J. Survilaitė. Išeivijos dienoraščiai (3)

Janina Survilaitė | asmeninė nuotr.

1999 m.Išrinkta Šveicarijos bendruomenės (ŠLB) valdybos pirmininke senosios išeivijos prašymu pirmiausia savo veiklą pašvenčiau ŠLB archyvų sutvarkymui. Šešias savo atostogų vasaras (1999-2005 m.) praleidau studijuodama Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje dr. A. Geručio, dr. E. Turausko, dr. V. Dargužo archyvus.

Tada Šveicarijoje senųjų lietuvių išeivių buvo dar 22 gyvi. Jų pagalba irgi pravertė: 80-mečiai senukai nešė man savo asmeniškus archyvus, fotografijas, dienoraščius, aiškino, patarinėjo, tikrino, kad viskas būtų istoriškai teisinga ir tikslu. Jų rūpestis teisingai įamžinti savo Tėvynės išsivadavimui 50 metų paskirtą veiklą, buvo tikras patriotiškumo stebuklas. 2002-ais surengėme ŠLB įkūrimo (1952-02-17)

50-metį. Jubiliejui išeivija parengė informatyvų pranešimą, kurį pilnoje salėje svečių mielai perskaičiau. Pranešimą, kaip istorinį dokumentą, patalpinome ŠLB-nės internetiniame puslapyje (greitai nauja ŠLB pirmininkė pranešimą iš puslapio išmetė).

Išeivijos išsaugotuose dokumentuose ryškiausia linija spindėjo viltis pasiekti, kad užsienio valstybės pripažintų neteisėtą Lietuvos inkorporaciją į Sovietų Sąjungą. Tokios vilties prošvaistės daug kur matėsi ir išeiviams įkvėpė jėgų.

Aktyvaus pokario laikų ŠLB kūrėjo medicinos mokslų daktaro Vaclovo Dargužo dienoraštyje yra įdomus faktas apie jo dalyvavimą 1949 m. Londono Tarptautiniame veterinarijos gydytojų kongrese, atstovaujant nepriklausomą Lietuvos valstybę.

„1949 m. Berno universitetas pasiuntė mane į mokslinę stažuotę Anglijoje. Londone susitikau su lietuviais, kur neseniai buvo įsteigta laikraščio „Europos lietuvis“ redakcija ir leidykla. Aplankiau vienintelę pasaulyje dar veikiančią nepriklausomos Lietuvos pasiuntinybę, nes Anglija Lietuvos okupacijos dar nepripažino. Tomis dienomis vyko Tarptautinis medikų kongresas. Londono lietuviai paragino mane užsiregistruoti, kaip nepriklausomos Lietuvos atstovą. Jie man parūpino tinkamą kongresui aprangą, o pasiuntinybė atitinkamus dokumentus su nepriklausomos Lietuvos valstybės žymenimis ir antspaudais. Pagal anglišką etiketą mane privalėjo lydėti žmona ar panelė, kurią pasiuntinybė irgi parūpino. Su elegantiška palydove peržygiavau City Hall aikštę, prie kurios tarp kitų pasaulio vėliavų dar plevėsavo ir lietuviška trispalvė. Anglai-griežtų papročių ir apeigų gerbėjai, ir delegatus pristato labai iškilmingai. Kiekvienas atstovas palydimas prie miesto mero ir karaliaus. Karalių atstovavo jaunutė princesė Elizabeta (Elizabeth) – dabartinė karalienė Elizabeta II. Prie įėjimo į kongreso salę Heroldas puošnia lazda trenkia į parketą ir skelbia krašto atstovo vardą ir pavardę.

Lyg pavasario griaustinis per salę nuskardėjo žodis: „L I T H U A N I A“!

Sugriaudėjo plojimai…

Kongrese jaunasis karo pabėgėlis lietuvis V. Dargužas išklausė daug reikšmingų paskaitų, susipažino su garsiais pasaulio medicinos mokslininkais ir jų pasiekimais, o po to su Anglijos karo pabėgėliais lietuviais visi laimingi atšventė pergalę, tvirtai tikėdami, kad Lietuvą rusams ne taip lengva bus numarinti, kaip jie galvoja…

Pokaryje sklaidė kalbos, kad už kiekvieno sugrąžinto atgal į Lietuvą lietuvio karo pabėgėlio galvą Lietuvos sovietinė A. Sniečkaus ir J. Paleckio vyriausybė šveicarų vyriausybei siūlo po dvi tonas pirmarūšių kviečių… Tačiau, laimei, iš šveicarų gaudavo vieną ir tą patį atsakymą: „Šveicarijos konfederacija gerbia žmogaus teises ir prievarta neišvarys nė vieno žmogaus ten, kur gresia pavojus jo gyvybei“.

Išeivių dienoraščiuose ir archyvuose matyti, kaip nuosekliai, atkakliai, teisingai, panaudojant motyvuotus istorinius faktus visus 50 metų buvo siekta Lietuvai atgauti savo prarastą nepriklausomybę.

Prielaidos dienoraštyje (1980-03-19) rašoma:

„Geležinė Sovietų sąjungos letena užgniaužia bet kokį drąsesnį žodį dėl Pabaltijo tautų laisvės. Kiekvienas, kuris iš Jungtinių Tautų tribūnos mėgina žodžiams „žmogaus teisės“ duoti tikrą prasmę, tuojau pat tos letenos nubloškiamas…“

Su profesoriaus, kunigo dr. J. Juraičio ir N. Prielaidos iš archyvų atrinktą medžiagą apie ŠLB veiklos nesėkmes ir pasisekimus prie Jungtinių Tautų Ženevoje galima rasti „Alpių lietuviai“ p. 57-61.

Išeiviai nenuleido rankų, stengėsi užmegzti ryšius su Vakarų Europos antikomunistiniais judėjimais. Puoselėjo draugystę su Šveicarijos Rytų Europos instituto (ŠRI) antikomunistais. Instituto vadovas dr. P. Sager buvo Europos Tarybos parlamentaras Strasbūre, ir aktyviai rūpinosi komunistų pavergtų tautų laisve ir nepriklausomybe. Institute buvo formuojami keliai ir priemonės tiems tikslams įgyvendinti. 1984 m. Institutas, švęsdamas savo 25-metį, jau galėjo didžiuotis pasiektais rezultatais. Jubiliejinėje šventėje tarp garsių Europos mokslininkų antikomunistų: G. Liovenhalio (Liowenhal), S. Voslenskio, dr. U. Streifo (Streiff) pranešimą skaitė ir  dr. A. Gerutis. Europos mokslininkai gerai įvertino Instituto pasiekimus, puikų informacijos platinimą pasaulyje, atskleidžiant iškreiptą komunistinę dezinformaciją… Kruopščiai buvo renkami ir skelbiami pasauliui gyvi tikėjimo, laisvo žodžio persekiojimo faktai ir įsimintiniausi atvejai. Pasinaudodamas nepriklausoma spauda, radiju, leidyklomis, mokslinėmis analizėmis, politiniais vertinimais, referatais įvairia dokumentacija archyvuose ŠRI mokslininkai galėjo prabilti pilna burna ir pasakyti tai, ko negalėjo pasakyti Pabaltijo šalių emigrantai… ŠLB mokslininkas, tarptautinės teisės mokslų daktaras A. Gerutis nuolat teikė institutui teisingą informaciją apie Pabaltijo kraštų okupacinio režimo bėdas. 1978m. ŠRI išleido A. Geručio knygą „Volken in Kettten“ („Tautos grandinėse“). Joje buvo paskelbti trys referatai apie okupuotą Lietuvą. Referatų autoriai: dr. A. Gerutis ir dr. St. Lozoraitis (jaun.).

ŠLB valdybos bendradarbiavimas su ŠRI ilgai rodė gerus rezultatus pasipriešinimo prieš sovietinį režimą Lietuvoje kovų stiprinime. Archyvuose išaiškėja ypatingas dr. A. Geručio įdirbis rodant pasauliui, kaip Pabaltijo šalyse susidorojama su tų šalių religinėmis ir tautinėmis vertybėmis. A. Geručio parengti pranešimai net keliose Žmogaus teisių ir Laisvo apsisprendimo konferencijose, vykusiose Vakarų Europoje 7-9-me dešimtmetyje. turėjo įtaigius atgarsius: 1982 Liucernoje,1986m. Berne, Vienoje ir t.t.

Dr. A. Geručio archyve VU RS saugomos ypatingai reikšmingos paskaitos, skaitytos Liucernos konferencijoje „Rusifikacija ir kolonizacija Sovietų Sąjungoje“.

Daug žinių apie tikėjimo draudimus, Lietuvos Katalikiškoje bažnyčios persekiojimus iš slapta gaunamos „Katalikų kronikos“ yra išvertę ŠLB nariai: dr. J. Pečiulionytė ir dr. J. Jakaitis ir išplatinę visoje Vakarų Europoje įvairiuose visuomeniniuose renginiuose.

Reikia pripažinti, kad Šveicarijos lietuviai visą savo politinę veiklą galėjo oficialiai vykdyti tiktai turėdami oficialią, teisiškai (t. y. griežtai laikantis Tarptautinės konvencijos įstatymų, CH civilinio kodekso (ZGB) ir 1949m Lietuvių Chartijos konstitucijos įstatymų) Turėdami 1952-02-17 d. oficialiai įkurtą ir krašto valdžios pripažintą organizaciją – ŠLB – Bendruomenės valdybos mokslininkai turėjo palankias politinio veikimo sąlygas prie Jungtinių Tautų organizacijos Ženevoje, galėjo išnaudoti kiekvieną progą garsinant pasauliui savo Tautos kovą prieš neteisėtą okupaciją.

Kovoti prieš vis giliau pasaulyje įsitvirtinantį socialistinį režimą buvo vis sunkiau, tai rodo daugelis jų nesėkmingos kovos pavyzdžių, tačiau archyvai skelbia ir ne vieną laimėjimą.

N. Prielaidos archyve rašoma:

„1985 metais ŠLB valdyba įteikė memorandumą Šveicarijos konfederacijos vyriausybei JAV prezidento Reigano (Reagan) susitikimo su Sovietų sąjungos generaliniu sekretoriumi M. Gorbačiovu Ženevoje proga. Memorandume rašoma: „Šveicarijos lietuvių bendruomenė dviejų didžiųjų valstybių vadovų susitikimo proga prašo Šveicarijos vyriausybės pareikšti M. Gorbačiovui, kad Baltijos kraštai turi gauti apsisprendimo teisę. Teisę grįžti į demokratinių tautų šeimą, kur jos buvo prieš Molotovo-Ribentropo paktą“. 1985-11-26 d. rašte iš Berno Šveicarijos vyriausybės 1-jo Politinio skyriaus vadovas F. Piankas (Pianca) ŠLB pirmininkui N. Prielaidai atsakė: „…Šveicarija nepripažino Baltijos respublikų inkorporacijos į Sovietų Sąjungą. Toji pozicija nebus keičiama ir ateityje…“ (žr. visas raštas originalo (prancūzų) kalba „Alpių lietuviai“ p. 168).

„Gavus tokį reikšmingą patvirtinimą, kuris buvo išsiuntinėtas visų pasaulio tautų vyriausybėms, mums ritosi džiaugsmo ašaros“, – iki mirties prisiminė senoji Šveicarijos lietuvių karta.

Šiandien senoji patriotiška kovingoji išeivija jau mirusi. Tačiau, prieš mirtį dar suspėjo atlikti reikšmingą darbą – suguldyti savo veiklos pasiekimus į J. Survilaitės parengtą knygą „Alpių lietuviai. Alpenlitauer“. Knyga, sėkmingai pristatyta ir įtraukta į 2005 m. XIII pasaulio lietuvių mokslo ir kultūros simpoziumo, Ciuricho universiteto mokslinės bibliotekos katalogus, apdovanota keliais vyriausybiniais Garbės raštais.

Visa bėda, kad naujai į Šveicariją atvykę posovietiniai lietuviai emigrantai, turėję garbės perimti išeivijos puikų politinį kultūrinį įdirbį ir pavyzdį, kaip turėtų būti vertinama brangiai iškovotos atgimusios Lietuvos valstybės demokratija ir jos ateitis – po senosios kartos mirties pasielgė politiškai begėdiškai, moraliai nedorai ir nesąžiningai, išniekindami brangų ir reikšmingą tautinį turtą. ŠLB pirmininkės J. Kaspersenos (Caspersen) iniciatyva teisinė ŠLB įkūrimo data sąmoningai ištaisyta: dabar turime menamai nelegalų/pogrindinį Bendruomenės įsikūrimą 1950-08-20 d. neturint statutų t.y. nesilaikant tarptautinės konvencijos susitarimų įstatymų… Tokią dezinformaciją visam pasauliui garsiai skelbiant ateities istorijai iškyla grėsmė, kad ŠLB išeivijos pasipriešinimo okupacijai įdirbio neliks. Tai patvirtina motyvuoti faktai: naujos ŠLB pirmininkės J. Kaspersenos aštrus 2013-05-07 straipsnis internete apie menamai „tendencingą, iškraipytų faktų, nemotyvuotą rašliavą“ knygoje „Alpių lietuviai“ ir uždraudimas ją platinti. Pasibaisėtino politinio abejingumo ir išeivijos veiklos nuvertinimo faktu išeivijos istorijoje liks LR Užsienio Lietuvių instituto direktoriaus prof. p. E. Aleksandravičiaus elgesys, parodęs tikrą pilietiškumo degradaciją, profesoriui pasirašant ant J. Kaspersenos suklastotų archyvinių duomenų pažymos (2013-12-03), kurioje išdėstyti penki nieko su istorine tikrove neturintys faktai, apjuodinantys išeivijos veiklą!

Nepateisinama, kad Išeivija buvusi Europos sąžinės ir demokratijos atminties tautos dalimi, geru žodžiu jau niekada neprisimenama naujų emigrantų PLB valdyboje ir bendruomenėse, nieko apie jų istorinę legendinę veiklą negirdime ir iš atsakingų Lietuvos institucijų: LR URM ir LR ŠSM.

Pasirodo, kad Lietuvos istorijos puslapiuose ir šiandien stebėtinai lengva kurti ir platinti šmeižtą ir kremlinę propagandą ir dezinformaciją, o nepaprastai sunku ištaisyti emigrantų daromas gėdingas istorines politines klaidas, tinkamai įvertinant tikrąsias istorines vertybes!