Kūrybinės biografijos: iš Antano Bernatonio prisiminimų (III) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

MŪSŲ ŽEMĖ

Mūsų žemė, kurią Tėtukas nupirko iš Platelių dvaro savininko grafo Liudviko Šazelio, buvo ant Platelių ežero kranto prie Šeirės miško apie 1 km atstumu nuo Platelių miestelio. Nebuvo derlinga mūsų žemė: molinga, vietomis užmirkus, poroje vietų – šioks toks smėliukas. Nedaug ir tos žemės buvo – 12 ha, bet maitintis iš jos buvo galima, o be to – labai gražioje vietoje, prie pat ežero. Nežinau, ar grafo laikais ši žemė buvo dirbama, ar tik ganoma ir šienaujama. Tėvai turbūt nė negalvojo čia ūkininkauti ar bent gyventi iš ūkininkavimo. Svarbiausia turbūt buvo turėti savo žemės, savo namą, savo sodą. Tada gyvenome iš tėvų atlyginimų už darbą. Neblogai uždirbo ir Mamutė, ir Tėtukas. Abu buvo tarnautojai – Tėtukas girininkavo Mižuikių girininkijoje, o Mamutė mokytojavo Kulių pradžios mokykloje. Matyt turėjo santaupų, jei ryžosi pirkti žemę ir statytis namus. O juk jau augino tris vaikus – Algiuką, Danguolę ir mane. Kastytis dar nebuvo gimęs.

Jokio statinio mūsų žemėje nebuvo: vienu gana ilgu kraštu mūsų žemė rėmėsi į ežerą.

Pabandysiu mintimis ir apeiti mūsų žemės ribas. Pradėkim nuo kampo, kurį vadinome „Pas vuobėlelė“ – tai buvo miestelio žmonių mėgstama maudymosi vieta, nes čia krantas buvo gana seklus, toli galima bristi – negilu, todėl maudytis nepavojinga. Tai jau Šventorkalnio teritorija, kuri priklausė dvarui. Augo čia sena laukinė daugiakamienė obelis, užtat ir vieta taip vadinosi. Taigi nuo tos obelėlės į vieną pusę – Šventorkalnis, dvaro žemė, o į kitą – palei ežerą – prasideda mūsų žemė ir mūsų pakrantė. Pakrantėje – alksniai, karklų krūmai, o ežere – nendrynas. Šventorkalnio šlaitas – jau mūsų. Jis nusileidžia į užpelkėjusią pievą, pelke vadinamą. Čia augo viksvos, švyliai ir kitokie pelkių augalai. Pelkę šienaudavome. Nekoks čia šienas būdavo ir šienauti šlapia – šienpjoviai kelnes pasiraitoję, basi braidydami po vandenį šienaudavo. Šieną džiovinant reikėjo jį ištraukti į sausesnius pakraščius. Rudenį pelkę užliedavo patvinusio ežero vanduo, o pradėjus šalti ji užšaldavo gerokai anksčiau negu ežeras. Tai būdavo puiki čiuožykla, į kurią susirinkdavo miestelio vaikai pačiuožinėti, daugiausia su namų darbo ledžingomis. Pavasarį, ledui ištirpus, pelkė tapdavo neršiančių žuvų karalija. Visai prie keliuko, einančio palei pelkę, buvo gilesnė vieta, Prūdeliu vadinama. Kaimynas Plaipa Stanislovas gyrėsi kažkada jaunas būdamas peiliu lydeką ten nudūręs. Prūdelis neišdžiūdavo ir vasarą. Augo čia puplaiškiai. Juos skindavo vaistams – baisus kartumynas, bet geras vaistas nuo visokių pilvo ligų. Įdomu būdavo eiti ežero pakrante per pelkę. Čia lyg ir takelis buvo, kurį sumindavo vaikai eidami nuo Obėlelės pakrante. Takelis buvo lyg ir aukštesnėje pakrantės vietoje ant bangų suneštų sąnašų, todėl šiek tiek sausesnis. Ežero krantas čia nešvarus, dumblėtas, nendrėmis, vilkdalgiais ir ajerais apaugęs. Medžiai, krūmai nei pakrantėje, nei pelkėje neaugo. Tik vienoje mūsų pelkės vietoje augo didžiulis juodalksnis, apsuptas neaukštų karklų guoto. Pati pelkė už mūsų žemės ribų jungėsi su pro miestelį einančia pelke ir toliau – su Sibirijomis, didžiuliu raistu, einančiu iki pat Beržoro. Sibirijose kiekvieną pavasarį girdėdavosi tetervinų burbuliavimas.

Pelkėje Tėtukas buvo iškasęs kelių metrų ilgio griovį – lyg kanalą. Gal sausinimui, gal kitiems tikslams, bet pavasarį, ledui nutirpus, į jį įstatydavo bučių, čia venteriu vadinamą, ir pagaudavo nemažai žuvų.

Įdomi buvo mūsų pelkė. Patikdavo man čia dėl savotiškos augalijos. Čia visada būdavo įdomu: ir žiemą, ir vasarą, rudenį ar pavasarį. Ypač patikdavo mūsų pelkės kvapai. Visai kitokie, negu sausų pievų. Ir šienas kitaip kvepėjo. Šienapjūtę visada pradėdavo nuo pelkės. Šieno vertė nedidelė. Dėdavo jį daržinėje ant patiestų nupjautų alksnių. Tai būdavo tarsi pagrindas geresniam šienui, nes apatinis šienas nuo drėgmės supelėdavo, o tokio viksvų šieno nebūdavo gaila.

Palei ežero pakrantę pelkė užsibaigė krūmais – alksniais, karklais, čia jau buvo šiek tiek aukštesnis krantas ir ne kiekvieną pavasarį patvinęs ežero vanduo užliedavo. Baigėsi krūmai ties smėlėtu ežero krantu, vadinamu Skalbykla. Tai buvo nedidelis žemės plotas, įsiterpęs į mūsų žemę, priklausęs miestelio savivaldybei. Žmonės sakydavo – valdiška žemė. Čia miestelio žmonės atsiveždavo skalbti rūbus. Čia pat, susikūrę laužus, skalbinius virindavo, trinkdavo, skaldavo kultuvėmis, čia pat ant ištemptų virvių juos džiovindavo, o vakarais jau sausus švarius rūbus veždavosi namo. Saulėtomis vasaros dienomis čia rūkdavo bent keletas laužų, pliauškėdavo kultuvės, klykė maudomi vaikai. Čia pat ganydavosi pririšti arkliai, kuriais atveždavo skalbinius.

Ši vieta, seniau vadinta Skalbykla, dabar bene labiausiai pasikeitė. Čia dabar riogso jachtklubo statiniai, virtę viešbučiais, kavine. Buvusios ramybės, romantikos, nesudarkytos gamtos nė pėdsako nebelikę.

Visa ežero pakrante nuo pat Obelėlės augo nendrynas – vietomis tankesnis, vietomis retesnis. Ties Skalbykla baigėsi visa pakrantės augalija – ir kranto krūmai, ir nendrynas. Krantas čia smėlėtas, buvo šioks toks smėlio lopinėlis, po kurį kapstėsi vaikai. Maudymuisi krantas čia taip pat buvo puikus – smėlėtas ilgas atabradas, nors ir trumpesnis, negu prie Obelėlės.

Beveik per Skalbyklos vidurį ežero link ėjo daubelė, o jos gale prie ežero augo karklų guotas. Čia buvo pastovi laužavietė. Krūmai saugojo nuo  vėjų, todėl skalbinių virinimui čia buvo puiki vieta. Nuo šių krūmelių pakrantė aukštėjo, buvo žole apaugęs šlaitelis, dar vienas krūmelis su laužaviete.

Į Skalbyklą susirinkdavo miestelio vaikai maudytis. Tada būdavo didelis triukšmas, klyksmai. Vaikai maudėsi nuogi. Tik vėliau pradėjo trumpikes nešioti.

Skalbykla užsibaigė daubike, priaugusia alksnių, kuria iš mūsų daubos tekėjo upeliukas. Vasarą vandens mažai tebuvo, bet rudenį vanduo kliokte kliokdavo į ežerą. Dabar šis upelis įkastu vamzdžiu ežerą pasiekia jau kitoje vietoje. Tekėdamas vanduo į šią ežero vietą sunešdavo smėlį, todėl ties to upeliūkščio įtekėjimo vietą krantas buvo dar seklesnis, o smėliukas švelnus ir minkštutėlis. Vasarą, kai ežeras nusekdavo, toje vietoje susidarydavo pusiasaliukas iš to minkšto švelnaus smėliuko. Šioje vietoje augo neaukšti, gal 30 cm aukščio augalėliai, pyniais vadinami. Jie, tokie vienstiebiai lyg šiaudeliai, elastingi. Iš jų pindavome tokias pynutes iš trijų, penkių ar daugiau šiaudelių tarsi apyrankes. Šią vietą labai mėgdavo maži žuviukai. Čia didžiuliais pulkais plaukiodavo didelių ir visai mažyčių žuvelių.

Už Skalbyklos, einant pakrante, vėl mūsų žemė. Pakrantė apaugusi alksniais. Mažas, gal 10 m ilgio tarpelis be medžių, mūsų pliaželiu vadinamas. Čia mūsų šeimyna ramiai ilsėdavosi, kai Skalbykloje triukšmingai taškydavosi miesčioniukai. Mūsų pliaželis – tai neaukštas šlaitelis, tada – lygi pievelė, nusileidžianti į smėlėtą krantą. Atabradas čia neilgas. Iki krūtinės įsibrendi, o toliau – staiga einanti gelmė. Čia retai pūsdavo vėjas: iš dviejų pusių vėją užstojo alksnynai, o iš trečios – šlaitas. Tik vėjo iš ežero pusės niekas neužstojo. Toje vietoje dabar jachtklubo tiltelis ir valčių nuomos namukas.

Toliau ežero pakrantė aukštėjo ir į ežerą leidosi stačiu šlaitu, apaugusiu alksniais, juodalksniais, o mūsų žemės pabaigoje kai kur ir eglėmis, uosiais, beržais, ąžuoliukais. Pačiame mūsų žemės gale, viršuje to eglėmis ir kitais medžiais apaugusio šlaito Tėtukas įruošė miško daigyną. Tą padarė jau tada, kai persikraustė gyventi į Platelius ir dirbo girininkijoje. Tai buvo kelių arų žemės plotas, aptvertas tvora, kur įdirbtos žemės lysvėse buvo auginami eglių, pušų, ąžuoliukų daigai. Truputį už daigyno paėjus ir baigėsi mūsų žemė, atsirėmusi į miško sieną. Šią vietą vadinome Galais.

Dabar jau reikia grįžti mūsų žemės riba, einančia priešais ežerą, nes riba, einanti tolyn nuo ežero, labai neilga – tik iki miško. Taigi, einant mūsų žemės riba, tektų eiti vėl palei aukštyn kylantį šlaitą, apaugusį  mišku. Miškas čia – eglynas. Dabar mūsų žemė eina visą laiką palei mišką, kildama šlaitu ir toldama nuo ežero. Pamiškėje augo stora, stora drebulė, į kurios drevę kasmet atskrenda bičių spiečius. Toliau pamiškėje miško link eina keliukas, kuriuo per mišką vežame šieną arba javus. Kelias tolimesnis, bet patogesnis, nereikia vežti į aukštą statų kalną. Nuo keliuko vėl pamiške einame iki prasidedančios daubos atšakos. Čia stovėjo mūsų žemės „kapčius“ – riboženklis, nes žemės riba vėl staiga sukosi ir pamiške per gilią daubą ėjo tolyn nuo ežero į vakarų pusę iki kito mūsų žemės sklypo kampo. Čia riba vėl sukosi ežero link. Čia mūsų žemė ribojosi su Platelių gyventojo Žalimo žeme ir tęsėsi ligi pat Pelkės.

Tokios tad buvo mūsų žemės ribos.

Apėję mūsų žemės ribas, pasižiūrėkime, kas viduryje, pavaikščiokime po mūsų žemės sklypą.

Beveik pusiau mūsų sklypą dalija gili dauba, išeinanti iš Šeirės miško ir, padariusi porą vingių, užsibaigianti upeliuku, įtekančiu į ežerą ties Skalbykla. Dauba giliausia – mūsų žemėje. Prasideda ji negilia daubike Šeirės miško pakraštyje ties Mikos žeme ir eina beveik miško pakraščiu, daro staigų, beveik 90 laipsnių posūkį gilyn į mišką, čia priima dar vieną atšaką iš miško gilumos, vėl staiga pasisuka vis gilėdama; dar vienas posūkis ir dar vienas. Čia, dauboje, buvo padaryta užtvanka – molingas žemės pylimas, apsodintas eglutėmis, kuriame paliktas griovys vandens pertekliui nutekėti. Taip atsirado tvenkinys, vadinamas Pyliava. Padarė ją, nes buvusiai plytinei reikėjo vandens. Turbūt tai buvo pigiausias vandens rezervuaro padarymo variantas. Kiek aš atsimenu, – Pyliava visą laiką buvo. Čia gyveno daug varlių ir šiek tiek karosų. Iš vandens kyšojo keletas didelių kelmų, liudijančių apie čia augusius didelius medžius. Pyliava buvo ne per toliausiai nuo mūsų kiemo, todėl čia girdydavome gyvulius. Žiemą – iškirtę lede eketes.

