O. Voverienė. Tragiškos lemties prof. Jonas Kazlauskas (1930-1970) (10)

Jonas Kazlauskas | Archyvinė nuotr.

Jonas Kazlauskas | Archyvinė nuotr.

1970 metais jau nykų rudenį žinia apie prof. Jono Kazlausko paslaptingą žūtį sukrėtė visą Lietuvą. Tada dirbau Chemijos pramonės Projektavimo ir konstravimo biure, prieš metus buvau baigusi Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą ir nors man prof. J. Kazlauskas nedėstė, vis tiek žinojome, kad Vilniaus universitete tarp profesūros yra ir J. Kazlauskas. Be to tarp mūsų biuro darbuotojų buvo ir chemikų, baigusių VU Chemijos fakultetą, irgi girdėjusių tą lituanisto pavardę. Todėl pietų pertraukos metu PKB kavinukėje buvo labai aktyviai aptariama ši tragedija: buvo visokių spėlionių, bet dauguma rėmėme nuostatą, kad Profesorius tapo KGB Lietuvos skyriaus auka. Ir nors iki šiol, kol dar tebegyvename su kagėbizmu, matyt, tikros tiesos ir nesužinosime.

J. Kazlauskas gimė 1930 m. rugpjūčio 1 d. Matiešonių kaime (Prienų r.) valstiečių šeimoje. 1949 metais aukso medaliu baigė Prienų gimnaziją ir įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, kurį baigė 1954 metais. Kartu su juo tada aukštąjį mokslą baigė didžioji viso Lietuvos lituanistų žvaigždyno dalis: poetas Justinas Marcinkevičius, poetas Algimantas Baltakis, poetas A. Maldonis. kalbininkas K. Morkūnas, tekstologas J. Pilypaitis, folkloristas L. Sauka ir kiti. Tai lituanistų laidai paskaitas skaitė ne tik Lietuvoje pagarsėję profesoriai, bet ir žinomi visame pasaulyje mokslininkai prof. Zigmas Zinkevičius, J. Palionis, J. Balčikonis, kurie ne tik dėstė, bet ir rūpinosi jaunųjų lituanistikos kadrų rengimu Studentų moksliniuose būreliuose. 1953-1954 metais J. Kazlauskas jau pats vadovavo lietuvių kalbos istorinės gramatikos būreliui, buvo jo pirmininku. Visi to meto jo dėstytojai pripažino, kad studento J. Kazlausko skaitomi referatai jau buvo akademinio lygmens. Kaip gabus studentas prof. Zigmo Zinkevičiaus pastangomis J .Kazlauskas buvo pakviestas tęsti mokslus Lietuvių kalbos katedros aspirantūroje. Aspirantūroje studijuodamas nesidžiaugė jaunystės vilionėmis, o labai rimtai dirbo. Parašė monografiją „Lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo sistemos paprastėjimas“ ir 1958 metais ją apgynė, kaip filologijos mokslų kandidatinę disertaciją.

Po disertacijos gynimo 1962 metais J. Kazlauskas buvo pakviestas dirbti į VU Lietuvių kalbos katedrą… Čia dirbo iki pat jo netikėtos ir tragiškos mirties. 1962-1964 metais J. Kazlauskas buvo paskirtas Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanu. 1962 metais jam buvo suteiktas mokslinis docento vardas. 1967 metais pirmasis iš Lietuvos kalbininkų apgynė humanitarinių mokslų (lituanistikos) daktaro disertaciją, 1968 metais išėjusią atskira knyga „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ (V., 1968). 1968- 1970 metais J. Kazlauskas tapo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanu; jam buvo suteiktas profesoriaus mokslinis vardas (1969). Tais pačiais metais jis tapo Lituanistikos mokslinių laipsnių teikimo Tarybos pirmininku. Su didele meile ir susižavėjimu Profesorius rašė knygą „Baltų filologijos įvadas“. Deja, jos pabaigti nesuspėjo. Daug nuveikė redaguodamas ir pats rašydamas straipsnius į jo redaguojamą tęstinį leidinį „Baltistika“, sulaukusį daug gražių atsiliepimų ne tik iš Sovietų Sąjungos, bet ir iš daugelio pasaulio universitetų. Jis buvo atsakingasis „Baltistikos“ žurnalo redaktorius ir uoliausias jo puoselėtojas. Palaikė ryšius su pasaulio universitetuose dirbančiais mokslininkais, kvietė juos skelbti savo straipsnius baltistikos klausimais jo redaguojamame žurnale.

Per „Baltistiką“ J. Kazlauskas sutelkė beveik visus pasaulio baltų kalbų tyrinėtojus. Vilnių padarė pasaulio baltų kalbų tyrimo moksliniu centru. „Baltistikos“ nuolatiniais autoriais tapo vokietis R. Eckertas, ukrainietis A. Nepokupnas rusas J. Stepanovas, bulgaras Toporovas ir kt., tarp jų ir jauniausias, iki šiol labai sėkmingai dirbantis ir auginantis jauniausios kartos baltistikos tyrėjus Sankt-Peterburgo universitete leningradietis Aleksiejus Andronovas (Ona Voverienė. Žymiausi XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ (V., 2009). 1968 metais Pensilvanijos (JAV) universiteto prof. V. R. Šmolstygo (William R. Shmalstieg) iniciatyva jis buvo pakviestas skaityti baltistikos kurso paskaitų to universiteto studentams. Jam tai buvo didžiulis džiaugsmas ir jo mokslo įvertinimas. Pradėjo tvarkytis išvykimo į Ameriką dokumentus. Deja – tai buvo jo negandos vėjas. 1970 m. spalio 8 d. prof. J. Kazlauskas paslaptingai dingo. 1970 m. lapkričio 16 d. prof. J. Kazlausko kūnas rastas Neryje prie Vingio parko Vilniuje. Jo mirties priežastis neatskleista iki šiol.

Pagrindinė prof. J. Kazlausko mokslinių interesų kryptis buvo lietuvių kalbos morfologija, ypač daiktavardžio ir veiksmažodžio morfologija. Vienas iš šios krypties tyrimų yra jo paskelbtas straipsnyje „Lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo sistemos paprastėjimas“, kuris tapo jo kandidatinės disertacijos ašimi. Morfologiniams tyrimams yra skirta ir jo daktarinė disertacija, papildyta naujais tyrimais iš baltistikos: „Įvardžiuotinių būdvardžių raida baltų kalbose“. Vien apie daiktavardžio tyrinėjimų rezultatus jo buvo paskelbta 13 straipsnių, apimančių 163 jo knygos puslapius (Mokslas ir gyvenimas.1990, Nr. 8). Kai kurie jo straipsniai dėl jų didelės apimties galėtų būti vertinami kaip savarankiškos studijos, išleistos atskiromis knygomis.

J. Kazlauskas buvo labai gilus mokslininkas, konkrečių raštijos paminklų ir tarmių tyrėjas, ypač kai jis tyrė jų dinamiką. Tai itin akivaizdu, skaitant jo straipsnį apie įvardžiuotinius būdvardžius. Šis jo tyrimas, be jokios abejonės, įeina į baltistikos tyrimų aukso fondą. Jame beveik matematiniu tikslumu įrodoma, kad įvardžiuotiniai būdvardžiai yra ne lietuvių ar latvių naujadaras, bet tikrų tikriausias reiškinys, perimtas iš baltų prokalbės. Svarbūs baltistikai yra ir J. Kazlausko tyrimai, atlikti baltų kalbų ir tarmių prozodijos ir akcentologijos srityse, pradėti straipsniu „Dėl lietuvių kalbos veiksmažodžio kirčiavimo sistemos raidos“. Pagrįstai J. Kazlauskui yra teikiama lietuvių kalbos fonologijos iniciatoriaus ir tyrėjo, pradininko garbė. Daug dėmesio savo mokslinėje kūryboje profesorius skyrė veiksmažodžių asmenavimo sistemos raidai. Jo kolegos mokslininkai pripažįsta, kad Lietuvoje J. Kazlauskas pirmasis pajudino sustingusią lietuvių kalbos veiksmažodžio istorijos dirvą. Ir tai yra jo išskirtinis indėlis į lituanistikos mokslą. Keliolikos metų savo mokslinius tyrimus prof. J. Kazlauskas apibendrino savo daktarinėje disertacijoje ir jos pagrindu išleistoje monografijoje „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ (V.,1968. – 415 p.). Tai buvo pirmoji lituanistikos daktaro disertacija, apginta po Antrojo pasaulinio karo. Joje daugybė medžiagos iš lietuvių kalbos tarmių, lietuvių ir latvių senųjų raštų (ypač iš lietuvių XVI-XVII amžių raštų), iš prūsų kalbos ir kitų indoeuropietiškų kalbų. Disertacija buvo visiškai nauja, originali lietuvių kalbos istorinės gramatikos studija, kurioje buvo panaudota originalus tyrimo būdas: ankstesnis baltų kalbų istorijos laikotarpis atkuriamas, remiantis vidiniais lietuvių, latvių ir prūsų kalbų duomenimis, taikant vidinio atkūrimo būdus, kurie yra tam tikru būdu reguliuojami kitų indoeuropiečių kalbų duomenų“ (Pergalė, 1970, Nr. 12).

Nors J. Kazlauskas žuvo (ar buvo nužudytas?) labai jaunas, vos 40 metų, jis dar spėjo išugdyti ir keletą savo mokinių, kurie tapo žymiais Lietuvos lituanistais. Pradėjęs savo pedagoginę veiklą dar būdamas studentu VU Studentų mokslinės draugijos Lietuvių kalbos moksliniame būrelyje, kaip šio būrelio narys, o paskutiniais studijų metais ir kaip jo pirmininkas, J. Kazlauskas, kaip tik čia mokėsi mokslo tiriamojo darbo pradmenų. Būrelį globojo dar tada jaunas dėstytojas Zigmas Zinkevičius, amžiumi dar nelabai nutolęs nuo būrelio narių, bet jau turintis geroką mokslinio darbo stažą. Būrelį telkė ir jam pirmininkavo J. Kazlauskas, retkarčiais į būrelio užsiėmimus pakviesdamas jo globėją, pasidalinti mokslo tiriamojo darbo patirtimi. Dirbdamas jau dėstytoju J. Kazlauskas studentams skaitė baltų filologijos įvado lietuvių bendrinės kalbos ir fonetikos kursus, supažindino studentus su šiuolaikinės kalbotyros tyrimo būdais. Visa tai atsispindėjo ir jo globojamo studentų mokslinio būrelio tyrimų tematikoje. Buvę J. Kazlausko mokiniai, dauguma jų, jo globojamo studentų mokslinio būrelio nariai, apie jį atsiliepia, kaip apie puikų mokslo tiriamojo darbo rengėją, kursinių, diplominių darbų ir disertacijų vadovą, sukūrusį vieną žymiausių Lietuvos lituanistų mokslinę mokyklą, kurioje išaugo ir subrendo didelė grupė žymiausių Lietuvos lituanistų: A. Girdenis, A. Vanagas, S.  Karaliūnas, Evalda Strazdaitė-Jakaitienė, Aldonas Pupkis, šviesaus atminimo A. Jakulis ir kt.

Po prof. J. Kazlausko paslaptingos žūties Lietuvos spaudoje pasipylė daugybė jo žūties versijų. A. Paliulis žurnale „Ekstra“ rašė, kad būtų naivu tikėti nuostata, kad Vakarų slaptosios tarnybos savo veikloje siekia tik vieno tikslo – atrasti ir atkurti tiesą, o sovietinis KGB – tik nuslėpti jo daromus nusikaltimus prieš žmogų ir žmoniją apskritai. Todėl straipsnio autoriaus nuomone, J. Kazlausko nužudymas galėjo būti Vakarų žvalgybos rengtas, siekiant Lietuvoje išprovokuoti neramumus prieš sovietinę valdžią, kaip buvo po Romo Kalantos susideginimo Kaune. (Petrulis A. Paskutinė mokslininko paslaptis: savižudžio ritualas ar čekisto auka? //Ekstra, 1999, Nr. 10-12, p.24-27; Nr. 11, p. 22-25, Nr 12, p.24-27). Amerikoje leidžiamas žurnalas „Į laisvę“ pateikė kitokią versiją: kad tai būta Lietuvos KGB skyriaus rengtas nužudymas, siekiant įbauginti intelektualinį Lietuvos elitą,  po R. Kalantos susideginimo Kauno Muzikinio teatro sodelyje, praradusį baimės jausmą ir masiškai išėjusį protestuoti, reikalaujant Lietuvai laisvės bei kritiškai vertinant sovietinę valdžią dėl jos prievartos prieš žmogų (Apie prof. J. Kazlausko mirtį //Į laisvę, 1971, Nr. 52, p.12). Būta ir kitokių versijų.

Šiandien jau visiškai aišku, kad tikri duomenys ir prasimanymai, taip susipynė į visokių versijų kamuolį, kurio išvyniojimo dar labai bijo esantys gyvi ir sveiki, ir net labai aukštus postus dabartinėje valdžioje užimantys buvę kagėbistai. Jų pastangomis visi jų baisiausi nusikaltimai užrakinti devyniomis spynomis 75 metams Seimo nutarimu tol, kol mūsų dvi kartos išeis iš gyvenimo. Žinoma, tuo atveju, jeigu mes jausimės abejingi, kvaili ir neįgalūs pareikalauti to įstatymo pakeitimo, kad mes dar galėtume liudyti. Pedagogikos profesorius J. Vaitkevičius, išeidamas į amžinybę paliko liudijimą, kad tą rytą, kai žuvo prof. J. Kazlauskas, 10 val., eidamas pro aikštelę tarp Vilniaus KGB rūmų ir Konservatorijos jis matė prof. J. Kazlauską, einantį kartu su aukštu 28-30 metų jaunu vyriškiu. Po kelerių metų, žurnalistų paklaustas, jis iš daugelio jam pateiktų kagėbistų fotografijų atpažino saugumietį Jevtejevą. Jį pažinojo, neabejoju, ir kiti Universiteto dėstytojai, nes jis, ko gero, Universitetą ir „globojo“. Ir man teko jo dėmesio dalelė – mandagi, maloni, nekalta, tarsi niekas niekada jam nerūpėjo. Istorikas Arvydas Anušauskas tvirtina, kad Lietuvos KGB skyriaus veikla buvo griežtai reglamentuota instrukcijomis ir kiekvienas priimtas sprendimas turėjo būti suderintas su KGB 14-jo skyriaus vadovybe. To skyriaus pagrindinis tikslas buvo „aktyvios priemonės“. Leidimą „aktyvioms priemonėms“ išduodavo pats KGB šefas. Tos „aktyvios priemonės“ buvo labai įslaptintos: jas žinojo tik respublikinio padalinio vadovas ir vienintelis kagėbistas, jų vykdytojas. Tačiau žudyti „vietiniai“ kagėbistai negalėjo (Ekstra, 1999, Nr. 10-12). Tai operacijai būdavo atsiunčiami „aukštos kvalifikacijos“ specialistai iš kitų respublikų. (Atleiskite, bet esu „Tamošius nevienas“ ir nelabai ta „Ekstros“ versija tikiu – O.V.)

Jau atgavus Nepriklausomybę „Respublika“ informavo savo skaitytojus, kad KGB darbuotojas Jevtėjevas iš tikrųjų šefavo Vilniaus universitetą. Prieš pat išvykimą pagal kvietimą į JAV skaityti pranešimo Jevtėjevas skambindavo net į J. Kazlausko namus, stengdamasis jį įkalbėti nevažiuoti. 1970 m. spalio 1 d. Jevtejevas pakvietė J. Kazlauską susitikti Politinio švietimo namuose Angariečio gatvėje. Susitikus pareikalavo, kad J. Kazlauskas atliktų jam pavedamas Jevtėjevo užduotis Amerikoje, tarp jų užverbuoti nuvykus į Ameriką, jį kviečiantį mokslininką dirbti KGB labui. Toks nurodymas, sakė, atėjo iš Maskvos. Reikalavo taip pat parašyti ataskaitą grįžus, apie ką buvo kalbama, su kuo buvo susitikta. Profesorius J. Kazlauskas tą daryti kategoriškai atsisakė, motyvuodamas tuo, kad padoriam žmogui tai negarbinga. Jevtėjevas pasiūlė nesikarščiuoti, per savaitę viską gerai apgalvoti ir jam pranešti. Iki spalio 8 d. Tai buvo paskutinė diena, kai Profesorius turėjo pranešti Jevtėjevui savo apsisprendimą. (Zaikauskas V. Prof. J. Kazlausko mirties mįslė //Atgimimas. – 1991, liep. 18-25, p.1,5).

Spalio 8 d. išėjęs iš namų prof. J. Kazlauskas nebegrįžo. Paslaptingai dingo. Kur, kaip ir kodėl – tai jau ateinančių kartų uždavinys, kurį reikia išnarplioti. Žudikai – dar gyvi. Jie vaikšto tarp mūsų ir džiaugiasi gyvenimu. Jų valia ir jų sprendimu – 75 metus jų vardų Lietuva neturi žinoti. Teisinga tai, ar ne, spręskite, Jūs jaunieji… Tie, kuriems dar ne viskas dzin…

Kategorijos: Istorija, Kalba, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: