Numargavo ir nualmėjo dvidešimt pirmoji Vilniaus knygų mugė. Teko matyti beveik visas jos pirmtakes, išskyrus vieną, kai užklupo liga. Dar pasitaikė progų lankytis Maskvos, Leipcigo, Frankfurto prie Maino, Varšuvos knygų šventėse. Jos visos skatino dvasios pakilimą arba džiuges. Tebus leista pavartoti pastarąjį žodį, kurio reikšmė kildinama iš lietuvių pasakymo apie linksmus, džiugius reiškinius ar žmones. Dar iškyla atmintyje užpernykštėje mugėje matyta gražiai leidyklos „Nieko rimto“ išleista spalvingoji „Džiugė“. Jos autorius – rašytojas Christianas Bobinas (iš prancūzų kalbos vertė Gražina Strigockytė, subtiliai iliustravo dailininkė Sigutė Ach).
Kodėl šią ne viso šimto puslapių knygelę verta prisiminti ir vėl paimti į rankas? Ogi todėl, kad knygos herojus Abenas turi nepaprastą dovaną – gebėjimą įžvelgti kitiems nematomą nuostabaus jį supančio pasaulio grožį. Net ir suaugęs jis išlaiko tyrą vaiko širdį, kuri pripildo jo gyvenimą laisvės, išmoko dovanoti tikros meilės džiuges. Panašias, kokias patyrėme tie, kas turėjome progą ir laimę išgyventi dar vienus vilnietiškus „knygos atlaidus“. Iš jų – kelios pastebėtos džiugės.
PIRMOJI DŽIUGĖ. Šiemetinėje Vilniaus knygų mugėje apsilankė daugiau negu bet kada skaitytojų – užfiksuota 72 930. „Vylėmės, kad pasieksime 70 tūkstančių ribą, bet kad ją perkopsime, tikrai nesitikėjome, – renginiui pasibaigus prisipažino Lietuvos parodų ir kongresų centro LITEXPO parodų skyriaus vadovė Milda Gembickienė. – Tai galbūt lėmė, kad šiemet labai akcentavome Jaunųjų skaitytojų salės programą, kurioje tikrai buvo ką veikti, o joje apsilankė daug moksleivių grupių. Daugiau svečių sulaukėme ir dėl naujos Kultūros centrų salės, į ją žmonės važiavo net iš kitų miestų. Šiemet buvome parengę didesnę programą – vyko per 600 renginių, dalyvavo 380 leidyklų“. O, kad šitai būtų galėję matyti tie šviesuoliai knygnešiai, kurie per niūrius ketvertą dešimtmečių, rizikuodami savo laisve, nešė iš prūsų lietuviškas maldaknyges ir laikraščius. Tenka pasakyti piktą „ačiū“ Rusijos carui Aleksandrui II ir jo satrapams, uždraudusiems lietuvišką spaudą, bet tuo tie bukagalviai mums, lietuviams, įvarė tokią meilę gimtajam žodžiui, kad ji nepraeina iki šiandien.
ANTROJI DŽIUGĖ. Malonu pritarti kolegoms apžvalgininkams, kad Vilniaus knygų mugės rekordininkėmis tapo kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Į susitikimus su jomis netilpo visi norintieji. Nelengviau buvo ir patekusiems, kai reikėjo palikti antrojo aukšto 5.1 ar 5.2 sales pasibaigus susitikimams. Tiesiog užsikimšo laiptai nuo kylančių ar išeinančių gausybės. Ir jeigu, neduok sviete, kokios avarijos ar kam sutriktų sveikata, jokia pagalba neprasiveržtų. Aiškus projektuotojų riktas, apie kurį verta nepamiršti ateityje ir parengti atsarginius evakuacijos varijantus.
Mugėje buvo pristatytos kelios knygos apie D.Grybauskaitę – buvusios patarėjos D. Ulbinaitės „Nustokim krūpčiot“, Vilniaus universiteto profesoriaus T. Janeliūno monografija „D.Grybauskaitės doktrina: Lietuvos užsienio politikos kaita 2009–2019 metais“, taip pat buvusios šalies vadovės pasisakymų bei minčių rinkinys „Prezidentė: tekstai ir kontekstai“. Po susitikimo su lankytojais D.Grybauskaitė autografus raitė net pusantros valandos. Kita populiarumo viršūnė – bestselerio „Petro Imperatorė“ autorė Kristina Sabaliauskaitė. Jos romano tiražas tiesiog rekordinis šiems laikams – 70 tūkstančių egzempliorių. Išradinga knygos kompozicija, grakštus stilius, tik gal pernelyg vietomis smaguriauta rusiškais bjauražodžiais. Tegul jų ir būta tikrovėje, bet moters rašytame kūrinyje tai atrodo pernelyg vulgariai.
TREČIOJI DŽIUGĖ. Kiekviena knygų mugė turi savo motto arba devizą. Šį kartą pasirinktos neseniai Amžinybėn iškeliavusio garsaus išeivijos menininko Jono Meko mintys: „Gyventi reikia be formulių. Reikia būti atviram.“ Likus kelioms savaitėms iki mirties (pernai sausį) Jonui Mekui buvo pažadėta išpildyti paskutinį norą – įgarsinti jo poezijos knygą „Semeniškių idilės“. Pažadas įvykdytas paskutinę šios mugės dieną. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka pristatė J. Meko audioknygą. Mat pats kūrėjas kilęs iš Biržų rajone buvusio Semeniškių kaimo, kuriame kartu mūsų lankytasi 1977-ųjų vasarą, kai dar buvo gyva poeto Mamutė. Minint kūrėjo 95-ąjį jubiliejų kaimo vietoje atidengtas akmuo su nukaldinta J. Meko skrybėle. Jubiliejiniam renginiui sukurtas ir filmukas. Jame vieną idilių skaitė biržietis bardas Leonidas Čiudaras. Įrašas nusiųstas pačiam J. Mekui. „2019 metų sausio 3-iąją iš jo gavau paskutinį elektroninį laišką, kuriame jis manęs klausė: „Indra, o kas skaitė tame filmuke mano idilę? Tai žmogus, kuris labiausiai pagavo kaimo nuojautą, ir aš norėčiau, kad jis įskaitytų visas mano idiles.“ Po dvidešimt dienų sužinojome, kad J. Mekas mirė.“ Šio prašymo, menininkui gyvam esant, nespėta išpildyti. Taip audioknygos atsiradimo istoriją pasakojo bibliotekininkė Indra Drevinskaitė. Mugės dalyviai turėjo progą išgirsti Leonido Čiudaro skaitomas „Semeniškių idiles“, palydėtas muzikos.
KETVIRTOJI DŽIUGĖ. Gera knyga išlieka neribotam laikui ir po to, kai kūrėjas pasitraukia Amžinybėn. Netekties gėlą apmalšina metai, o talentinga kūryba teikia paguodą likusiems. Vilniaus knygų šventėje prisimintas vos prieš kelias dienas iki mugės Anapilin iškeliavęs poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Navakas. Pristatyta jo poezijos rinktinė „Poetas pamiršta pavarde“, kurią išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Šią knygą sudarė Virginija Cibarauskė. Leidinyje – ne tik poeto eilėraščiai, bet ir kompaktinė plokštelė su Kęstučio Navako skaitomomis eilėmis. Poetas Alvydas Šlepikas paragino visus apsieiti be ašarų, taip ir pavadinęs leidinio pristatymą: „Renginys be ašarų“. Susirinkusieji išvydo ištraukas iš 2019 metų spalį vykusio „Poetinio Druskininkų rudens“, kuriame dalyvavo K.Navakas, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje ir skaitantis savo kūrybą. Knygų serijos „Gyvoji poezija“ vyriausiasis redaktorius Gytis Vaškelis sakė, jog kalbėti apie Kęstutį Navaką liūdnai – nepavyksta, nes tai būta linksmo ir originalaus žmogaus, o jo kūryba kelia gilų džiugesį. „Daug kas klausia, kodėl būtent toks rinktinės pavadinimas „Poetas pamiršta pavarde“. Man atrodo, kad jis gana taikliai nusako Kęstučio gyvenimo tam tikrą poeziją ir pačios poezijos esmę. Nes tai buvo žmogus, kuris mėgo savotišką išsiskaidymo vaidmenų žaidimą. Vargu, ar kas galėtų pasakyti vienareikšmiškai, kas buvo Kęstutis ar koks jis buvo. Nes savo poezijoje jis prisiimdavo daug kultūrinių vaidmenų – samurajaus, žaidžiančio vaiko, atsiskyrėlio, bohemos mėgėjo. Tai žmogus, kuris svarbus ne tiek fizine, biografine duotybe, o toksai, kuris realiai gyvena savo poezijoje“, – apie Kęstučio Navako rinktinę pasakojo jos sudarytoja Virginija Cibarauskė.
PENKTOJI DŽIUGĖ. Jau penkioliktąjį kartą paskelbti ir apdovanoti „Metų knygos rinkimų“ nugalėtojai. 2019 metais skaitytojai išrinko mėgstamiausiomis šias knygas: suaugusiųjų prozos – Marijaus Gailiaus romaną „Oro“ (leidykla „Odilė“), poezijos – Vytauto Kazielos eilėraščių rinktinę „Alyvmedžiai“ (leidykla „Kauko laiptai“), iš knygų vaikams – Ignės Zarambaitės knygą „Stebuklingi senelio batai“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“) ir iš knygų paaugliams – Ilonos Ežerinytės apysaką „Skiriama Rivai“ (leidykla „Dominicus Lituanus“). Šiemet už Metų knygas interneto svetainėje ir paprastu paštu balsavo beveik 5000 daugiau skaitytojų nei pernai. Kultūros ministerija kiekvienam „Metų knygos rinkimų“ nugalėtojui įteikė penkių šimtų eurų apdovanojimą, visuomeninis transliuotojas LRT laimėjusioms knygoms pažadėjo skirti po 500 sekundžių eterio (toje televizijoje kovo mėnesį išvysime siužetus, pristatančius Metų knygas). Metų knygos rinkimai vyksta kasmet nuo 2005-ųjų. Vajų rengė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija bei Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija.
ŠEŠTOJI DŽIUGĖ. Trečiąją knygų mugės dieną, šeštadienį, galima pavadinti Prezidentų diena. Sausakimšos salės buvo susitikimuose su baigusia antrąją kadenciją Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite ir pradėjusiu pirmąją prezidentinę laiko distanciją valstybės vadovu Gitanu Nausėda. Su juo kone kaktomuša teko susidurti prie asociacijos Ahmadija stendo. Pasisveikinome, kaip buvę to paties Vilniaus banko (dabar SEB) darbuotojai, ir persimetėme keliais žodžiais. Per šurmulį ir smalsuolių apgultį nespėjau paklausti, kaip sekasi „medžioti“ trečiąjį Martyno Mažvydo „Katekizmo“ egzempliorių. Jį atkaklusis lituanistikos raritetų kolekcionierius svajojo surasti, nes šiuo metu žinomi tik du pasaulyje išlikę šios mūsų pirmosios spausdintos knygos pavyzdžiai – Vilniaus ir Torūnės universitetų bibliotekose.
O kas toji asociacija Ahmadija, prie kurios stabtelėjo respublikos Prezidentas? Šios musulmonų organizacijos vadovas Ahmedas Farazas sako: „Stengiamės darbais įrodyti, kad islamas – taikos religija.“ Yra manančių, kad musulmonai – grėsmingi imigrantai, kurie nenori integruotis į visuomenę ir kelia pavojų. Asociacijos Ahmadija nariai siekia įrodyti, kad taip manyti yra klaidinga. „Mylėk kiekvieną, nekęsk nė vieno“, – skelbia šios asociacijos šūkis. Jos nariai, vykdydami aktyvią visuomeninę veiklą, stengiasi keisti daugelio Lietuvos gyventojų sąmonėje įsitvirtinusį stereotipą, kad musulmonai, esą, nenori integruotis, o blogiausia, kad bet kada į orą išlėkti galintys teroristai kartu su savo aukomis. Apsilankyti vaikų namuose ir mokyklose, dalyvauti kultūriniuose renginiuose ir pristatyti islamą, skatinti kraujo donorystės akcijas, sodinti medžius, tvarkyti viešąsias Vilniaus erdves po švenčių – visomis šiomis veiklomis užsiima savanoriai iš asociacijos Ahmadija. Ahmedas Farazas teigia – tik atvirumas ir sėkminga integracija į visuomenę, gerbiant jos papročius, gali pamažu keisti stereotipus ir skatinti pasitikėjimą tarp skirtingų tautų ir religijų atstovų. Pasak Lietuvoje aštuntus metus gyvenančio 32 metų pakistaniečio A.Farazo, lietuviai mažai žino apie islamą. Tačiau savo veiklos pavyzdžiu rodyti, kad tikrasis islamas – tai taikos ir meilės artimui religija, yra pačių musulmonų pareiga. Be to, laisvai lietuviškai perteikti mintis A.Farazui nekyla jokių kliūčių. Gerai išmokti kalbą jam padėjo ne tik nuolatinis bendravimas su lietuviais, bet ir pasirinkta studijų kryptis – 2012 m. į Lietuvą atvykęs A.Farazas baigė lietuvių filologijos bakalauro studijas, o vėliau magistrantūroje studijavo taikomąją kalbotyrą.
Visai netoli nuo musulmoniškojo veikė mūsų dar vienos mekos (tai yra – meno šventovės) stendas su užrašu „Kurkime teatrą kartu“, kur sėkmingai platinti bilietai į operos ir baleto spektaklius bei vaišintasi tradiciniu karštu šokoladu.
SEPTINTOJI DŽIUGĖ. Tikrai džiugu, kad Vilniaus knygų mugė – tokia pati didžiausia Baltijos šalyse ir viena ryškiausių kultūros švenčių Lietuvoje. Mugėje susitinka visi, kurie domisi naujausiomis literatūros pasaulio tendencijomis – autoriai, leidėjai, skaitytojai, bibliotekininkai. Lankytojai ne tik randa geidžiamų knygų, susitinka su mylimais rašytojais, bet ir smagiai praleidžia laiką pagal plačią renginių programą. Šiemet Vilniaus knygų mugėje lankėsi 64 svečiai iš užsienio, tarp kurių buvo ir kitose šalyse gyvenantys lietuvių autoriai. 21-oji Vilniaus knygų mugė vyko visose 5 parodų salėse. Muzikos salėje pasirodė 70 dalyvių, Lietuvos kultūros centrų salėje – 21, veikė 19 renginių erdvių. Viso mugės programoje surengti 646 renginiai, 187 iš jų – vaikams ir jaunimui. Beje, vaikai iki 7 metų amžiaus (imtinai) buvo įleidžiami nemokamai, nuolaidos taikytos moksleiviams, studentams, senjorams ir neįgaliesiems, pateikusiems atitinkamą pažymėjimą.
Kitais metais 22-oji Vilniaus knygų mugė vyks vasario 25–28 dienomis ir pasitiks visus nauja tema „Vaizdas kaip tekstas“. Viena kolegė sakė, kad vėl nekantriai lauksianti kitų metų „knygos atlaidų“. Į juos be abejonės atvyks ir ūgtelėjusi Džiugė Urbonaitė. Mama Ieva sako: „Viso nėštumo metu vaikelį vadinome „džiaugsmeliu“. Kai sužinojom, kad gims princesė, abejonių neliko, bus – Džiugė. Tai trumpas, gražus, labai lietuviškas vardas“.
Paskutinį kartą išeiname pro šiemetinės knygų mugės vartus, prie kurių tūkstančius lankytojų pasitiko ir palydėjo kartu su „EUROKASH 1“ saugos tarnybos bendradarbiais apsaugininkas Aleksandras. „Iki susitikimo per kito vasario knygų džiuges!” – linksmai atsisveikiname.