Eidavome čia pačiuožinėti ant ledo. Aplink Pyliavą augantis miškas saugojo nuo vėjų, todėl čiuožinėti buvo smagu, kol ledą užklodavo sniegas.

Iškirstomis eketėmis džiaugėsi Pyliavos karosai ir atplaukdavo čia pakvėpuoti, kai pradėdavo dusti po storu ledu. Per žiemą iškirsdavome po keletą ekečių, nes vanduo, ledui storėjant, vis traukdavosi gilyn, kol galiausiai mūsų rankos pasidarydavo per trumpos kibiru vandenį pasiekti. Tada kirsdavome naują eketę, o joje jau vanduo vos ne per kraštus liedavosi.

Mūsų kaimynai Plaipos eketę kirsdavo kitame Pyliavos gale.

Bet dauba tęsiasi toliau už Pyliavos užtvankos. Kiek paėjus nuo užtvankos – vėl daubos atšakėlė, ateinanti nuo miško, o tada vėl staigus posūkis ir už keliasdešimt metrų dauba išnyra iš miško jau mūsų žemėje, kur daro nedidelį posūkį ežero link, priima dar vieną atšaką nuo miško pusės, vėl pasisuka lygiagrečiai ežerui, priima dar dvi atšakas – jau ne nuo miško, o iš laukų pusės, staigiai pasisuka ežero link ir prie jo užsibaigia. Daubos pabaigoje – gražus alksnių guotas, o per jį teka upeliukas, kuris, padaręs porą vingių, įteka nuo Skalbyklos. Daubos dugnas drėgnas, klampus, apaugęs viksvomis, vingiorykštėmis. Augo čia dar vienas alksnių guotas, o per jį – vėl upeliukas. Vanduo, esantis daubos dugne, matyt, vietomis pasklisdavo visu plokščiu daubos dugnu, o siauresnėse vietose virsdavo upeliuku. Rudenį ir pavasarį tie upeliukai žymiai išplatėdavo ir šniokšdami tekėdavo žemyn į ežerą. Daubos dugne, prie minėto antro alksnyno gulėjo keletas didžiulių akmenų. Matyt, buvo bandyta juos suskaldyti, nes vieno akmens šone buvo išgręžta poros pirštų diametro skylė. Žaisdami mėgome ant jų pašokinėti arba už jų pasislėpti.

Daubos dugne, ties paskutiniuoju jos posūkiu buvome iškasę prūdelį,  paskui – žemiau – dar vieną, kur maudydavosi mūsų auginami ančiukai.

Daubos šlaitai nebuvo medžiais apaugę, todėl buvo šienaujami, tik šieną išvežti buvo nelengva. Šlaituose augo žemuogės, o dviejose ar net trijose vietose – mėlynės. Iš medžių šlaito viršuje daubos pabaigoje ties paskutiniuoju alksnynu augo šermukšnis iš trijų ar keturių kamienų, aplink jį mėlynių krūmas – nedidelis, bet vis tiek – savas. Šioje vietoje žemė buvo smėlėta, sausa, todėl augo čia nedidelis plotelis katpėdėlių. Šioje vietoje kasdavome rūsius bulvėms ir burokams per žiemą laikyti. Dabar čia didžiulė trešnė.

Dar vienas mėlynių plotelis buvo toje pačioje daubos šlaito pusėje beveik ant pat kalno, prie antrojo alksnyno. O šio šlaito apačioje buvo mūsų vandens šaltinis. Tekėjo jis iš šlaito, o kad būtų patogu vandenį semti, buvo pagilintas ir įstatytas medžio lentų rentinėlis. Vanduo buvo visą laiką šaltas ir labai skanus. Mėgavosi juo visi, kas tik paragaudavo. Vandens niekada netrūko. Per didžiausius vasaros karščius jo lygis nenusekdavo. Tik žiemą vandenį atnešti buvo sunku. Daubos šlaituose supustydavo didžiausias pusnis, pro kurias reikėjo ir taką, ir šaltinį atkasti ir dar į statų šlaitą vandenį tempti. Vasaros metu iš mūsų šaltinio vandenį nešdavosi Plaipos, nes jų šulinys išdžiūdavo.

Daubos šlaite, netoli nuo mūsų namo augo didelė eglė, o už daubelės atšakos – didelė sena blindė. Toliau miško link beveik prie daubos dugno augo dar viena eglė, o priešingame šlaite, tarsi daubų sankryžoje – dvi gražios eglės ir kadugio krūmelis. Šioje vietoje vėl buvo mėlynių plotelis. Štai ir visa didžioji mūsų daubos augalija. Mažoji labai įvairi: šlaituose pievų žolė, žemuogynai, varpeliai mėlyni – dideli ir mažyčiai, baltos ramunės, žvangučiai, pamiškėje – žemi dagiai, siaubingai badę basas kojas. Pavasarį visas daubos dugnas sužydėdavo auksinėmis purienomis, o šlaituose – baltos ir geltonos plukės. Vienoje ar dviejose daubos vietose pavasarį pražysdavo geltoni burbuliukai ant ilgų kotų siūbuodami geltonas galveles.

Rytinėje daubos pusėje – mūsų laukas, besileidžiąs žemyn ežero link. Jis dar pusiau padalintas iš miško išeinančia negilia daubele, kurios šiaurinėje pusėje augo desėtkas nemažų eglių, po jomis mėlynių nemažas plotas, žemuogynėlis. Už šio mūsų eglynėlio, ant šlaito į ežero pusę – vėl alksnių, ąžuoliukų, šermukšnių krūmelis. Dar šiauriau – laukas, vadinamas Zapaškėmis, Dirželiais. Tai alksnių juostomis padalinti keturi nedideli laukeliai. Už jų, šalia jau minėto daigyno, – pieva, vadinama Galais, atsiremianti į Šeirės mišką, o kraštai – vienu į paežerės šlaitą, apaugusį mišku ir daigyną, o kitu – į Šeirės miško šlaitą.

Pietinėje daubos pusėje – kitas laukas vėl leidžiasi ežero link ligi Pekės, o į vakarų pusę – ligi Šeirės miško, beveik iki Pyliavos. Pietinė lauko pusė – be medžių. Vienintelis daugiakamienio šermukšnėlio guotas augo šio lauko viduryje ir buvo vienintelis orientyras visame šiame lauke.

Lygios žemės visame mūsų sklype beveik nebuvo – vis šlaitai, daubos. Šiokia tokia lygumėlė buvo vakarinėje sklypo dalyje pamiškėje.

Tai tokią žemę matė ir nupirko ją mūsų Tėtukas 1936 ar 1937 metais.

SODYBA

Sodybai vietą parinko pietinėje daubos padalinto sklypo dalyje ties paskutiniuoju jos vingiu. Šioje vietoje žemė tarsi kaskadomis leidžiasi ežero link. Ant antrojo, žemyn besileidžiančio ilgo šlaito laiptelio ir buvo parinkta vieta namo statybai. Pasidairykime aplinkui: į šiaurę – dauba su stačiais šlaitais, už jos – mūsų vadinamasis Uždaubis, pieva apaugęs ežero link besileidžiantis šlaitas. Tolumoje – miškas, eglynas, mūsų dešimties eglių miškelis, Dirželių alksnių juostos. Rytų pusėje visu gražumu atsiveria ežero panorama. Čia bene gražiausia ežero dalis, juo labiau kai matai jį nuo kalno, kur pastatytas mūsų namas. Bandau įsivaizduoti, ką matė Tėtukas, kai dar nebuvo nei mūsų namo, nei, juo labiau, kai čia dar nebuvo nemokšiškos ir grubios civilizacijos subjaurotas šis gamtos stebuklas.

Taigi nuo tos vietos, kur ruošėsi statyti namą, žemyn ligi Skalbyklos leidžiasi nestatus šlaitas, o už jo – ežeras. Šioje vietoje – plačiausia ežero dalis, beveik 5 km pločio. Kaip ant delno – dvi salos, Veršių ir Pilies, toliau – vėl vandenys, Nalijos – tai giliausia ežero dalis ir didžiausias vandens plotas. Už ežero dunkso tamsus Plokštinės miškas. Dairykis besisukinėdamas čia į visas puses – visur ežerą matysi. Šiauriau – Briedsalė ir Skurvydų miškas, piečiau – Šventorkalnis, už jo Pliksalė, Kreiviškės. Gražu čia labai. Nei aprašysi, nei apsakysi. Jautrios sielos turėjo būti Tėtukas, jei pasirinko ne derlingos žemės plotą, bet sunkiai darbams tinkamą sklypelį, užtat nuostabaus grožio vietoje. Džiaugdavosi ir gėrėdavosi mūsų žeme ir ežeru ir Mamutė. Niekur ilgiau nepabūdavo – vis namo skubėdavo. Užtat taip nenoriai namus paliko paskutinį kartą, kai išvežiau ją į Klaipėdą, iš kur grįžo karste…

Dabar pasisukime į pietų pusę – mūsų laukai, šlaitu besileidžią ežero link, Pelkė, Sibirijos su menkučiais berželiais, karklynais. Toliau matyti Platelių miestelis, iš medžių kyšo bažnyčios bokštelis, dar toliau – vos įžiūrimas Beržoro bažnyčėlės šventoriaus ir kapinių medžių guotas. Vakaruose – Šeirės miškas su smailomis eglių viršūnėmis.

Gražu, į kurią pusę bepažvelgsi. Ir niekada nuobodu nebūna. Ir niekada vienodai nebūna. Ruduo, žiema, pavasaris ar vasara – tai didieji pokyčiai. Vėjas, saulė, ramybė, lietus ar audra – vėl pokyčiai. Rytas, diena, vakaras, naktis – tik žiūrėk, tik gėrėkis. Viskas nemokamai. Viskas tikra. Mokėk matyti. Mokėk klausytis. Ir patirsi stebuklą. Kasdien. Ir vis kitokį…

Taigi vieta sodybai buvo parinkta idealiai. Vieta – nuostabiai graži.

MŪSŲ NAMAI

Prasidėjo namo statyba. Abu tėvai tada gyveno ir dirbo Kuliuose, maždaug už 40 km. Visa miško medžiaga statybai buvo ruošiama Kuliuose. Kiek žinau iš pasakojimų, visas namas buvo sumontuotas Kuliuose, išardytas ir pervežtas į Platelius. Namą projektavo pats Tėtukas, o meistravo Kuliuose gyvenęs meistras, gaila, kad jo pavardės nežinau. Aš daug ko nežinau. Nežinau, kiek laiko vyko statybos, kaip ir ką darė. Yra išlikusios statybos nuotraukos, bet nėra jokių dokumentų apie statybos kaštus, nėra planų. Visos statybinės medžiagos buvo atvežtos arkliais.

Namas statytas kaip vasarnamis: sienos – ne rąstų, o lentų su oro tarpu, užpildytu spaliais. Namas iš išorės apkaltas horizontaliomis plačiomis dailylentėmis. Stogas – skiedrų. Namas vieno aukšto su keturiomis mansardomis. Taigi kambarių pirmame aukšte – penki. Dar virtuvė, sandėliukas, dar mažas kambarėlis prie virtuvės ir koridoriukas iš verandos pusės. Antrame aukšte – keturi kambariai ir keturios palėpės. Prie namo iš ežero pusės – veranda, o virš jos – balkonas. Tiek veranda, tiek balkonas atviri, nuo išorės atitverti gražių figūrinių lentučių tvorelėmis. Balkonas paremtas keturiomis keturkampėmis kolonomis. Laiptelių į verandą nespėta padaryti, o kadangi lipti aukštoka, laiptelių vietoje – ant didesnių akmenų uždėta platoka lenta. Verandos grindys – žvyras. Iš verandos per suveriamas duris patenkame į koridorių. Čia – kabykla rūbams. Ir durys – į dešinę – erdvokas kambariukas, mūsų vadinamas Spalinuku, nes čia vėliausiai buvo įdėtos grindys ir tekdavo vaikščioti ant juodgrindžių užpiltais spaliais. Vėliau, sudėjus grindis, čia buvo įruošti du aruodai, kuriuose laikėme grūdus. Paskui aruodų nebereikėjo, jie buvo išardyti, kambarėlis buvo aptvarkytas ir Mamutė vasaroms išnuomodavo jį vasarotojams. Ilgiausiai ir pastoviai čia vasarodavo Vilniaus filharmonijos simfoninio orkestro dirigentas Juozas Domarkas.

Iš koridoriuko – į kairę pusę – suveriamos durys į didžiausią kambarį, vadinamą salonu. Nebaigtas įruošti ir šis kambarys. Grindys, lubos sudėtos, bet sienos buvo nenutinkuotos, o tik tinkavimui paruoštos, todėl ir matėsi plačios lentos, įstrižai apkaltos balanomis, o ant jų turėjo būti uždėtas tinkas.

Salonas stovėjo tuščias. Karo metu, užėjus rusams, čia buvo apgyvendinti rusų kareiviai. Čia jie pasidarė krosnį, virdavosi valgį, žodžiu, – čia gyveno. Tuo metu visame miestelyje daug rusų kareivių gyveno. Gyveno jie čia gal mėnesį ar du. Tuo metu ir Platelių mokyklą jie sudegino. Mums pavyko – nesudegėme, nors pastatytą krosnį pleškindavo kaip reikiant.

Vėliau, rusams išsikrausčius,  išardėme krosnį ir po truputį apsitvarkėme, kol galiausiai Kastytis savo vestuvėms pakenčiamai šį kambarį aptvarkė.

Iš šio kambario – dar vienas, kampinis kambarys, Tėtuko buvo vadinamas alkieriumi. Šis taip pat nebuvo įruoštas – tokios pačios netinkuotos sienos. Vasarą čia mes, vaikai, eidavome miegoti. Mirus Tėtukui, jį pašarvojome šiame kambarėlyje, o giedoriai giedojo salone. Vėliau ir kiti mūsų mirę namiškiai, ir Algiukas, ir Mamutė, paskutines valandas ilsėjosi šiame kambarėlyje.

O dabar iš jau minėto koridoriaus išeinančiais mediniais laiptais užkopkime aukštyn. Palypėjus keletą pakopų kairėje – nedidelės durelės į mažytę virš rūsio esančią patalpėlę. Čia Tėtukas norėjo įsiruošti fotolaboratoriją. Tos laboratorijos taip ir neįsiruošė, užtat mums, vaikams, čia buvo labai tinkama vieta žaidimams. Algiukas, kaip vyriausias ir išradingiausias, sumąstė čia įruošti lėlių teatrą. Pasišviesdavo žibaline lempa, iš kartono iškirpdavo reikalingus teatro veikėjus, nudažydavo juos, iš dėžutės ar kartono lapo išlankstydavo sceną ir – vykdavo spektakliai. Mums su Kastyčiu, kitiems atėjusiems mažesniems vaikams tai būdavo didelė pramoga.

Kopdami laiptais užlipame į antrą aukštą. Čia nebuvo nei grindų, nei lubų, nei sienų. Tačiau čia buvo visokiausių užkaborių, kur galima buvo slapstytis, žaisti. Tą mes ir darydavome. Čia buvo sukrauti seni žurnalai, nereikalingos knygos. Tai taip pat buvo įdomu. Vėliau didelę knygų ir žurnalų dalį į maišus susikrovę išsivežė stribai, darę pas mus kratą po Danguolės arešto. Antrą aukštą pradėjo įruošti Kastytis, sudėjęs dviem kambariams grindis, o vėliau įsiruošęs sau kambarį su balkonu. Aš įsiruošiau kambarėlį į miestelio pusę.

Dabar pavaikščiokime po mūsų namą iš kitos pusės. Iš kiemo pusės prieangis buvo greitosiomis suręstas kaip laikinas statinys. Teisingi žodžiai, kad nieko nėra pastovesnio už laikiną. Taip ir ši priemenė išstovėjo iki natūralios savo mirties – kol supuvo ir nugriuvo. Gerokai vėliau buvo pastatyta nauja, geresnė priemenė.

Iš priemenės – durys į virtuvę. Virtuvė gana erdvi. Čia – daugybė durų: kairėje – durys į mažą kambarėlį, vadinamą sandėliuku. Sandėliuko sienos tinkuotos, prie galinės sienos įruoštos lentynos. Apšvietimas čia menkiausias iš visų kambarių – vienas siauras langelis. Sandėliuke laikydavome miltus, mėsą, duoną.

Sekančios durys – į kambarėlį. Jis beveik tokio paties dydžio kaip sandėliukas, tik langas čia normalus, dvivertis. Sienos ir lubos tinkuotos. Tai buvo tarnaitės kambarys. Vėliau, kai tarnaitės nebeturėjome, čia sau kambarėlį įsiruošė Danguolė, vėliau aš. Su šiuo kambarėliu išliko toks prisiminimas. Vokiečių laikais turėjome tarnaitę Stapunę – labai netvarkingą, apsileidusią. Neilgai ji ir pabuvo. Gal mėnesį, gal du. Savo kambarį tiek buvo apleidus, kad prisiveisė galybė blusų. Baisu būdavo čia ir įeiti – užpuldavo blusos. Atsimenu, kaip Tėtukas, užvirinęs vandenį iš arbatinio laistė karštu vandeniu grindis pats ant kėdžių užsilipęs, kad blusos jo nepasiektų. O Algirdas, kažkada įėjęs į šį kambarį ir blusų apniktas, spiegdamas spruko laukan tiesiai į prūdelį ir ilgai sėdėjo ant kranto kojas įmerkęs į vandenį – blusas skandino. Po verdančio vandens vonių blusos išnyko.

Sekančios durys – į indaują, mūsų vadinamą spinta. Čia laikomi indai, virtuvės įrankiai. Dar vienos žemos durelės – į rūsį, sklepu vadinamą. Negilus rūsys, bet užteko mūsų reikmėms. Rūsys buvo ir bausmės vieta – už nusižengimus būdavome uždaromi sklepe, lyg į kalėjimą pasodinami.

Virtuvėje – didelis, trijų dalių langas. Prie jo stalas. Užstalėje – suolas. Čia valgydavome. Kampe – krosnis. Gana didelė – dviejų skylių virykla, stacionarinis bakelis šiltam vandeniui, orkaitė. Atskira pakura duonkepei, na ir šildoma sienelė, išeinanti į sekantį kambarį, vadinamą valgomuoju. Virtuvės sienos ir lubos tinkuotos, grindys nedažytų lentų. Plaudavome grindis kas savaitę, šeštadieniais. Reikėdavo, papylus vandens, šluotražiu grindis ištrinti. Šluotražį prispaudi koja prie grindų ir trini kiekvieną lentą. Paskui švariu vandeniu nuplauni ir iššluostai nugręžtu skuduru. Vandenį reikia gana dažnai keisti, kad švariai išsiplautų. Virtuvės plovimas vienas iš sunkesnių ir nemalonių darbų buvo. Užtat taip nušveistos grindys net šviesdavo ir kvepėdavo kažkokiu šviežumu ir švara. Virtuvėje – daugiausia bruzdesio. Čia ir valgis gaminamas, ir visokiausi ūkio darbai dirbami, čia ir valgoma.

Nebuvo šilta mūsų virtuvė, kaip nešilti buvo ir kiti kambariai. Vasarnamis lieka vasarnamiu – didžiuliai langai, labai aukštos lubos. Todėl, kai jau tik vieni, be samdinių gyvenome – virtuvėje tik tiek būdavom, kiek reikėdavo valgio paruošimui ar kitokiems darbams atlikti, o šiaip – šilumos ieškodavom kituose kambariuose.

Sekantis už virtuvės gyvenamas kambarys buvo valgomasis. Taip pat aukštomis dailylenčių lubomis, tinkuotomis sienomis. Didelis, trijų dalių langas. Valgomasis teoriškai turėjo būti šilčiausias kambarys: tik viena siena išeina į lauką, šildomas iš dviejų krosnių – iš virtuvės pečiaus atėjusia sienele ir kito – šildomo pečiaus, apšildančio sekantį kambarį – miegamąjį. Abu pečiai  kokliniai, raudonų neglazūruotų koklių. Pakura iš valgomojo. Valgomasis buvo mūsų lyg ir svetainė, prezentacinis kambarys.

Miegamasis – kampinis kambarys už valgomojo. Žiemos metu tai buvo šilčiausias kambarys. Čia ne tik miegojome. Ilgi rudens ir žiemos vakarai būdavo leidžiami čia – ruošėme pamokas, kalbėdavomės, o paskui, visi kartu pasimeldę, eidavome miegoti. Miegamasis tinkuotomis sienomis, aukštos dailylenčių lubos, du langai – vienas  į pietų, kitas – į vakarų pusę. Žiemą čia sutilpdavome visi, tik pavasarį pabirdavome po kitus kambarius, kol rudenį, atvėsus orams, vėl visi čia susispiesdavome. Tik ši namo pusė – sandėliukai, virtuvė, valgomasis ir miegamasis buvo pakankamai įruošti ir tinkami gyventi.

Namą pastačius, dar kurį laiką gyvenome Kuliuose ir tik vasarą atvažiuodavome čia gyventi. Galutinai persikėlėme čia turbūt tik karo metais ar prieš pat karą. Gal 1939 metais, nes Kastytis jau gimė Plateliuose.

Nuo namo už kokių 50 metrų į vakarų pusę ant šlaito viršaus pastatė didelę lentinę daržinę. Karas sustabdė visas statybas, tad daržinė tarnavo ir kaip tvartas. Prie šiaurinio daržinės galo buvo pristatyta stoginė, atlikus malkinės vaidmenį. Dar viena tokia stoginė buvo pristatyta į kiemo pusę. Abi tos stoginės šiek tiek apšiltino daržinę, ne taip žvarbiai vėjai po daržinę šeimininkavo.

Vėliau, vokiečių laikais, buvo pastatytas dar vienas pastatas, kiaulininku vadinamas. Statė kaip laikiną pastatą, bet ir čia pasitvirtino nuostata, kad nieko nėra pastovesnio už laikiną. Taip ir su mūsų kiaulininku. Stovėjo jis, kol sugriuvo, atstovėjęs gal 50 metų.

Statė jį mūsų kaimynas Mika padedant darbininkams. Pastatė greitai. Be jokių pamatų. Į žemę įkasė atramas iš apvalių rąstų, sukalė rėmus, apkalė dviem eilėm plačių, vieno pjovimo lentų, užklojo skiedromis stogą. Viduje padarė ūkišką krosnį pašarui virti, padarė tris ar keturis gardus. Visa ši įranga ilgai tarnavo, tik krosnis greitai sugriuvo. Čia laikydavome kiaules, vištas, avis, triušius, o vėliau, kai mažiau gyvulių belaikėme, ir karvė čia sutilpdavo. Tik šalta čia būdavo, ypač kai žiemos šalčiai spusteldavo.

Tai ir visi mūsų sodybos statiniai. Daugiau nebespėta pastatyti – karai, pokaris, kolchozai ir kitos mus ištikusios nelaimės viską sustabdė. O buvo ruoštasi. Didelė akmenų krūva iš mūsų laukų buvo surinkta ir suvežta į kiemą būsimo tvarto pamatams. Rąstų krūva prie daržinės ir prie malkinės gulėjo – taip pat tvarto statybai. Vėliau viską supjaustėme malkoms.

Dar vieną statinį reikėtų paminėti – lauko tualetą, būdele vadinamą. Pirmoji būdelė buvo pastatyta daubos šlaite, prie čia augusios didelės daugiakamienės blindės. Vėliau, šiai sunykus, būdelės buvo statomos už kiaulininko.

Po karo Šeirės miške stovyklavę rusų kareiviai buvo pristatę namelių iš žalių eglinių rąstų. Kareiviams išsikėlus, vieną tokį namelį išardęs Tėtukas parvežė ir pastatė prie daubos netoli mūsų namo. Tai buvo mūsų žaidimų vieta. Žaidėme ir prie namelio, ir namelyje. Vėliau namelio rąstus panaudojo daržinės stoginės sienoms, o dar vėliau – supjaustėme malkoms.

Tai tokie buvo mūsų sodybos statiniai.

Nors mūsų žemė nebuvo kokiame nors klonyje ar žemumoje, bet drėgmės čia netrūko, todėl buvo sausinama atvirais grioviais. Kasė, matyt, samdyti žmonės. Aš nepamenu. Vienas griovys ėjo žymėdamas ribą tarp mūsų ir Žalimo žemės. Vanduo nutekėdavo į Pyliavą, o toje vietoje, kur kirto kelią, einantį į mūsų sodybą, buvo padarytas pušinių rąstelių tiltukas. Tas griovys kitu galu atsirėmė ar, teisingiau sakant, įsiliejo į kitą griovį, einantį  mūsų sodybos link beveik pačia šlaito ketera. Kitas griovys, labai ilgas, prasidėjo pamiškėje ir jungėsi su minėtu pirmuoju grioviu  prie tiltelio. Šis griovys ėjo iki pat mūsų kiemo, čia sukosi 90 laipsnių kampu daubos link ir čia baigėsi. Pagal šį griovį ėjo kelias į mūsų sodybą, o pasiekęs kiemą ir pasisukęs atskyrė ūkinį kiemą nuo namo kiemelio. Per šį griovį privažiavimui prie namo buvo padarytas tiltelis iš pušinių nestorų rąstelių. Tik rąsteliai čia buvo nesutvirtinti, todėl, važiuojant vežimu, dažnai jie išsiklaipydavo, išsistumdydavo, o arkliai nenoriai eidavo per tokius judančius rąstelius. Todėl važiuojama dažniau buvo šalia tiltelio, kur ilgainiui ir susidarė nuožulniais šlaitais įlinkis, rudenį ir pavasarį labai purvinas, giliomis provėžomis išmaltas.

Mūsų sodybą iš miestelio buvo galima pasiekti dviem keliais: per kalną iš Kalvarijos gatvės ir paežeriais iš Ežero gatvės. Lygiai taip pat ir iš mūsų sodybos buvo pasiekiamas miestelis. Važiuojam per kalną. Išvažiuojam iš kiemo per rąstelių tiltuką, per kurį bijo eiti arkliai, todėl vos ne šokte per jį peršoka, subilda vežimo ratai, išsklaido rąstelius. Toliau – per kiemą, žemaitiškai vadinamą žardėiną, padarytas kelias tiesiai į daržinę. Šiek tiek žvyro, šiek tiek akmenų – tvirtesnis gruntas, neklimpsta vežimas ir gyvuliai. Iš kiemo pro daržinės pietinę pusę važiuojame mūsų sodybos keliuku pagal griovį miško link. Keliukas čia prastas, nesutvirtintas. Tik griovys vienoje pusėje iškastas. Kasant griovį žemės, išmestos į kelio pusę, šiek tiek paaukštino keliuką. Rudenį čia į žemę įsirėždavo gilios provėžos. Vasarą keliukas išdžiūdavo, užaugdavo žole. Kitoje griovio pusėje visa pakele buvo pasodintos liepaitės. Išnyko visos. Vienas vaikai, kitas gyvuliai išlaužė. Ties mišku pervažiuojame tiltuką ir įsukame į gražią eglučių alėją. Tai pati gražiausia kelio vieta. Eglės visais metų laikais gražios ir puošnios: ir pavasarį, pasipuošusios šviesiais ūgliais ar viršūnes padabinusios raudonais kankorėžiais, ir žiemą – apsnigtomis ar apšarmojusiomis šakomis. Kelias pro Plaipų daržinę, kur kiekvieną pravažiuojantį ar praeinantį žmogų aploja Meškis, besidaužantis pririšta grandine. Dešinėje – Plaipų kūdra, gili duobė, tik pavasarį ir rudenį turinti vandens. Vasarą – sausutėlė. Vargdavo Plaipas su vandeniu ir vasarą, ir žiemą. Nei gilus šulinys kieme, nei kūdra pakelėje nebuvo vandeningi. Todėl ir tįsdavo vandenį ir iš Pyliavos, ir iš mūsų šaltinėlio.

Važiuojam pro Plaipų mažytį sodelį, leidžiamės molėtu, vandens išgraužtu keliuku šiek tiek žemyn, na ir prasideda pats blogiausias kelias tarp Gagilo iš vienos keliuko pusės ir Bubelės iš kitos pusės žemės. Čia labai šlapia. Užpelkėjusi ir Gagilo, ir Bubelės žemė šioje vietoje: keliukas čia sausas tik vidurvasary. Rudenį vežimai klimpsta ligi stebulių.

Toliau, pravažiavus Gagilo žemę, jo ilgą namą, kur po vienu stogu sutelpa ir gyvenamoji patalpa, ir tvartai, ir svirnas, ir daržinė, prasideda sausesnis keliuko tarpelis, einantis tarp Kaubrienės žemės ir Bubelienės daubos. Prie vieškelio, šalia Erlausko bakūžės – vėl purvynas, retai ir vasarą išdžiūstantis. Drėgme purvynas nuolatos papildomas iš Erlausko tvartelio tekančiomis srutomis. Na ir galiausiai mūsų keliukas įsilieja į Kalvarijos kelią.

Antruoju keliuku, paežere, retai važiuodavom. Kelias čia dar blogesnis. Eina jis pro mūsų pelkę, pro Sibirijų pakraštį. Tik vasarą ir žiemą čia galima pravažiuoti. Pavasarį ir rudenį – nė nebandyk – užklimpsi, vežimą sulaužysi. O dar į statų kalną reikės įvažiuoti, jei pas mus važiuosi; arba nuo jo nusileisti – jei į miestelį važiuosi paežere. Pakely dar porą gilokų duburių teks įveikti, kur visą laiką telkšo vanduo.

Į miestelį eidavome pėsčiomis. Minėtais keliais retai eidavome – per toli. Takais – arčiau. Pagrindinis takas buvo perėjus kiemą, ties daržine peršokus griovį ir tiesiai miestelio link, per mūsų laukus, pro Žalimo kemsėtą pievą, pro Plaipų žemėje sename griovyje augančią karklų juostą, pro Bubelienės ganyklą ir daubos kraštelį. Čia takelis, pasiekęs mūsų keliuką, jau ėjo to keliuko pakraščiu ligi vieškelio. Einant paežere, takelis vingiavo palei pelkę ir Sibiriją šalia keliuko.

Dar vienas takelis ėjo pro daržinės kitą galą – pro malkinę miško ir Pyliavos link. Tuo takeliu eidavome į mišką arba pas už miško gyvenančius žmones – Kadžius, Valančius, Baužinskius ir kt. Tuo takeliu vesdavome ar varydavome gyvulius pagirdyti į Pyliavą.

Dar vienas takelis pro mūsų šaltinėlį per daubą vedė į mūsų Uždaubio laukus, ir dar vienas – į pakalnę, paežerėn. Juo bėgdavome į ežerą maudytis.

MŪSŲ MEDŽIAI

Jau minėjau, kad namą statė plynoje vietoje – nei medelio, nei krūmelio sodybvietėje nebuvo. Tik daubos šlaite – eglė ir toliau – blindė. Daubos dugne – du guotai alksnių, ant šlaito netoli ežero šermukšnėlis ir dar vienas šermukšnėlis – laukuose miestelio link. Tėtukas pasišovęs buvo paversti šią vietą gražiu vos ne Rojaus sodu. Pirmiausia už daubos pasodinta juosta pušaičių. Atmenu jas dar nedideles. Vėliau šie medeliai buvo niokojami ir gyvulių, ir žmonių. Sovietmečiu šioje vietoje buvo pastatytas bufetas – pijokų girdykla. Ir dabar tebėra išasfaltuotas žemės gabalas, žymintis buvusios gėryklos ribas. Pušelės sunyko, tačiau kelias išliko. Pietinė kiemo pusė buvo apsodinta liepaitėmis – nuo pat namo ligi daržinės, toliau – visa pakele. Dalis šių liepaičių išnyko, buvo nulaužtos, dalis ir šiandieną tebeauga. Ant kalno prie daržinės pasodinti du berželiai. Vienas tebestovi, kito besikasydama karvė taip nugramdė žievę, kad berželis nudžiūvo.

Šalia berželių pasodino ąžuoliuką. Iš Pilies salos iškasę Tėtukas, jo broliai Jonas ir Jurgis bei Mamutės brolis Leonas parnešė jį. Sodindami dar butelį užkasė, įdėję į jį laišką ateinančioms kartoms. Tas ąžuoliukas, lyg mūsų sodybos įkūrimo simbolis, tebeauga ir dabar vis labiau stiebdamasis aukštyn ir vis plačiau skėsdamas šakas.

Padaubiu prie namų pasodinta eglučių gyvatvorė. Šalia blindės padaubyje – slyvaičių, bet jos visos sunyko. Sodelį prie namų pradėjo sodinti vokiečių laikais, uogakrūmių Mamutė buvo prisodinus dar anksčiau. Sodo medžiams duobės irgi buvo iškastos anksčiau. Prisimenu tas duobes žole užaugusias. Vokiečių laikais Tėtukas parvežė vežimą obelaičių ir susodino į tas duobes. Šalia takelio į ežerą eilėse buvo kiekvienam iš mūsų skirtos obelaitės. Patys pasirinkome ir medelius, ir vietą jų sodinimui. Džiaugėmės, kad turėsime savo obelaites, laikėme jas į duobes įstatę, laukdami, kol užkas jų šaknis žemėmis. Kastytis, tas mūsų pagrandukas, norėdamas, kad jo obelaitė būtų gražiausia ir skirtųsi nuo kitų, belaukdamas dantukais apgraužė visą jos kamieno žievę. Baisiai pyko Tėtukas , žadėdamas jam dantis išlupinėti. Daugiau incidentų nebuvo sodinant. Prižiūrėjome sodelį – laistėme obelaites, užtat visos prigijo, o žiemomis aprišdavome šiaudais ar eglišakiais. Apie 20 obelaičių tada buvo pasodinta. Ne nuo visų obuolių teko ragauti – nudžiūvo kai kurios – vienos anksčiau, kitos vėliau. Pražūtinga mūsų sodui buvo turbūt 1948 ar 1949 metų žiema: daugybė sniego ir stiprūs šalčiai. O obelaitės liko neaprištos. Beveik visas jas tada apgraužė kiškiai – visą žievę, ir nuo kamienų, ir nuo šakų, kiek tik kyšojo iš sniego. Dalis tada sodintų obelų tebėra ir šiandien – senos, palinkusios, apleistos, beglobės. Bet vis tiek kas pavasarį pasipuošia žiedais, o rudenį obuoliais. Tik nelabai kam jų bereikia. Atėjusios stirnytės paskanauja – nors tiek…

Aplinkui sodą Tėtukas apibadė trapiojo gluosnio lazdomis. Dalis jų prigijo, išaugo dideliais gluosniais.

Nederlinga žemė mūsų sodybvietėje, todėl buvo nelengva sodą įveisti ir medelius prigydyti. Mamutė sakydavo –  jei visi sodinti medeliai būtų prigiję, čia graži giria būtų ošusi.

Vėliau ir aš, ir Kastytis medelius sodindavome – dalis prigijo, bet daugelis nunyko. Tebeauga aukštais medžiais prie daubelės mano sodintos eglutės. Eglutėmis jų jau nebepavadinsi. Iki šiol tebežaliuoja ir ant kalno prie įvažiavimo į sodybą. Jas sodinau jau su savo vaikais. Tebeauga ant kalno iš Veršių salos parvežti ir pasodinti kleveliai, o berželis prie daubos šalia buvusio daržo  dideliu medžiu tapo. Sulą iš jo jau kelinti metai geria. Čia pat, daubos šlaite riešutus nokina iš Pilies salos parvežti lazdynai.

Apie namą buvo padarytas kelias, einantis ratu. Šalia kelio pasodinti kaštonai, jų nelikę nė vieno. Nuo namo sodelį skyrė geltonųjų akacijų gyvatvorė, o po namo langais iš abiejų verandos pusių buvo įruoštos gėlių klombos. Šalia gyvatvorės esančiose pievutėse iš abiejų namo pusių pasodintos sidabrinės eglutės, o pietų pusėje Tėtukas sukasė ir supylė iš žemių tokį paaukštinimą, pavadinęs jį sofa. Tai buvo poilsiui skirta vieta, aplinkui apsodinta dekoratyviniais krūmeliais. Netoliese augo sausmedis, raukšlėtojo erškėčio krūmas. Po šia beveik visą vasarą žydinčia erškėtrože pokaičio miegoti mėgdavo Mamutė.

Tėtukas labai planingai ir tikslingai sodino visus medelius, tik vėliau sodinimas tapo stichiškas. Svarbu, kad augtų medis, kad atšiaurūs vėjai po sodybą negalėtų švilpauti. Sunyko ties kiaulininku Tėtuko pasodintos vyšnios, parvežtos iš Bebrungėnų Serapino sodo.

Sunyko slyvynas padaubyje. Nudžiūvo apie namą pasodinti kaštonai, sidabrinės eglutės. Sunkiai čia prigydavo medeliai, todėl labai skaudu matant, kaip dabar kartais taip lengvai siūloma juos nupjauti ar nukirsti.

Įkūrus Žemaitijos nacionalinį parką, visa mūsų žemė atsidūrė parko teritorijoje. Nebegrąžino mums viso uždaubio. Nemaža dalis mūsų žemės pateko į privatizuoto jachtklubo teritoriją.

Kaip kompensaciją už negrąžintą uždaubį, kelius ir takus, einančius per mūsų žemę, atidavė dalį Šeirės miško, pradedant nuo girininkijos, ligi kelio, einančio per mišką jachtklubo link, o kitas miško gabalas nuo mūsų Galų Kumelkaktės link.

Taigi mūsų žemė dabar prie ežero prieina nuo Obelėlės per pelkę ligi jachtklubo ir už dabartinio palapinių miestelio ligi mūsų miško ribos, einančios Kumelkaktės link.

Bus daugiau

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Gyvoji tradicija, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: