Z. Vaišvila. Kovo 11-osios suvokimas (17)

LR AT deputatas Zigmas Vaišvila tribūnoje ), prezidiume iš kairės: Bronislovas Kuzmickas ir Aleksandras Abišala. Vilnius 1990 03 11 | LCVA, A. Sabaliausko nuotr.

1. LR AT deputatas Zigmas Vaišvila tribūnoje ), prezidiume iš kairės: Bronislovas Kuzmickas ir Aleksandras Abišala. Vilnius 1990 03 11 | LCVA, A. Sabaliausko nuotr.

I. 1990 m. kovo 11-oji – Lietuvos valstybės atstatymo diena. Tą dieną už tai balsavo 124 XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos – paskutiniojo okupacinės valdžios aukščiausio Lietuvos TSR valdymo organo – deputatai (1 nuotr.). Apie tai nerašoma vadovėliuose. Geriausiu atveju rašoma, kad tą dieną Lietuvos Nepriklausomybę atkūrė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Ir visur šiais laikais priduriama Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas. Tačiau LR Seimo Teisės aktų registre (e-tar.lt) bent LR Aukščiausiosios Tarybos priimti teisės aktai taip ir vadinosi – Aukščiausiosios Tarybos teisės aktai. Bet paskutinysis XIII-asis Lietuvos valstybės Seimas šiame registre be komentarų pakeitė 1990-1992 m. Aukščiausiosios Tarybos priimtų teisės aktų pavadinimus – nurodė, kad juos priėmė Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas. Atkuriamasis Seimas, kurio nebuvo. Įstatymo kalba tai reiškia teisės aktų klastojimą. Kodėl, kaip ir kada tai įvyko? Koks to tikslas?

II. Pasitinkant Kovo 11-osios trisdešimtmetį, pabandykime atsiminti, kas ištikro tuo metu vyko. Tuomet bus lengviau suvokti gilumines priežastis ir kodėl siekiama perrašyti istoriją. Tai svarbu ir todėl, kad mūsų Atgimimo istorija 1988 – 1991 metais (1992 metai – tai jau kita istorija) yra mūsų kartos ir pats šviesiausias metas, ir netikėčiausias įvykis. Ne tik mano ar šeimos, draugo, bet ir mūsų visų bendras įvykis. Jo pavadinimas – Sąjūdis, Baltijos kelias ir Kovo 11-oji. Nepriklausomybė.

III. Esminis faktorius, lėmęs Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymą 1990 m. kovo 11 d., buvo tai, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės, de-jure nepriklausomos, de-facto buvo Tarybų Sąjungos sudėtinėmis dalimis. Baltijos valstybių aneksijos 1940 m. nepripažinimo politikos teisinis pagrindas – 1928 m. rugpjūčio 27 d. Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės (Paryžiaus paktas arba Briando-Kelloggo paktas) ir su šiuo Paktu susijusi Stimsono doktrina, nuo kurios prasidėjo agresijos pasekmių nepripažinimo politika tarptautinėje teisėje. Šio pakto dalyvėmis buvo beveik visos tuometės pasaulio valstybės (63 šalys, įskaitant ir TSRS bei Lietuvą). Paktu buvo uždrausta agresija tarptautiniuose santykiuose ir įsipareigota visus tarptautinius ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis. Beje, 1933 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos ir TSRS Konvencijos užpuolimui apibrėžti [1] (2 nuotr.) II straipsnio 2. dalyje buvo sutarta, kad užpuolike valstybe bus pripažinta ir ta, kuri pirma „įsibraus ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbusi“. Todėl 1940 m. birželio 15 d. Raudonosios armijos ginkluotas įžengimas į Lietuvą po ultimatumo yra ir pačios Tarybų Sąjungos de-jure pripažintas agresyvaus karo aktas. Iš didžiųjų Vakarų valstybių tik Vokietija ir Švedija santykiuose su TSRS visiškai nesilaikė šio Baltijos valstybių inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principo.

2-1933_07_05_Lietuvos_ir_TSRS_konvencija_užpuolimui_apibrėžti_Page_1

2-1933_07_05_Lietuvos_ir_TSRS_konvencija_užpuolimui_apibrėžti_Page_2

2. 1933 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos ir TSRS Konvencijos užpuolimui apibrėžti | Z. Vaišvilos nuotr.

Šioje vietoje būtina prisiminti, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir Lietuvos žmonių spaudžiama XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba (3 nuotr.) priėmė 1990-02-07 Nutarimą Nr.XI-3650 [2] „Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, kuriame šis aukščiausias Lietuvos TSR okupacinės valdžios valdymo organas teisiškai įvardino, kad Lietuvos valstybė buvo Tarybų Sąjungos okupuota (!) ir priėmė šiuos nutarimus:

  1. Paskelbė, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti.
  2. Pareiškė, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“, grindžiamas Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto.
  3. Pasiūlė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo.
3. Piketas prie LTSR Aukščiausiosios Tarybos (AT) rūmų, kur vyksta vienuoliktojo šaukimo sesija. Piketo dalyvė laiko plakatą su užrašu: „Mes su Vaišvila, Motieka, Bičkausku, Šlicyte, Landsbergiu, Velikoniu ir kt. Sąjūdžio dep.“ Vilnius 1989 12 | LCVA, A. Žižiūno nuotr.

3. Piketas prie LTSR Aukščiausiosios Tarybos (AT) rūmų, kur vyksta vienuoliktojo šaukimo sesija. Piketo dalyvė laiko plakatą su užrašu: „Mes su Vaišvila, Motieka, Bičkausku, Šlicyte, Landsbergiu, Velikoniu ir kt. Sąjūdžio dep.“ Vilnius 1989 12 | LCVA, A. Žižiūno nuotr.

IV. 1988 m. birželio 3 d. gimęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS arba Sąjūdis) (4 nuotr.), Estijos Liaudies Frontas (ELF arba Ravarinne) ir Latvijos Tautos Frontas (LTF) pasirinko taikų kelią, kurį kritikavo Lietuvos Laisvės Lyga (LLL) – dalyvauti okupacinės valdžios valdymo organų rinkimuose. Tai buvo pasiteisinęs, bet rizikingas kelias. Nesėkmės atveju TSRS galėjo paskelbti, kad mes patys ir de-jure įteisinome mūsų buvimą Tarybų Sąjungoje. Kitas kelias buvo jėgos, t.y. ginklo kelias, kurį buvo pasirinkę pokario partizanai.

4. Išrinkti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai iškart po jų išrinkimo Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Mažojoje salėje. Iš kairės: Arūnas Žebriūnas, Virgilijus Čepaitis, Atūras Skučas (arčiau langų), Antanas Buračas, Bronislovas Genzelis, Bronislovas Kuzmickas, Vytautas Bubnys, Saulius Pečiulis, Algimantas Nasvytis, Alvidas Medalinskas, Kazimira Danutė Prunskienė, Vytautas Radžvilas, ne narys Giedrius papinigis, Zigmas Vaišvila, Romualdas Ozolas, Arvydas Juozaitis, Gintaras Songaila, ne nariai Jonas Vaiškūnas ir Daiva Prakopimaitė (dabar Penkauskienė). 1988 m. birželio 3 d. | LCVA, A. Žižiūno nuotr.

4. Išrinkti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai iškart po jų išrinkimo Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Mažojoje salėje. Iš kairės: Arūnas Žebriūnas, Virgilijus Čepaitis, Atūras Skučas (arčiau langų), Antanas Buračas, Bronislovas Genzelis, Bronislovas Kuzmickas, Vytautas Bubnys, Saulius Pečiulis, Algimantas Nasvytis, Alvidas Medalinskas, Kazimira Danutė Prunskienė, Vytautas Radžvilas, ne narys Giedrius papinigis, Zigmas Vaišvila, Romualdas Ozolas, Arvydas Juozaitis, Gintaras Songaila, ne nariai Jonas Vaiškūnas ir Daiva Prakopimaitė (dabar Penkauskienė). 1988 m. birželio 3 d. | LCVA, A. Žižiūno nuotr.

5. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas Vilniaus sporto rūmuose. Suvažiavimo metu išrinkti LPS Seimo nariai scenoje. Vilnius 1988 10 22-23 | LCVA, R. Beliajevienės nuotr.

5. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas Vilniaus sporto rūmuose. Suvažiavimo metu išrinkti LPS Seimo nariai scenoje. Vilnius 1988 10 22-23 | LCVA, R. Beliajevienės nuotr.

Todėl 1988 m. spalio 22–23 d. vykęs LPS Steigiamasis Suvažiavimas (5 nuotr.), išrinkęs 220 narių LPS Seimą, o šis – 35 narių LPS Seimo Tarybą, sprendė esminį klausimą, kokiu keliu atkurti Lietuvos Nepriklausomybę, t.y. dalyvauti okupacinės valdžios parlamento rinkimuose, ar ne? Tam kategoriškai oponavo LLL, teigusi, kad tuo pripažintume okupacinę valdžią. Tačiau Sąjūdis apsisprendė dalyvauti rinkimuose, nes kitas buvo tik prievartos kelias. LPS Steigiamasis Suvažiavimas Rezoliucija Nr. 21 „Dėl rinkimų“ nutarė, kad Sąjūdžio kandidatai dalyvaus rinkimuose: Iki šiol rinkimai mūsų šalyje vykdavo formaliai, neatspindėjo piliečių valios: „deputatai“ iš anksto būdavo parenkami pagal statistinius duomenis ir paklusnumo aukštesniems pareigūnams laipsnį. Todėl Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pasiryžęs padėti piliečiams įgyvendinti jų rinkimines teises… Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis kels savo arba rems tuos kandidatus, kurie yra žinomi viešumo demokratijos ir Suvereniteto šalininkai. Kiekvienas kandidatas į deputatus privalo aiškiai suformuluoti ir apginti savo siekius. [3]

Tokiu būdu Sąjūdis apsisprendė politiškai veikti TSRS – LTSR valdžios sistemoje, kurią Lietuvai primetė okupacinė valdžia ir kuri iki Sąjūdžio veiklos tebuvo formalios valdžios institucijos, formaliai patvirtindavusios vienintelės šioje sistemoje konstituciškai įteisintos komunistų partijos sprendimus. Toks rungimasis su tuometine tarybų valdžia buvo pavojingas, nes pastaroji, turėdama formalius parlamentinės ir realius vienintelės TSRS ir LTSR Konstitucijose įteisintos komunistų partijos valdžios svertus, galėjo perimti iniciatyvą ir formaliai nauja forma įteisinti prievartinį Lietuvos valstybės įtraukimą į TSRS. Pavojingiausias buvo Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų partijos rungimasis 1985–1990 m. kadencijos XI-ojo šaukimo LTSR Aukščiausioje Taryboje. Tačiau žmonių parama ir jų pasitikėjimas Sąjūdžiu 1988–1991 m. ne tik patvirtino šio kelio teisingumą. Dauguma žmonių pasirinko Sąjūdžio pasiūlytą taikų kelią.

