Lietuvoje įsivyraujant karštiems, dažnai drėgniems ir itin tvankiems orams, tiek ūkiniams gyvūnams, tiek ir augintiniams būtina skirti didesnį dėmesį, ypač juos vežant ar laikant uždarose patalpose. Karštis ir tvyranti didelė drėgmė kelia grėsmę gyvūnų sveikatai, todėl ūkininkai ir gyvūnų laikytojai turėtų iš anksto pasirūpinti, kad jų laikomi naminiai gyvūnai būtų apsaugoti nuo perkaitimo. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) darbuotojai primena svarbiausias priemones, galinčias sumažinti gyvūnams žalingą karščio poveikį.

Numatant gyvūnų pervežimus, būtina atsižvelgti į orus. Tvyrant karščiams vežami gyvūnai gali pasijusti blogai, gali net nugaišti. Didelė aplinkos drėgmė sustiprina neigiamą aukštos temperatūros poveikį. Karštyje gyvūnai vėsinasi prakaituodami ar alsuodami, tokiu būdu išskirdami vandens garus. Esant didelei drėgmei, vandens garų išskyrimas būna apsunkintas, todėl gyvūnai gali patirti bereikalingų kančių.

Veterinarijos specialistai pataria atsisakyti gyvūnų pervežimų tolimais atstumais, jei bent viename suplanuotos kelionės maršruto etape tikėtina oro temperatūra priartės prie 30° C. Geriausia keliones planuoti tik naktį arba anksti ryte, esant vėsesniam orui. Be to, tokioms kelionėms reikėtų kruopščiai pasiruošti iš anksto – vengti vidurdienio, pačios karščiausios temperatūros, laukimo laiko ir ilgų pertraukų jos metu, nes dėl bet kokių trukdžių kelionės metu, pvz.: transporto kamščių, gedimų ir kt., gali kilti rimtų pasekmių vežamiems gyvūnams. Kelionės metu būtina dažniau tikrinti gyvūnus ir stebėti jų sveikatos būklę, dažniau aprūpinti vandeniu ar elektrolitų tirpalais, transporto priemonėje ne mažiau kaip 30 proc. padidinti kiekvienam gyvūnui tenkantį plotą, kad pagerėtų oro cirkuliacija, taip pat gyvūnus vežti ne ant visų platformų, ir, kur įmanoma, padidinti platformų aukštį. Kelionės metu reikėtų turėti ir naudoti kibirus, kad visi gyvūnai būtų laiku pagirdyti. Transporto priemonei sustojus, patariama laikyti įjungtą ventiliaciją ir norint, kad transporto priemonė neperkaistų, stengtis ją statyti pavėsyje, statmenai vėjo krypčiai.

Anot specialistų, prieš transportuojant gyvūnus vežėjai turi turėti parengtus neatidėliotinų priemonių planus, kuriuos būtų pasiruošę įgyvendinti esant ekstremalioms klimato sąlygoms. Šiuose planuose turi būti detaliai nurodyti gyvūnų kontrolės postai, numatyta, su kuo galima susisiekti kritinėje situacijoje, kur bus papildomos vandens atsargos, paaiškinta, kaip personalas turėtų atpažinti karščio streso sukeltus požymius ir kokių konkrečių veiksmų turėtų imtis. Gyvūnus vežantys vairuotojai turi būti apmokyti ir žinoti, kaip elgtis kritinių situacijų metu.

Pabrėžiama, kad vežant ūkinės paskirties gyvulius (kiaules, karves, arklius ir kt.) ilgesniais negu 8 val. trunkančiais maršrutais, būtinos tokioms kelionėms specialiai pritaikytos transporto priemonės. VMVT veterinarijos specialistai jas tikrina ir išduoda specialius patvirtinimo pažymėjimus. Toks pažymėjimas išduodamas, jeigu transporto priemonėje sumontuota įranga temperatūrai sekti ir fiksuoti bei ventiliacijos sistema, kuri išjungus variklį, veiktų dar apie 4 val. Visose transporto priemonėse turi būti ir pakankamai vandens bei funkcionali girdymo įranga. Be to, vežėjai turi būti susipažinę su konkrečiais transporto priemonės ventiliavimo ir temperatūros stebėjimo reikalavimais bei užtikrinti jų veikimą visos kelionės metu.

Norintieji vežti gyvūnus privalo žinoti, kad transporto priemonėse įrengti ventiliatoriai negali pažeminti jos viduje esančios temperatūros žemiau aplinkos temperatūros. Atkreipiamas dėmesys, kad transporto priemonei judant lėtai arba stovint (pvz. transporto kamščių metu), gyvūnų kūno šiluma per labai trumpą laiką pakelia temperatūrą transporto priemonės viduje. Fizinis gyvūnų kontaktas neleidžia išsisklaidyti išskiriamai kūno šilumai bei trukdo oro srautui atvėsinti kūną. Taip pat primenama, kad aukščiausia temperatūra transporto priemonės viduje yra už kabinos ir viršutinėse platformose.

Esant karštiems orams, gyvūnų organizmuose vyksta pokyčiai, padidėja išskiriamų skysčių kiekis. Dėl to pakinta jų kraujotakos, kvėpavimo, nervų ir kitų sistemų organų bei audinių fiziologinės funkcijos. Didžiausia perkaitimo rizika yra kiaulėms ir paukščiams, kadangi šie gyvūnai neprakaituoja. Taigi, ne tik vežami, bet ir laukuose ganomi ar uždarose patalpose laikomi gyvūnai turi būti aprūpinti pakankamu kiekiu vandens, reguliariai, kelis kartus per dieną, pagirdyti. Gyvūnų laikytojai turėtų pasirūpinti, kad gyvūnai nebūtų laikomi saulės atokaitoje karščiausiu dienos metu. Tam puikiai pagelbėtų medžių paunksnės ar gyvulių parginimas į tvartus vidurdienį, gyvūnų aplaistymas vandeniu.

Pastatuose, ypač paukštidėse, kiaulių laikymo vietose, tvyrant karščiams, turi nepertraukiamai veikti efektyvios patalpų vėdinimo sistemos. Be to, būtina iš anksto pasirūpinti ir aliarmo sistemomis, perspėjančiomis apie vėdinimo sistemos gedimus, bei atsarginėmis vėdinimo priemonėmis ir elektros generatoriais, kad įvykus gedimui ar avarijai būtų išsaugota gyvūnų sveikata ir gerovė.

VMVT atkreipia gyvūnų laikytojų dėmesį ir dėl karštiems orams būdingų meteorologinių reiškinių (audrų, žaibų iškrovų, škvalų ir kt.) sukeliamų situacijų, kurių metu gali sutrikti elektros energijos tiekimas – dažniausia ventiliavimo sistemų gedimų priežastis. Gyvūnų laikytojų pareiga – užtikrinti, kad ventiliacijos gyvūnų laikymo patalpose pakaktų ir pavojaus gyvūnų sveikatai nekiltų.