Lietuva ir Japonija tarpukario istorijos fone

Vasario 26 d., trečiadienį, 18 val., Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, vyks renginys: „Lietuvos ir Japonijos tarpukario diplomatijos istorijos puslapiai“. Renginio dalyviai galės iš arčiau susipažinti su Lietuvos ir Japonijos šalių istoriniais santykiais ir tarpukario siužetais.

Japonijai 1922 12 20 pripažinus Lietuvą de jure, prasidėjo oficialūs dviejų šalių diplomatiniai santykiai ir svarbių sutarčių bei dokumentų sudarymas ir pasirašymas. Pirmuoju svarbiu įvykiu galima laikyti Klaipėdos krašto konvenciją, kuri buvo pasirašyta 1924 m. gegužės 8 d. Sutartis tarp Lietuvos ir Ambasadorių konferencijos valstybių (Japonijos, Italijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos) užtikrino Klaipėdos krašto autonomiją ir suteikė suverenumo krašte teisę Lietuvos Respublikai. Dokumentą iš viso sudarė aštuoniolika straipsnių, kuriuose buvo apibrėžtos nuostatos ne tik dėl

suvereniteto teisių perdavimo Lietuvos Respublikai, bet ir tranzito, nuosavybės, pilietybės, okupacijos metu susidariusių išlaidų už administravimą apmokėjimo ir kiti klausimai. Labai svarbus penkioliktas sutarties straipsnis nurodo, kad: „Klaipėdos teritorijos suvereniteto teisės arba jų vykdymas negali būti perduotas be aukštųjų susitariančių šalių sutikimo“. Klaipėdos krašto konvencija Ambasadorių konferencijos valstybių buvo pasirašyta gegužės 8 d., Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota liepos 7 d., o Tautų Sąjungos įregistruota spalio 3 d. ir tapo tarptautinės teisės aktu.

Diplomatinius santykius tarp Japonijos ir Lietuvos plėtojo ir visuomenės veikėjai – vienas iš jų buvo Matas Šalčius, garsus Lietuvos žurnalistas, rašytojas, pedagogas ir keliautojas. Dar būdamas penkiolikos metų, Šalčius sąmoningai suvokė spaudos draudimo ir carinės valdžios rusinimo politikos žalą lietuvių kalbai ir kultūrai. 1914 metais, dėl viešų pasisakymų prieš carinę valdžią, buvo ištremtas iš Lietuvos. Nuo tada prasidėjo Šalčiaus kelionės neįprastais maršrutais per Sibirą, Kiniją, Japoniją ir JAV. Grįždamas iš JAV į Lietuvą, keliavo per Japoniją ir čia buvo priverstas kurį laiką paviešėti. Būdamas Japonijoje, Šalčius su vietinių spaudos atstovų pagalba, spausdino savo straipsnius apie Lietuvą japoniškuose laikraščiuose: „Niči – Niči“, „The Japan Advertiser“, „Hochi schibun“. Po to, kai Lietuva tapo nepriklausoma, jis suskubo grįžti namo. Tačiau jo kelionės tuo nesibaigė. 1929 metais, kartu su dar vienu garsiu to meto keliautoju Antanu Poška leidosi į kelionę motociklu per Europą, Aziją ir Irano kalnynus, kelionė iš viso truko ketverius metus. Grįžęs į Lietuvą, išleido knygą: „Svečiuose pas 40 tautų“ (1935-1936). Savo pasakojimuose išsamiai aprašė aplankytų regionų geografinę, etnografinę, istorinę ir politinę situaciją, detaliai aprašė ir Japonijos situaciją. Jo knyga buvo apdovanota „Spaudos fondo“ premija.

Kalbant apie iškiliausias tarpukario diplomatijos asmenybės, nevalia nepaminėti Čiunės Sugiharos, kuris į Kauną atvyko 1939 metais. Iki tol buvęs Mandžiūrijos vyriausybės Užsienio reikalų ministerijos deleguotu konsulu, o vėliau dirbo Šiaurės Mandžiūrijos geležinkelio vadovu. Lietuvoje rezidavęs kaip Japonijos imperijos vicekonsulas, diplomatas neturėdamas oficialaus patvirtinimo iš Japonijos vyriausybės ir rizikuodamas savo karjera, ėmėsi gelbėti žydus, išduodamas tranzitines vizas į Japoniją. Sugihara išdavė apie 6000 vizų, kurios išgelbėjo gyvybes daugybei Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų. Tam, kad būtų galima išduoti imigracines vizas į Japoniją, buvo taikomi tam tikri reikalavimai. Vienas iš jų buvo, kad imigrantai turėtų pakankamai lėšų pragyvenimui, tačiau dauguma pabėgėlių šio reikalavimo neatitiko. Sugihara kelis kartus kreipėsi į Japonijos Užsienio reikalų ministeriją, dėl tolimesnių instrukcijų, tačiau taip ir nesulaukęs aiškaus atsakymo, pradėjo dalinti vizas savo iniciatyva. Sugiharos neabejingumas kiekvienam, prašančiam pagalbos užtarnavo jam pagarbą Lietuvoje, Japonijoje ir visame pasaulyje.