šėkšnos, varangiai, vikingai, vanduliai, rasai, gepidai, panonai, didūnai, trakai, dakai, anatolai, sogdai, tocharai, graikai, skandinavai, …, likome lietuviai ir latviai, atsiprašau, jau laukiu kolonizatorių šarikovų skalijimo …

  18. Tvankstas:

    –„Pats Rusios vardas yra skandinaviškos kilmės, …“ – na štai, ‚triušiukas iš skrybėlės‘, labai tai aiškiai jau kadais išrišo Č. Gedgaudas – RASA, gražus lietuviškas žodis.

    –„… pirmųjų Kijevo Rusios konungų, ar kuningų, …“ – nesename T. Baranausko – A. Bučio ginče labai aiškiai buvo nurodytas pradinis žodis KAUNINGAS, jo nutrupėjimas iki kunigas ir iš čia Didė Kunigystė Lietuvos.

    –„… vardai dar skandinaviški (Igoris, Vladimiras, Olegas),…“ – nesunku pasidomėti, tai INGAVARAS – Ingvar – Ingaur – Ingor – Igor, labai aiškiai užrašyta VALADIMIR, šiandien liko Vladimir, o štai Danijoje buvo vadinamas VALDEMARUS, toliau dėl Oleg – ALGIS (galimas pradinis VALDAGUDAS), ALGIRDAS irgi iš to paties lizdo (prad. gulinzdas – Č. Gedgaudo atradimas).

    –”… bet netrukus jie ima kalbėti slaviškai, vadintis slaviškai ir laikyti save slavais (visai taip pat, kaip vėliau nutiks daugeliui lietuvių kunigaikščių).“

    Niekaip nesuprantu – tam yra labai svarbi priežastis, kuri net žodeliu nepaminėta : Kiaunugardo Rasos valdovo benkartas Valadimir 985 m. apsikrikštija miklagardiškai Chersonesos Taurides mieste (didžioji dauguma gyventojų buvo Mozės tikėjimo), kurį turėjo užimti dėl nepaklusnių pirklių nenoro mokėti mokesčius Rasos valdovui, ir grįžęs pradėjo be gailesčio žudyti tikruosius sosto paveldėtojus – kelio atgal nebuvo, tam kvietėsi ir Miklagardo pagalbą kardu ir evangelija, kurios šviesą prie netikėlių lavonų skleidė bulgarai vienuoliai naująja slavų kalba.

    –„… dusyk Rusios kniazių Pamaskvy nugalėtus galindus.“

    Nuo 985 m. kardu ir kryžiumi buvo krikštijama, mongolai – totoriai irgi buvo pasikviesti nekrikštus skersti, Rasoje teliko iš 12 mln. vos 4 mln.

    Paskutinis galindų suspurdėjimas buvo J. Pugačiovo sukilimas 1773 m. – nuo tada išnyko.

    –„… apima juostą nuo Naručio ežero ligi Gardino, Stalino atiduotą Baltarusijai,“

    Atminkime, kad Gardyne cerkvė buvo pastatyta 1040 m., lizdiniu būdu aplink cerkves buvo vykdomas rusinimas.

    Neužmirškime, kad 1655 m. Vilnių užėmusi Rusijos armija išsivarė iš dab. rytinės Lietuvos ir Baltarusijos virš 500.000 katalikų lietuvių (tuo metu dab. Lietuvos plote gyveno apie 1 mln. žmonių), stačiatikius paliko, nuvaryti buvo už Uralo, tik po keliolikos metų buvo leista sugrįžti bajorams.

    Prisiminkime sovietinius trėmimus, palyginkime skaičius.

    –„Sanskrito šaknis kar- reiškia „daryti, veikti“ ir yra giminiška lietuvių vaiksmažodžiui kurti.“

    Viešpatie, kaip viskas paprasta. Liaudiška etimologija norui patenkinti.

    Lietuviams ‚kurti‘ yra keletas reikšmių : 1) daryti, veikti, 2) kurti ugnį, 3) labai greitai bėgti, iš jo lietuviškas šuo ‚kurtas‘, bet ir tiurkų kalbose ‚kurt‘ reiškia šunį (prisiminkime Č. Aitmatovo ‚mankurtas‘), gal dar yra kitų reikšmių.

    Nama kalbos veiksmažodis ‚gara‘ reiškia ‚šalti, šaltėti‘ ir tas pradinis GaRa eina per visas kalbas, kinta priebalsiai, balsiai, iš šio šaltinio prieš 70.000 metų ištekėjo sunkiai suskaičiuojama aibė žodžių.

    GaRa – kara (ti) – kar (ti) – kal (ti)

    GaRa – galė (ti) – gel (ti) – gil (ti) – žil (ti), ar iš gil – kil (ti) anglų chill

    GaRa – gulė (ti)

    Tęsti būtų galima ilgai, kas atsirado iš GaRa.

    –STRAUMĖ – man labai patiko šis žodis, žinau latvišką straume, nynorsk (naująja norvegų) straume, ta pačia reikšme, labai norėjau mainstream pavadinti, ačiū dr. D. Razauskui, juk ir anglų stream iš straumė.

    Atleiskite, jei įsivels kokia klaida, rašiau tik iš atminties.

    • Ežiukas rūke:

      Šiais laikais kai mūsų esybės dalimi tampa, o kai kam jau tapo internetas, manau kad būtina lietuvių tautos ir Lietuvos istorijos svetainė su rašytiniu forumu pagal laikotarpius, teritorijas, … kad vienoje vietoje būtų dėliojama kaip galima pilnesnė mūsų istorija. Kad visi galėtų skaityti, studijuoti žemėlapius, dalintis pačia įvairiausia informacija iš viso pasaulio… Kad skeptikai ir priešiškai nusiteikę galėtų priekabiauti ir … tuom prisidėdami prie istorinio teisingumo ir lietuvių bei kitų tautų istorijų pilnatvės.
      Manau kad šitoks užmojis sutelktų tautą tautiniam atgimimui mankurtėjančiame globalizmo apimtame pasaulyje. Aš nežinau, bet gal mes lietuviai šitokiu būdu nuskambėtume per pasaulį, kaip savu laiku nuskambėjo Prancūzija su Eifelio bokštu, kaip TSRS su pirmu kosminiu palydovu ir Gagarinu kosmose, kaip JAV astronautais Mėnulyje, kaip Švedija su Volvo ir Abba, kaip …
      .
      Galite lietuvišku papratimu skubėti “nušvilpti”, paniekinti, apspjaudyti. Galite pradėti rodyti sunkumus ir beprasmiškumą, o ne galimybę per laikmečio iššūkius pasireikšti ambicingais nugalėtojais. Galite… Tik paskui neverkšlenkite, kad su šitokia ar panašia versija istorinį “pyraga” dalinsis ir juo mėgausis svetimi, kaip jau ne kartą buvo… Ar pasinaudosime unikalia galimybę, ar ir toliau dūsausime prie eižėjančios Lietuvos likučių.

    • Kvankstas:

      Razauskas nutylėjo, kad ir Japonija buvo lietuviška. Pats žodis “japonas” kilęs iš lietuviško “ja” + “ponas”, kas reiškė: “taip, (aš esu) ponas”. Į Japoniją lietuviai atkeliavo iš Sibiro, kurio pavadinimas reiškė “subiro”. Mat čia lietuviai “subiro” nuo Uralo kalnų. Visi vietovardžiai ir kraštavardžiai ten lietuviški. Mandžiūrija, pavyzdžiui, yra iš “man žiūro”. Lietuviai ten turėjo žiūrėti prisimerkę, todėl jiems karta iš kartos ėmė siaurėti akys.

      • Tvankstas:

        Japoniškai ‘peko’ yra ‘mėsa’, lietuviškai / žemaitiškai ‘pekus’ yra ‘jautis’, lietuviškai ‘pūsti’, japoniškai šaknis ‘puč-‘, …
        Japoniškai ‘meilužė’ yra ‘jobina’.

    • Baugas:

      Man tai kelia įtarimą toks Tvanksto fanatiškas slavų buvimo neigimas.
      Kirilas ir Metodijus negalėjo sukurti nei kalbos, nei tautos – jie buvo jau iš daug anksčiau tik po kitų tautų padu… Tiesiog šie vienuoliai misionieriai tiems slavams stabmeldžiams atnešė naują religiją, krikštą, laisvę ir galią būti savimi.
      Ar jie buvo lietuviakalbiai – įrodymų tikrai nepakanka…
      Juk ir genetika rodo, kad yra dideli genų markerių skirtumai tarp germanų, slavų, finougrų.
      O mes baltai visko turime po truputį, kadangi buvome įtakojami iš visų pusių.
      Man patinka terminas “baltai”, nes šis vokiečio Neselmano atradimas mus išgelbėjo nuo priskyrimo išimtinai slavams ir visiško mokslinio suslavinimo- surusinimo.
      Straumė – strauja – srauja (srovė)- kraujas (Mūsų srovė – krov pas rusus).
      Sentum-kentum kaita – vis dar mįslė kalbininkams.
      Dar ne vieno Gendgaudo, Būgos, Toporovo laukia daug darbo.

      • Tvankstas:

        Pakartoju : nesunku perskaityti Hrvatijos akad. Radoslav Katičič, Maskvos prof. Samuil Bernštein darbus – Jūs kartą visiems laikams suprasite, kad nieko nebuvo ‚slaviško‘ iki 863 m. krikšto, NIEKO,…
        Kai perskaitysite, tada galėsime pasikalbėti. Po pusmečio ar metų. Kol kas tik aš galiu papasakoti, ginčas negalimas, kadangi pačiam net neteko matyti šių mokslininkų darbų.
        Sėkmės skaitant rusiškai ir hrvatiškai.

      • jo:

        Iš kur mes baltai turime visko po truputį? Atvirkščiai, mes esame mažiausiai maišyti su kitais.
        Įvesk google:
        balto slavic populations genetic
        rasi piešinį (journals.plos.org/plosone/article/figure?id=10.1371/journal.pone.0135820.g003), kuriame baltų genetika žymima beveik ištisai mėlyna spalva su mažiausiai priemaišų (geltonos ir žydros spalvos labai mažai). Visos kitos tautos europoje turi artimųjų rytų arba mongoliškų priemaišų (schemoje žymiai daugiau geltonos ir mėlynos spalvos).

  19. Rimgaudas:

    >>Kitas Praeivis. Piktinatės, kad, nagrinėjant baltų ir Lietuvos istoriją, visai nevertinama archeologija, nesiremiama šiuolaikinėmis technologijomis. Apsirinkate, gerbiamasai. Pavyzdžiui, atliekant archeologinius kasinėjimus Egipte, auksiniame karste buvo rasta faraono Tutanchamono mumija. Britų muziejuje, atlikus genetinę analizę, buvo nustatyta, kad sarkofage guli ne “Tut Ankch Amon – Čia Valdovas Amonas”, kaip teigia kai kurie rusų mokslininkai, o baltišką genetinį asmens kodą turintis Egipto karalius. Ant karsto šono senuoju lietuvišku raštu yra užrašyta “Lam paps Aistosas Kiopsas (Cheopsas)”, o veide parašytas žodis “Auksis”. Aš nekalbu ir apie archeologinius radinius Okos upės aukštupyje, kur šiuolaikiniais metodais nustatytas didelis buvusios čia senos lietuviškos kultūros arealas. Kasinėjo ir tyrė, tai, rusų archeologai.

    • Žemyna:

      Na, kai tarptautinė archeologų org-ja tiria, ar galima patvirtinti vietos archeologų teiginius apie jų radinį bei nustatytą faktą, tikrina tikrai ne per Šerloko Holmso didinamuosius stiklus apžiūrinėdami, bet pasitelkę naujausias turimas technologijas.

      • Kitas Praeivis:

        To Žemyna

        80% Lietuvos piliakalnių kaip ir neištyrinėta. Naujos technolgijos kainuoja.
        Pigiau piešti ant vandens su šakėmis remiantis hidronimais ir tt

        • Tvankstas:

          Aplamai, kam ir hidronimai, jei galima pasiimti nahuatl, kečua, nama, hadza, masai, turkų, uzbekų, afganų, kurdų, mongolų, korėjiečių, japonų ar kurios kitos kalbos žodyną ir neišeinant iš kambario rasti lietuviškumus tose kalbose, jokia archeologija nereikalinga, tai tik tuščias laiko gaišimas apžiūrint puodynę ar kokią tai vingurą (figūrą), kuri negali nei bū, nei me pasakyti.

          • Kvankstas:

            “jokia archeologija nereikalinga, tai tik tuščias laiko gaišimas apžiūrint puodynę ar kokią tai vingurą (figūrą), kuri negali nei bū, nei me pasakyti.”

            Labai taikliai pastebėta. Užtat tik mes galime pasakyti ir “bū”, ir “me”. Nes tai pirmieji lietuviški garsai.

            • Kvankstas:

              Tuos lietuviškus garsus žinojo ir rusų rašytojas Bulgakovas, pacitavęs juos “Šuns širdyje”. Prisiminkit, kaip po operacijos šuo Šarikas virsta Šarikovu ir kokius pirmuosius garsus jis ima tarti:
              a, a, a, ė, ė, ė, y, y, y, ei, ei, ei, ga, ga, ga, ra, ra, ra.
              Tai rodo, kaip kūrėsi pirmoji žmonių kalba, iš kurios kilo visos kitos. O toji kalba buvo lietuvių!

        • Žemyna:

          Nesu tų technologijų specialistė, todėl neminiu jų. Archeologai, pasakoję apie konkrečius savo radinius ir jų tyrimus (kuo čia tirta, ir kuo JAV), ir kad mūsų tyrimai bei išvados mažai skyrėsi nuo JAV ,,super-puper” technika darytų, buvo laimingi, kad, net ir neturėdami tokių galimybių, dirba neprasčiau, kad jų tyrimais galima pasikliauti.
          Na, o dėl vandenvardžių – tamsta juos be reikalo nuvertinate. Esate pirmas žmogus per kone 6 dešimtmečius (nuo tada vis tekdavo apie juos šį tą girdėti, skaityti ir ,,zubryti”), taip apie vandenvardžius atsiliepęs, todėl gerokai nustebinote. Mano mokytojai ir dėstytojai teigė, jog jie sunkiausiai keičiami, todėl neblogai išsaugo savo pirmapradį pavidalą.

          • Tvankstas:

            Taip, hidronimai yra tas nervas, einantis iš praeities į dabartį ir ateitį.
            Man savo darbuose tenka ir tokias sau sąlygas kelti – atmetu ir hidronimus, palieku tik ten gyvenančių žmonių kalbą ir ar tai yra pakankama sąlyga nustatyti praeitį ? Ne.
            Atmetu ir kalbą, palieku genetiką. Vėlgi ne. Daug tos pačios genetikos tautų kalba visiškai kitomis kalbomis. Paimkime baškirus, baskus, bristonus, škotus, velsiečius, airius, hausa, jakutus – tai tos pačios genetinės šaknies žmonės, o jų kalbos visiškai skirtingos atstumuose.
            Taip, kad tautos kalbos žodynas taip pat nėra pakankama sąlyga praeičiai nustatyti.
            Hidronimai vėlgi gali būti palikti kitakalbių, kurių net genetinių pėdsakų tose apylinkėse nėra, kaulai sutrūniję ar negalimumo likti dėl lavonų deginimo, kaip su Sibiro upių vardais.
            Neatmestina, kad tie ištremtieji už Uralo 500.000 lietuvių 1655 m. galėjo duoti kai kurioms upėms lietuviškus vardus.

            • Baugas:

              Tvanksto fantazijos beribės:
              “ištremtieji už Uralo 500.000 lietuvių 1655 m. galėjo duoti kai kurioms upėms lietuviškus vardus”.
              O ar žinote, kad už Uralo šiaurės – vakarų Sibiras vadinosi JUGRA. Ten gyveno chantai – mansiai, kol juos rusų Jermakas nenukariavo ir neokupavo. LDK tremtiniai litvinai ir lietuviai niekaip negalėjo duoti upių pavadinimus Sibire – tai briedas…

      • Tvankstas:

        Su A. Konan Doiliu yra susijusi viena didžiausių archeologinių apgavysčių Piltdown ‘iškasenomis’.

    • Kitas Praeivis:

      Gal galite pateikti nuorodą į mokslinę publikaciją , pateiktą mokslininkų ( su moksliniais titulais ir mokslo įstaigos pavadinimu ) dalyvavusių tyrime ir padariusį išvadą , kad ant faraonų sarkofagų užrašyta lietuviškai .
      Taip pat būtų malonu pamatyti nuorodą į Rusijos mokslininkų publikaciją , apie Lietuviškos kultūros radinius Okos aukštupyje .
      Iš anksto sakau nuoširdų ” ačiū” .
      Gal aš tikrai neteisus ir mano nuomonė klaidinga. Laukiu

      • vasionis:

        Rimgaudai, būtų įdomu sužinoti daugiau apie “senąjį lietuvių raštą”, koks jis – hieroglifai, ideografemos ar kt.? Ir kodėl lietuviškas, tarsi tai būtų vakarykštis laikraštis.
        Kalbotyrai vandenvardžiai irgi labai svarbūs, mat upių vardus keisti nelengva, juos tik kiek pakeičia kitataučiai, o pagrindas lieka kaip palikimas iš ankstesnių tautų kalbos. O jeigu ant hidronimų ploto gula dar ir archeologiniai duomenys, tuomet šaltiniai tampa labai patikimi. Todėl be jokios abejonės mažiausiai visa dab. Baltarusija, didžiarusiai ir šiaurinė pusė Ukrainos yra baltų/aisčių erdvė.
        Mįslingai atrodo ir Sibiro upės: Obė (upė), Angara, Lena…Kas davė šiuos vardus?

        • Bartas:

          Remiantis J. Šeimio darbais , tai senasis lietuviškas raštas yra runos.

          • -.-.-:

            Šeimio darbuose apie tikrąjį senąjį lietuvių raštą nieko nerasite – ten aprašytos tik jo fantazijos.

          • Tvankstas:

            J. Šeimio darbai – yra juose protingo grūdo, puikių atodangų, bet ir nusivažiuojama į lankas.
            Dėl runų sutinku su J. Šeimiu – tai lietuviškas raštas.
            Pasaulio mokslininkai nepaprastai iškraipo Aigupto įrašus, pvz. perskaitę RAMESIS, toliau šveplina į Ramzes, Ramzis, tai J. Šeimys bent perskaito ir rašo taisyklingai.
            Štai viena klaida – neklaida. J. Šeimys rašo ‘ąsotis’, kaip pažymėtą A, bet tas ‘ąsotis’ pirma buvo, tai ir papirusų laikais ‘ansotis’ ar ‘ansa’, dabar ‘ąsa’, liaud. užrašyta ‘ansa’.
            Tas dabartinių žodžių naudojimas sukelia šypseną, nors galėjo ir tais laikais būti jau ‘asotis’ Aigupte, neatmestina.
            Labai įdomus yra Aigupto koptų žodynas, jų vardai, pavardės, o J. Šeimys neduoda palyginimo su koptų žodžiais. Tai silpnina jo darbus, kai vienpusiškai lietuviškai vertinama.

        • Tvankstas:

          Lietuviakalbiai, greičiausiai iš tocharų, gal ir kitų tarmių, išnykusių ir tik vietovardžius tepalikusių.
          Raštų runomis randama Beijing apylinkėse, 7000-7500 metų senumo. Štai ten ir susidūrė žydraakių ir taivaniečių gyvilos (civilizacijos).
          Nežinau, kiek tai tikroviška, bet kinų siena buvo statoma pirmiausia apsisaugoti nuo kinų antplūdžio į šiaurę, tokie nauji archeologiniai daviniai, paskelbti britų, ten dirbusių.
          Tokiomis pat runomis rasti raštai Tartaria kaime Rumunijoje, tokio pat senumo.
          Manęs visiškai nestebina Sibiro upių vardų jaučiamas lietuviškumas, labai įdomūs yra ir išlaikyti vietovardžiai.
          Buriatų deivė Dangyna yra vadinama ‘dangiškąja’, tęsti galima ilgai iš Sibiro pavadinimų, vardų, žodžių įvairiose kalbose.

          • Baugas:

            Šeimys ir Tvankstas – didieji Aigiptologai:-)
            Juokas pro ašaras…
            Tai kodėl lietuviai sako “dangus”, o slavai “niebo”, lietuviai “debesys”, o slavai “niebiesa”, lietuviai skaičiuoja “devyni”, o germanai “neun”, britai “nine”. O ar iš “danguolis” yra kilęs “dangulas – angelas”?
            Tariami lietuviškumai kitose kalbose yra tik įrodymas, kad žmonijos tautų kalbos vystėsi iš vienos prošaknies ir mūsų kalba yra tik arčiausiai ir mažiausiai pakitusi nuo jos.
            Daugiau nieko sensacingo – lietuviai jauna tauta, kaip ir slavai.

          • -.-.-:

            taip, keli Tartarijos amuleto (?) ženklai stebėtinai panašūs į tuos, kuriuos vėliau naudojo lietuviai, o skirtumus labai norint galima nurašyti skirtingam tarimui ir dėl to kiek kitaip užrašomoms ligatūroms. Kita vertus, ne ką mažesnis panašumas yra ir su vengrų runomis (bet vėlgi, ne visų ženklų), ir tai suprantama, nes pasaulyje yra nedaug rašto sistemų, kurios būtų visiškai savitos ir nebūtų patyrusios kitų rašto sistemų įtakos, – jei ne tiesiogiai kilusios iš kitų, tai bent įtraukiant pasiskolintą ženklo formą kitam garsui, skiemeniui ar idėjai išreikšti.

            Tartarijos lentelių ženklai priskiriami lyg ir Vinčos kultūrai ir datuojami ~6-5 tūkst.p.m.e, t.y. buvo užrašyti dar prieš virvelinės keramikos kultūros žmonėms (spėjama, indoeuropiečiams) atvykstant į Lietuvos teritoriją jau nekalbant apie madjarų atvykimą Vengrijoje. Laiko skirtumas pernelyg didelis. Manyčiau, kad raštą lietuviai ėmė naudoti tik po Rytų baltų kalbinio išsiskirstymo, t.y. tik po šešto mūsų eros amžiaus, kitaip jo net nebūtų įvykę – raštas būtų neleidęs kalbai skilti. Kita vertus, teko matyti ir lyg ir akmens amžiui priskiriamų radinių su matomais ženklais, kuriuos net nežinau kaip vertinti – gal archeologai suklydo datuodami, o gal ženklai atsirado vėlesniais laikais, “antrinio panaudojimo” metu, o gal tai ne mūsų protėvių palikimas …

      • Kvankstas:

        “Gal galite pateikti nuorodą į mokslinę publikaciją , pateiktą mokslininkų ( su moksliniais titulais ir mokslo įstaigos pavadinimu ) dalyvavusių tyrime ir padariusį išvadą , kad ant faraonų sarkofagų užrašyta lietuviškai.”

        Vadinamieji mokslininkai su titulais, kaip T. Baranauskas, A. Butkus, S. Lanza, Z. Zinkevičius, Razauskas ir pan., yra šarlatanai. Tikrieji mokslininkai yra Gedgaudas, Statkutė, Šeimys, Rimša, Tvankstas, Kvankstas ir kt. Skaitykite jų darbus ir komentarus! Ir nekils jokių abejonių ar kvailų klausimų.

  20. Rimgaudas:

    >>Kitas Praeivis. Pirmiausia, pateikite savo mokslines publikacijas ir kompetenciją kompetenciją, kurios rodytų, kad galite suprasti ir įsisavinti mokslininkų pateiktas medžiagas minėtais klausimais. Laukiu.

    • Kitas Praeivis:

      p. Rimgaudui

      Galite nevargti. Radau tą jūsų ” mokslininką su “marijampoliečio” laipsniu.
      . Šeimys teigia pradėjęs įminti šią mįslę. Jis jau perskaitė užrašą, išraitytą ant, kaip teigia istorikai, anksti mirusio faraono Tutanchamono (šio valdovo kapavietė, atverta tik XX a. pradžioje, sukėlė tikrą tuomet ažiotažą) auksinio sarkofago. Pasirodo, kaip sako J. Šeimys, tame karste gulėjusi visai ne šio žmogaus mumija. Aistusas – toks tikrasis vadinamojo Tutanchamono vardas. Aistusas, kaip atskleidė J. Šeimiui tolesni tyrinėjimai, galėjęs būti Cheopso palikuonis, valdovas, vyriausiasis dvasininkas.
      Lietuvių tautos istoriją, žinoma, pačią žiliausią, pasak tyrinėtojo, drąsiai galime vadinti nepaprastai garbinga, mat lietuvių tauta dalyvavusi praktiškai viso dabartinio pasaulio kūrime. Lietuvių skausmą ir neviltį apraudojęs netgi antikos genijus Homeras garsiojoje „Iliadoje“. „Juk mes, – sako J.Šeimys, – tie patys trojėnai, per dešimtį metų nukariauti graikų, sudeginti, išvaryti iš gimtojo miesto…“ O mūsų raštai? Argi ne keista, kad tokią istoriją turinti tauta beveik neturi savo akivaizdžių senovinių rašytinių paminklų? Ir čia J. Šeimys turi atsakymą: „Mūsų raštai, deja, sunaikinti… Garsiojoje Aleksandrijos bibliotekoje, kurią sunaikino tyčia pasėta ugnis, ir buvo mūsų raštai…

      • Tvankstas:

        Aistus, Aistis – galimas atvejis nutrupėjusiam Aigštus ar Augštas, duosiu pavyzdžių iš ‘augštas’ : Italijos miestas Aosta, graikų ‘ochtos’ – kalva, romėniškas vardas Augustus, jų žynių vardas ‘augurus’.
        Dėl karališko šeimos sklidimo po Taurėjos žlugimo labai įdomiai yra parašęs Č. Gedgaudas. Abejoju, ar Lietuvą pasiekė kas nors. Taip pat Č. Gedgaudas aprašo paskutinio palikuonio iš Taurėjos karališkos šeimos mirtį 402 m. dab. Vokietijoje. 4322 – 5910 metai pagal arijų kalendorių gyvavo Taurėjos karališkoji šeima išvaryme.
        Lietuva turi savo istoriją įrašytą kitų kalbų žodynuose.
        ‘Pradžioje buvo Žodis.’ Ir išliko Žodis nesumeluotu paveldu.

        • Žemyna:

          Mes perskaitome tą sakinį nesusimąstydami, mechaniškai, nesuvokdami jo gelmių… – ‘Pradžioje buvo Žodis.’ T.y., jis BUVO, kai dar NIEKO nebuvo… Ir tapo visko Pradžia.

        • Baugas:

          Sutinku su Tvankstu, kad vardas ‘Augustus’ yra kildintinas iš lietuviško ‘augti’. Tačiau vardo kilmę reiktų atsekti prieš 3 tūkstančius metų pas Proto-Italicus, kurie sakė *augeō (didėti, plėstis). Taigi vardas Augustus- reiškia “didinantis, plečiantis, gausinantis”. Net mėnesio pavadinimas ‘August’ yra aiškiai susijęs su augimu, derėjimu, gausa. Tai koks yra lietuviakalbių ryšys su protoitalikais?

          • Risys su protoitalikais:

            They are mentioned as Sḗnōnes (Σήνωνες) and Sḗnōnas (Σήνωνας) by Polybius (2nd c. BC),[2] as Senonii by Caesar (mid-1st c. BC),[3] as Sénnōnes (Σέννωνες) by Diodorus Siculus (1st c. BC),[4] as Sénōnes (Σένωνες) by Strabo (early 1st c. AD),[5] as Senones by Pliny (1st c. AD),[6] as Sénones (Σένονες) by Ptolemy (2nd c. AD),[7] and as Senones by Ammnianus (4th c. AD).[8][9]

            The name Senones (‘the ancient ones’) is a derivative of Gaulish senos (‘ancient, old’) stemming from Proto-Celtic *senos (‘old’; compare with Old Irish sen; Middle Welsh hen ‘old’), ultimately from Proto-Indo-European *sénos (‘old’; compare with Sanskrit sana-; Latin senex;

            Lithuanian : senas,senos,seni ( old ); Armenian hin, ‘old’).[10][11][12]

      • Tvankstas:

        ‘Auksas’ ar ‘Auksis’ taip pat iš ‘augštas’.

        • Kvankstas:

          Taip. Liaudynų “aurum” yra iškraipytas lietuviškas “auksas”.

          • Baugas:

            ‘Auksas’ – įdomi tema kalbos archeologams.
            Prūsai jį vadino ‘ausis’, latviai pradžioje ‘ausas’ (vėliau ‘zelts’ pasidarė iš ‘zoloto’).
            Labiausiai įtikina, kad ‘auksas’ yra atėjęs nuo protoeuropiečių prolytės *aues – ‘šviesti’, ‘švisti’. Lietuviai turi ‘aušti’ ir ‘aušra’.
            Taigi ‘auksas’ – tai kas “švyti, žiba”.
            Tačiau man dar patinka ir mano paties teorija, kad ‘auksas’ yra kilęs nuo dviejų sandų žodžio ‘auskaras’.
            ‘Auskaras’->’ausis+karoti’ -> ‘auskars’ po metatezės ir r iškritimo – štai ir mūsų ‘auksas’. O iš mūsų ‘auskaro’ dar ir vardas ‘Oskaras’ atsirado.
            Liaudynų ‘aurus’ yra iš ‘ausas’, nes lotynų kalboje priebalsis s tarp dviejų balsių virsta r.
            Ausas -> Auras-> Euras.
            Štai mūsų lietuviškas pinigas padovanotas visai Auropai.

            • Baugas:

              Kodėl Juodoji jūra iki mūsų eros buvo graikų vadinama ‘Euxine’? Koks ryšys su ‘auksu’?

              • Matyt, jūros vardas Euxine gali būti gautas iš tų genčių (graikai, trakai ar kt.), kurioms geografiškai ji buvo į Rytus. Aušti, aušra lygintina su Eux-, be to, Aušrinės žvaigždės pavadinimo priesaga -inė, žymint geagrafinę kryptį, – ta pati. Gi tų, kuriems ji buvo į Vakarus, galėjo turėti Juodosios (Vakarų- Tamsiosios) pavadinimą, kuris ir įsigalėjo.
                Kad žodis “auksas” galėjo rastis iš “auskaras” – vargu. Tokiu atveju derėtų įrodyti, jog -ar-/-or- šiuo atveju negalėjo būti priesaga, tarkim, kad auskarai negalėjo pradžioje būti vadinami “ausoriais”, kaip kad akiniai yra vadinami akulioriais.

            • Kvankstas:

              “O iš mūsų ‘auskaro’ dar ir vardas ‘Oskaras’ atsirado.”

              Taip. Nes buvo pakartas ir ilgai karojo kaip auskaras, puošęs medį.
              O Erikas atsirado iš šūksnio: “Ei, riki!” Nes Erikais buvo įvardijami lietuviai rikiai.

  21. Tvankstas:

    –„… nebuvo sukurtas lietuviškas raštas, todėl valstybės raštvedyba vykdyta rusėnų kalba,…“

    1972 m. Č. Gedgaudas labai gražiai išaiškino, duodamas įrašus runomis, svarbiausia buvo Grünau perpiešta prūsų vėliava su užrašais.

    Kodėl neišliko užrašų gausos ? Nuo 1387 m. buvo viskas naikina, kas lietė lietuvių senąjį tikėjimą, skaldomi akmenys su užrašais ir dedami į bažnyčių pamatus, užrašai ant medžio lentelių sudeginami, sidabrinės lentelės sukapotos ir pragertos.

    Teko būti ant Alkio kalno (vok. Zobten, lenk. dab. Šlęza (tarti Šlenza), I amžiuje Tacitus užrašytas Alcis (tarti Alkis)) – tai buvusios šventovės išdarkytų akmenų krūvose teko įžvelgti runas, savaime suprantama, kad Lenkija niekada neskirs jokio grašio sutvarkyti akmenis, perskaityti įrašus.

    Aršus lietuvių niekintojas Bumblauskas savo ‚Tūkstantmečio istorijoje‘ knygos pradžioje įdeda tą prūsų vėliavą be užrašo, po keliolikos puslapių pakartoja su užrašu, matyt sąžinė kamavo, aiškina, kad niekas iki šiol dar neperskaitė, bet tai jam netrukdo iki šiol teigti, kad lietuviai neturėjo savo rašto.

    Visos runos turi gražius lietuviškus vardus – tai kas jas pavadino lietuviškais vardais Vokietijoje, tai kaip jomis nerašė iki krikšto Lietuvoje, apie tai esu ne kartą rašęs savo pasisakymuose.

    Matome vieną dėsningumą – runų išplitimas plotuose iki krikščionybės buvo raunamas iki visiško sunaikinimo plintant krikščionybei ščiperių (albanų) plėšikų būdu nepaliekant liudininkų ‚sunaikinti amžiams‘, kad negraužtų sąžinė apie galimą prabilimą iš kapo duobės kada nors.

    Ne kartą rašiau apie upeningių / finikiečių raidžių lietuviškus vardus, tokius juos turi ir hebrajų raidynas, arabų raidynas, o graikų raidynas vėlgi su gražiais lietuviškais raidžių vardais, liaudynai perėmė graikiškas raides ir jų vardus sutrumpino iki skiemens.

    Kaip gali būti, kad Europoje naudoti ir naudojami raidynai su lietuviškais raidžių vardais ir teiginys LIETUVIAI NETURĖJO RAŠTO – tik kvailys arba Lietuvos kolonizatorių protinis samdinys gali taip aiškinti lietuviams.

    Juokas juokais, bet vienas japonų hieroglifas vadinamas ‚taika‘, aiškina lietuviams japonai, kad tai laiko tarpas tarp dviejų karų.

    Niekaip negaliu suprasti, kodėl dr. D. Razauskas važiuoja kvailio pavara ‚nebuvo sukurtas lietuviškas raštas‘, kvailina žmones bumblauskiniu lygiu, kai jau nuo 1972 m. yra dalykiškas ir moksliškas paaiškinimas.

    • Žemyna:

      Neužmirškime ir tų laikų ,,Realpolitinių” gudravimų (mums reikėjo, kad vietos žmonės nenusiteiktų priešiškai, kad su užpuoliku nesusidėtų, neišduotų!), ir buvusio papročio, kad, kai kitos šalies valdovas ateina valdyti, JIS mokosi savo valdomos tautos kalbos, o ne atvirkščiai. Pvz, prancūzai nepuolė germanų k. mokytis, kai Karolingai pradėjo juos valdyti. Jekaterina irgi ir persikrikštijo, ir rusiškai išmoko. Todėl anoks stebuklas, kad mūsų kunigaikščiai nei ten jau įsitaisiusių slavų, nei suslavintų savo gentainių neprievartavo kitaip kalbėti – paprasčiau ir greičiau buvo patiems išmokti ir jų kalba kalbėti – mažiau nesusipratimų. Už tai ir ukrainiečiai tiek šimtmečių prisiminė (Sąjūdžio laikais ir kai Alšis vedė žirgus prie Juodosios jūros atsigerti 🙂 ) jog tai buvo vieninteliai okupantai, kurių jie nekeikia, kurie su malonumu minimi.

      • Tvankstas:

        Sutinku su Jumis, kada nors aprašysiu tuos lietuviškus reiškinius, vedusius į nulietuvėjimą.
        Dėl Ukrainos, tai Lietuva išgelbėjo šį kraštą nuo ‘mongolų-totorių jungo’, tiksliau tarpusavio skerdynių, kai iš 12 mln. liko 4 mln. žmonių (dab. Rusijoje iki Totorijos), išgelbėjo savo brolius, praradusius lietuvybę po stačiatikiško krikšto.
        Pilna Ukrainoje lietuviškų vietovardžių, dauguma iš prieškrikštinių laikų, dalis iš lietuvių, persikėlusių apsauginiais gyventi jau stačiatikiškoje Ukrainoje.
        Pasikartosiu : Gandrabura ir upė Tyligulas (dab. Tulihul) Odesos srityje, koks dar geresnis paminklas gali būti prieškrikštinei lietuvybei Ukrainos pietuose prie Juodosios jūros, tai tikrai ne Algirdo ir vėlesniais laikais užnešti pavadinimai.

        • Kvankstas:

          O aš Jums, gerbiamoji, pasakysiu, kaip nulietuvėjo švedai su norvegais, danais ir islandais. Per krikštą, gerbiamoji. Nes, kaip rašo Razauskas, krikštas nešė ir kitą kalbą. O kas krikštijo lietuvius Skandinavijoje? Teisybė – vokiečiai! Va jie ir užnešė savo kalbą, kuria apkrikštyti lietuviai kalbėjo su stipriu akcentu, iš kurio ir kilo dabartinės švedų, norvegų, danų ir islandų kalbos. Ir jau nebe baltų, o germanų.

          • Kvankstas:

            O iki krikšto Skandinavijoje gyvenę lietuviai vykingai buvo nuvykę iki Amerikos ir ją atrado. Deja, mokslas šį faktą ignoruoja ir tvirtina, kad tai buvo norvegai. Tai, ką XV a. gale padarė Kolumbas, buvo tik pakartojimas. Beje, Kolumbas irgi lietuvių kilmės. Neprisimenu kas – Bumblauskas ar Savukynas – tai įrodė.

    • Kvankstas:

      “Kodėl neišliko užrašų gausos ? Nuo 1387 m. buvo viskas naikina, kas lietė lietuvių senąjį tikėjimą, skaldomi akmenys su užrašais ir dedami į bažnyčių pamatus, užrašai ant medžio lentelių sudeginami, sidabrinės lentelės sukapotos ir pragertos.”

      Jo! Lietuviškomis runomis buvo surašyta visa tautos ir valstybės istorija. Ji dar buvo išlikusi ir Mindaugo laikais. Bet 1387 m. Jogaila liepė viską surinkti, sudeginti, sukapoti, o sidabro lenteles pragerti.
      Skandinavai savo runraščius išsaugojo todėl, kad tai buvo akmeniniai antkapiai. O sagas nuo kunigų jie pakišo po didžiuliais rieduliais, kurių kunigai nelietė. Taip tie ikikrikščioniški jų raštai ir išliko.

  22. Kvankstas:

    Ką pasakė Gedgaudas ir Tvankstas, yra gryna tiesa. Jei Gedgaudas rašo, kad vikingai buvo lietuviai, o žodis “vykingas” kilęs iš žodžio “vykti” (keliauti), tai taip ir yra. Kas tai neigia, o neigia Lietuvos, Švedijos ir Norvegijos kalbininkai, tie yra tiesios durniai, arba, kaip sako gerb. Tvankstas, “šarikovai”.

  23. Kitas Praeivis:

    Ačiū Žemynai ir Tvanksai už nuomonę . Žiūriu dabar į sukvežimį su lenkiškais numeriais su užrašu ant šono:
    “świeże mięso” ir supranti , kad dabartinė Lietuvių kalba tikrai priklauso Indoeuropiečių kalbų grupei.

    • Kvankstas:

      Koks nors durnius kalbininkas jums pasakys, kad žodžiai “šviežias’ ir “mėsa” yra pasiskolinti iš slavų. Bet mes su Tvankstu manom atvirkščiai – tai slavai pasiskolino iš lietuvių. Va tik latviai nespėjo iš mūsų pasiskolinti ir “šviežia mėsa” jiems yra “svaigi galia” (svaiga gaļa). Nu durniai, vienžu!

      • Kitas Praeivis:

        Yra ir trečuas variantas. Slavai ir Baltai ( Lietuviai ) vartoja senos kalbos , iš kurios kilo abi kalbos žodžius. O Tvanksa ir Co kuria Lietuviškus kosminius laivus. Tai kaip su ” Šventa Marija ” ? Ar lenkai išmokino lietuvius ar atvikščiai ?

        • Kęstutis:

          Yra ir ketvirtas “variantas” – paskaityti akademiko Vladimiro Toporovo darbus už kuriuos jis buvo pripažintas kaip vienas žymiausias pasaulio baltistas, slavistas… Slavų kalbos kilo iš pakraštinių baltų kalbų ir ne kitaip, visa kita “saviveikliniai” išvedžiojimai…

          • Sakyčiau dar daugiau – tie “išvedžiojimai” tampa patyčiomis iš istorijos mokslo, istorijos kaip žinių srities apskritai. Tai Savukyno žanro “Istorijos detektyvai” tęsinys. Tautos iki šiol neturėjusios patikimesnės savo istorijos – paliekamos be galimybių ją turėti…
            Tokiu pasityčiojimu buvo paverstas Baranausko rašinys dėl lietuvių valdovų titulų – karaliai ar kunigaikščiai – jie. O tai koncepcinis Lietuvos istorijos klausimas. Šiuo atveju vėl tas pats vyksta. Ko tais tyčiojimaisiais siekiama?!… Kur mokslinio lygio kalbėjimas – Toporiškas, Mažiuliškas, Vėliškas…

  24. Rimgaudas:

    >> vasionis ir >> Tvankstas
    Vienas atradimas, informaciniam Žemės laukui indukuojant provokuoja kitus tą atradimą patvirtinančius faktus. To pavyzdys yra J. Šeimio seno lietuvių rašto atkūrimas. Jį pavadinčiau prigimtiniu mūsų raštu, kur rašymo technologija labai paprasta: runinis hieroglifas Egipte vaizduoja daiktą, kur lietuviško jo pavadinimo pirmas garsas ir užrašomas šiuo hieroglifu. Pavyzdžiui, jeigu hieroglifas vaizduoja kryžių tai hieroglifas reiškia raidę K, jeigu angį (gyvatė), tai hieroglifas reiškia raidę A ir t. t. Žodžiu, kiekvienas piešinys – tai garsas, kuriuo prasideda žodis. Kuo mokytesnis runų rašytojas, tuo įdomesni piešiniai. Žinant storus mūsų žodyno tomus su tarmėmis ir patarmėmis, galima tik įsivaizduoti, kiek tas pats daiktas pas mus originale gali turėti piešinių ir pavadinimų invariacijų, todėl J. Šeimys pateikia kelis Egipto piešininio runų rašto abėcėlės variantus (J. Šeimys “Egiptas, skitai, lietuviai runomis”, leid. Piko valanda, Marijampolė/2006). Moksleiviai runiniais hieroglifais išmoksta rašyti ir skaityti per pusvalandį.
    Kas idikavo per informacinio lauko atmintį J. Šeimį perskaityti hetitų runomis parašytus Egipto hieroglifus lietuvių kalba? Ogi, čekų fantastikos rašytojas orientalistas Bedržichas Hroznas (1879 – 1952), kuris nuspėjo, kad runinis hieroglifas reiškia daiktą. Ir, nors lietuvių kalba jam buvo žinoma, užbaigti mintį per mūsų kalbos prizmę jam nekilo mintis. Bet, tokia mintis blykstelėjo marijampoliečio Juozo Šeimio galvoje ir jis metė baltą pirštinę Ž. F. Šampoljono (1790 – 1832) moksliniams darbams, iškoduojant Egipto piešininius hieroglifus: dabar jis rašo dar vieną knygą šia tema.
    Šių eilučių autoriui J. Šeimio darbai išprovokavo norą išmokti plačiau ir sumaniau naudotis prigimtinio mūsų rašto (runiniai piešininiai hieroglifai) skaitymo technologija, juolab, kad šis kelias teisingas: vienoje Padovinio akmens Marijampolėje su užrašu “Litų Nilo Gija (esi) tu” nuotraukoje, darytoje mobiliu telefonu, išryškėjo žmogaus portreto su aukšta kakta, skruostais ir giliai įdubusiomis akimis atvaizdas, kurį gaubia dramblys su ilgu straubliu šalia galvos atvaizdas. Toks piešinys (Elefantina) yra Nilo tėkmės saloje ir tai patvirtina J. Šeimio užrašo ant Padovinio akmens runinio užrašo teisingumą. Dėkoju.

    • Kvankstas:

      Lietuviškai kalbėjo dar neandertaliečiai. Mokslininkai tai nustatė iš neandertaliečių žandikaulių – šie judėjo taip, kaip tariami lietuviiški garsai. Tvankstas ir Statkutė patvirtins.

    • Kvankstas:

      “nuotraukoje, darytoje mobiliu telefonu, išryškėjo žmogaus portreto su aukšta kakta, skruostais ir giliai įdubusiomis akimis atvaizdas, kurį gaubia dramblys su ilgu straubliu šalia galvos atvaizdas. Toks piešinys (Elefantina) yra Nilo tėkmės saloje ir tai patvirtina J. Šeimio užrašo ant Padovinio akmens runinio užrašo teisingumą. Dėkoju.”

      Ne tik. Nuotraukoje, darytoje ne telefonu, o Marso palydovu, ten išryškėjo žmogaus portreto su aukšta kakta, skruostais ir giliai įdubusiomis akimis atvaizdas. Toks pat, kaip Padovinio akmenyje. Rimti antropologai (ne iš VDU) teigia, jog portretas Marse priklauso lietuviškam tipui. Neabejotinai ten netoliese turi būti ir lietuviškas runraštis. NASA žadėjo jį rasti, kai bus ekspedicija į Marsą. Irgi dėkoju.

      • -.-.-:

        apie veidų atvaizdus ant akmeninių ar kitokių kultūros paveldo objektų šaipytis nereikia. Pasaulį mes (ir ne tik mes, bet ir visi gyvūnai) matome akimis, bet suvokiame smegenimis. Tai yra vienas iš ankstyviausių užgimstančios sąmonės elementų, kurio pasekmė – ir daugelis mimikrijos gyvūnų pasaulyje pavyzdžių. Sprendžiant iš išlikusių atvaizdų gausos, pareidolija mūsų protėviams buvo esminis ryšį su nematerialiuoju pasauliu užtikrinantis būdas. Skirtingai nuo krikščionybės, kur ryšys su dieviškuoju pasauliu tebuvo menamas (arba dvasinės ligos požymis, jei žmogus ima girdėti balsus), čia atvaizdai buvo regimi, maža to – netgi kintantys, priklausomai nuo apšvietimo, t.y. tarsi ir duodantys atsakymą į žmogaus kreipimąsi. Be to, visiems, o ne tik išrinktiesiems.

        Taip kad nieko keisto, kad nuotraukoje galėjo išryškėti vienas iš veidų (kitu rakursu ar kitu paros, metų laiku, esant kitokiam apšvietimui, galėjo išryškėti ir kiti). Galėjo išryškėti net ir užrašas – jie, apskritai, būdingi tokiems akmenims. Kitas dalykas – “dramblys su ilgi straubliu” (esu tikras, kad tai yra kažkas kita, bet nematęs akmens nepasakysiu, kas konkrečiai) ir tai, kaip tą įrašą interpretuoja J.Šeimys.

        • Kvankstas:

          Būtent! Todėl ir negalima šaipytis iš lietuviško veido Marse. Tas veidas ilgesingai žvelgia į Žemę, į kurią iš Marso atkeliavo lietuvių protėviai, davę pradžią visai žmonijai. Lazeriais nustatyta, kad veido dešinioji akis žvelgia tiesiai į Lietuvą, maždaug į jos vidurį – Kėdainių apylinkes.

          Kai Gedgaudas rašė savo genialų veikalą, Marso lietuviškas veidas dar nebuvo pastebėtas. Gaila. Būtų praplėtęs mūsų genealogiją, o mes – aš, Statkutė, Zubinas, Tvankstas ir kt. – turėtume patikimą šaltinį, kuriuo galėtume remtis ir jį cituoti. Dabar šią informaciją tenka dėlioti iš nuotrupų ir užuominų amerikiečių spaudoje. O jau interpretacija, kaip teigė dr. T. Baranauskas, yra istorikų duona kasdieninė.

  25. Atsakymas -.-.-::

    “-.-.-:
    2020 09 14 13:26 | IP adresas: 78.63.238.89
    nustebino, kad D. Razauskas mano, jog lietuviai nebuvo sukūrę rašto.”
    Dr. D. Razauskas yra man užsiminęs, kad “kalbėjau su vienu, nebuvo to rašto, runų” (atsiprašau gerbiamo Dainiaus, praėjo apie 12 m., gal ne visai tiksliai pacitavau). Nežinau, kas jį konsultavo. Pamenu dar vieną pokalbį (maždaug prieš 15 m.). Pašnekovas (habil. dr.) irgi neigė runų raštą kaip tokį. Tuo momentu pagalvojau: o kaip tada tie vokiečių, danų, švedų (daugiatomiai) runų katalogai? Keistai tuo pačiu pasisakė ir prieš radioaktyviosios anglies metodą. Gal tuo metu taip buvo nusiteikęs, priėmiau (ir dabar tebevertinu) kaip nesusipratimą.
    Etnologė prof. Pranė Dundulienė yra paskelbusi publikaciją (berods, “Mokslo ir gyvenimo” žurnale), kurioje pateikė daug savo iš įvairių šaltinių surinktų faktų, žinučių apie senąjį raštą.
    Apie Staniavos akmenyje iškaltą įrašą runomis esu kalbėjęsis su akad. Edvardu Gudavičiumi. Tuomet jis užsiminė, kad su įrašu supažindino vokiečių runologus, ir tie, patyrinėję, atsakė, kad “turbūt kalė mokinys, sunku ką pasakyti”. Keista, bet tirdami rėmėsi ne sen. baltų kalbų duomenimis 🙂
    Ne viskas sunaikinta. Nors stropiai naikinta viskas, kas susiję su pagonybe, tiek įvedant krikščionybę, tiek ją įtvirtinant. Naikino ne – ne tiek – priešai, o jų klapčiukai. O dar tas akmenų masinis skaldymo vajus apie 1958 m.
    Apie vieną faktą platėliau. Yra išlikęs įrašas Airėnų akmenyje (http://www.aruodai.lt/paieska2/vaizdas.php?VId=2981)
    Jame pirmas ir trečias rašmuo neabejotinai graikiško stiliaus. Ketvirtasis primena stilizuotą senojo futharko runą o (tik germanai ją rašė su kilpa viršuje), šiaurės germanų vartota iki VIII a., bet ir ją runologai nedvejodami kildina būtent iš graikų kursyvo arba epigrafinio o (“omega”). Ši runa šiaurės germanų įrašuose neretai aptinkama ir kaip pavienis ženklas, ir runologai tokiu atveju, o kartais ir platesniuose įrašuose, jį aiškina kaip turto, nuosavybės simbolį (toks ir buvo runos vardas – “ōþala”). Jos buvimas tame įraše (beje, lyginant su pirmaisiais trimis rašmenimis, kurie išsirikiavę taisyklinga eilute, ji pakylėta, akcentuota) sustiprina mūsų istorikų versiją (aiškina šį akmenį kaip riboženklį, nuosavybės ženklą).
    Fragmentiškų faktų išliko. Laukiame senovinių gyvenviečių tyrinėjimo rezultatų (kol kas plačiau tyrinėti kapinynai), jų ištirta dar labai mažai. Tik, suprantama, ne vienu atveju reikia kalbėti ne apie “senąjį lietuvių raštą”, o baltų raštą.

    • -.-.-:

      Iš tiesų gaila, kad rimti mokslininkai dar įsivaizduoja, jog vysčiusi prekybinius santykius, o vėliau net sukūrusi valstybę civilizacija galėjo tai padaryti neturėdama rašto. Tiesiog tai prieštarautų visiems žinomiems visuomenės raidos dėsniams ir būtų tolygus tokiam anachronizmui, kaip urvinių žmonių, apsirengusių žvėrių kailiais, dalyvavimas Žalgirio mūšyje.

      Tai suprato dar T.Narbutas, tik šį klausimą “išsprendė” savaip – kaip lietuvišką raidyną pristatė senojo permių rašto (anburo) abėcėlę. Kiti mokslininkai irgi jautė, kad kažkas su tuo mums peršamu “beraštiškumu” yra ne taip, todėl pavienių tyrinėjimų buvo (kad ir to paties E. Gudavičiaus), tik labai atsargių, ir mokslinės diskusijos jie nesukėlė. Žinoma, analizės galimybės ir prieinama informacija tuo metu irgi buvo nepalyginamai menkesnės negu dabar, kai turime kompiuterius, duomenų bankus, internetą ir beveik neribotas fotografavimo ir nuotraukų apdorojimo galimybes. Kita vertus, niekas taip pat nenorėjo apsijuokti ir susigadinti karjeros, todėl ir E.Gudavičius tyrimui pasirinko tokį objektą, kurio natūroje jau nebebuvo išlikusio – buvo likę tik keletas negatyvų, ir jo išvados linko link atklydusių gotų, nesuradusių ką daugiau Lietuvoje veikti, kaip tik kažkur susiradus kaltą ir kūjį skaptuoti įrašus ant akmenų. Deja, bet 20 a. mokslo žinios apie senąją lietuvių kultūrą buvo gerokai menkesnės negu dabar. Tuo metu net įsivaizduota, kad lietuviai gal tabuizavo dievų atvaizdus ir raštą, todėl jų negamino ir todėl jų, neva, nėra išlikusių, o jei jų keletas ir buvę, tai jau kadai visi sunaikinti. Laimei, ši prielaida pasirodė esanti visiškai neteisinga. Išlikusių objektų ir įrašų yra daugybė.

      Beje, Jūsų minėtas Airėnų akmuo nuotraukoje parodytas aukštyn kojomis, t.y. ne taip, kaip jis atrodo atėjusiam iš šalies, bet kaip žiūrint į jį nuo akmens. Be to, nuotraukoje jis šiek tiek “pritemptas” prie autoriui pažįstamų raidžių, atitinkamai sušlavus gruodą. Iš tiesų jų forma yra kiek kitokia, ir pačių ženklų yra daugiau (nuotraukoje neišryškinti pora mažesnių). Nesunku tuo įsitikinti jį pačiam aplankius. Įdėmiau apžiūrėjus ant jo galima rasti ir kitų įrašų, tačiau būtų klaida juos sieti su skandinavų runomis, kad ir kaip lietuviškai skambėtų jų runų pavadinimai.

      • Atsakymas -.-.-::

        Taip, prof. E. Gudavičius apgailestavo, kad tirdamas negalėjo remtis originalu.
        “Išlikusių objektų ir įrašų yra daugybė.” Apie daugybę nežinau, bet katalogo mirtinai reikia.
        “Kita vertus, niekas taip pat nenorėjo apsijuokti ir susigadinti karjeros”. Todėl akivaizdžius dalykus, matomus ir suprantamus turgaus prekeivei, pavadina natūraliais įtrūkimais. Suprasdami kad meluoja, sako. Turgaus prekeivis neįsipareigoja, jis laisvas žmogus, laisvas mąstyti ir sakyti, ką mato ir ką galvoja; habil. dr. prisiima atsakomybę.

  26. Kitas Praeivis:

    Kol perskaičiau įdėmiai visus komentarus , suvalgiau porą šalto rūkymo žiobrių su šaltu ” Augustiner ” alumi ir susimasčiau. Kodėl lietuviškai ” žiobrys” , o rusiškai ” рыбец” .
    ? Iš esmės visos žuvys skirtingai tariasi , išskyrus tas , kurios atsiduoda dumblu : karpis – ” карп” , sezanas – ” ceзан ” , karosas – ” карась ” , lynas – ” лин ” ?
    Gal kas galètų pakonentuiti ?

    • AL:

      “Kodėl lietuviškai ” žiobrys” , o rusiškai ” рыбец””
      Slidus reikalas su žuvų vardais, dar labiau su grybų… Jei atėję iš liaudies, taip, galima žiūrėti. Šiuo atveju šiek tiek prasikiša veidrodžio atvejis (iš kito galo, bet ne kažką)

  27. Tvankstas:

    Schwentine klausimas tiesiog išžagino prof. A. Butkų, beveik pusmetis nepajėgia duoti atsakymo, tas pat ir su uoliuoju dr. S. Lanza.
    Kas trukdo ? Korupciniai ryšiai su Lenkijos, Rusijos ar Vokietijos mokslininkais, darbas tk su tikslu jiems įtikti, nuslepiant mokslines tiesas naudingas lietuvių kalbai, lietuvių tautai ir Lietuvai ?
    VDU šarikovai jau turi ir trolių agentūrą su Kvankstu priešaky ( o gal tai prof. ar dr. (?), galintys visą darbo dieną aukoti).
    Mokslinės tiesos yra ginčijamos ir ginamos trolių – štai iki ko pakilo VDU mokslinis lygis.
    Visiškai sužvėrėjo, kai nelauktai įsitaisiau advokatą Didįjį V. Toporov.
    Tiesiog apgailėtina padėtis VDU moksluose, bet tai nieko naujo, dar Erasmus Desiderius savo “Pagyra kvailybei” aprašė tokią mokslinykų gynybą naujiems atradimams ir naujoms mokslo tiesoms, darkančioms nusistovėjusią mokslo maurynę su savo pavaldžiai ir šlovinančiai kurkiančiomis varlėmis.
    Nieko kito sulaukti iš VDU ir nesitikėjau, o juk būna ir blogiau – V. Suvorov už tiesos atodangas paskelbtas SSSR / Rusijos vardu mirties nuosprendis ir jau virš 30 metų tai tęsiasi, N. Finkelštein už pelningiausio biznio atskleistas paslaptis išvis nėra gyvenimo Žemėje.
    VDU praneš VSD apie mane kaip Lietuvos priešą, kurį reikia likviduoti ?
    Dar nekeista, kad VDU trolių mintys prieš mane sutampa su lenkų ir rusų imperialistų, globalistų internacionalo ( Lietuvoje Open Society nariai ir sekėjai) mintimis lietuvių kalbos, lietuvių tautos ir Lietuvos atžvilgiu.
    Gražiai išaiškėja tikrasis mokslo veidas VDU vien tik pakrapščius nedidukėmis tiesomis, kai apsiginti tinkami ir troliai, VDU tiesos riteriai.

    • Schwentine:

      Lanza su Butkum krumouse pasislepe…kinkas drebina…

    • schwentine:

      Is ju galima tiketis kad is Schwentine jie pagamins Svetynia ar Svetlana…

      • Tvankstas:

        Paimsiu tik iš Vikipedija.

        Vokiškai : Der Name „Schwentine“ (tarti Šventyne) kommt vom slawischen Sventana oder dem baltischen Šventinė, Schwentine für „die Heilige“ (Šventoji).

        Lenkiškai : Nazwa „ Schwentine ” pochodzi od Bałtyku Šventinė, co oznacza „Święty” ( die Heilige ); lub słowiańskie słowo Sventana .

        Angliškai : The name ‘Schwentine comes from the Baltic Šventinė which meant “The holy one” (die Heilige); the Slavic word Sventana.

        Dabar du atvejai :

        1.Šventynė – už tai Didysis V. Toporovas, Č. Gedgaudas, J. Statkutė – Rosales, dr. D. Razauskas, Alko draugai ir aš.

        v. švęsti, seniau švensti

        Už lietuvišką Šventynę pasisakytų kiekvienas mužikas Žemaičių ir Lietuvos.

        2.Sventana – už tai prof. A.Butkus, dr. S. Lanza, Lietuvos kalbinykai ir istorikai, bent bumblauskai, baranauskai ir t.t., lenkų, rusų imperialistai, panslavistai.

        Lenkų v. swiętowac /švęsti yra iš swięto /šventė, tai yra dirbtinis veiksmažodis iš daiktavardžio.

        Supraskime gerai lenkų ir Lenkijos norus turėti sieną vakaruose Labos (Elbės, Albio) upe, tam 1939 m. rugpūčio mėnesį maršalas Rydz – Smigl apvažinėjo dalinius ir su vadais kėlė tostą : ‘po dviejų savaičių nuo karo pradžios gersime šampaną Berlyne’, tskant ‘na wiecznych slowianskich ziemiach’ (amžinose slavų žemėse).

        Prieš kelias dienas atsitiktinai radau P.J. Šafariko ( Schafarik, panslavizmo apaštalas) “Slavų senovė” (Slawische Alterthümer), vokiškai, 1845 m., du tomai, www archive org. Pervertęs greituoju būdu žagtelėjau : jei J. Giedraitis sakė, kad Lenkijos istorija yra pavogta Lietuvos istorija, tai šie du tomai yra parašyti kaip PAVOGTA LIETUVYBĖS ISTORIJA, didžiausias kiekis lietuviškų vietovardžių, vardų, labai vertinga tuo, kad sudėta nesumeluotai lietuviški, iš neišmanymo, kad yra tokia lietuvių kalba.

        P.S. Kur stotųsi akad. Z. Zinkevičius ? Kalbėdamas su Didžiuoju V. Toporovu šypsodamas kukliai palinkčiotų, kalbėdamas su lietuviu išvadintų bent nespecialistu.

        • Kęstutis:

          “Schwentine” labai geras klausimas-patikrinimas su kuo turi reikalą, vienas klausimas ir aišku… Aš tai profesoriaus dar paklausčiau ar Rambynas iš Lietuvos “persikėlė” į Rugijų (Riugeno) salą ar atvirkščiai? Irgi būtų įdomu sužinoti ką apie tai mano profesorius Butkus…

          • Rambynas:

            Butkus su Lanza turbut sakytu. ..cia M raide gal nelabai svarbi. ..
            Tada Rambynas galetu buti pritemptas iki Rabynas arba Rabinas….
            O tai jau joks baltizmas greiciau semitiska zodzio prigimtis. …

          • Tvankstas:

            Žinau kelias dešimtis vietovardžių Vokietijoje, bet Jūsų paminėtas Rambynas neturi reikalingo švytėjimo lietuviškumu, prasidės išvedžiojimai, kurie labai vaizdžiai aprašyti gerb. Rambyno, o štai Schwentine prie Kiel buvusioje BRD – tiesiog jokeris.

        • Visgi “Schwentine“ giminiuotina su upės Venta pavadinimu, liet. vanta, o šie giminiuotini su žodžiu liet. vanduo, undinė, latv. ūdens. Todėl į “Schwentine“ pavadinimą žvelgtina iš gilesnės senovės. Neatmestina, kad tas pradžios ‘š’ yra priešdėlinis. Tokiu atveju upės prasmė būtų ‘vantinė’, pagal tai, kd joje galėjo būti atliekamas senasis apeiginis maudymasis, vanojimasis (išvanojimas) vantomis… Jo lietuviškumas, gal daugiau prūsiškumas išlieka, bet ne toks tiesiogis…

    • Baugas:

      Schwentine – šventa upė vakarų slavams obodritams, varingiams (vargai) buvo siena su nordalbingais (nordliaudais) ir frankais vėliau, kai jie nukariavo ir prijungė nordalbingus…
      Prie Šventynės upės Šventame lauke 798 metais vyko mūšis tarp nordalbingų (nordliaudų?) su obodritais ir vargais.
      Annales Laurissenses a.798 kronikoje štai kaip užrašyta:
      «Nordliudi contra Thrasuconem, ducem Abodritorum, et Eburisum legatum nostrum conmisso proelio, acie victi sunt. Caesa sunt ex eis in loco proelii quattuor milia, ceteri qui fugerunt et evaserunt, quanquam multi et ex illis cecidissent, de pacis condicione tractaverunt».
      Įdomiausia, kad obodritams vadovavo kunigaikštis THRASUCONEM – mūsų DRĄSUKONIS.
      Mūšis vyko siekiant pakrikštyti dar pagoniškus nordliaudus ir prijungti juos prie frankų imperijos. Kadangi nordliaudai buvo nugalėti, jų žemes užėmė frankai ir obodritai, gyventojai buvo jėga pakrikštyti, o kurie nesutiko, parduoti į vergiją. Visa tai palaimino frankų Imperatorius Karolis Didysis. Obodritai buvo tik pasamdyti šiam juodam darbui padaryti…
      Taigi Schwentine upė jau buvo tokiu pavadinimu 798 metais.
      Toporovas aiškiai yra ištyręs, kad nuo Vyslos iki Elbės yra šimtai baltiškų hidronimų.
      Tačiau dalis šių hidronimų yra savinami vakarų slavų ir germanų.

      • Tvankstas:

        KOKIE SLAVAI ?

        Vargi, varugii (varungiai pirminis), varulii – šiandien liko Riūgeno sala, kaip jų buvęs centras, tai buvo Baltijos jūros jūrininkai

        Abodritori – nesunku pastebėti lietuvišką ‚upė‘ kaip ‚abo-‚, toliau ‚dritori‘ nėra lengvai nuspėjamas, gali būti iš ‚tryptoriai‘, v. ‚trypti‘, prisiminkime Berlyno priemiestį Treptow, mano manymu greičiausiai tai ‚vėtrytoriai‘, upių plaukiotojai burinėmis valtimis. Slavų kalbos per silpnos paaiškinti.

        Šiai daliai Vėtrytoriai perkeliu mintį nuo W. Camden, „Britania“, 1605 m., duotus genčių vardus, vienas toks Trinobantes nejučia apsišvietė kaip Vėtrynavandis, dgs. -ys.

        Nordliudi – labai gražu yra šiauriniai liaudai (mes irgi pirmiausia buvome liauduviai, kaip ir latviai), dėl nutrupėjimo virtę ‚liudi‘. Labai daaug brolių : leuda, leuci, Lauda, Lloyd, ludist, …

        Nordalbingi – šiauriniai albingai nuo upės Albis, labai graži priesaga -ing-, tai rašoma atskira runa, paverstas statmenai ant vienos viršūnės kvadratas.

        Thrasucon – Drąsukonis, šiandieninė vokiečių kalba turi v. dreisten su reikšme ‚drįsti‘. Labai įdomiai aiškina lenkai – Drožko, kiek suprantu, tada v. būtų ‚dročiti‘ / tampyti.

        Lietuviakalbis vadovavo slavams ?

        Iš kur tie slavai 798 m., jei jie atsirado 863 m. pakrikštijus Moraviją ir Bulgariją stačiatikiškai. Tiesa, Karolis užsiėmė vergų prekyba su maurais Iberijoje, jiems vis daugiau reikėjo žydraakių sugulovių ir tokių pat žydraakių vergų laukams dirbti. Tam ir buvo karas su šėkšnomis / saksais, paversti vergais ir kuo daugiau parduoti maurams. Slavas buvo vergo atitikmuo tiems Karolio laikams.

        Lietuviakalbis vadovavo savo genties lietuviakalbiams.

        • Sventine:

          Buciau dekingas jei galetumete pasidalinti savo nuomone apie siuos vardus,parinkau tik kelis labai jau lietuviskai skambancius:
          Amali dinastija:
          Mataswintha
          Amalaswintha
          toliau Visigetu Balti dinastija:
          Swinthila (621–631)
          Chindaswinth (641–653)
          Recceswinth (649–672)
          Argimund (589–590)
          Liuva II (601–603)
          Witteric (603–610)
          Sisebut (612–621)
          Wittiza (694–710)
          Iudila (632–633)

          taip pat Daku:
          Zalmoxis ir Gebeleizis

          Aciu !!!

          • Tvankstas:

            Amali dinastija:
            Pradinis Gamala, yra paaiškinęs Č. Gedgaudas apie Gamalę, iki šiandien garbingi vardai Gamal, Kemal, Amal.
            Mataswintha – Matašventa ( Mata turime suprasti kaip Motina),
            Amalaswintha – (G)Amalašventa,
            toliau Visigetu Balti dinastija – Vytigudų Baltų :
            Swinthila (621–631) – Švintila, tai ir Šventyla ar Šventila, su Y suteikia garbės būti vieninteliam ir svarbiausiam, dėl tarmiškumo Švintila, gal ir Švintyla,
            Chindaswinth (641–653) – Ch garsas rodo buvus G, tai Gindašvintas / Gindašventas, Ginda gali būti ir nuo Ganda ( iš šio žodžio atsirado Hansa, kaip praeities šešėliukas), gali būti ir Ginda kaip gynėjas,
            Recceswinth (649–672) – Rekešvintas, Rikisšventas,
            Argimund (589–590) – Argimundas, galėjo būti pradiniame žodyje pirmas garsas V (Vargimundas, kaip varantis ir ginantis mintis),
            Liuva II (601–603) – Lijuva,
            Witteric (603–610) – Viterikas, gal Vyterikas, bet kuriuo atveju Vytis yra sudedamoji vardo dalis,
            Sisebut (612–621) – paraidžiui Sisebutas, man neaišku, kurie garsai pradingę nuo šaknies,
            Wittiza (694–710) – Vityčia,
            Iudila (632–633) – Judila,

            taip pat Daku:
            Zalmoxis – Č. Gedgaudas pateikia kaip Sielmokšis, dalinai sutinku, man priimtinesnis Žalmokšis < Galmokšis ( Galia + Mokšis), kelia abejonių sau pačiam,
            ir Gebeleizis – alsuoja lietuviškumu, bet dar nebandžiau aiškintis.

            • Baugas:

              GEBELEIŽIS gali būti ŽEIBALEIDIS užrašytas su iškraipymu…

              • Tvankstas:

                Kad iš Ž atsirastų G garsas – pirmą kartą skaitau. G yra pats pirminis, iš jo atsiranda K ar Ch, ar H, ar Dž, toliau Ž, J ir pradingsta, dažniausiai per H.
                Galimas tik Gaibas > Žaibas, gali būti, kad dakai buvo išlaikę pirminį G, o mūsų kalboje šiandien liko sumenkęs Ž.

                • Baugas:

                  Sutinku Ž->G, tačiau dakų kalba labai mažai ištirta.
                  Įtikinamai atrodo: GAIBAS > ŽAIBAS.
                  Lietuviams ŽAIBAS yra nuo ‘žiebti-žeibti’. Taigi galima tarmiška forma ŽEIBAS.
                  Turime veiksmažodį ‘geibti’, kas reiškia ‘nykti, žūti’.
                  Iš GEIBTI daiktavardis GEIBAS, kuris “geibia-nugeibia”.
                  ŽEIBAS / GEIBAS braliukai:-)

        • "Thrasucon":

          O stai kaip anguliai vercia “Thrasuconem” :

          “The Nordliudi were defeated in battle when they engaged “Thrasco”,
          duke of the Obodrites and our envoy Eburis.”
          ( by Bernard Walter Scholz with Barbara Rogers ,1972 )

          Lot:
          “Nordliudi contra Thrasuconem ducem Abodritorum et Eburisum legatum nostrum conmisso proelio acie victi sunt.”

          Taigi is Thrasco lenkai istampo : Drožko…
          o gi Eburis kazkodel isversta taip kaip parasyta…

      • Kvankstas:

        “Įdomiausia, kad obodritams vadovavo kunigaikštis THRASUCONEM – mūsų DRĄSUKONIS.”

        Man irgi įdomiausia, kad 798 metais lietuvių kalboje “an” prieš “s” jau buvo virtęs “ą” nosiniu. Vajejau! Dar vienas įrodymas,, kiek primelavęs yra Z. Zinkevičius ir kiti “kalbinykai”, nukėlę šį virtimą į vėlesnius amžius. Siaubas! O lietuviška pavardė “Dranseika” turbūt tų “kalbinykų” išgalvota.

        • Baugas:

          Nekibkite prie “Ą” ir nelieskite ATA Z. Zinkevičiaus – ą nosinė yra iš modernių laikų ir prieš 1200 metų jos nei buvo, nei rašė, nei tarė pabrėžtinai…
          ‘THRASUCONEM’ slavai aiškina:
          “The first attestation of his name is the Latin Thrasco, with other spellings including Thrasuco, Thrasucho and Drasco. In the Slavic languages, his name is Dražko or Draško; in Polish it is Drożko[11] or Drażko. The root of his name, Proto-Slavic *dorgu (drago) means “dear” or “precious” (see Draško).
          Tipo vardas kilo iš ‘drago-drogoj-drogij’ -> kas reikštų ‘brangus-vertingas-brangusis’.
          Tačiau kronika nemeluoja – jie neparašė ‘DRAGO’ nors tai rašoma aiškiai kaip girdima. Jie užrašė ‘THRASUCONEM’.
          O mums čia aišku, kad tai lietuviškas DRASKA, DRASIUS, DRASIUKAS, DRASIUKONIS…
          Juk tie OBODRITAI per Tautų kraustymąsi dar buvę baltiškos kilmės, tik jau pradėję “šleivėti” nuo mūsų kamieno ir vėliau tapo “ŠLEIVAIS” – “SLEIVAIS” – “SLAVAIS” (frankų vergais).
          OBODRITAI etimologiškai yra gentis kilusi iš ODROS upės baseino – ‘AP+ODR+ITAI’ (apie Odrą gyvenantys).
          ‘ODRA-ODER’ prieš tris tūkst. metų buvo VANDERA-VADERA, vėliau VODRA ir kol suslavėjo į ODRA / germanų ODER.
          Visas Baltijos pakraštys nuo Šiaurės jūros iki Rygos įlankos buvo baltiškas. ŠLEIVIAI-SLAVAI ir GERMANAI išžudė, ištrėmė ir asimiliavo autochtonus baltus…

          • Tvankstas:

            Labai aiški yra žinoma žodžio ‘slav’ atsiradimo seka : sakalavėnas – sklabenos – sklavos – slavos / slav.
            Kaip galėjo 798 m. būti ap-odr-itai, jei krikštas 863 m. atnešė slavų kalbą į Moraviją, kuri siekė dab. Čekijos plotus į vakarus ir šiaurės vakarus, o aprašomos vietos yra tarp dab. Hamburgo ir Kylio.
            Odra vardas galėjo atsirasti apie 900-970 metus, o Oder apie 1170-1200 metus, iki tol tik Vandara, Vandera.
            Lietuviškumą išduoda aplink Vandarą išlikę lietuviški vietovardžiai Šilingoje (Schlesien) iki 1945 m., o Čekijoje netgi šiandien.

            • Baugas:

              798 metais jau nušleivėjusios baltų gentys nuo Hamburgo iki Kylio buvo pavadintos jungtiniu vardu ‘OBOTRITI-OBODRITI’. Nors jas sudarė keliolika mažesnių genčių.
              LABA ir ODRA (VANDERA) buvo tos ribos. Kroatų kalbininkas Katičič nustatė, kad ilyrai turėjo vandens pavadinimą ‘ADUR’ – “vanduo, jūra.” Iš čia ADURIJOS jūra – dabartinė ADRIJOS jūra. Katičič mano, kad ilyrai yra germanų protėviai ir buvo gausi tauta. Ilyrai, o vėliau germanai gyveno nuo ADRIJOS iki BALTIJOS išsibarstę per visą Europą. Todėl ADUR – ODER – ODRA ryšys per ilyrus/germanus yra logiškas. Vokiečių kalboje išliko labai charakteringas veiksmažodis: “wander-wandern-
              wanderung” – tai “keliauti-klajoti, kelionė-klajonė”. Lenkai irgi taip supranta keliones ir klajones:
              “wędrówac-wędrówka”. Bet kitai, net neginkluota akimi matosi, kad tai susiję su VANDENIU. Senieji keliai buvo upės ir kelionės buvo tik upėmis (kaip Amazonės baseine). Tai dar kartą įrodo, kad ODRA buvo VANDERA-VANDRA-ANDRA-ODRA-ODER.

          • Kvankstas:

            “Nekibkite prie “Ą” ir nelieskite ATA Z. Zinkevičiaus – ą nosinė yra iš modernių laikų ir prieš 1200 metų jos nei buvo, nei rašė, nei tarė pabrėžtinai…
            ‘THRASUCONEM’ ”

            Tai juk ne apie raidę, o apie garsą šnekam. Svarbiausia jūsų atradime yra tai, kad dvigarsio “an” prieš “s” mūsų kalboje nebebuvo jau prieš 1200 metų! Nesvarbu, kaip užrašyta, svarbu, kad nebe “an”!

            Tame žodyje yra ir dar vienas jūsų atradimas: balsis “o” priesagoje -onis! Tai tiesiog sensacija! Nes Zinkevičius ir jo mokiniai sako, kad balsis “o” atsirado iš ilgojo “ā”. Kad anksčiau lietuviai tardavo kaip latviai: “brālis”, ne “brolis”, o aukštaičiai “žAdininnkai” apie Ignaliną taip taria iki šiol. Ir šitas mūsų “o”, atseit, yra palyginti jaunas – jam gali būti gal kokie 500 metų, nes dar Mažvydas rašė ir tarė “Braliai seserys”. O jūsų naujasis “o” yra daugiau nei dvigubai senesnis!
            Kuo nuoširdžiausiai sveikinu! 🙂 Griūva visi zinkevičininkų-būgininkų paistalai! 🙂

            • Kvankstas:

              Savo atradimą, Baugai, siūlau paskelbti moksliniame žurnale. Mokslas turi žinoti! Pasiūlykit žurnalui “Baltistica” arba “Kalbotyra”. Arba “Gimtoji kalba”.

              • Baugas:

                Dėkoju už pasidalinimą mokslo žiniomis.
                Dabar matome, kad “ą” netinka, o DRANSIUKONIS neskamba. Tačiau yra dar vienas variantas – DRASKONIS < 'draskyti' . Juolab kad ir iki dabar tokių pavardžių mūsuose esama: DRASKINIS, DRASKINYS… Čia ir slaviška versija DRAŠKO labai jau atliepia mūsišką DRASKĄ.
                O šio valdovo tėvas, pagal lenkus, buvo vardu WITCAN – taigi VITCANIS arba VYTENIS.
                Istorijos nesuklastosi – kalba išduoda paslaptis.

                • Jeigu jau prieita iki varianto DRASKONIS, tai eitina jau iki visiško jo lietuviškumo atkasimo (Druskininkuose yra Druskonio ežeras, yra pavardžių Druskis, Truska, prie Vyslos buvo Truso uostas, per kurį ėjo prekybos keliai, Druskininkų kaimų Lietuvoje – kiek nori. Be to, druska latv. ‘sals’, taigi ir Šalčininkai yra Druskininkai – tik latvizmas. Vėlgi latv. ‘druska’ yra liet. ‘trupinys’. Kaip žinome, Pilėnų pilies užimti buvo žygiuota į Lietuvą, būtent į Troppen – Trupinių žemę). Prie to pritaptų ir OBODRITŲ klausimo įžvalga, kur įžiūrėtinas iškraipymas iš PUPAGRŪDAI/PUPADRŪTAI , bet gali būti ir apslavėjimo BOBAGRŪDAI/BOBADRŪTAI (rus. pupos “boby”).
                  Taip „atkasus“ DRUSKONĮ atsiskleidžia ir Trupinių (pagal pavad., tai dar vienas latvizmas) žemės buvimo , o, suprantama, kartu ir taip nesėkmingai ieškotų Pilėnų, vieta.
                  Kad WITCAN kaip Vytenis (valdęs nuo 1292 m.) galėjęs būti DRUSKONIO, vadovavusio 798 m. mūšiui, tėvas, neišeina, bet neatmestina, kad lietuviai PUPAGRŪDŽIAI vadovų lietuvišku Vytenio vardu galėjo turėti jau ir prieš kelis šimtus metų. Tad laikas yra užkasęs tų mūsų senovės žinių…
                  Taigi matosi, kad dirbant išvien ir nepasiekiamus dalykas pavyksta pasiekti.

            • Tvankstas:

              Man labai norėjosi ištirti pačio sąžiningumo laipsnį kaip žmogaus ir kaip kalbininko.
              Tam leidau vystytis Drasukonis pasisakymuose, puikiai žinodamas vardininko Thrasuco reikšmę, pabūdamas naiviu nemokša.
              Thrasco matomas jau trumpiniu, o Thrasucho yra šiaurinių tautonių pajūriu ypatybė G versti į Ch, tai jau nuo 5500 arijų metų matoma įrašuose – chauki iš kaukai drįsti’, išlikęs ir vokiečių kalboje kaip ‘dreisten’, ir švedų kalboje kaip ‘drista’, norvegų ‘driste’, tikiu, ir daniškai panašiai skamba (visada rašau tik iš atminties, nesiruošiu pasisakymams patikrinti).

        • Tvankstas:

          Akad. Z. Zinkevičius yra nudirbęs tiek, kiek mokslinio tyrimo institutas, kaip lituanistas.
          Pagal Didžiojo V. Toporovo priesaką 21 amžiui, tai jam įgyvendinti turi atsirasti kita mokslo kokybė – lietuvotyra, tai Daugvardo Noreikio duotas žodis.
          Daugybė lietuvių tarmių kito nepriklausomai nei nuo J. Jablonskio, nei nuo akad. Z. Zinkevičiaus.
          Tikėtina, kad Drąsukonis ar jau Drasukonis iki 700-ųjų metų toje tarmėje buvo netgi trumpuoju A tariamas, gal ir ilguoju A, liaudyniškai užrašęs raštininkas visiškai nežinojo Ą.
          Metraštininko paliktas amžiams įrašas Thrasuconem yra lobis, pavirtinantis tų laikų Šventynės krantų lietuviškumą.

          • Kvankstas:

            “Akad. Z. Zinkevičius yra nudirbęs tiek, kiek mokslinio tyrimo institutas, kaip lituanistas.”

            …ir sudirbęs Gedgaudą, Statkutę ir kitus tikruosius mokslininkus. Ir ne kokiu ten, atsiprašant, straipsniūkščiu, bet atskira knyga! Siaubas tiesiog!

    • Kvankstas:

      Man atrodo, kad A. Butkus yra pilnas arogancijos ir tiesiog ignoruoja mano bičiulį Tvankstą. Nesileidžia su juo į diskusijas. Ir ne tik Butkus, bet ir kiti kalbininkai ir istorikai. Etnologai irgi. Todėl, kad Tvanksto mokslas yra aukščiau už jų visų kartu sudėjus. Šeimio, Statkutės, Gedgaudo irgi. Vienintelis, kas dar bandė juos minėti, buvo Z. Zinkevičius. Bet jis juos vadino pseudomokslininkais. Net knygiūkštę apie juos parašė: “Lituanistikos mokslas ir pseudomokslas”.

      • Kęstutis:

        … ir vardindamas mokslininkus visada pradėk nuo Vladimiro Toporovo, jis čia mums bendras vardiklis, o taip “kvanksėdamas” taip savo likusį gyvenimą ir nukvaksėsi, kam nors “ant uodegos”… vienu žodžiu per niek…

        • s.m.:

          Hmmm, ir kur gi man matytas to kvakšos IP adresų kaitaliojimas?…

          • Tvankstas:

            Pradėjo iš VDU kalbų katedros kompiuterio adreso, ten galimi 3 ar 4 vyrai, prof. A. Butkus labai nusistebėjo pirmuoju pasisakymu, atkrenta, vienas iš jų yra dr. S. Lanza, bet tai nebūtinai jis rašo Kvanksto vardu, nes jau per proxy dabar.
            Gali būti iš kitų mažiau žinomų kompiuterių liejasi rašymai, gal ir gerai, jau tikriausiai bus pakaitalas a.a. buvusiam milicininkui ‘tikras lietuvis’, iš Joniškio, kuris sugebėdavęs per parą 200 pasisakymų parašyti.

    • Kvankstas:

      “Schwentine klausimas tiesiog išžagino prof. A. Butkų”

      Ne tik. A. Butkų išžagino ir klausimas apie Lietuvos karalius. Įsivaizduojat, drįso šokti istorikui T. Barakauskui į akis ir teigti, jog Mindaugas nebuvo vienintelis Lietuvos karalius. Tai T. Baranauskas A. Butkų ir išžagino. Dabar A. Butkus “krumouse pasislepe…kinkas drebina”.

  28. Kvankstas:

    Pasigedau čia gerb. Zubino, ketvirtojo Žemės ašies dėsnio atradėjo. Ir jo informacijos apie lietubvių kalbą prieš 450 000 metų.

  29. Kvankstas:

    Būtent! Todėl ir negalima šaipytis iš lietuviško veido Marse. Tas veidas ilgesingai žvelgia į Žemę, į kurią iš Marso atkeliavo lietuvių protėviai, davę pradžią visai žmonijai. Lazeriais nustatyta, kad veido dešinioji akis žvelgia tiesiai į Lietuvą, maždaug į jos vidurį – Kėdainių apylinkes.

    Kai Gedgaudas rašė savo genialų veikalą, Marso lietuviškas veidas dar nebuvo pastebėtas. Gaila. Būtų praplėtęs mūsų genealogiją, o mes – aš, Statkutė, Zubinas, Tvankstas ir kt. – turėtume patikimą šaltinį, kuriuo galėtume remtis ir jį cituoti. Dabar šią informaciją tenka dėlioti iš nuotrupų ir užuominų amerikiečių spaudoje. O jau interpretacija, kaip teigė dr. T. Baranauskas, yra istorikų duona kasdieninė.

  30. Kur laimės šaltiniai trykšta?:

    Žaviuosi neregėtai džiugiu Kvanksto entuziazmu, darbštumu ir darbingumu! Šitiek laiko ir energijos skirti mums, taip draugiškai, dosniai, tyra širdimi dalintis su mumis savo žiniomis!
    Kažin, kodėl jis pasijuto toks patenkintas savimi ir gyvenimu, kas pripildė jį tokia laime, kuria spinduliuoja jo tekstai?
    Gal su uošve pagaliau susitaikė?

  31. Rimgaudas:

    >>Tvankstas
    Kadangi ištisų šalių istorijos trolinamos valstybiniais mastais, tai nėra ko stebėtis, kad smulkiam trolinimui surezgami smulkūs influencerių tinklai. Tai matome ir Lietuvoje, kur, kai istorikai užsimojo parašyti Lietuvos regionų istorijas (2020.09.18 LTV “Dviračio žinios”), tai į rašančiųjų tarpą panoro įsiterpti ne vienos užsienio valstybės influenceriai. Priežastis suprantama, kadangi užmojis liečia baltų istorinės erdvės šaknis ir jas reikia pakreipti savo naudai. Įsiterpimo į rašančiuosius pasiekimui, influenceriams reikia afišuotis moksliniais laipsniais ir savo autoritetais Lietuvos istorijos klausimais. Jiems reikia trolinti tikrosios baltų šalių istorijos žinovus, tyčiotis iš jų parašytų knygų, straipsnių, pasisakymų.
    “Istorijos nesuklastosi..! “, – taip šūktelėjo ankstyvų “Dvyračio žynių” aktorius, vaidinęs Vytautą Landsbergį. Tad, “vyrubite sebe eto na nosū, tovarišči influencery”, nes šią frazę pasakė tikrasis Vytautas Landsbergis.

  32. Atsakymas -.-.-::

    Medžiagos, neabejoju, turite sukaupę. Reikėtų katalogo… Ir runų, įrašų.
    Dėl Airėnų: ačiū už info. Gal Jūs ir nuotraukų turite. Šaulys pernelyg nesigilindavo. Paryškindavo balta kreida.
    “Švyturys” (1964, Nr. 14, p. 29) taip ir paskelbė, “apverstą”, kaip kad Tamstos nuomone ir turėtų būti. Reikėtų pasigilinti.

    • -.-.-:

      na taip, medžiagos tikrai jau nemažai prisikaupė, bet įrašų katalogizavimas būtų šiek tiek keblokas dėl objektų, ant kurių buvo rašoma, ir pasirinkto užrašymo būdo (ne visuomet įrašas taip aiškiai matomas iš visų pusių kaip Airėnų akmenyje) savitumo. Be to, tektų grupuoti įrašus dar ir pagal dydį – vienokiu atstumu nuo didžiųjų akmenų matomi vienokie ženklai (kažkoks didysis įrašas), priėjus arčiau – kitokie, mažesni. Jei jie būna persipynę su kažkokiu vaizdiniu, vėlgi, tektų juos atskirti, nustatyti, pradžią – tai buvo visai kitoks supratimas apie raštą negu dabartinės mūsų civilizacijos žmonių. Dėl to ir apvedžiojimas kreida mūsų senųjų įrašų atveju nepadės – įrašus savo metu žmonės juk perskaitydavo be jokių kreidų (tiesa, kai kuriais atvejais padeda ir skirtingai augančios samanos), todėl ir reikia atrasti tą rakursą ar apšvietimą, iš kurio jie matytųsi be jokių apvedžiojimų.

      Dėl Airėnų (Bradeliškių) akmens, tai juk jis viešai prieinamas stūkso sau Dūkštų ąžuolyne. Paieškokite internete apie Bradeliškių akmenį su ženklais (kad ir vikipedijoje) – ten ir aukštos raiškos nuotraukų yra. Jei per toli aplankyti gyvai, tikrai galima atrasti ir netoliese esantį kokį didesnį akmenį ir pažvelgti į jį per mobilaus telefono ekraną ar fotoaparato objektyvą – jo ribotumas padeda išryškinti tai, ko mūsų akys jau nebepastebi. Štai labai vykusiai pasirinktas Airėnų akmens rakursas ir pasitaikęs apšvietimas, gaila, tik raiška nelabai didelė (bet pasididinti ir panagrinėti verta, nes matosi ne tik tie ženklai, bet gerokai visko daugiau, jei įdėmiau pažiūrėsite) – https://neriesparkas.lt/wp-content/uploads/2016/02/Azuolynas-06-500×300.jpg

      • Atsakymas -.-.-::

        Dėkui. Spaudžiu dešinę. Komentaras tvirtas ir realistiškas.

        “jie būna persipynę su kažkokiu vaizdiniu, vėlgi, tektų juos atskirti, nustatyti, pradžią – tai buvo visai kitoks supratimas apie raštą negu dabartinės mūsų civilizacijos žmonių.” Tiksliai. Šalia įrašo randame bent jau piktogramą. Vienokią ar kitokią. Ir Kylverio (Gotlandas) plokštėje. Šalia raidyno (futharko) – medžio piktograma. Runų medis. Išdėstytos runos ir piktograma dar pasakyta: raidynas 🙂
        Linkėjimai.

      • -.-.-:

        ši nuotrauka taip pat gerai iliustruoja ir vieną pagrindinių problemų, su kuria tektų susidurti katalogizuojant tokius įrašus – jų daugiaplotmiškumą. Mes esame dabartinės civilizacijos atstovai, įpratę pasaulį matyti per tokios kultūros formuojamą pažinimo prizmę, todėl neatitinkančių tos kultūros standartų reiškinių paprasčiausiai nepastebime. Taip yra su įrašais, kurie, mūsų supratimu, turėtų būti aiškiai matomi ir padaryti ant suformuoto plokščio ir lygaus paviršiaus, ir nepersidengiantys kitais ar pranykstantys, pažiūrėjus iš kito kampo. Taip yra ir su skulptūromis, kurios, mūsų dabartiniu supratimu, turėtų vaizduoti vieną objektą (o ne daug), ir būti kažkieno atvaizdais (o ne patys būti kažkokiomis esybėmis arba gal kartu vartais ar langais į kitą pasaulio lygmenį – sunku dabar pasakyti, kuo tiksliai). To neradę mūsų ikikrikščioniškoje kultūroje, nueiname lengviausiu keliu, tardami, kad to iš viso nebuvo, nes ta pasaulėžiūra buvo, neva, per primityvi, o ne bandome ieškoti kitokių paaiškinimų ar sąžiningai įvertinti savo žinių ir pažintinių gebėjimų ribotumą.

        Anksčiau jau buvau užsiminęs apie pareidoliją. Šioje nuotraukoje ji taip pat yra pasitelkta – nuo didesnių veidų ir profilių iki mažų figūrėlių, bandančių per vaizduojamą siužetą perteikti kažkokią mintį, o taip pat mažesnių negilių ženklų ant įžambaus paviršiaus. Ir visa tai – tik žiūrint į akmenį iš vieno taško, iš vienos pusės (tiesa, pageidautina, žiūrėti palenkiant galvą nuo vieno peties ant kito, o ne vien tiesiai), o jų yra ne viena. Pernelyg prisiartinti – vėl negerai, nes vaizdas “išplaukia”. Už viso to slypi tikrai ne paviršutiniška, o ganėtinai gili pasaulėžiūra. Raštas ir vaizdas, kuris ant kulto objektų užrašytas šviesos ir metamų šešėlių pagalba – ar galėjome apie tai pagalvoti? Katalogizuoti tikrai būtų sunku, nes kiekvienas akmuo (o jų gali būti įvairaus dydžio) – kaip atskira knyga. Laimei, yra kažkiek ir paprastų daiktų su paprastai išraižytais įrašais – va juos tai tikrai galima būtų nesunkiai katalogizuoti. Net neįsivaizduoju, kiek jų neliečiamų dulka muziejų fonduose. Labiausiai mane domina S.Lasavicko perpaišyta tošis su gana ilgu įrašu, neva rasta Senojo Arsenalo archeologinių tyrimų metu – koks jos likimas, kur ji saugoma, ar jos atvaizdas tikslus (pagal tai, jog ženklai sudėlioja prasmingą tekstą, spėčiau, kad taip, bet vaizduotę jis juk irgi turėjo neblogą …). Kiek žinau, jis turėjo ir daugiau panašių objektų piešinių ar nuotraukų.

        • Atsakymas -.-.-::

          Mirė 1998 m. Tuo metu Kraštotyros draugija, berods, jau nebeegzistavo. Anksčiau ji surinkdavo palikimą. Vlado Šaulio paėmė iš jo buv. žmonos Prūsienės. Ką buvo sukaupusi Kraštotyros draugija, ją likvidavus, viskas nuplaukė į LNM (primiršau jau, berods, į Etnografijos skyrių).
          Kas paėmė S. Lasavicko sukauptą medžiagą? Gal mūsų laikais šitai jau niekam neberūpi? Štai taip.
          Patariu Tamstai kreiptis į S. Lasavicko artimuosius. Šitaip aš atkasiau V. Šaulio archyvo nemažą dalį (ko nebuvo paėmusi Kraštotyros draugija).
          Ta tošis (taip pat man žinoma), neabejoju, yra LNM, kreipkitės. Pasidomėkite ir Istorijos institute. Daug ką turi, aš naudojausi rašydamas apie Žvėryno akmenį.

          • -.-.-:

            dėkui už patarimą – reikės pamėginti kreiptis (jei kalbės su mėgėju, nes tai – ne mano mokslinių tyrimų sritis, o laisvalaikio užsiėmimas), o kol kas daugiau pasikliauju tuo, kas prieinama internete ir tuo, ką pats galiu aplankyti ir nufotografuoti ar nufilmuoti.

        • Atsakymas -.-.-::

          Dėl katalogavimo. Tereikia tik pradėti. Palaipsniui viskas susistyguoja. Dalimis. Visko iškart niekas neaprėpia. Pradžioje užtenka vartų… O už jų paskui jau viskas suka kas kur į savo vietelę. Pradžioje gal, jei aš daryčiau, galvoju, kad pasitenkinčiau bendra nuotrauka, objekto ir įrašo nuotrauka. Analizė atimtų marias laiko, katorginis darbas. Turbūt ne vieno žmogaus čia darbas, gali neužtekti gyvenimo. Kaip K. Būgai neužteko (žodynui). Linkėjimai. Nuostabu, kad yra entuziastų, kurie to darbo būtinybę supranta. O tai ir toliau sakysime, kad nieko mes neturėjome, nieko nebuvo, o muziejų stalčiuose pilna, niekam nereikia.

          • -.-.-:

            nuotraukų ir piešinių katalogas labiau tiktų įrašams ant įvairių dirbinių, kaulų, tošies. Tuo tarpu atvaizdų ir įrašų ant sudėtingos formos akmenų analizei tinkamesni skaitmeniniai erdviniai akmenų modeliai, kuriuos ir reikėtų įtraukti į katalogą. Modelius galima nesunkiai pasidaryti iš nufotografuotos ar filmuotos medžiagos, jei mėgėjiškai, arba skenuojant lazeriu, jei profesionaliai. Vis dėlto, reikėtų nepamiršti, koks yra viso to tikslas – ar katalogizuoti kuo daugiau objektų, ar tik atlikti kokybišką analizę dalies pasirinktų objektų pagrindu, siekiant kitų tikslų – perskaityti užrašus, perprasti vaizdus ir, juos interpretuojant, perprasti ją palikusių žmonių pasaulėžiūrą ir pan.

            • Atsakymas -.-.-::

              “Labiausiai mane domina S.Lasavicko perpaišyta tošis su gana ilgu įrašu, neva rasta Senojo Arsenalo archeologinių tyrimų metu”
              Reikia žiūrėti, kas atliko tą konkretų darbą. Tyrinėjimo visa medžiaga, darbų ataskaita gali būti Istorijos institute (ieškoti bibliotekos kartotekoje ir radus užsakyti tą medžiagą). Galite byloje rasti labai daug Jums reikalingos info, bus piešiniai, foto. Gali būti, kad ataskaita atsidūrė Kultūros paveldo centre (jei neklystu, senamiestyje jau likvidavo, tai reikia kreiptis Šnipiškių g. (2 ?), prie Žaliojo tilto, netoli buv. CUP), ten irgi rasite visą darbų medžiagą archyve. Nac. muziejuje yra galimybė susipažinti su eksponatu betarpiškai, kreipkitės į archeologų skyrių, dabar, berods, reikia parašyti prašymą ir pateikti pasą.

  33. Bartas:

    Nuostabiame laike gyvenu. Dėkoju visiems , kurie karštai ginčydamiesi , “pasišpilkuodami” veda prie tikros tiesos . Aš augu , būdamas kartu. (nors kūnu ir žemėju).
    Alkas lt. – Jėga!!

  34. Tvankstas:

    Noriu keletą žodžių tarti apie akademikus Z. Zinkevičių ir Didįjį V. Toporovą, palyginti jų žmogiškąją elgseną.
    Akad. Z. Zinkevičius nudirbo tiek darbų lietuvių kalbai, kad drąsiai galima lyginti jį su moksliniu institutu.
    Pasaulio erdvėje – su sanskrito aprašytoju Panini. Šios atliktų darbų apimtys davė tai, kad ZZ jautėsi taip, lyg pastatęs betoninę sieną apginti lietuvių kalbai ir bet koks Č. Gedgaudo minties buvimas jį siutino, siutino ir Valiukevičius, suradęs panašių žodžių madjarų ir lietuvių kalbose, už ką švelniai tarė, kad nemokša, mintyse turėdamas kvailys.
    Šiandien galiu pasakyti, kad madjarų kalbos bent 50 nuošimčių žodžių yra iš lietuviakalbių gepidų, panonų tarmių, kiti žodžiai vėlgi per lietuvių kalbą kitoms kalboms yra atėję į madjarų kalbą, pvz. ‘smėlis’ ir madjarų, ir jakutų (sacha) kalbose yra ‘homok’ – žemėkas, gautas iš tų laikų, kai madjarai gyveno Baikalo apylinkėse.
    Įdomus įvykis buvo kalbininko Jono Kazlausko ir ZZ bendravime – abu keitėsi žiniomis, naujovėmis, rašė darbus vienas su kitu pasipasakodami, pasitardami. JK išspausdina straipsnį, o po mėnesio ta pačia tema išspausdina ZZ, duodamas daugybę naujų žinių, kurių neturėdamas JK padarė klaidingą išvadą. JK, būdamas vaiko tyrumo sąžinės gyvenime ir moksle, niekaip nesuprato, kodėl ZZ taip niekšingai jį apgavo. Kodėl ZZ apgavo JK ? Norėdamas įrodyti, kad pranašesnis už JK, kuris niekus rašinėja.
    Šis atvejis rodo, kad ZZ savo darbais norėjo nustatyti visiems laikams, kad lietuvių kalboje virš ZZ yra tik dangus, visu savo mokinių ratu niekindamas bet kokį minties apsireiškimą, kuris nesutinka su ZZ nustatyta betonine lietuvių kalbos siena. Č. Gedgaudas ir kiti, tik išsišokėliai nemokšos, kurių raštų vieta yra popieriaus perdirbime.
    Dabar Didysis V. Toporovas dėl Rusijos plotų susidarė plačią nuomonę apie lietuvių kalbos išplitimą : upė Vetluga jam jau iš lietuviškos Vėtlunga, kaip ir Thrasuco iš Drasunga / Dransunga dab. Šlėzvige – Holštaine, labai gerai suprato, kad tam aprėpti reikalingi keli gyvenimai jam, todėl geraširdiškai davė nurodymą – 21 amžiuje lietuvių kalba bus ištirtos Europos kalbų įsčios. Šiuo savo plačiu požiūriu pora sakinių pripažino ir Č. Gedgaudo, ir J. Statkutės – Rosales darbus kalbėdamas Tarvydo filme apie galindus, goliad, Galindo, Galindez. Tuo ir didysis, kad keliolika žodžių išteisino tai, ką pasmerkė lietuvių kalbos žandarmerija, ZZ pasityčiojimais išugdyta ZZ lietuvių kalbininkų bendrija.
    Didysis V. Toporovas nurodė gaires ateities lietuvių kalbos tyrėjams, mintimis pakeldamas lituanistiką į lietuvotyrą, naują filosofijos kategoriją, kai tuo tarpu ZZ griežtai prisakęs laikytis lituanistikos.

  35. Rimgaudas:

    Akad. V. Toporovo įvesta filosofinė kategorija “lietuvotyra” turi realų pagrindą, nes lietuvių kultūrinio gyvenimo išraiška sfinksuose (J. Šeimys), struktūrinės astronomijos observatorijos, pakeltos ant kolonų (Denderų zodiakas) su piešininėmis runomis (reikia perskaityti) buvimas, mokslinis darbas su legendine pasaka “Eglė žalčių karalienė”, atvedęs į lietuvių gyvenimo labirintus šiame žemyne160 tūkst. m. atgal, kas yra Homo sapiens kaip žmogaus rūšies atsiradimo Afrikos žemyne data, Rasos Ambraziejienės darbas apie švaistiko (svastikos), kaip lietuvių kultūros ženklo, palikto Europos žemyne ir Mažojoje Azijoje, egzistavimas jau yra pakankamai ryškūs lietuvotyros darbai. Bet išeitų,
    kad V. Toporovo apibrėžta lietuvotyra kartu su lituanistika įpareigoja ir viso pasaulio mokslininkus, ieškant Protingojo žmogaus Homo sapiens atsiradimo šaknų, užsiimti irgi šiuo begaliniai įdomiu darbu.

  36. Pradėkime nuo leičių, Mindaugo Letowijos kaip laiko skaičiavimo, lietuvių gyvenimo, pasaulio įvykių fiksavimo struktūrų (tarnybų) egzistavimo prie Lietuvos valdovų įrodymų. Kad būtų neginčijamai mokslo pripažintas tramplynas, nuo kurio atsispyrus būtų rimtai leidžiamasi į gilesnės senovės gelmes – lietuvotyrą.

    • vasionis:

      Daug įdomių minčių sukėlė D. Razausko kalba. Norėčiau dar kartą sugrįžti prie mūsų senojo rašto – runų. Man atrodo, jog kasdieną regime vieną tokią runą – tai vad. dvigubas kryžius ant Vyties skydo. Kai kas mano tai esant krikščioniška žyma. Anaiptol – tai turėtų būti daug senesnis ženklas runraštyje žymimas kaip “T”. Ši raidė reiškia ir skaičių – Tūkstantis, (vok. Tucent). Tad suprantama, kodėl ant “jogailiško” raitelio skydo būtent ši runa: tai tūkstantininkas, kitaip sakant, vyriausias vadas, o nekoks šimtinės vadovas. Beje, ant Vytauto skydo – Gedimino stulpai, kurie reikštų žynių palikimą, Kęstučio, kaip žynio, dinastijos tęsėjus.
      Beje, runraščio požiūriu pažvelgus į tautinių juostų raŠtus-raKtus rastume irgi daug prasmingų ženkų. O kaip jums atrodo?

      • Manyčiau kiek kitaip: ženklais yra išreikštas dangaus ir žemės organiškas ryšys. Žemė turi savo dangų, o dangus – savo žemę… Dvigubas kryžius rodo to žemę ir dangų jungiančio ryšio kelią. Jis kaip ženklas visų pirma yra skirtas dangui informuoti, kad šis atpažintų savus ir ištikus negandai jiems pagelbėtų iš dangaus. Galėjo būti ir supratimas, kad tuo keliu yra jodinėjama tarp žemės ir dangaus.
        Gedimino stulpai yra teisingumo ženklas. Tai kilnesnės – dieviškosios misijos žemėje ženklas, tai dangaus ženklas žemei, tai karališkasis ženklas. Jis pagrįstas vandens teisingumiškąja savybe – lietus lyja lygiai visiems dangaus žemės plotams, žmonėms, taip pat jam būdingas susisiekiančių indų principas, šiuo principu grindžiamas svarstyklių veikimas – jos tapusios teisingumo simboliu ir būtent svarstyklių schematinį pavaizdavimą galima įžiūrėti Gedimino stulpų ženkle.
        Kaip ir akivaizdu, kad šie ženklai simboliai, tai ne rašytinė kalba šiandienine prasme, o vaizdinio meno ar geometrijos kalba. Juostų raštai, kaip ir apskritai vaizdiniai ženklai – simboliai turėjo apsauginę paskirtį – saugojo nuo piktųjų dvasių, velnio žabangų… Tai vis senoji pasaulėžiūra, jos kontekste ir buvo skaitomi minėti vaizdiniai ženklai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: