J. Survilaitė. Šveicarijos Jungfraujoch viršukalnė (iš išeivijos atsiminimų) (0)

Vaclovas Dargužas | Vikipedijos nuotr.

Pirmąją 2020 metų rugpjūčio savaitę šveicariškų laikraščių puslapiuose pasklido nerami žinia, kad šalies brangakmenyje, labiausiai turistų mėgiamoje ir lankomoje Jungfraujoch viršukalnėje, įsikūrusioje tarp Berno ir Valės kantonų Alpių kalnų, akivaizdžiai pastebimi pavojingi ledyno tirpimo reiškiniai. Žinia ypač nuliūdino senąją šveicarų kartą, kuri gerai žino šimtametę brangios viršukalnės istoriją. 1912 metais į Jungfraujoch viršukalnę buvo nutiestas aukščiausias Europoje (3454m. aukštyje) geležinkelis, o 1931 metais viršukalnėje įrengta tarptautinė mokslinė laboratorija Sfinksas, kurioje pastoviai visus metus dirba Vakarų Europos mokslininkai meteorologijos, glaziologijos, astronomijos, psichologijos bei saulės spindulių įtakojimo Žemei tyrinėjimuose.

Į viršūnėje įkurtą apžvalgos aikštelę, iš kurios matyti Prancūzija, Vokietija ir Italija, turistus kelia greitasis 111,4 m. ilgio liftas.

2004 metais rašydama išeivio lietuvio medicinos mokslų daktaro šiauliškio Vaclovo Dargužo prisiminimus ir rengdama knygą Mylėsi Lietuvą iš tolo, 2005, VU mokslinė leidykla, turėjau neeilinį malonumą klausytis pasakojimų apie 1952 metais Sfinkse atliktus mokslinius laboratorinius darbus reikalingus jo daktarinei disertacijai vokiečių kalba: Beträge zur Frage der Wirkungsweise des Kobalts im Organismus (Kobalto veikimas organizme). Šį mokslinį darbą ir šiandien 300-ose garsiausių pasaulio mokslinių bibliotekų galima rasti ir perskaityti.

1951 metais baigęs Berno universiteto medicinos institutą, Dargužas rimtai pradėjo galvoti apie mokslinę medicinos daktaro disertaciją, kurios atlikimui sutiko vadovauti neseniai iš Vienos į Berną atvykęs, buvęs ilgametis Vienos universiteto rektorius, garsus Vakarų Europoje patologijos profesorius daktaras A. Stafas (Staff). Profesorių Stafą Dargužas vertino kaip labai kultūringą, išsilavinusį, mielą ir tolerantišką mokslininką, studentų akyse greitai įgyjantį simpatiją, pagarbą ir abipusį pasitikėjimą.

Mano mokslinis darbas tuo laiku buvo pasaulyje labai svarbus, nes apie                       kobalto veikimą organizme buvo daug ko neištirta, ir iki galo neįrodyta. Buvo žinoma, kad kobaltas suteikia eritrocitams (raudoniesiems kraujo kūneliams) raudoną spalvą, o jo trūkumas organizme sukelia įvairius negalavimus ir ligas. Šveicarijoje kobalto trūkumas nejaučiamas, nes žemėje jo yra pakankamai. – aiškino V. Dargužas.

Kiekvienas pastebime, kad kopdami į kalną pradedame netekti jėgų, silpnėjame, nes mažėja deguonies. Apsisaugodamas nuo pavojaus, žmogaus kūnas bando savarankiškai gintis nuo pavojaus, bando padauginti eritrocitų – deguonies nešėjų – kiekį. Tiek žmogus, tiek gyvulys, naudodamas kobaltą net 4000 metrų aukštyje gali jaustis beveik įprastai. Būtent tai ir turėjo savo mokslinėje disertacijoje įrodyti ir pagrįsti jaunasis 1944 metų karo pabėgėlis/išeivis iš Šiaulių 50 okupacijos metų aktyvus lietuvybės Šveicarijoje puoselėtojas, ŠLB-nės (1952m.) įkūrėjas ir ilgametis jos vadovas medicinos mokslų daktaras Vaclovas Dargužas.

Būsimam mokslininkui laboratorinius bandymus reikėjo atlikti pasikėlus aukštai į Alpes, o tam puikiai tiko Jungfraujoch viršukalnės Sfinkso Tarptautinė mokslinė tyrimų laboratorija, apsirūpinusi pasaulyje reikalingiausiais ir naujoviškais įrengimais įvairiems tyrimams.

Aš su profesoriumi dr. Stafu dirbau žiemą, – pasakojo Dargužas, – Tada galima pajusti tikrąją gamtos stichiją: baisias audras. Oro temperatūra čia nukrinta iki –35 laipsnių šalčio, siaučiant stipriems vėjams. Apsirūpinęs tyrinėjimams būtina medžiaga, pasiėmęs 5 gyvus bandomuosius triušius, kurių kraujo reikėdavo tyrimams (kartais imdavau ir savo kraują) pakilau į tokį man, lietuviui, niekada gyvenime nepatirtą aukštį…

Tuo metu Sfinkse dirbo trys žmonės: prof. dr. Stafas, Dargužas ir viena erdvės fizikė anglė, kuri tyrinėjo, kokie nežinomi saulės spinduliai pasiekia Žemę, ir foto ląstelių pagalba nustatydavo, kokius pėdsakus/ženklus jie palieka. Visą savaitę visi dirbo atskirose laboratorijose, o savaitgaliais susirinkdavo poilsio kambaryje ir vieni kitiems papasakodavo, ką pavyko naujo ir svarbaus atrasti.

Tyrimų stotis visada būdavo prižiūrima vieno atsakingo šveicarų prižiūrėtojo (Hausvarto (Hauswart). Paskutiniu metu prižiūrėti Sfinksą buvo pasišovusi viena jauna šveicarų šeima: tėvas, motina, paauglys sūnus ir šeimos mylimas šunelis Reksiukas, tačiau atvykus Dargužo tyrinėtojų grupei buvo likęs tik tėvas su šuneliu, o mamos su sūnumi psichika neišlaikė kalnų klimato, ir jie nusileido gyventi į slėnį.

Ištvermingasis šveicaras prižiūrėtojas mums pasakodavo, kad jis su Reksiuku čia ištisai gyvena jau porą metų, retai kada nusileisdamas į slėnį. Savo gyvenimo buitimi „Sfinkse“ jis buvo lyg ir patenkintas, bet skundėsi, kad labai keičiasi jo mąstymas ir psichika, ir niekada nežino kiek laiko jis dar pajėgs ištverti…

Kiekviena tyrėjų grupė, atvykusi į Sfinksą, turėdavo atlikti dar ir privalomas užduotis: kas rytą ir vakarą matuoti vėjų kryptis ir stiprumą bei oro temperatūrą, ir visus davinius iškart perduoti Ciuricho aerouostui.

Visada prisimindamas savo studijų laikus, privačios modernios veterinarijos klinikos įkūrimo Thuno miestelyje darbus, ir nuoširdų 50-ties metų jo ir ŠLB bendradarbiavimą su šveicarais, Dargužas pasakydavo:

Esu laimingas, įžengęs į trečiąjį prokrikščionišką tūkstantmetį. Dėkoju Dievui už išskirtinę karo pabėgėlio dalią Šveicarijoje. Čia galėjau mokytis, lavintis ir uždirbti kasdieninę duoną…

Kartu su paskutiniaisiais Šveicarijos išeivijos lietuviais, Vakarų Europoje palikusiais gilius pėdsakus įvairiose mokslo srityse, o taip pat ŠLB-nės gretose, vykdant kovas dėl Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos, dr. Vaclovas Dargužas su svetinga kalnų žeme atsisveikino ir ją paliko 2009 metais, lapkričio mėnesį.