Juozas Tolvaiša ir Laima Purlienė | FB „Vilnelė“ nuotr.
Vėl kalbuosi su savo partizanu dzūku Juozu Tolvaiša. Toli mes vienas nuo kito: aš savam, jis – savam kampe. Negi imsi dabar lankyti devyniasdešimt penktus metus pradėjusį žmogų, kai virusas pasaulyje per penkias dienas palietė per milijoną žmonių? Reikia jo amžiaus žmones apsaugoti, bet būtina neužmiršti ir nors pokalbių telefonu pagalba pabūti kartu.
Tai ar neliūdna jam? Sako: „Aš tiek metų sovietų lageryj prabuvęs, tai šitam kalėjime kaip nors prabūsiu.“ Ir juokiasi! Tai ir aš juokiuosi, nes man smagu jį linksmą įsivaizduoti. Nors iš tiesų tai gal jis nelabai linksmas. Kosti, sąnarius skauda, jokios pagalbos nėra. Nebuvo ir iki karantino.
Pasigraudenam ir sukam kalbą prie melioracijos. O ką, neįdomi tema? O man įdomu. Labai didelio tikslumo nesiekiu, bet sužinoti apie melioraciją 1960 metais norisi, ir gana. Taigi, grįžęs iš lagerio 1958 metų pavasarį, padirbėjęs plytų fabriko statyboje, pradeda dirbti Salininkuose melioracijos valdyboje. Na, pavadinimo nepatikslinau, nes pokalbis paprastas, ne valdiškas interviu. Sako, kad Salininkuose buvo dvaras, sovietai jį nusavino ir įkūrė svarbų melioracijos centrą. Ir dar ta „melioracija“ be tikslaus pavadinimo pasižymėjo tuo, kad turėjo labai gerą viršininką – jis priimdavo dirbti tremtinius ir politinius kalinius, kurie beveik negalėdavo kur nors įsidarbinti. Jie stengdavosi labai gerai dirbti, bet gal ne dėl to, kad brangindavo darbą, gal jie tiesiog kitaip ir nemokėjo. Ir Juozas Tolvaiša dirbo labai gerai, tai užsitarnavo viršininko pasitikėjimą – gavo vieną po kitos mašinas ir tapo patikimiausiu vairuotoju.
Tada mes abu aptarinėjam kokios buvo anų laikų mašinos. Pirmoji prastoka, o vėliau vis geresnės – GAZ 51, GAZ 52, GAZ 53. O, aš pasigiriu, kad jas prisimenu, juk aš jas mačiusi, GAZ 53 net kelis kilometrus vairavau. Ir tada Juozas pasakoja apie avariją, kai autobusas važiavo su sugedusiais stabdžiais ir atsitrenkė į jo sunkvežimį. Sako, kad nuo jo sprendimo priklausė, kokios bausmės susilauks autobuso vairuotojas : „Aš pasakiau milicijai, kad turim tik džiaugtis, nes Dievas paliko mus gyvus, tai kokios dar bausmės?“ Bet širdyje vairuotojo jis neteisina: „Kaip galima taip nerūpestingai dirbti, kaip pradėt važiuot be stabdžių?“
„O tai kur prasidėjo jūsų darbas?“ – klausiu Juozo Tolvaišos. Ir jis pradeda pasakoti apie Kernavę. Kai jis atvažiavo pirmą kartą, darbai buvo jau prasidėję. Aš netikrinsiu faktų, datų, bet man labai įdomu. „Tai ką jūs ten radot?“ – „O gi daug ekskavatorių, mašinų. Matai, sovietai leido ten kolūkiečiams dirbti žemę, turėt sklypus – tai jie ten arė ir akėjo, kaip norėjo, sėjo, sodino ir kasė kaip mokėjo. Nepatinka kam statūs šlaitai, tai traktoriumi pastumdo, palygina. Jam svarbu, kad užaugtų, o ten piliakalnis ar ne piliakalnis – labai ten kas suka sau galvą? Kai aš atvažiavau, tai vienur kasė žemę ir vežė ant piliakalnių, kitur aukštino, formavo šlaitus. Kai kur klojo vamzdžius, sausino.“
Tada aš klausiu, ar žemes vežė iš toli ar vežė iš piliakalnių teritorijos. Sužinau, kad kasė ir pylė, kad tik būtų gražiau. Daugiausia žemės keliavo iš apačios į viršų, bet buvo visaip. Susirūpinu, ar kas tuos darbus prižiūrėjo, ar kasdami ko nors rasdavo. Jam atrodo, kad kiekvieno žingsnio neprižiūrėjo, bet kažkas gal ir kontroliuodavo. Tik to supratimo dar buvo maža. Radinių nėra matęs, nes jis juk vairuotojas buvo. Ir ne bet kokiu – atveždavo ir parveždavo žmones, reikalingus įrankius ir kt.
Aš jau nejuokais susidomiu, nes apie Kernavę esu daug skaičiusi, turiu daug literatūros, nes ten esu patyrusi ypatingus jausmus, ten gera, ten gražu, ten nepakanka žodžių mintims išsakyti. Ir man tas žemių pylimas, piliakalnių formavimas truputį sujaukia tvarką, kurioje žinias buvau gražiai susidėliojusi. Bet pokalbis ne mokslinis, tai ilgai prie to nepasilieku, nusprendžiu, kad vasarą neverta kankintis, juolab dėl to, ko nepataisysi. Reiks dar kartą viską skaityti, bet jau be didelio romantinio įsijautimo, truputį ūkiškiau.
Juozas Tolvaiša | FB „Vilnelė“ nuotr.
Tada abu grįžtam vėl prie melioracijos viršininko. Gaila, žmogus geras, o pavardę Juozas Tolvaiša užmiršo. Sako, kad prisimins kitą kartą. Man patiko persakyti viršininko žodžiai: „Kai tik pas mane ateina darbintis ir pamatau kepurę su kozirku (snapeliu) ir guziku (saga) viršugalvyj, tai aš jo nepriimu – iš karto matau, kad stribas ar komjaunuolis.“ Ir mes pradedam naują, jau kepurių su snapeliu – „furažkų“ temą. Pasirodo, lietuvį pažinsi iš to, kad jis bekepuris. Tada aš prisimenu, kad 1991-1995 esu girdėjusi, kad į Maskvą nelegaliai statybose dirbti važiavę lietuviai sakydavo, jog juos milicija dažniausiai susekdavo ir pažindavo, kad jie atvažiavo iš Lietuvos, nes buvo be kepurių. Kai tai suprato, tuoj visas „furažkas“’ ir „ušankas“ užsimaukšlino ir su vietiniais supanašėjo.
Dar prisiminiau, kaip Kirovo srityje mano ansamblio dainininkėms siūlė nusipirkti moteriškas kailines kepures ir vietiniai labai stebėjosi, kad tokio gėrio neperkame: „Tai gal jūs pinigų neturit?“ Ką ten aiškinsi, kad mes prie „ušankų“nepripratę?.. Tai va, pradėjo rašyti skundus tie „furažkiniai“ komjaunuoliai, kad melioracijoje dirba vieni banditai ir „išėdė“ tą viršininką iš melioracijos. Bet jis atsidūrė Žemės ūkio ministerijoje, o susitikęs Juozą Tolvaišą skundėsi: „Gaila, kad turiu popierius dėliot, o norėjau daug gero padaryt“.
Tai ir baigiam pokalbį, laisvai paplaukioję nuo temos prie temos. Sėdžiu, šypsausi, džiaugiuosi, kad galiu į tokius senus laikus persikelti ne kokiame filme, knygoje, o čia pat, priglaudusi prie ausies telefoną, gražų amželį gyvenančio žmogaus pagalba. Kaip norėtųsi, kad jam mažiau skaudėtų, kad jis dar ilgai gyventų ir vis ką nors papasakotų. Pavyzdžiui, apie melioraciją. O kodėl gi ne? Gal dar kokių naujų minčių kils?
Parašykite komentarą