V. Pirmoji realų žingsnį į Nepriklausomybę tarybiniais metais žengė Estija, kurioje nuo pat įsisteigimo ELF, skirtingai nuo Lietuvos situacijos, veikė išvien su tuometine Tarybų Estijos valdžia. Įtakojama ELF, Estijos TSR Aukščiausioji Taryba 1988m. lapkričio 16 d. paskelbė Suvereniteto deklaraciją, kuria buvo paskelbtas Estijos suverenitetas ir Estijos TSR įstatymų pranašumas prieš TSRS įstatymus. Tarybų Estijos parlamentas pakeitė ir Estijos TSR Konstituciją, įtvirtinant Estijos visų natūralių resursų Estijos teritorijos ribose priklausomybę valstybei – žemės, vidaus vandenų, miškų, mineralinių iškasenų, pramonės produkcijos, agrokultūros, statybos, valstybinių bankų, transporto, visuomeninių paslaugų ir kt. 1988 m. lapkričio 16 d. minima kaip Estijos nepriklausomybės paskelbimo diena. Vienas pagrindinių politikų rengiant ir sudarant nepriklausomybės aktą buvo Arnold Rüütel. Estijos TSR Aukščiausiosios Tarybos posėdžiui pirmininkavęs Estijos Komunistų partijos (EKP) Centro Komiteto (CK) pirmasis sekretorius Vaino Väljas, savo autoritetu įtikino už deklaraciją balsuoti ir rusakalbius deputatus. ELF programoje buvo numatyta Estijos nepriklausomybę atkurti per 10 metų.

VI. Šią Estijos reakciją išprovokavo prieš tai viešai svarstymui paskelbtos TSRS Konstitucijos pataisos ir papildymai, kuriais buvo siekiama labiau centralizuoti Tarybų Sąjungos valdymą. Rygoje susitikę ELF, LPS ir LTF atstovai dėl to priėmė bendrus dokumentus, paskelbė žmonių parašų prieš šias TSRS Konstitucijos pataisas rinkimą. 1988 m. lapkričio 9 d. Lietuvos televizijos pirmojoje tiesioginėje Sąjūdžio laidoje „Atgimimo banga“ (laidai vadovauti LKP buvo paskyrusi LKP CK spaudos ir TVR sektoriaus vedėją Česlovą Juršėną) buvo paskelbta apie parašų rinkimą. 1988 m. lapkričio 13 d. pirmoji LPS Seimo sesija Estijos pavyzdžiu paruošė Lietuvos TSR Konstitucijos pataisas ir pateikė jas Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai. LPS Seimo taryba ir LKP CK vadovybė sutarė, kad šios pataisos bus priimtos lapkričio 17-18 d. LTSR AT sesijoje. Jau lapkričio 16 d. LPS Seimo tarybos posėdyje laukdami Estijos TSR AT balsavimo rezultatų, sužinojome, kad Lietuvoje jau buvo surinkta 1,6 mln. parašų prieš TSRS Konstitucijos keitimus.

LPS Seimo tarybos nariai gavo kvietimus į šią LTSR AT sesiją. LTSR Konstitucijos papildymas ir pataisos turėjo būti svarstomos lapkričio 18 d. LPS Seimo tarybos narys V. Čepaitis tvirtina[4], kad išvakarėse keli neįvardinti LPS Seimo tarybos nariai buvo susitikę su ką tik iš Maskvos grįžusiu LKP CK pirmuoju sekretoriumi A. Brazausku, LTSR AT Prezidiumo Pirmininku Vytautu Astrausku ir LKP CK sekretoriumi ideologijai Lionginu Šepečiu, kurie greižtai pareikalavo neforsuoti LTSR Konstitucijos keitimo ir suvereniteto deklaracijos priėmimo, kad buvo sutarta, jog Sąjūdžio paruošti įstatymų projektai bus pateikti balsavimui. Šiame siauro rato susitikime nedalyvavau, apie jį nežinojau. Tačiau žinau, kad prieš 10 dienų vykusiame LPS Seimo tarybos ir LKP vadovybės susitikime buvo sutarta, kad priiminėsime Estijos pavyzdžio įstatymus. Tik po daugelio metų 1988 m. lapkričio 18 d. Lietuvos TSR Konstitucija buvo tik papildyta 77(1) straipsniu (Valstybinė Lietuvos TSR kalba yra lietuvių kalba) ir pakeisti 168 straipsnis (Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos valstybinė vėliava yra tautinė vėliava, kurią sudaro audeklas, susidedantis iš trijų lygių horizontalių spalvotų juostų: viršutinės – geltonos, vidurinės – žalios, žemutinės – raudonos. Vėliavos pločio ir ilgio santykis – 1 : 2) bei 169 straipsnis (Lietuvos TSR valstybinis himnas – V. Kudirkos „Tautiška giesmė“). Estijos pavyzdžiu Lietuva tuomet nepasekė. Sąjūdžio Seimo pateiktų įstatymų projektų priėmimą sesijoje užblokavo LKP vadovybė J. V. Paleckio ir A. Brazausko kalbomis. Mat Maskva pareikalavo, kad Tarybų Estija atšauktų savo Konstitucijos pataisas.

Tik po daugelio metų A. Brazauskas viešai išsitarė, kad Vingio parke jis dėl to susitarė su V. Landsbergiu. 2019 m. gegužės 17 d. Kaišiadoryse atsakydamas į Brazauskų namų-muziejaus direktorius Oleandras Lukoševičiaus klausimą Šios Prezidento asmeninės bibliotekos knygos yra kaip nebylūs liudininkai, rodantys, kad Jūs tarpusavyje tikrai bendravot ir bendradarbiavot labai normaliai., tai patvirtino ir Vytautas Landsbergis [5]: Na, buvo tokių… Ir kai mes išeidavom su Brazausku į Vingio parką pasivaikščioti ir aptarti, kaip darysim, ką darysim. Ką mes darysim, ką jie darys. Tai 1988 ir 1989 m. Tai mes tada su Brazausku pasikalbėdavom atvirai: ką Sąjūdis planuoja daryt, kokiu keliu eiti. … Tai reikėjo ir turėti tokių kontaktų. Arba vaikščioti į Centro Komitetą ir derinti, taip sakant, politiką. (6 nuotr.). Mūsų visų bėda, kad viena sutardavome Sąjūdžio rate ar Sąjūdžio iniciatyvinės/LPS Seimo tarybos narių susitikime, o kitką, pasirodo, paslapčia nuo mūsų visų V. Landsbergis sutardavo su A. Brazausku.

6. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmoji sesija (LTSR Aukščiausiosios Tarybos dvyliktojo šaukimo pirmoji sesija). Deputatai iš kairės: Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas. Vilnius 1990 03 | LCVA, A. Sabaliausko nuotr.

6. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmoji sesija (LTSR Aukščiausiosios Tarybos dvyliktojo šaukimo pirmoji sesija). Deputatai iš kairės: Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas. Vilnius 1990 03 | LCVA, A. Sabaliausko nuotr.

Po 1988 m. lapkričio 18 d. įvykių, kuriuos Lietuvos žmonės ir Sąjūdis vertino kaip Estijos išdavimą, ir įvyko Vytauto Petkevičiaus, besąlygiškai reikalavusio, kad Sąjūdis klausytų A. Brazausko, konfliktas, kurio pasekoje po ilgų kasdienių posėdžiavimų ir mūsų derybų su V. Petkevičiumi jo bute, atviro Sąjūdžio ir LKP konflikto LPS Seimo taryba 1988 m. lapkričio 20 d. priėmė „Moralinės Nepriklausomybės Pareiškimą“ (Sąjūdis skelbia moralinę Lietuvos nepriklausomybę. Mes tvirtiname, kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausios jos Teisės. Tik Lietuva gali priimti ir vykdyti savo įstatymus). Valdžia ne tik nutraukė „Atgimimo bangą“ televizijoje, į ją pakvietusi tik du LPS Seimo tarybos narius (V. Petkevičių ir Vaclovą Daunorą), bet ir sustabdė „Atgimimo“ savaitraščio spausdinimą. Po netikėto 1988 m. lapkričio 24 d. Leonido Kapeliušno straipsnio „Izvestijose“ (iki tol šis TSRS AT ir Ministrų Tarybos dienraštis buvo santykinai tolerantiškas Sąjūdžio atžvilgiu) apie „Landsbegio komandą“ LPS Seimo taryba, pažeisdama įstatus, apsisprendė pusmečiui išrinkti LPS Seimo tarybos pirmininką. 1988 m. lapkričio 25 d. juo tapo Vytautas Landsbergis [6]. Po pusmečio jį pakeisti turėjo Romualdas Ozolas.

Šis Sąjūdžio ir LKP konfliktas dėl Lietuvos TSR Konstitucijos pataisų dėl suvereninteto nepriėmimo ne tik nutraukė Sąjūdžio ir LKP „medaus“ mėnesį, prasidėjusį Sąjūdžio Steigiamajame Suvažiavime, bet ir nulėmė ir skirtingą Lietuvos nei Estijos kelią į Nepriklausomybę. Estijos liaudies frontas ir komunistų partija ėjo drauge. Lietuvos komunistų partijos ir Sąjūdžio santykiai ir toliau bangavo.

VII. 1988 m. lapkričio 23 d. drauge su Virgilijumi Čepaičiu ir Juliumi Juzeliūnu nuvykome į Rygą. Latvijos TSR Aukščiausioji Taryba svarstė, tačiau taip pat nepriėmė Estijos pavyzdžio Latvijos TSR Konstitucijos pataisų, kurias pateikė LTF Dūma. Šių įvykių įtampą ir atmosferą apibūdina poeto Imanto Ziedonio žodžiai šioje AT sesijoje: Nepriimdami Deklaracijos dėl suvereniteto, pasirašėme sau mirties nuosprendį. Tokiu būdu ir Latvija 1988 m. nepasuko Estijos keliu.

VIII. Pirmieji šio taikaus, tačiau rizikingo kelio įgyvendinimo žingsniai Lietuvoje buvo žengti 1989 m. sausio 15 d. XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT deputatų papildomuose rinkimuose. Įvykių raida patvirtino šio rizikingo sprendimo ir sudėtingumą, ir teisingumą. Du LPS Seimo tarybos nariai laimėjo 1989 m. sausio 15 d. rinkimuose: Kazimieras Motieka Raseinių raj. Viduklės rinkiminėje apygardoje Nr.259 įveikė Raseinių ligoninės vyr. gydytoją Kazį Gelubauską ir Viduklės paukštininkystės tarybinio ūkio direktorių Stasį Liatuką [7], Zigmas Vaišvila Šiaulių miesto Žemaitės rinkiminėje apygardoje Nr.109 (7 nuotr.) įveikė LKP Šiaulių miesto komiteto pirmąjį sekretorių Vaclovą Volkovą (62,1% prieš 15,7% visų rinkėjų balsų) [8].

7. 1989-01-15 rinkimų į laisvas XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT deputatų vietas plakatai spausdinti Šiaulių „Titnago“ spaustuvėje | R. ir Z. Vaišvilų asmeninio archyvo nuotr.

7. 1989-01-15 rinkimų į laisvas XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT deputatų vietas plakatai spausdinti Šiaulių „Titnago“ spaustuvėje | R. ir Z. Vaišvilų asmeninio archyvo nuotr.

Tai buvo pirmieji tikrai vykę rinkimai Tarybų Lietuvoje, kurie parodė, kad lengva šiame kelyje nebus. Net LPS Seimo tarybos pirmininkui V. Landsbergiui nepavyko nurungti mažai žinomus konkurentus tiek 1989 m. sausio 15 d. rinkimuose, tiek pakartotiniuose rinkimuose 1989 m. vasario 26 d. Trakų rajono Vievio rinkiminės apygardoje Nr. 318, 1989 m. birželio 25 d. Šiaulių miesto Pirmūnų rinkiminės apygardoje Nr.116 vykusiuose rinkimuose 46,7% balsų surinkusiam LPS Šiaulių miesto tarybos kandidatui Šiaulių „Nuklono“ gamyklos skyriaus viršininkui Lietuvos Žaliųjų judėjimo nariui Algimantui Sėjūnui ir 11,3% balsų surinkusiam „Vairo“ dviračių ir variklių gamyklos vyr. inžinieriui Audriui Tručinskui [9].

Ruošdamas 2020-01-30 d. Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje atidarytą parodą „Nr.21“, aptikau, kad Lietuvos Vyriausioji Rinkimų komisija ar Aukščiausioji Taryba nėra perdavusios Lietuvos centriniam valstybės archyvui 1989 m. sausio 15 d. ir vasario 26 d. Trakų rajono Vievio rinkiminės apygardos Nr. 318 dokumentų bei 1989 m. birželio 25 d. Šiaulių miesto Pirmūnų rinkiminės apygardos Nr.116 dokumentų. Atgimimo istorija perrašinėjama ar nutylima ir tokiu būdu.

Sąjūdžiui nutarus dalyvauti minėtuose 1989 m. sausio 15 d. rinkimuose, 1988 m. lapkričio 13 d. LPS Seimas juose dalyvauti pasiūlė daugiausia LPS Seimo narių balsų surinkusiems Sąjūdžio lyderiams: V. Landsbergiui – 178 balsai, A. Juozaičiui – 144 balsai, Z. Vaišvilai – 133 balsai, R. Ozolui – 123 balsai, V. Petkevičiui – 120 balsų, K. Motiekai – 94 balsai. A. Juozaitis atsisakė dalyvauti rinkimuose, V. Petkevičius nusprendė būti LKP pusėje ir konkuruoti su Sąjūdžiu [10].

8. I-ajame TSRS liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje Kremliuje. Pietų petraukos metu tariasi TSRS liaudies deputatai iš Lietuvos Zigmas Vaišvila, Vytautas Čepas, Vytautas Kudarauskas, Kazimieras Antanavičius, Vytautas Landsbergis ir Mečys Laurinkus. 1989 m. gegužės pabaiga- birželio pradžia. Nuotraukos autorius nežinomas | R. ir Z. Vaišvilų asmeninio archyvo nuotr.

8. I-ajame TSRS liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje Kremliuje. Pietų petraukos metu tariasi TSRS liaudies deputatai iš Lietuvos Zigmas Vaišvila, Vytautas Čepas, Vytautas Kudarauskas, Kazimieras Antanavičius, Vytautas Landsbergis ir Mečys Laurinkus. 1989 m. gegužės pabaiga- birželio pradžia. Nuotraukos autorius nežinomas | R. ir Z. Vaišvilų asmeninio archyvo nuotr.

IX. Pasirėmus 1989 m. sausio 15 d. rinkimų patirtimi Sąjūdis apsisprendė dalyvauti ir kituose istoriniuose 1989 m. kovo 26 d. vykusiuose TSRS liaudies deputatų rinkimuose. Po sėkmingos Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSRS liaudies deputatų veiklos TSRS liaudies deputatų suvažiavimuose (8 nuotr.), kurią vainikavo 1989 m. gruodyje II-ojo TSRS liaudies deputatų suvažiavimo priimtas nutarimas dėl 1939 m. Molotovo-Ribentropo slaptųjų protokolų pripažinimo negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento, Sąjūdis be dvejonių apsisprendė dalyvauti ir 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Sąjūdžio remiamus kandidatus patvirtino Sąjūdžio delegatai 1990 m. vasario 3 d. Vilniaus sporto rūmuose vykusioje rinkiminėje konferencijoje „Lietuvos kelias“.

1990 m. kovo 11 d. XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, kaip Sąjūdžio atstovą išrinkome Lietuvos konservatorijos profesorių Vytautą Landsbergį [11], patvirtinome Deklaraciją dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų (dėl 1990-02-24 rinkimuose rinkėjų suteiktų įgaliojimų ir mandato atstatyti valstybę) [12], pakeitėme valstybės pavadinimą (iš Lietuvos TSR į Lietuvos Respubliką) ir herbą (Lietuvos TSR herbą – į Juozo Zikaro sukurtą Vytį) [13]. Ir tik po to dokumentu Nr.I-12 priėmėme pakeisto pavadinimo valstybės – Lietuvos Respublikos – Aukščiausiosios Tarybos AKTĄ dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo [14].

X. Paaiškėjo ir esminiai Lietuvos TSR, Estijos TSR ir Latvijos TSR pasirinktų Nepriklausomybės atkūrimo kelių skirtumai. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos AKTAS dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo buvo pirmasis ir vienintelis 1990 m. priimtas teisės aktas, kuriuo vieninteliu buvo paskelbta valstybės nepriklausomybė nuo Tarybų Sąjungos. Todėl Maskvos dėmesys Lietuvai ir buvo didžiausias. Tiesa, 1989 m. gegužės 18 d. sušauktoje sesijoje XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Taryba, kuri tik tą dieną pripažino Sąjūdžio kandidatų, išrinktų šio parlamento deputatais 1989-01-15 d. ir 1989-02-26 d. (K. Motiekos, R. Ozolo ir Z. Vaišvilos), įgaliojimus [15], priėmė Estijos pavyzdžio Lietuvos TSR Konstitucijos pakeitimus dėl Lietuvos TSR suvereniteto [16] (9-10 nuotr.).

9. LTSR AT deputato Zigmo Vaišvilos pažymėjimas | Asmeninė nuotr.

9. LTSR AT deputato Zigmo Vaišvilos pažymėjimas | Asmeninė nuotr.

10. Prie LTSR Aukščiausiosios Tarybos (LTSR AT) surengtas piketas dėl Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) siūlytų Konstitucijos pakeitimų priėmimo. Piketo dalyviai laiko plakatus su užrašais: „Konstitucijos straipsnių pataisos – pirmas žingsnis į Lietuvos suverenitetą!“, „Dėkojame deputatams už LTSR Konstitucijos 11, 31, 37, 70 straipsnių priėmimą“. Vilnius 1989 05 18 | LCVA, A. Žižiūno nuotr.

10. Prie LTSR Aukščiausiosios Tarybos (LTSR AT) surengtas piketas dėl Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) siūlytų Konstitucijos pakeitimų priėmimo. Piketo dalyviai laiko plakatus su užrašais: „Konstitucijos straipsnių pataisos – pirmas žingsnis į Lietuvos suverenitetą!“, „Dėkojame deputatams už LTSR Konstitucijos 11, 31, 37, 70 straipsnių priėmimą“. Vilnius 1989 05 18 | LCVA, A. Žižiūno nuotr.

Šis Tarybų Lietuvos parlamentas pradėjo priiminėti sprendimus dėl TSRS teisės aktų pripažinimo ar nepripažinimo Lietuvoje, registruodavo šiuos faktus specialiame registre. Šis parlamentas priėmė ir kitus labais svarbius ir mūsų gyvenimą tebeįtakojančius įstatymus (visų pirma, dėl Lietuvos TSR pilietybės, daugpartinės sistemos sukūrimo [17], rinkimų, referendumo, valstiečių ūkio, Lietuvos banko, pradėjo teisės reformą, kt.). Tai vyko šiais laikais neįsivaizduojamoje Lietuvos akistatoje su Europos Sąjungos teisės aktais. Tai buvo įmanoma ir pagrįsta Sąjūdžio ir, svarbiausia, aktyvios ir susitelkusios Tautos reikalavimais bei parama. Po Demokratų partijos pradėto ir Sąjūdžio tęsto parašų rinkimo dėl pirmojo referendumo Tarybų Lietuvoje paskelbimo, protesto akcijų ir įvairių peripetijų 1990 m. sausio 15 d. buvo priimtas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr.XI-3582[18], kuriuo iš 1990-02-24 d. rinkimų į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą ir 1990-03-24 d. rinkimų į vietines deputatų tarybas dalyvių buvo pašalinti Lietuvoje dislokuotų TSRS Ginkluotųjų pajėgų kariškiai.

11. Prie LTSR Aukščiausiosios Tarybos (LTSR AT) rūmų susirinkę žmonės po LTSR Konstitucijos pakeitimų priėmimo (LTSR AT deklaracija „Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą“). Milicininkai. Vilnius 1989 05 18 | LCVA, A. Žižiūno nuotr.

11. Prie LTSR Aukščiausiosios Tarybos (LTSR AT) rūmų susirinkę žmonės po LTSR Konstitucijos pakeitimų priėmimo (LTSR AT deklaracija „Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą“). Milicininkai. Vilnius 1989 05 18 | LCVA, A. Žižiūno nuotr.

Po minėtų 1989-05-18 d. Lietuvos TSR Konstitucijos pataisų priėmimo (11 nuotr.) buvo priimta ir LTSR Aukščiausiosios Tarybos Deklaracija Nr.XI-2958 [19] „Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą“. Joje nurodoma, kad Lietuva 1918 m. atkūrė savo valstybingumą, kurį patvirtino ir Tarybų Rusija 1920 m. sutartimi, kuri nedenonsuota, tačiau 1940 m. Vokietijos-TSRS 1939 m. pakto ir papildomų slaptųjų protokolų pagrindu suvereni Lietuvos valstybė buvo prievarta neteisėtai prijungta prie TSRS. Tačiau net po šių esminių nutarimų ir Lietuvos TSR Konstitucijos pakeitimų šis formalus 350 deputatų, kuriuos tikruose rinkimuose rinkti pradėjome tik 1989-01-15 d., parlamentas Nepriklausomybės atkūrimo nepaskelbė. Gal ir gerai, nes daugumą jų formaliuose rinkimuose ir nebuvo įsipareigoję rinkėjams tai padaryti.

XI. Tuo tarpu Estijos TSR Aukščiausioji Taryba, veikdama drauge su Estijos liaudies frontu, 1988–1990 vieną po kito priiminėjo Estijos valstybinį suverenitetą įtvirtinančius nutarimus. 1990 m. vasario 2 d. Estijos TSR visų lygių deputatai priėmė sprendimą atkurti Estijos nepriklausomybę remiantis teisinio perimamumo principu. Lietuvos Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto atitikmenį dėl Nepriklausomybės atstatymo Estijos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė tik aiškėjant pučo Maskvoje likimui – 1991 m. rugpjūčio 20 d. Tad Estija švenčia tris Nepriklausomybės dienas: 1918 m. vasario 24 d., 1988 m. lapkričio 16 d. ir 1991 m. rugpjūčio 20 d.

XII. Latvijos nepriklausomybės atkūrimas Atgimimo metais vyko panašiau į Lietuvos scenarijų. Ne tik dėl to, kad Latvijos TSR Aukščiausios Tarybos Teisės skyriaus vadovas mūsų 1990-1992 m. Aukščiausioje Taryboje ilgai prabuvo komandiruotėje, akylai stebdėdamas mūsų patirtį, bet ir dėl to, kad Latvijai dėl jos nacionalinės sudėties tai padaryti buvo sunkiausia. Latvijos TSR Aukčiausioji Taryba 1990 m.gegužės 4 d. paskelbė Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją (latv. Deklarācija Par Latvijas Republikas neatkarības atjaunošanu), kuria buvo pradėtas pereinamasis laikotarpis. Šia Deklaracija buvo paskelbta, kad Latvija nuo TSRS aneksijos 1940 m. išliko de jure nepriklausoma valstybė, kad sprendimą dėl 1940 m. neteisėto Latvijos įjungimo į Tarybų Sąjungą lėmė slaptas Molotovo-Ribentropo paktas, kad Latvijos TSR įstatymai galioja laikinai iki Latvijos Respublikos 1922 m. Konstitucijos veikimo atkūrimo, kad iš valstybės pavadinimo išbraukiami žodžiai Tarybų Socialistinė, kad susigrąžinamas himnas, herbas, vėliava. Santykiai su TSRS buvo planuojami remiantis 1920 m. Rygos taikos sutartimi.

Lietuvos Kovo 11-osios Akto atitikmenį dėl Nepriklausomybės atstatymo Latvijos Respublikos Aukščiausioji Taryba taip pat priėmė tik aiškėjant pučo Maskvoje likimui – 1991 m. rugpjūčio 21 d. Tad Latvija švenčia šias Nepriklausomybės dienas: 1918 m. lapkričio 18 d. ir 1990 m. gegužės 4 d.

XIII. Lietuva švenčia dvi Nepriklausomybės dienas: 1918 m. vasario 16 d. ir 1990 m. kovo 11 d. Mes, XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai, priėmę Kovo 11-osios Aktą, nepriėmėme įstatymo dėl 1990 m. kovo 11 d. paskelbimo švente. Mūsų priimtame 1990-10-25 d. LR įstatyme Nr. I-712 [20] „Lietuvos Respublikos švenčių dienų įstatymas“ valstybės šventėmis paskelbėme Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną; sausio 1-ąją – Naujųjų metų dieną; sekmadienį ir pirmadienį – krikščionių Velykas (pagal vakarietiškąją tradiciją); pirmąjį gegužės sekmadienį – Motinos dieną; liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo–Valstybės dieną; lapkričio 1-ąją – Visų Šventųjų ir mirusiųjų minėjimo (Vėlinių) dieną; gruodžio 25-ąją ir 26-ąją – Šventas Kalėdas. Tik pirmasis atstatytos valstybės LR Seimas 1996-04-17 d. priėmė LR Įstatymo „Dėl švenčių dienų“ papildymo įstatymą Nr.I-1291, kuriuo papildė švenčių dienų sąrašą Kovo 11-ąja – Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo diena ir gegužės 1-ąją – Tarptautine darbo diena. Signataro sąvoka atsirado tik 2003 m. spalio 16 d., devintajam atkurtos valstybės Seimui priėmus LR įstatymą Nr.IX Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signatarų statuso įstatymas Nr. IX-1789, kurį paskelbė jį pasirašęs Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas.

XIV. Kadangi TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijose tarybinėms respublikoms buvo suteikta teisė išstoti iš Tarybų Sąjungos be jokio reglamentavimo, tačiau dėl to, kad nebūtų pažeistas Lietuvos inkorporavimo į TSRS 1940 m. nepripažinimo principas, Kovo 11-osios Akte formaliai šia tarybinių Konstitucijų suteikiama teise nesinaudota. Galima pasakyti, kad pasinaudota nutylėjimo būdu. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė valstybingumą XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Aktu, prieš pat jo priėmimą ne tik pakeitus valstybės pavadinimą į Lietuvos Respubliką, bet ir valstybės tęstinumui užtikrinti po Nepriklausomybės Akto priėmus dar ir LR įstatymą Nr.I-13 „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ [21]. Šiuo įstatymu jau Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 7 d. nutarimą „Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, konstatuodama, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus, siekdama atstatyti pažeistas tautos ir Lietuvos valstybės suverenines teises, nutarė:

  1. Nutraukti 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) galiojimą.
  2. Nutraukti 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje.
  3. Atnaujinti 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės Kontrolės statusą, galiojimą.
  4. Nustatyti, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų.

Tam, kad galima būtų gyventi pagal tuometinio gyvenimo realybes, tą pačią dieną buvo priimtas Sąjūdžo deputatų per keletą dienų po 1990-02-24 d. rinkimų paruoštas LR Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ [22]. Šiuo konstituciniu įstatymu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į būtinumą suderinti atstatytos 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos nuostatas su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais:

  1. Sustabdė 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą.
  2. Patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą.
  3. Nustatė, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.
  4. Nustatė, kad šis įstatymas įsigalioja nuo jo priėmimo momento.

Šis paruoštas ir dar paskutiniąją naktį prieš priėmimą redaguotas įstatymų paketas buvo priimtas tik po to, kai naktį apie 1.30 val. iš 1990 m. kovo 10 d. į kovo 11 d. dėl to apsisprendė Sąjūdžio kandidatas į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkus Vytautas Landsbergis po jo telefoninio pokalbio su ilgamečiu Lietuvos ambasadoriumi JAV Stasiu Lozoraičiu. St. Lozoraitis, zondavęs galimą Vašingtono reakciją į Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą, pasakė paprastai: „Mes nesuprantame jūsų delsimo“. Kitą dieną 1990 m. kovo 12 d. Maskvoje pradėjo dirbti neeilinis III TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kurio darbotvarkėje buvo ne tik TSRS Prezidento rinkimai, bet ir TSRS įstatymo dėl išstojimo iš Tarybų Sąjungos priėmimas. Nors šio įstatymo projektą turėjome ir nesunku buvo suprasti, kad šis įstatymas, jau numatantis ne tik mūsų valią dėl išstojimo iš TSRS, bus priimtas, tačiau tenka prisipažinti, kad Nepriklausomybės atstatymo dokumentus priiminėti prieš minnėtą St. Lozoraičio pokalbį su V. Landsbergiu vienareikšmiškai apsisprendę buvome gal tik 8-10 Sąjūdžio deputatų. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo (dabar – Seimo Konstitucijos) salėje sąjūdiečiai spaudėme V. Landsbergį apsispręsti ir nedelsti. Po vidurnakčio įvyko V. Landsbergio pokalbis su St. Lozoraičiu. Prieš tai, ir mums nežinant, St. Lozoraičiui paskambino K. Moteika ir paprašė jo įtikinti V. Landsbergį. Po pokalbio su St. Lozoraičiu V. Landsbergis grįžo į Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo salę, ir jo veidas be žodžių rodė ir jo apsisprendimą.

XV. Tiesos troškulys ir pasitikėjimas žmonėmis, nuoširdumas ir atvirumas buvo Lietuvos Atgimimo pagrindas. Manau, kad dabartinė Lietuvos valdžia, beatodairiškai iš tautos atminties trinanti taip vadinamą „sovietmetį“, bijo istorinės tiesos – tuo metu buvome susitelkusi tauta, žinojusi, ko nori, buvome tikra ir stipri jėga. Jėga, kuri veikdama drauge su Sąjūdžiu, privertė ir tuometinę aukščiausiąją Tarybų Lietuvos okupacinę valdžią – XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą (turėjusią iki 350 deputatų, iš kurių tik keletas buvo Sąjūdžio iškelti ir išrinkti 1989 m. papildomuose rinkimuose) ir XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą (joje dirbo 141 deputatas) priimti istorinius sprendimus, kuriuos šiandien norima ištrinti iš mūsų istorinės atminties.

Tuo tarpu mūsų, Lietuvos, Latvijos ir Estijos, patirtys yra unikalios – mūsų, latvių ir estų tautos Atgimimo metais (1988-1991) sugebėjo susitelkti ir atkurti mūsų valstybių nepriklausomybes taikiai, privertusios tai padaryti šių šalių okupacinės valdžios aukščiausius valdymo organus (parlamentus). Mūsų nepriklausomybes Tarybų Sąjunga atėmė 1940 m. karine jėga. Nepriklausomybė tokiu būdu buvo atstatoma visose trijose tuomet vadintose Pabaltijo tarybinėse socialistinėse respublikose, derinant, kiek tai buvo įmanoma, Estijos Liaudies Fronto, Latvijos Tautos Fronto ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiksmus, sugebėjus pakelti šias tautas taikiam ir unikaliam žygiui. 1989 m. rugpjūčio 23 d. įvykęs mums patiems netikėtas Baltijos kelias buvo to bendro susitelkimo viršūnė (12 nuotr.). Kiekvienas buvęs jame žinojo, kad jis būtinai ten turi būti tą dieną ir tą valandą. Be jokių įkalbinėjimų.

Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje 1988-1991 m. šių šalių nepriklausomybių neatstatinėjo niekas kitas. Tik Lietuvoje 1996 metais vienas asmuo – Vytautas Landsbergis – sugalvojo paskelbti, kad buvo kitaip, t.y. kad Lietuvos Nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d. atkūrė mistinis niekada neegzistavęs Atkuriamasis Seimas. Seimo narys V. Landsbergis antrajam po 1990 m. atstatytos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės išrinktam LR Seimui, kuriame Tėvynės sąjungos – Lietuvos konservatorių ir Lietuvos Krikščionių demokratų partijos koalicija laimėjo konstitucinę, pateikė 1996 m. lapkričio 27 d. projektą, kurį jau kitą dieną LR Seimas patvirtino ir kurį V. Landsbergis jau kaip Seimo Pirmininkas pasirašė – LR Seimo 1996 m. lapkričio 28 d. Deklaraciją Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo (be numerio) [23]. Šia Deklaracija LR Seimas:

– atsižvelgdamas į tai, kad nepriklausomoje Lietuvoje visos šalies piliečių rinktų atstovų susirinkimas vadinamas istoriniu Seimo vardu;

– remdamasis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Aktu dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo ir Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. spalio 29 d. Aktu dėl atkuriamo Lietuvos Respublikos Seimo;

– pripažindamas, kad 1940–1990 m. okupacijų ir pasipriešinimo laikotarpio pabaigoje, išsivadavimo aušroje, Tautos demokratiškai išrinkta ir jos suverenią valią reiškusi Aukščiausioji Taryba, atkūrusi ir apgynusi nepriklausomą Lietuvos valstybę, iš tikrųjų įvykdė atkuriamojo Seimo uždavinius;

nusprendė ir paskelbė, kad 1990–1992 m. dirbusi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba vadinama: Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas.

Panašu, kad už šią Deklaraciją balsavę Lietuvos Seimo nariai neatidžiai perskaitė ją ir nesusipažino su joje minimais dokumentais, kad už ją balsavo, nes ją pateikė V. Landsbergis. Ši Deklaracija – tai ne tik istorijos klastojimas, bet ir tikrovės neatitinkantys teiginiai, klaida po klaidos:

  1. Dėl argumento, kad „nepriklausomoje Lietuvoje visos šalies piliečių rinktų atstovų susirinkimas vadinamas istoriniu Seimo vardu“ – V. Landsbergis ir LR Seimo nariai pamiršo, kad 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose (antras turas – skirtingose apygardose vyko 1990 m. kovo 8 d., 9 d. ir 10 d.) ne tik rinkome XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, bet ir šie rinkimai vyko iki 1990 m. kovo 11 d., t.y. tuo metu, kada Lietuva dar nebuvo nepriklausoma, o buvo okupuota. Be to, šių rinkimų metu Lietuvoje tebebuvo okupacinės TSRS Ginkluotosios pajėgos, kurios tuomet dar nemąstė apie išėjimą iš Lietuvos.
  2. Dėl argumento, kad remiamasi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Aktu dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo – V. Landsbergis ir LR Seimo nariai pamiršo, kad šį Aktą priėmėme dar okupuotoje Lietuvoje, o po to pirmieji Lietuvos parlamento (Seimo) rinkimai įvyko tik 1992 m. spalio 25 dieną, kada mūsų Tauta referendume priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją.
  3. Nepagrįstas rėmimasis ir LR Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. spalio 29 d. Aktu dėl atkuriamo Lietuvos Respublikos Seimo Nr. I-3022 [24]. Šis Aktas tik nurodo, kad 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos piliečiai priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją, kad Lietuvos Respublikos parlamentas pagal šią Konstituciją atgauna savo tikrąjį vardą – Seimas, kad 1992 m. spalio 25 d. išrinktas Lietuvos Respublikos Seimas yra ankstesnių nepriklausomos Lietuvos Respublikos Seimų ir 1990 m. išrinktos Aukščiausiosios Tarybos, pagal Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą 1990–1992 m. turėjusios šį sąlyginį vardą, teisių ir tradicijų tęsėjas. Tad šiame Akte nėra net užuominos apie 1990–1992 m. veikusios Aukščiausiosios Tarybos kitokį statusą, nei jis buvo, nei pavadinimo keitimą.

Be to, LTSR Aukščiausiųjų Tarybų priimti teisės aktai buvo numeruojami pagal jų šaukimo numerius. Pvz. XI-ojo šaukimo Aukščiausiosios Tarybos priimti teisės aktai sunumeruoti Nr.XI-xxx. XII-ojo šaukimo LTSR Aukščiausiosios Tarybos, 1990-03-11 d. pakeitusios valstybės pavadinimą, teisės aktai buvo pradėti numeruoti nuo pirmojo numerio Nr.I-xxx. 1992-10-25 d. po Nepriklausomybės atstatymo išrinktas pirmasis LR Seimas priimtus teisės aktai numeravo taip pat nuo pirmojo numerio Nr.I-xxx. Tuo tarpu V. Landsbergio vadovaujamas antrasis po Nepriklausomybės atstatymo 1996 m. išrinktas LR Seimas priimtus teisės aktus numeravo nuo numerio Nr.VIII-xxx, t.y. numeracijon įskaitė ir tarpukario Lietuvos Seimus. Tik nepasiryžo dar ir pakeisti jų priimtų teisės aktų numerius. Numeravimo sistema liko tarybinė, tik pernumeruota. Ko tik nepadarysi dėl… Beje, LR Seimo 1996 m. lapkričio 28 d. Deklaracijai Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo [25] joks teisės akto numeris nesuteiktas. Kodėl?

Kitų argumentų V. Landsbergio Deklaracijos projekte, kuriam 1996 m. lapkričio 28 d. pritarė LR Seimas, nėra. Todėl nebuvo ir nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo okupacijos metu išrinktą Lietuvos parlamentą vadinti laisvoje valstybėje renkamu Seimu ir klastoti įspūdingą ir dvasiškai pakilią mūsų Atgimimo istoriją, kurios unikalumu turime didžiuotis, bet ne perrašinėti ją.

Tai patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002-06-19 nutarimu byloje Nr.29/2000 [26], nagrinėjęs klausimą dėl Respublikos Prezidento pensijos mokėjimo 1990 -1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos buvusiam Pirmininkui Vytautui Landsbergiui ir išaiškinęs, kad tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nenumatė valstybės vadovo pareigybių, kad teisiškai bei istoriškai jokio Lietuvos Atkuriamojo Seimo tuo metu nebuvo. Autoriaus nuomone, turime didžiuotis unikalia Lietuvos patirtimi – Tautos priversta okupacinė valdžia 1990 m. kovo 11 d. atstatė Lietuvos valstybės Nepriklausomybę.

XVI. Šis straipsnis nėra V. Landsbergio asmens vertinimas, bet svarbių faktų, kuriuos norima ištrinti iš mūsų Tautos atminties, priminimas. Po 1988 m. lapkričio 24 d. po „Izvestijose“ paskelbto L. Kapeliušno straipsnio LPS Seimo taryba tą pačią dieną posėdžiavo kinematografininkų patalpose Žvėryne. Skirstantis po posėdžio Vitas Tomkus manęs paklausė, ar nereikėtų rinkti LPS Seimo tarybos pirmininko? Iki tol tiek LPS inciatyvinėje grupėje, tiek LPS Seimo taryboje apie vadovą net negalvojome. Savaime buvo aišku, kad vieną užspauti lengviau nei 35 narius. Vitui atsakiau, kad gal ir taip, bet kad nematau, ką rinkti. Pamastęs V. Tomkus manęs paklausė: gal Landsbergį? Gal? Taip ir įvyko 1988 m. lapkričio 25 d. LPS Seimo tarybos posėdyje, kuriame, beje, rinkti pirmininku V. Landsbergį pasiūlė Algimantas Čekuolis (12 nuotr.). Ramiai ir be emocijų mąstant, tuo metu nemačiau jam lygių oponentų – V. Landsbergis sugebėdavo ginčiuose ne tik apibendrinti nuomonę, bet ir rasti kompromisus. Tai jam pavykdavo dažniausiai.

12. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) Seimo Tarybos posėdis Rašytojų sąjungoje. Kairėje stalo pusėje sėdi Vytautas Landsbergis ir Kazimieras Antanavičius; dešinėje stalo pusėje (iš dešinės): 1 – Emanuelis Zingeris, 2 – Kazimieras Uoka, 3 – Raimundas Rajeckas, 5 – Zigmas Vaišvila, 6 - Vytautas Radžvilas, 7 – Arūnas Žebriūnas (stovi), 8 – Justinas Marcinkevičius, 9 – Julius Juzeliūnas, 10 – Vytautas Bubnys, 11 – Mečys Laurinkus. Vilnius1988 11 | LCVA, A. Žižiūno nuotr.

12. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) Seimo Tarybos posėdis Rašytojų sąjungoje. Kairėje stalo pusėje sėdi Vytautas Landsbergis ir Kazimieras Antanavičius; dešinėje stalo pusėje (iš dešinės): 1 – Emanuelis Zingeris, 2 – Kazimieras Uoka, 3 – Raimundas Rajeckas, 5 – Zigmas Vaišvila, 6 – Vytautas Radžvilas, 7 – Arūnas Žebriūnas (stovi), 8 – Justinas Marcinkevičius, 9 – Julius Juzeliūnas, 10 – Vytautas Bubnys, 11 – Mečys Laurinkus. Vilnius1988 11 | LCVA, A. Žižiūno nuotr.

Tačiau V. Landsbergis labai pasikeitė iškart po jo, kaip Sąjūdžio kandidato, išrinkimo 1990 m. kovo 11 d. XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku. Būdamas netoliese ir matydamas jo veiklą iš arčiau daugiau kaip pusantrų metų, tai pajutau iškart. Tačiau įvykis vijo įvykį, ir V. Landsbergis pademonstravo visapusišką politiko meistriškumą – ir nuojautą, ir gebėjimą mobizuotis, bet ir intrigas, kerštingumą. Todėl mūsų keliai nuosekliai ir išsiskyrė. Galutinai – 1992 m. vasarą.

Ruošdamas šį straipsnį, diskutavau su istoriją ir politiką, manau, gerai išmanančiu žmogumi. Jis V. Landsbergį pavadino mūsų laikų lietuviškuoju Robespjeru. Maksimiljanas Robespjeras buvo 1789-1794 m. Prancūzijos didžiosios revoliucijos veikėjas, ne tik teoriškai pagrindęs aukščiausią revoliucijos formą – revoliucinę demokratinę diktatūrą, pakeitusią konstitucinį režimą, bet ir nuo 1793 m. liepos vadovavęs visuomenės gelbėjimo komitetui, šaukęs liaudį į kovą su vidaus ir užsienio kontrrevoliucija ir tapęs revoliucinės vyriausybės vadovu. Termidoro perversmo metu Robespjeras bei kiti jo šalininkai buvo suimti ir be teismo giljotinuoti. Negaliu nesutikti su V. Landsbergio palyginimu su M. Robespjeru. Mastai tik skiriasi. Bet intrigomis ir jų pasekmėmis jie lygintini.

XVII. V. Landsbegio kelias rinkimuose buvo banguotas. Po to, kai jis nelaimėjo dviejų rinkimų į XI-ojo šaukimo į LTSR Aukščiausiosios Tarybos laisvą deputato vietą Vievio rinkiminėje apygardoje [27], jo išrinkimas tapo Sąjūdžiui dideliu sopuliu ir nelengva užduotimi. Gaila, kad Lietuvos centriniam valstybės archyvui (LCVA fondas R-349, apyrašas 1) neperduoti šių rinkimų dokumentai. Spręsti šį klausimą pasišovė Panevėžio miesto sąjūdiečiai (tarybos pirmininkas Gintaras Šileikis), pasiūlę V. Landsbergiui 1989 m. kovo 26 d. TSRS liaudies deputatų rinkimuose dalyvauti Panevėžio mieste. Bandymas pavyko – V. Landsbergis Panevėžio miesto buvo išrinktas TSRS liaudies deputatu. Kol kas nėra išsamių žinių, ką nuo LPS Seimo tarybos narių slėptų V. Landsbergio ir A. Brazausko susitikimų metu šie du vyrai sutardavo. Tačiau bent jau 1989 m. kovo 26 d. TSRS liaudies deputatų rinkimų klausimai tikrai buvo aptarti. Jų pasekoje be LPS Seimo tarybos sprendimų nuo rungimosi su LKP CK pirmuoju sekretoriumi A. Brazausku nusiėmė (manau, buvo nuimtas, bet be LPS Seimo tarybos nutarimo) Arvydas Juozaitis, o nuo rungimosi su LKP CK antruoju sekretoriumi Vladimiru Beriozovu – Algimantas Nasvytis [28].

Tačiau 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į XII-ojo šaukimo į LTSR Aukščiausiąją Tarybą V. Landsbergio klausimas sudėtingėjo. Po 1989 m. gruodžio 19–20 d. įvykusio LKP atsiskyrimo nuo TSKP ir šio klausimo svarstymo Maskvoje į neregėtas aukštumas šovė LKP ir jos vadovo A. Brazausko reitingai. Gruodžio pabaigos–sausio pradžios visuomenės apklausos (jas vykdė ir Sąjūdis) rodė, kad 73% Lietuvos gyventojų palankiai vertino LKP, o Sąjūdį – 65%. A. Brazauską palankiai vertino taip pat 73% Lietuvos gyventojų, V. Landsbergį – tik 12% [29]. Todėl Sąjūdžiui sudėtingėjo principinės svarbos klausimas dėl LPS Seimo tarybos pirmininko V. Landsbergio išrinkimo XII-ojo šaukimo LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Panevėžio sąjūdiečiai dar kartą ėmėsi šios užduoties. Šiuose rinkimuose Panevėžio mieste (rinkiminėse apygardose Nr.52–Nr.56 [30]) vyko Sąjūdžio ir LKP manevrai – iki paskutiniųjų dienų buvo slepiama, kurioje apygardoje bolotiruosis V. Landsbergis. Į apygardas Nr.52–Nr.55 buvo keliami ir beveik visose jose buvo registruojami Sąjūdžio kandidatai vilniečiai R. Astrauskas ir V. Landsbergis, panevėžiečiai Julius Beinortas, Egidijus Jarašiūnas, Jonas Liaučius ir Gintaras Šileikis. Dalis jų konkrečiose apygardose nedavė jų registravimui būtino raštiško sutikimo dalyvauti rinkmuose, dalis jų atsisakė dalyvauti rinkimuose jau po jų įregistravimo. Šie manevrai baigėsi tuo, kad V. Landsbergis liko rungtis Kniaudiškių rinkiminėje apygardoje Nr.54 su Panevėžio miesto tarybos vykdomojo komiteto pirmininku Juozu Bečeliu ir LLKJS (Lietuvos Lenino komunistinės jaunimo sąjungos) Panevėžio miesto pirmuoju sekretoriumi Alvydu Peleniu, o Lietuvos Žaliosios Partijos kandidatas R. Astrauskas liko vienintelis iškeltas ir 1990-01-23 d. įregistruotas Panevėžio Smiltynės rinkiminėje apygardoje Nr.56, t.y. be konkurentų. Manau, kad dviejų LKP kandidatų, besirungusių su V. Landsbergiu, iškėlimas, suskaldęs LKP rinkėjus, padėjo V. Landsbergiui.

XVIII. Rašydamas šį straipsnį, LR Seimo Teisės aktų registre (e-tar.lt) ieškojau ir neradau po kruvinųjų 1991 m. sausio įvykių ir sėkmingo 1991 m. vasario 9 d. plebiscito dėl Lietuvos Nepriklausomybės LR Aukščiausiosios Tarybos priimtą 1991-02-11 LR konstitucinį įstatymą Nr.I-1051 „Dėl Lietuvos valstybės“ [31]:

„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba,

atsižvelgdama į tai, kad daugiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų, turinčių aktyviąją rinkimų teisę, 1991 m. vasario 9 d. per visuotinę apklausą (plebiscitą) slaptu balsavimu pasisakė už tai, kad „Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika“,

pažymėdama, kad šiuo suvereninių galių ir valios pareiškimu Lietuvos tauta vėl patvirtino savo nekintamą nuostatą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės,

suprasdama plebiscito rezultatus kaip visuotinį pasiryžimą stiprinti ir ginti Lietuvos nepriklausomybę bei kurti demokratinę respubliką ir

vykdydama Lietuvos tautos valią,

priima ir iškilmingai skelbia šį įstatymą.

  1. straipsnis. Teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas.
  2. 2. straipsnis. Šio įstatymo pirmajame straipsnyje suformuluota konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas gali būti pakeisti tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis, Vilnius, 1991 m. vasario 11 d., Nr.I-1051“

Šias nuostatas 1992 m. spalio 25 d. priimtoje Konstitucijoje mūsų Tauta įtvirtino referendumu, jos nepakeistos ir po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą. Manau, kad nepakeistos dėl to, jog už principą, bet ne už stojimo sutarties turinį balsavo ne privalomi pagal šį konstitucinį įstatymą ir LR Konstituciją 75% rinkimo teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių, o tik 57% jų. Manau, kad dėl to ir kitų šiurkščių pažeidimų ir po šio balsavimo liko nepakeistas LR Konstitucijos I skirsnis „Lietuvos valstybė“ – mūsų pagrindiniame dokumente Lietuva tebėra nepriklausoma respublika. Ir tai yra mūsų vilties išlikti mūsų valstybei teisinis pagrindas. 1990 m. vasario 9 diena – labai atmintina diena mūsų Tautai.

V. Landsbergis labai teisingai ir stipriai dėl Tautos valios pasisakė po šio 1991 m. vasario 9 d. balsavimo: …per 90% Lietuvos plebiscite dalyvavusiųjų pareiškė – tebūnie Lietuva nepriklausoma valstybė! Ir tų žodžių, kuriuos įtarė beveik visa Lietuva, niekas nebegalės atšaukti, pakeisti, paneigti. Jokia partija, jokia kariuomenė, joks prezidentas ar caras, net viso pasaulio gelbėjimo arba priežiūros komitetas, net šita mūsų Aukščiausioji Taryba, sakykim, kokiomis nors dujomis apsvaiginta ir sušaudyti prigrasinta, negalėtų priimti nutarimo, kuris teisėtai pakeistų visos tautos, vienintelio šios žemės suvereno, sprendimą. Visų Lietuvos žmonių nutarimas, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, yra aukščiausias ir galutinis, nebent jie patys rytoj balsuotų priešingai, o to jau gal nesitikėtų nė velionis Molotovas. Tai kertinis akmuo, kuris šiandien jau padėtas į konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus. Ant jo toliau statysim teisinę valstybę su žmonių rinkta valdžia, kuri pati yra pavaldi įstatymui. [32]

Gerb. mūsų Sąjūdžio Seimo tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos pirmininke Vytautai Landsbergi, ar pamenate šiuos savo žodžius?

XIX. Nepamirškime ir LPS Seimo IV sesijos I posėdžio LPS Seimo pareiškimo Lietuvos žmonėms dėl pateikto svarstymui Lietuvos TSR Konstitucijos projekto. Tuo metu viskas buvo aišku, ir sąžiningai bei vieningai skelbėme, kad …Pagal tarptautinės teisės sampratą valstybinis suverenitetas reiškia aukščiausiąją valstybės valdžią ir yra nedalomas, todėl negali būti iš dalies suverenių valstybių. Suverenitetas yra valstybės nepriklausomybė – teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus, laisvai pasirinkti ir vystyti politines, socialines ir ekonomines sistemas, priimti savo įstatymus. Kitokia suvereniteto samprata tarptautinei teisei nėra žinoma. Suvereniteto sąvoka yra detalizuota Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte ir apima aštuonis suvereniteto požymius. … Suverenios valstybės Konstitucija turi apibrėžti valstybės vidaus sandaros principus, bet neprivalo nusakinėti ryšių ar sąjungų su kitomis valstybėmis pobūdžio. Suverenių valstybių sąjungos ir ryšiai turi būti nustatomi tik tarptautinėmis Sutartimis. Negali būti suverenios valstybės kitos valstybės sudėtyje.

LPS Seimo sesijos I posėdžio pirmininkai V. Čepas, V. Plečkaitis Vilnius, 1989 m. balandžio 1 d.

XX. Mūsų jaunimas, kuris yra mūsų Lietuvos ateitis, to nematė, bet Kovo 11-ąja gyvena ir džiaugiasi. 1988-1991 m. mes buvome, visų pirma, trokštantys tiesos. Jautėme, kad ji yra kažkur čia pat. Ilgai nuo mūsų slėpta. Ir mes suvokėme, kad gyvename netikrame pasaulyje. Ieškojome tiesos, ėjome į nežinią. Ir tikėjome tuo, ką darėme, pasitikėjome vieni kitais. Taip bėgte, nespėdami paskui įvykius, atėjome prie tos ribos, kuri mums visiems leido spręsti patiems. Ir tada prasidėjo tai, kas buvo dar sunkiau – spręsti patiems. Nes ir atsakomybė tuomet jau tik mūsų.

XXI. Šiais laikais, kai išoriškai atrodo, kad esame laisvi, ko gero, dar sunkiau apsispręsti. Esame dirtinai supriešinti, nežinome, kas mūsų laukia. Ir tai yra mūsų visų didysis išbandymas. Nes ir šiais laikais vėl gyvename netikrame pasaulyje. Tik ne visi drįstame tai pripažinti sau, nes tik ir girdime iš visų pusių apie dirbtinį susiaurintą patriotizmą, kvietimus vis švęsti, bet ne apie esmines bėdas ir jų sprendimą.

Todėl pradėkime kalbėti dalykiškai apie mūsų Atgimimo ištakas ir stiprybės ieškokime toje mūsų istorijoje, kurios dalyviai dar daug kas mūsų buvo. Nebijokime savęs – mes tada tuo ir buvome stiprūs.

Nuoširdžiai linkiu nebūti lengvai patikliais. Jūsų, jaunime, sprendimai tebūnie Jūsų, bet ne kažkieno Jums primetami sprendimai. Tik tuomet sugebėsite būti stipriais ir atsakingais. Atsakingais už save ir kitus. Ir tai, manau, labai sudėtinga. Todėl linkiu ir kantrybės.

Ir nepamirškime, kad tai, ką turime, ir tai, ko neturime – visa tai yra ir mūsų apsisprendimas.

Su Kovo 11-ąja!

Autorius yra Kovo 11-osios Akto signataras

Nuorodos:

[1] Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys 1918 – 1995. Sudarė V. Sirutavičius, E. Nekrašas, R. Lopata, Vilnius, 1997, psl. 38-40.

[2] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990-02-07 Nutarimas Nr. XI-3650

[3] Čepaitis Virgilijus. Su Sąjūdžiu už Lietuvą. Leidykla Tvermė, Vilnius, 2007, 193 psl.

[4] Čepaitis Virgilijus. Su Sąjūdžiu už Lietuvą. Leidykla Tvermė, Vilnius, 2007, 169 psl.

[5] Vytautas Budvytis. Prof. V. Landsbergis Brazauskų namuose-muziejuje Kaišiadoryse. 2019-06-29 d. mėnraštis „Voruta“ Nr.6

[6] 2019 m. spalio 18 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Zigmo Vaišvilos ir pirmojo atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Vilniaus miesto mero Vytauto Bernatonio spaudos konferencijos Seime „Istorinis Vytauto Landsbergio prisipažinimas“ pranešimas spaudai „Sąjūdis ir Tauta, kaip mainoma prekė“. http://www.ekspertai.eu/sajudis-ir-tautakaip-mainomapreke/; https://youtu.be/BgWOctFDabk.

[7] 1989 m. sausio 15 d. Apygardos rinkiminės komisijos protokolas apie rinkimų į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą rezultatus Viduklės rinkiminėje apygarda Nr.259, LCVA fondas R-349, apyr. 1, byla Nr.955

[8] 1989 m. sausio 15 d. Apygardos rinkiminės komisijos protokolas apie rinkimų į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą rezultatus Žemaitės rinkiminėje apygarda Nr.109, LCVA fondas R-349, apyr. 1, byla Nr.957

[9] Rinkimų rezultatai. Šiaulių naujienos, 1989-06-27, 1 psl.

[10] Čepaitis Virgilijus. Su Sąjūdžiu už Lietuvą. Leidykla Tvermė, Vilnius, 2007, 194 psl.

[11] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukčiausiosios Tarybos 1990-03-11 Nutarimas Nr.I-4

[12] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukčiausiosios Tarybos 1990-03-11 Deklaracija dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų, Nr.I-10

[13] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990-03-11 Nutarimas Nr.I-11

[14] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990-03-11 Aktas dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo Nr.I-12

[15] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1989-05-18 Nutarimas Nr. XI-2953

[16] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos 1989-05-18 Įstatymas Nr. XI-2957

[17] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos 1989-12-07 įstatymas Nr.XI-3453 Dėl Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) 6 ir 7 straipsnių pakeitimo

[18] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990-01-15 Nutarimas Nr. XI-3582

[19] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1989-05-18 Deklaracija Nr. XI-2957 Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą

[20] Lietuvos Respublikos 1990-10-25 Įstatymas Nr. I-712 „Lietuvos Respublikos švenčių dienų įstatymas“

[21] Lietuvos Respublikos 1990-03-11 Įstatymas Nr.I-13 „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“

[22] Lietuvos Respublikos 1990-03-11 Įstatymas Nr.I-14 Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo

[23] Lietuvos Respublikos Seimo 1996-11-28 Deklaracija Dėl Lietuvos Respublikos Aukčiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo

[24] Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1992-10-29 Aktas „Dėl Lietuvos Respublikos Aukčiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo“ Nr. I-3022

[25] Lietuvos Respublikos Seimo 1996-11-28 Deklaracija Dėl Lietuvos Respublikos Aukčiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo (be numerio)

[26] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002-06-19 nutarimas byloje Nr.29/2000[26]

[27] Čepaitis Virgilijus. Su Sąjūdžiu už Lietuvą. Leidykla Tvermė, Vilnius, 2007, 403 psl.

[28] 2019 m. gegužės 08 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencijos Seime „2019 m. Respublikos Prezidento rinkimai“ pranešimas spaudai. https://youtu.be/XqsG6nYXdj4.

[29] Čepaitis Virgilijus. Su Sąjūdžiu už Lietuvą. Leidykla Tvermė, Vilnius, 2007, 403 psl.

[30] LVNA, fondas 18, apyrašas 1, bylos Nr.61-65

[31] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtas 1991-02-11 LR konstitucinis įstatymas Nr. I-1051 „Dėl Lietuvos valstybės“

[32] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtas 1991-02-11 LR konstitucinis įstatymas Nr. I-1051 „Dėl Lietuvos valstybės“

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

17 komentarų

  1. jurgis:

    Geras, p. Zigmai, tyrimas, bet vis pabrėžiant, koks VL svolačius, nereikia užmiršti, kad “ne šventieji tada puodus žiedė”. O Tamsta vis jauti kažkokias asmenines nuoskaudas…

  2. Zigmas Vaišvila:

    “jurgiui” – tai ir parašyta, kad ne šventieji, jūs teisingą žodį panaudojote.
    Su artėjančiomis Šventėmis!

  3. Galindas:

    Ir tai šioks toks …lyg ir lieptelis, nuo dokumentaliai teisinių istoriografinių atodangų… atidengt ir
    valia kieno bei kaip – Žmonių valia – buvo atribota visa ir viskas, kas su okupacine santvarka, jos kolaboratoriumu (LKP platforminio šleifo ir vietinių “pareigūnų” KGB, OMON ir pan. aplinkų) siejo iki KOVO 11-osios Lietuvą (jau pasiskelbus vėl VALSTYBE atskira).
    Taigi, dabar jau ir žmonių, – Laisvės gynėjų, savanorių veiklos ir pasirengimo …būsimoms žūtbūtinėms kautynėms už Laisvę Sausio 13-ąja ir būsimąją Pergalę, – paieškos metas.
    O signatarai, skaitykim įpaminklinti, nors V.Landsbergio valstybės vadovu taip ir nesam pripažinę
    (aišku ir J.Basanavičiaus istorijoje Lietuvos nėra – kaip Valstybės vadovo – pirmojo).

  4. stasys:

    Na taip , su kažkuo kovoti ir šiandiena tenka . Jei tavęs niekas nepuola privalai pats pulti , priešingu atveju niekas nepatikės tuo kad esi kovotojas . Publikuokite knyga ir sudėkite visa tai apie ką čia rašote , žiūrėk ir bus tas vienas TIKRAS geras darbas kurio stasius Tamstos veikloje pasigenda .. Išsaugoti atminti po 30 metu tampa vienu svarbiausiu uždaviniu švenčiant sukaktį Lietuvoje , bet senomis nuoskaudomis jos nereikėtu į ateitį neštis .

  5. Žemyna:

    „Atviras pokalbis” su Stoškumi, Rubavičiumi, Masiuliu
    – ziniuradijas.lt/laidos/atviras-pokalbis/su-kokiomis-nuotaikomis-pasitinkame-lietuvos-jubilieju?video=1

  6. Šiandien, 18 val. Arsenalo 1 -:

    neužmiršot? – Parodos atidarymas!

  7. Tų nelengvų dienų prisiminimui:

    pravers ir jedinstvenniko iš Klaipėdos profilis
    – klaipeda.diena.lt/sites/default/files/Vilniausdiena/Vartotoju%20zona/evaa/img1003668_0.jpg

  8. Amelija:

    Vargšas Vaišvila, netekęs per grobikišką privatizaciją įgytų turtų… Plėšosi, nabagas, teismuose, bet nieko nelaimi… Juokas ima – jokių teisėjų ir teismų korupcijos atvejų jis nenagrinėtų (kaip nenagrinėja ES paramos iššvaistymo, lietuvių kalbos atmetimo ir pan.), jeigu tai nebūtų jo asmeninis interesas atgauti pinigus. Menkysta jis, užvedęs kovą už teisybę, kuri svarbi jam vienam.

    • Tvankstas:

      Z. Vaišvilos biznio reikalai yra tiek kartų išviešinti, kad tik visiškai nieko neišmanantis žmogus gali taip rašinėti. Vien sukurdamas kartu su Parex iš Rygos lizingo įmonę, iškėlė į neregėtas aukštumas apyvartą, kartu uždirbdamas gerą pelną, kol Rygos judėjai liepė Zigmui atsiimti pradinį įnašą (lyg tai 10tūkstančių litų) ir nešdintis į keturias puses. Ko nepadarė Parex, tą padarė Magnolija.

    • stasys:

      Politikoje Amelija viskas tinka , netgi tas JT putinio samdytas advokatas su kuvalda rankose sudaužęs J.Noreikos atminimo lenta . Jus elementariai pamirštate sena patarle ..”mano priešo priešas yra mano draugas” .. todėl tik dievas žino ju kelius ir klystkelius .

  9. Tvankstas:

    Malonu skaityti, kai surašyta lyg enciklopedijos straipsniui – daugybė datų, faktų, dokumentų, pavardžių ir t.t.
    Labai gausiai išreikšta asmeninė nuomonė apie Dėdulę, lyg žmonos ar vyro paatviravimai apie buvusį sutuoktinį, -ę, kai pasakyti gero nėra kaip.
    Toliau : “Tačiau 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į XII-ojo šaukimo į LTSR Aukščiausiąją Tarybą V. Landsbergio klausimas sudėtingėjo. Po 1989 m. gruodžio 19–20 d. įvykusio LKP atsiskyrimo nuo TSKP ir šio klausimo svarstymo Maskvoje į neregėtas aukštumas šovė LKP ir jos vadovo A. Brazausko reitingai. Gruodžio pabaigos–sausio pradžios visuomenės apklausos (jas vykdė ir Sąjūdis) rodė, kad 73% Lietuvos gyventojų palankiai vertino LKP, o Sąjūdį – 65%. A. Brazauską palankiai vertino taip pat 73% Lietuvos gyventojų, V. Landsbergį – tik 12%.” Nuoroda į V. Čepaičio knygą.
    Dabar paimkime objektyvius skaičius iš Vikipedija :
    1. “Iki pirmosios Aukščiausiosios Tarybos sesijos buvo išrinkti 133 deputatai, iš jų 96 remiami Sąjūdžio. Sesija prasidėjo 1990 m. kovo 10 d., rinkimus laimėjusioms politinėms jėgoms iš anksto susitarus dėl svarbiausių siekių Aukščiausiojoje Taryboje.”
    2. “Aukščiausiosios Tarybos pirmininku per visą jos darbo laiką buvo 1990 m. kovo 11 d. išrinktas Vytautas Landsbergis, rinkimuose nugalėjęs Algirdą Mykolą Brazauską (balsavimo rezultatai – Algirdas Brazauskas – už 38, prieš – 95, Vytautas Landsbergis – už 91, prieš – 42).”
    Labai gerai prisimenu V.Andriukaičio trydą : ‘rinkime A.M.Brazauską’, taip apsireiškė pirmasis Sąjūdžio išdavikas AT, vėliau jų vis daugėjo ir daugėjo.
    Reikia paaiškinti, kad už Brazauską balsavo ir nebalsavusieji už Lietuvos Nepriklausomybę – Jedinstvo / ‘ant SSKP platformininkai’.
    Objektyvi visuomenės nuomonė : Sąjūdis 96 – LKP 30 + Jedinstvo 7 (galiu apsirikti dėl šių dviejų skaičių 30 ir 7).
    Gerb. Zigmai, kam žaisti sugedusį telefoną, remtis iš kažkur ištrauktais V. Čepaičio skaičiais, pastoviai lyg xujveibino kūju kalti akivaizdų melą į žmonių galvas.
    Ši šulerystė labai prastina straipsnio patikimumą.

  10. KVIEČIA MOK. ASTRA ir S. GORODECKIS:

    2020-03-10, an, 19:29 Astra Genovaitė Astrauskė rašė:
    RYTOJ, Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 30 – mečio proga, susirinkime visi Katedros aikštėje 15:30 val. ir,
    pasiklausę karininkų koncerto, žygiuokime link Lukiškių aikštės,
    kur pagerbsime Lietuvos valstybės Laisvės gynėjus, sugiedosime Lietuvos Himną, pasiklausysime sveikinimo žodžių, koncerto.

    Skelbimą apie eiseną veidaknygėje (FB) paskelbė Sakalas Gorodeckis. Jaunasis patriotas Kęstutis Tamašauskas nupirko daug didelių Tautinių trispalvių ir istorinių Vyčio vėliavų (sumokėjo virš 300 eurų savo pinigėlių, tad kas kiek galėsim, jam paaukosim, nes vėliavos liks mūsų visų šventėms). Vėliavas rytoj dar reikės pririšti ant nupirktų vėliavų kotų. Rišime aikštėje, tad reikės ir pagalbos.

    Labai esate laukiami šioje mums visiems svarbioje šventėje, kad susirinktume kuo daugiau vilniečių patriotų… Privalome apginti Lietuvą, Tėvynės valstybingumą, neleisti pakrikti jaunimo moralei, kai taip agresyviai net per LRT.LT svetainę brukama LGBT sektos anti-moralinė politika, jų lindimas net į mokyklas…

    Lietuva išties pavojuje: ir iš išorės (Rusija), ir viduje, kai griaunamos mūsų tradicijos, niekinami simboliai ir Tautos Laisvės gynėjai. Būkime vieningi artumoje, maldoje ir Kovo 11- osios eitynėse.

    Prikabinsiu Jums LRT.LT Kovo 11-osios proga paskelbtą „žinią – reklamą“, kad suprastume, jog netekome nacionalinio LRT transliuotojo, nors vis dar jį išlaikome iš savo mokesčių…
    Kai žmonės ėmė FB piktintis, tai iš „vyruko“ kišenėlės pašalino ir mūsų trispalvę…

    Su didžiausia pagarba
    lietuvių kalbos mokytoja Astra Genovaitė Astraukaitė

  11. Zigmas Vaišvila unikalus žmogus! Ar ne todėl jis persekiojamas iki šiol? Atkreipkime dėmesį į kai kurias Lietuvos politines partijas (LSDP – TURIME ĮRODYMŲ skaitykite mūsų internetinį laikraštėlį “Auksinis ruduo”) ir suprasime, kas yra Lietuvos naikintojai! Neleiskime tokiems ir panašiems patekti į naują Seimą. Viešinkime visus kenkėjų darbus, kad jie būtų viešai pasmerkti visos Lietuvos Visuomenės!
    Lietuvos Visuomenės Tarybai sąmoningai trukdoma dirbti, nes pastoviai terorizuojamas jos pirmininkas, NEPASIDUOKIME – parodykime niekšingai veikiantiems jų vietą! Z.Vaišvila nuostabus vadovas, todėl Lietuvos kenkėjams gardus kasnelis! Gėda, geda! Blogai, kad žmonės, ypatingai spauda tyli, o tylėjimas – tai pritarimas. Atsibuskite Lietuvos mylėtojai, neleiskime iš mūsų tyčiotis! Tepadeda mums Dievas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: