V. Ruškienė. Vydūno įžvalgos apie likimo vingius ir jų slėpinius (44)

Vydūnas | Archyvinė nuotr.

Vydūnas | Archyvinė nuotr.

Per savo gyvenimą Vydūnas ištvėrė ne vieną likimo smūgį, bet visus šiuos siųstus išbandymus jis priėmė kaip pamoką, kaip jo dvasios stiprumo patikrinimą.

Mąstytojas, praėjęs šiuos kelius, galėjo ir turėjo moralinę teisę žmonėms perduoti sukauptą patirtį, kaip išgyventi sunkiausiomis sąlygomis ir išryškinti savo gyvenimo prasmę. Vydūno mokymai ne vienam padėjo ištverti skaudžiausias netektis, nepakeliamus likimo išbandymus ir net patirti nušvitimą dvasioje.

Kalbėdamas apie likimo vingius, Vydūnas teigė, kad kiekvienam žmogui jie yra vis kitokie, tik likimo smūgiai visiems yra vienodai skaudūs. Ištikus negandai, dažnai žmogus klausia, kodėl būtent jam taip nutiko, kodėl jo tokia lemtis? Vydūnas gilinosi į būties klausimus, ieškojo atsakymų, kodėl vieni miršta badu vos užgimę, yra apleisti Dievo ir žmonių? Tarsi jiems būtų siųstas prakeiksmas ir jie priversti visą gyvenimą kentėti. Ir kodėl kitiems žmonėms likimas malonus, dosnus, jie aprūpinti gyvenimo gėrybėmis? Filosofas į visa tai ieškojo atsakymų, kodėl vienų žmonių likimas yra lygus, o kitų – vingiuotas. Jei tėvai išmintingi, jų vaikai irgi bus nors šiek tiek išmintingi. Jei tėvai gražūs ir sveiki, tai ir vaikai turės dailius bruožus, bus sveiki. Turtingos šeimos vaikai bus turtingi, nes kiekvienas vaikas turės savo turto dalį ir savo šeimos garbės dalį. Bet jei tėvas yra girtuoklis, tai kentės visa jo šeima – žmona ir vaikai. Jei tėvai bus ištvirkę, tai visi šios šeimos vaikai jaus to ištvirkimo pasekmes. Jei tėvai bus ligoti, tai ir jų vaikai gims silpnos sveikatos ir t.t. Iš šių sugretinimų, Vydūnas suprato, kad tai nėra atsitiktinumas.

Filosofas teigė, kad žmogaus gyvenimas yra surištas neregimais ryšiais su tolimesnėmis apskritimis. Viena pagrindinių ir žymiausių šalia šeimos yra tauta. Todėl visi tos pačios tautos vaikai turi bendrą tautišką likimą. Jei vyksta karas, tai visa tauta nukenčia. „Tautai esant pavergtai, kiekvienas tautos vaikas tartum iš kailio varomas. Kitos tautos dvasia veržiasi juomi apsiakyti. Ir aname žmoguje tartum tat marinama, kas taisėsi augti ramiu gamtos būdu“ – samprotavo Vydūnas savo veikale „Likimo skrituliai“. Todėl visa tauta kenčia, nes šis likimo skritulys giliai siekia žmogaus esybę ir jaučiama kaip likimo priespauda. Europos gyventojų likimas skiriasi nuo Azijos gyventojų likimo, nes kiekviena tauta turi likimą tos šalies, kurioje gyvena. „Žmogus tartum yra žemės protas, žemės atsakomybė, žemės kaltininkas,“ – teigė Vydūnas. Žmogus yra susirišęs su žemišku gyvenimu ir yra sąmoninga regimoji jo dalis.

Didžiausias žmogaus likimo skritulys yra pasaulis ir iš to skritulio žmogus išeiti negali. Jis turi bendrą likimą su kitais žmonėmis, su visa tauta, visa žmonija ir visu pasauliu. Vydūnas suprato, kad galima išmokti numatyti likimo skritulius ir juos bandyti pakeisti. Kaip pavyzdį, mąstytojas apibūdino ūkininką, kuriam, užėjus liūtims ir vėtrai, nukenčia laukai, pasėliai, sode išvartomi vaismedžiai ir taip pridaroma žalos jo ūkiui. Bet, tarkim, piliečiui, kuris gyvena mieste ir dirba valdininko darbą, ši gamtos stichija jo buičiai nekenkia, nes jis gauna pastovią algą. Tuomet, jei ūkininkas nenori daugiau turėti tokių pasekmių, tokio likimo, jis gali parduoti ūkį ir kraustytis gyventi į miestą. Tokiu būdu jis dalyvaus piliečių likime. Panašiai taip vyksta stebint tautų likimą. Kiekvienas supranta, kad jam nereiktų kentėti priespaudoje esančioje tautoje, jis gali vienokiu ar kitokiu pasirinktu būdu pereiti į kitą tautą.

Tokiu būdu žmogus gali gintis nuo savo blogo likimo ir sau sutverti gerą palaimingą likimą. Bet vis tik dar lieka neatsakytų klausimų, kodėl žmogus gimė būtent toje šeimoje, tame krašte, toje tautoje? Kodėl žmogaus gyvenimo sąlygos yra užtvirtintos jo užgimimu? Į šiuos klausimus Vydūnas ieškojo atsakymų. Žmonės sako, kad viskas yra Dievo valioje, todėl siunčia likimus: vienus apdovanoja dailiu kūnu, išmintimi, širdingumu, o kitus sutveria luošiais ar mažiau gebančiais mąstyti. Taip pat vieniems suteikia visokias palaimas, turtus, o kitiems – sunkenybes, skurdą. Taip išeina, kad Dievas daro taip, kaip jam patinka. Tai rodo žmonių nesupratimą, neišmanymą, – teigė Vydūnas. Žmonėms atrodo, kad likimas arba gyvenimas, kaip jį bepavadintum, kaip kokia beširdė baidyklė stovi už žmogaus ir su juo žaidžia kaip su žaislu. Taip nėra, – tikina mąstytojas. Vydūnas rašė: „Nėra likimo, kurs už arba šalia žmogaus stovėtų. Pačiame žmoguje randasi kaip jo gyvybės, taip ir jo gyvenimo, ir jo likimo priežastis.“

Mūsų pasaulis yra mūsų viduje. Mes esame pasaulio dalelė ir šis visas pasaulis yra mumyse, jaučiančioje sieloje. Per žmogų teka jo prigimties srovė, kurioje sukasi jėgos. Todėl žmoguje apsireiškia įvairūs geismai, troškimai ir mintys. Žmogus yra tarsi vidurys, iš kurio, kaip šviesa nuo žiburio, į visas šalis liejasi gamtos jėgos srovės. Bet yra žmonių, kurie nepriima bet kokių minčių ir geidulių. Jie tarsi laikosi aukščiau šių srovių. Gamtos jėgos veikia be perstojo, bet žmogus jas sutvirtina savo esybe. Tokių žmonių nėra daug, nors rodos, kad visi žmonės turėtų išaugti iš minčių ir geismų vergovės, nes visa tai išsiurbia iš jų jėgas. Vydūnas suprato, kad žmogus, atsisakydamas geismams tarnauti, tarsi atsiveria Aukštybei ir jo prigimties gyvenimas yra minčių gyvenimas, nes mintys valdo žmogaus veiksmus. „Negalima aukso imti iš žmogaus, kurs jo neturi, o tik vario; o negali gauti vario iš to, kurs vien aukso turi“ – samprotavo Vydūnas. Todėl mąstytojas teigė, kad kokios yra žmogaus mintys, toks yra žmogaus gyvenimas ir jo likimas.

Naudota literatūra:
Vydūnas. Raštai. I tomas. Vilnius: Mintis. 1990;
Vydūnas. Raštai. II tomas. Vilnius: Mintis. 1991.

Kategorijos: Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: