J. Survilaitė. Ką tautai primena 75-ieji Pergalės metai? (4)

Janina Survilaitė | J. Survilaitės asmeninė nuotr.

Janina Survilaitė | J. Survilaitės asmeninė nuotr.

2015 m. Nobelio apdovanojimo laimėtoja baltarusė Svetlana Aleksijevič tikina, kad savo gyvenimo ir kūrybos negali atsieti nuo politinių, ekologinių ir egzistencinių šalies katastrofų. Iš tikrųjų ir lietuvių tautos patirtis niekada nesutapo su ideologiniais svetimos sovietų šalies – šūkiais.

Parašyti kūrinį istorine politine tema rašytojui didelė atsakomybė. Lietuvos likimo istorijoje „išeiviai ir „emigrantai 21-me amžiuje įgauna vis prieštaringesnių, naujų spalvų ir atspalvių. Antrasis pasaulinis karas – padarinys geležinės sienos 50 metų skaudžiai atskyrusios dvi tautos dalis.

Gimiau okupuotoje Lietuvoje ir tik atgimus Lietuvai, galėjau pamatyti už geležinės uždangos atskirtą savo tautos dalį – išeiviją, sovietinėje mokykloje vadinamą tarybinės tėvynės išdavikų vardais. Susidraugavusi su senąja Šveicarijos išeivijos karta, supratau, kad jų veikla Lietuvos okupacijos metais užėmė ryškiausią vietą bendrojoje Lietuvos istorijoje. 50 metų jų egzistenciniai namai buvo pažangi, demokratiška, krikščioniška laisva Europa. Laisvė ir Europa jiems tapo vienu, ir vieninteliu jų gyvenimo idealu: išlikti žmogumi ir aukotis savo okupuotos Tautos laisvei ir gerovei.

Šiandien visa išeivija jau mirusi, tačiau, mes perėmėme puikaus politinio kultūrinio įdirbio įvaizdį, kokia turėtų būti atgimusios Lietuvos valstybė. Išeivija – Europos sąžinės ir demokratijos atminties tautos dalis, apie kurią šiandien labai mažai girdime. Skaudžiausia, kad atsistoję į lietuviškos išeivijos užsienyje teisiškai sukurtų bendruomenių gretas jaunieji emigrantai išeiviją pasistengia nušviesti neigiamomis spalvomis, ar net veikiantys pagal Kremliaus mėgiamą ideologinę schemą perdirbti jos Tautai svarbios istorinės veiklos faktus.

1990 metais atvykusiai į Šveicariją mažos Europos šalies Lietuvos pilietei buvo įdomu stebėti dar mažesnės Šveicarijos gyvenimą. Tautos požiūrio supratimui reikia rakto, kad  prisikastum prie jos gelmių, kūrybinių tautos gijų, vakarų krikščioniškojo tikėjimo įjausmintų šalies piliečių gyvensenos metaforų, nes keturkalbė ir keturtautė Šveicarijos valstybė – išskirtinė kiekvienos tautos savasties branginimu, santarve ir tolerancija. Alpių šalis spinduliuoja didelius dvasinius turtus, todėl jos piliečiai anksti sugebėjo subręsti neutralumo ir nepriklausomybės būviui, kurį tvirtai tebelaiko ir už jokius pinigus jų niekas nesugundys įstoti į korupcijoje besimaudančią Europos Sąjungą. Šveicarų vyriausybė nesileis, kad kas nors jiems įstatymus nuleistų iš viršaus: Šveicarijos piliečiai savo įstatymus priima referendumais.

1990 metais pora dešimčių išeivių dar buvo gyvų. Jie, (kaip ir visi nuo 16-jo amž. iki 1990m. į Šveicariją atvykę lietuviai), nebuvo jokie ekonominiai emigrantai, o politiniai karo pabėgėliai.

Kodėl laisvajame pasaulyje pagyvenę žmonės brangina suvokimą gyventi naujai, kitaip nusiteikia aktyviai veiklai?

Kiekviename žingsnyje jaučiau žymių savo tautiečių pėdsakus. Užtenka tik užversti galvą į kalnų viršūnes ir suskamba Maironio, S. Nėries, B. Sruogos, V. Mykolaičio-Putino posmai… J. Biliūno, J. Savickio, Šatrijos Raganos, S. Gedos kūrinių svoris ir šviesa. Laisvos šalies oro tyrumas ir Alpių kalnai padėjo atsiverti kūrybai, apvalė jų ir Tautos likimo randus.

Šveicarijos niekaip nepavyks sulyginti su kita pasaulio šalimi, nes visi emigrantai, išskyrus tuos, kurie atvyko po 1990 metų, čia atvyko ne ieškoti ekonominės naudos, o semtis mokslo, politinių ir kūrybinių jėgų, todėl lietuvius Šveicarijoje negalima skirstyti į ekonominių emigrantų bangas, kaip Š. ir P. Amerikoje, Kanadoje, Australijoje.

Nesigailiu, kad visą savo kūrybą paskyriau Šveicarijos lietuvių išeivijos istorinės veiklos aprašymams. Lietuvių Tautos piliečiai visą savo gyvenimą paskyrę okupuotos Tėvynės laisvei atgaivinti nusipelnė ypatingo įvertinimo. Jų nuopelnus Tėvynei, didžiulius pasiekimus Vakarų Europos moksliniuose tyrinėjimuose, meno, kultūros ir politikos baruose privalome suverti į vieną brangiausią tautai perlų grandinę.

Atskirai noriu priminti kelias žymias tautiečių asmenybes Antrojo pasaulinio karo nelaimių atblokštas į Šveicariją, nes gerai žinau, kad nė vienas naujasis emigrantas jų vardų niekada neatmins, nepaminės ir nepagerbs, nors jie visi iki mirties buvo neatskiriama Tėvynės Lietuvos dalis.

Kai Vakarų Europoje 1945-05-09 nuaidėjo pergalės saliutai – mes žinojome, kad į okupuotą Tėvynę niekada gyvi negalėsime grįžti, – liūdnai patvirtindavo kiekvienas Šveicarijos išeivis.

Garsus Vakarų Europoje mokslininkas išradėjas, biochemijos mokslų daktaras Alfonsas Kušlys su šventu sielos virpuliu iki mirties prisiminė gimtąsias apylinkes Šiaulių rajone, Voveriškių kaime, kur visa aplinka dvelkė šviežumu, ramybe, o visi keliai ir takeliai, kuriais vakarais liejosi graudžios lietuviškų giesmių ir ilgesingų liaudies dainų melodijos, buvo vinguriuoti, kaip ir visa to krašto ir Lietuvos istorija.

1999 metais rugpjūčio mėnesį Ženevoje Iškeliavo į amžinybę šviesos ir ramybės menininkas, visą gyvenimą svetimoje šalyje ieškojęs DIDŽIOSIOS PASLAPTIES tapytojas skulptorius Gabrielius Stanulis. Savo didžiąją kūrybinę paslaptį jis siekė palikti savo Tautai, kad širdimi ir jausmais prisilietę prie didžiojo kūrėjo darbų pajustų jo Ženevoje sukurtos stebuklingosios paslapties galią… Gyvenimas yra tiek vertas, kiek gali palikti po savęs. Jei didelių turtų neturi – pats brangiausias visad tavyje ir su tavimi – tavo MEILĖ TĖVYNEI. Ypač tada, kai tau likimas lėmė ją „…mylėti iš tolo…“ – prieš mirtį menininkas pasakė savo artimiesiems.

Vakarų Europoje, Amerikoje ir kt. pasaulio šalyse rengusi savo meno paveikslų parodas Juzė Katiliūtė sakydavo: mano atviras pasiskelbimas, kad esu Lietuvos dailininkė, mane stiprino, darė drąsesne, naudingesne Tėvynei prisikelti iš okupacijos. Laisvų šalių žmonės mane apstodavo, klausinėdavo apie Lietuvą, žavėdavosi lietuviškais mano piešinių motyvais, gintarinėmis lietuviškų paveikslų spalvomis…

Apie Lietuvos pasiuntinį Tarptautinės teisės mokslų daktarą Albertą Gerutį, ilgiausiai tarnavusį Tėvynės diplomatijoje, kalba jo pačio knygos, Respublikos užsienio ministerijos archyvai ir mokslininkai, tyrę jo veiklą. Diplomatas, 1933m. Berne apgynęs Tarptautinės teisės doktoratą savo kūriniams sugebėjo suteikti gyvą turinį, pasisemtą iš sunkių emigrantų pergyvenimų, ištikimos tarnystės savo Tėvynei ir vilčių matyti Ją nepriklausomą…

Kai 1999 metų vasarą atsiverčiau ŠLB rūpesčiu į Vilniaus mokslinės bibliotekos Rankraštyno fondus nugabentą A. Geručio archyvą (F-155-332), jame radau ir unikalius, liūdnus mūsų tautiečių gyvenimo aprašymus Šveicarijos pabėgėlių stovyklose 1945 metais… Didžioji dalis A. Geručio dienoraščio aprašymų patalpinta į mano sudarytą „Alpių lietuviai“ knygą, 2005 m. (psl. 75-84).

 Narcizo Prielaidos, kaip akredituoto žurnalisto 30-ties metų kūrybinė patirtis išeivijos laikraštyje „Pasaulio lietuvyje“ atspindėjo visą Vakarų Europos išeivijos  gyvenimą ir veiklą: svarbiausius įvykius, išeivių gyvenimo įvairenybes, lietuviškų studijų savaites, politines konferencijas, kurių turinyje visada atsispindėjo kova už Lietuvos išsilaisvinimą iš okupacijos. Prielaida rašė ir į Anglijoje leidžiamą tikybinės ir tautinės minties žurnalą „Šaltinis“, taip pat  į vietinę šveicarišką spaudą: „Tribūne de Geneve“ (Ženevos tribūna ), „24 Heures“ (24 valandos) ir kitus vietinius prancūziškai kalbančios Šveicarijos laikraščius.

Kai 1993m. žymiam Vakarų Europos veterinarijos mokslų daktarui Vaclovui Dargužui Vilniaus universitetas suteikė Garbės daktaro titulą, VU mokslinės bibliotekos direktorė B. Butkevičienė pabrėžė, kad „V. Dargužo dovana VU-tui senų 16-19 amžiaus žemėlapių ir dokumentų rinkinys, braižytas ir graviruotas žinomose renesanso Europos kartografijos dirbtuvėse yra vertingiausia 20-jo amžiaus dovana VU studentams ir būsimiems mokslininkams“

Apie Alpių šalies žmones ir su jais kartu pusę amžiaus pragyvenusius savo tautiečius – Antrojo pasaulinio karo pabėgėlius- parašiau kelias knygas, užrašiau daug jų atsiminimų, o savo temą noriu užbaigti 1952-02-17 d. teisiškai įkurtos ŠLB kapeliono, žinomo Vakarų Europoje teologijos-filosofijos mokslų daktaro profesoriaus kunigo Jono Juraičio mintimis:

…nors bolševikai mūsų tautą ilgus metus žemino, išniekindami partizanų lavonus ir kapus, išniekindami Katedrą, šv. Kazimiero ir šv. Jono šventyklas, pagal Talmudą: tas žmogus, kuris kitą žmogų viešumoje su pilna sąmone nužemina t.y. žaloja jo identiškumą, tas yra šio nužemintojo galvažudys. 

Kiekvienam mūsų išeiviui Antrojo pasaulinio karo pergalė sukeldavo tik labai liūdnus juodų atspalvių prisiminimus.

Visos citatos paimtos iš rašytojos Janinos Survilaitės LRS leidykloje publikuotų knygų.

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Užsienio lietuviai, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: