Šį savaitgalį vyksta knygų mugės festivalis

Rugsėjo 13–15 dienomis Vilniaus „Titanike“ (Vilniaus dailės akademija) kviečia Antrasis Vilniaus knygų renginys, į kurį sugužėjo begalė leidėjų, autorių bei lankytojų. Jame dalyvauja ir žinomas Lietuvos poliglotas, keliautojas, Afrikos tyrinėtojas bei šešių knygų autorius, VU dėstytojas dr. Gediminas Degėsys.

Gediminai, kasmet dalyvaujate Vilniaus knygų mugėje Litexpo, kodėl nutarėte su savo leidiniais apsilankyti ir čia?

Didžioji knygų mugė be abejo ir liks didžiąja. Praėjusiais metais Vilniaus knygų festivalyje (VKF) net apsilankęs nebuvau – kaip ir dažnai sutrukdė kelionės. Tačiau VKF dvasia mane aplankė mano bičiulių ir kolegų atsiliepimais. Maloniai priimtas prie gausiai leidiniais nukrauto Lietuvos kultūros tyrimų instituto stendo, šiais metais vasarą palydėti ir rudenį sutikti nutariau čia.

Čia bendraujate su lankytojais, jiems pristatinėjate savo knygas. Kodėl ir ar svarbus autoriaus ir skaitytojo dialogas?

Šiandien filosofija tik ir tekalba apie autoriaus ir skaitytojo santykį, ypač per tekstą, hermeneutika neriasi iš kailio, galėčiau šmaikščiai pailiustruoti. Žinote, regis, kad pirmiausiai autorius, jau rašydamas tekstą, ar tai būtų užsienio kalbos mokymo priemonė, ar poezija, ar filosofinis traktatas, mėgina užkalbinti savo būsimą skaitovą. Įtariu, kad rašydamas, autorius netgi mėgina kviesti, renkasi savo žmones iš įvairių socialinių sluoksnių. Vis dėlto, kitokią dimensiją įgauna susitikimas gyvai. Kartais nustembi pamatęs savo mėgstamą autorių, jo neatpažįsti iš teksto.

Kai kurie autoriai skundžiasi, jog nelengva bendrauti su lankytojais, kitiems atvirkščiai – norisi išgirsti nuomonę, kritiką…

Man visuomet patiko komunikuoti. Tiems, kurie nori mokytis kalbų, įdomu išgirsti kaip jų išmokau aš, kaip rekomenduočiau jų mokytis. Fizinis nuovargis aplanko ir išsidrėbusį guolyje; tai gal geriau kiek nusivaryti nuo kojų bendraujant su lankytojais, kurie kartais būna ne tik įdomūs pašnekovai, bet ir juokingi. Pasitaiko įvairių keistų situacijų, pavyzdžiui, kai tave supainioja su kitu autoriumi, arba tavęs neatpažinę pradeda liaupsinti tavo knygą, arba pažeria kritikos. Kai kurie pokalbiai mane įkvepia, nes pajunti, kad kažkam esi reikalingas, kad padedi net ir nedrąsiausiems žengti į platų kalbų pasaulį ir pan.

Gediminai, kaip manote, kuo šis festivalis, nekalbant apie apimtį, skiriasi nuo Vilniaus knygų mugės?

Pirmiausia, nors sakėte „nekalbant“, tai yra daugiau kamerinio, nors jis driekiasi per keturis pastato aukštus, pobūdžio leidėjų ir lankytojų sueiga. Bet tai svarbu, kuomet ieškai, renkiesi, bendrauji. Gražus palyginimas būtų didmiesčio ir mažesnio miestelio; metropoliuose žmonės visuomet yra svetimesni, tuo tarpu mažesnėse vietovėse tave gali pasisveikinti ir nepažįstamas prašalaitis. Šiame knygų festivalyje itin jauku, atmosfera draugiška. Pirkėjo galvos neapsuka neišmatuojamos lentynos nukrautos pačia įvairiausia literatūra. Žmogus čia dažniausiai tikrai žino ko jam reikia, ko jis ieško. Todėl, pasakysiu pajuokaudamas, mažesnėse knygų išparduotuvėse yra kur kas sunkiau įsiūlyti žmogui nereikalingą knygą.

Penktadienio diena buvo ūkanota, kiek vėsoka, dvelkė rudeniu. Kaip tai, jūsų nuomone, įtakoja knygų skaitytojus, VKF lankytojus?

Žinote, paklausiu: kada dar smagiau pasilikti rankose su knyga, negu tuomet, kai ruduo kviečia egzistenciniams apmąstymams? Man atrodo, jog žmonės rudenį tampa brandesni, kiek melancholiški, bet tai yra gerai.

Prisiminkime ir iškilmingiausias vargonų melodijas – dažnai jos būna minorinės. Iš šiandien apsilankiusių svečių veidų sugročiau kiek melancholiškas, bet kartu atradimo džiaugsmo lydimas tonacijas.

Džiaugiuosi, jog VKF rengėjai mus subūrė būtent įpusėjant rugsėjui. Tokiu būdu tarsi voveriukai sėkmingai intelektus nuteiksime žiemai.

Gediminai, su Jumis reikalas aiškus: mokate daugiau nei dešimt kalbų, esate filosofijos mokslų daktaras, dėstote Vilniaus universitete, bet ar Jums neatrodo, kad knyga, ypač popierinė, jaunimui tampa neįdomi, skaitoma vis mažiau?

Girdėjau viena dalyką, kad paaugliai masiškai atsijunginėja nuo kai kurių visuomeninių tinklapių, nes ten užsiregistravę sėdi jų tėvai ir seka savo atžalas, arba jiems prieš bendraamžius sukelia gėdos jausmą, kai mama ar močiutė ką nors pakomentuoja. Mes visi kažkur ir nuo kažko bėgame – vieni nuo tėvų, kiti nuo vienatvės, treti nuo nežinia ko. Pažįstu žmonių, kuriems knyga yra tarsi paguodos šaltinis, kai kuriems netgi protesto išraiška prieš globalėjantį, madas besivaikantį pasaulį. Paliudysiu, kad ir kelionių metu, mačiau daug jaunų žmonių su knyga rankose. Man vaidijas, jog keičiasi žiūros rakursai, tiek į knygą, tiek į asmeninę kovą su savais  vaiduokliais .

Kas tie nauji „žiūros rakursai“ ir kaip jie keičiasi?

Visų pirma, gyvename pasaulyje, kurį pavadinčiau – neturiu kada net pavalgyti. Esu toks pat kaip ir visi, lekiu, darau šimtus darbų, nieko nespėju, meluoju sau, kad toks gyvenimas. Norite sužinoti daugiau apie savo asmeninį gyvenimą, apie save patį ir savo santykį su kitais žmonėmis?

Užduokite kiekvienas sau tokį klausimą: „Kada paskutinį kartą likau vienas su knyga rankose? Kad ir prie židinio, arba ant jūros kranto…“ Dabar jau nesvarbu apie kokią knygą kalbam, elektroninę ar popierinę, pasaulis jau įžengė į kompiuterių erą ir davatkiška būtų ką nors kaltinti ar verkšlenti, kad niekas neskaito knygų. Tiesiog visi, stovėdami patys į petį šioje socialinėje grandinėje, pamažus pasistumiam į kitus laukus, iš kur mus supantis pasaulis atrodo kitoks, o kartkartėmis visai neatpažįstamas.

Gediminai, ko palinkėtumėte VKF lankytojams bei savo studentams?

To paties, ko ir sau linkiu – kaskart atrasti pasaulio bei žmogaus grožį knygoje, atrasti tai, kas mus visus vienija, o kartais ir skiria, atrasti eilutes, kurios mus daro gražesnius, ypatingesnius ir geresnius.