D. Imbrasas. Kas galėtų padėti Lietuvos regionams praturtėti? (3)

Darius Imbrasas, Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnysis ekonomistas | Asmeninio albumo nuotr.

Darius Imbrasas, Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnysis ekonomistas | Asmeninio albumo nuotr.

Nors per pastaruosius 20 metų Lietuvoje pragyvenimo lygis padidėjo daugiau nei pustrečio karto, tačiau atotrūkis tarp Lietuvos apskričių vis dar yra didelis. Sostinėje pragyvenimo lygis jau viršija Europos Sąjungos vidurkį, bet regionų dar laukia ilgas kelias iki europietiško gyvenimo lygio. Viena iš alternatyvų, galinčių sutrumpinti šį kelią ir sparčiau kelti regionų gyventojų pragyvenimo lygį ir gerovę – eksportuojančiojo sektoriaus, ypač apdirbamosios gamybos, plėtra mažosiose apskrityse.

Šiuo metu tik didžiosiose Lietuvos apskrityse – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos – gyventojų pajamos pasiekė lygį, kuris sudaro sąlygas aktyviau plėtotis į vidaus paklausą orientuotoms paslaugoms. Kitose mažosiose apskrityse gyventojų pajamos yra reikšmingai mažesnės. Pavyzdžiui, Marijampolės apskrityje vidutinės gyventojų pajamos vis dar yra beveik perpus mažesnės nei Vilniuje. Tai lemia, kad mažųjų apskričių paslaugų sektoriuje dominuoja tik būtinąsias paslaugas

teikiančios įmonės. Šiose apskrityse žemės ūkyje – viename iš mažiausiai našių ekonominių veiklų – tebedirba daugiau nei dešimtadalis darbą ar nuosavą verslą turinčių gyventojų. Kai kur, pavyzdžiui, Tauragės ir Marijampolės apskrityse, žemės ūkyje dirba net kas penktas gyventojas. Panaši žemės ūkyje dirbančių asmenų dalis yra tokiose valstybėse kaip Rumunija, Egiptas, Kirgizija, Turkmėnistanas ar Mongolija. Nedidelis žemės ūkio darbo našumas lemia ir menkas šiame sektoriuje dirbančių asmenų pajamas. Aktyvesnis mažųjų apskričių persiorientavimas į pramoninę gamybą galėtų pastebimai pakelti jų gyventojų pragyvenimo lygį.

Didžiausią potencialą praturtinti šalies regionus turi tos įmonės, kurios geba savo gamybą parduoti užsienio rinkose. Regionuose akivaizdžiai jaučiamas bene pagrindinio ekonomikos Achilo kulno – gyventojų senėjimo, emigracijos ir mažos perkamosios galios – poveikis. Tačiau regionai turi galimybių ištrūkti iš šio užburto rato, pavyzdžiui, pritraukti užsienio rinkose savo gamybą gebančias parduoti įmones. Kad pardavimai užsienyje turi daugiau potencialo nei vidaus rinkoje, rodo ir statistiniai duomenys. Pavyzdžiui, pastarąjį dešimtmetį užsienio paklausa lietuviškoms prekėms ir paslaugoms augo trečdaliu sparčiau nei šalies viduje. Konkurencingų prekių potencialą rodo ir lietuviškų prekių eksportas, per tą patį laikotarpį didėjęs daugiau nei dvigubai sparčiau už šių gaminių paklausą užsienio rinkose.

Iš užsienio rinkose savo gamybą gebančių parduoti ekonominių veiklų itin patraukli alternatyva yra apdirbamoji gamyba. Lietuvos apskrityse, kuriose apdirbamosios gamybos pardavimai užsienio rinkose augo sparčiau, dažniausiai sparčiau didėjo ir BVP vienam gyventojui bei pragyvenimo lygis. Mažosioms apskritims itin palanku būtų pritraukti dideles, užsienio kapitalo valdomas ir technologijoms imlią gamybą gaminančias įmones. Kodėl būtent tokias?

  • Vienas svarbiausių didelių įmonių privalumų – jose mokamas darbo užmokestis dažnu atveju būna didesnis už mažų įmonių mokamą darbo užmokestį. Pavyzdžiui, Lietuvoje mažos įmonės, t. y. tos, kurių darbuotojų skaičius neviršija 50, paprastai moka atlyginimus, kurie yra mažesni nei šalies vidurkis. Atlyginimai įmonėse su didesniu darbuotojų skaičiumi gerokai dažniau viršija visos šalies vidurkį. Tiesa, nors šioje srityje yra atlikta nemažai tyrimų, bendro sutarimo, kas lemia tokį sąryšį, nėra. Tikėtina, kad didesnės įmonės nori ir gali pasiūlyti geresnes darbo sąlygas, ir samdyti geresnius darbuotojus, nes turi tam finansinių galimybių.
  • Svarbiausias užsienio kapitalo privalumas – žinių, įgūdžių ir gerosios verslo praktikos importas. Jo mastas paprastai vertinamas per pritrauktas tiesiogines užsienio investicijas. Atėjusios užsienio įmonės dažnai su savimi atsineša naujų technologijų ir žinių, jas perduoda savo darbuotojams, taip pat skatina verslumą ir didina verslo aplinkos konkurencingumą. Jos dažniausiai priklauso didelėms tarptautinėms įmonių grupėms, tad gerokai lengviau randa savo gamybos pirkėjus užsienio rinkose. Teigiamą tiesioginių užsienio investicijų įtaką darbo užmokesčiui galima įžvelgti ir Lietuvos regionuose. Tose apskrityse, kuriose tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui yra santykinai didesnės, dažniausiai mokamas ir santykinai didesnis darbo užmokestis. Pritraukiant užsienio investicijas, itin svarbus yra ir valdžios sektoriaus vaidmuo (apimant, verslo aplinkos gerinimą ar leidimų naujų gamybos patalpų statybai išdavimą, bet tuo neapsiribojant), ypač mažesnėse ir skurdesnėse Lietuvos savivaldybėse ir apskrityse.
  • Sudėtingesnę, technologijoms imlesnę gamybą gaminančios ir didesnę pridėtinę vertę kuriančios įmonės dažniausiai moka ir didesnį darbo užmokestį. Kadangi apdirbamosios gamybos šakose darbo našumas, o kartu ir darbo užmokestis skiriasi, regiono darbo užmokesčio lygis priklauso ir nuo to, kokios apdirbamosios gamybos šakos regione yra plėtojamos. Apdirbamosios gamybos šakose atlyginimų skirtumai yra reikšmingi. Pavyzdžiui, Lietuvos technologijoms imlesnę gamybą gaminančiose šakose, tokiose kaip kompiuterinių gaminių, chemijos gaminių, farmacinių preparatų gamyba, darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, 2018 m. viršijo 1 000 Eur. O technologijoms mažiau imlią gamybą gaminančiose šakose, pavyzdžiui, drabužių siuvimo ar odos dirbinių gamyboje, jis nesiekė 550 Eur. Kad gamybos struktūra turi įtakos apskričių darbo užmokesčio lygiui regionuose, matoma ir iš statistinių duomenų – tose Lietuvos apskrityse, kuriose gamybos sudėtingumas viršijo šalies vidurkį, darbo užmokestis taip pat buvo didesnis už šalies apdirbamosios gamybos įmonių vidurkį.

Savivaldybėse su pramonės flagmanais – didesni gyventojų atlyginimai. Kad didelės, dažniausiai užsienio kapitalo valdomos, eksportuojančios įmonės gali reikšmingai padidinti vidutinį darbo užmokestį regione, galima įžvelgti ir nagrinėjant Lietuvos savivaldybių duomenis. Iš visų Lietuvos savivaldybių didesnis nei vidutinis šalies darbo užmokestis mokamas tik trijose didmiesčių savivaldybėse – Vilniaus (2018 m. vidutinis neto darbo užmokestis buvo 820 Eur), Klaipėdos (752 Eur) ir Kauno (732 Eur). Tik keliose kitose savivaldybėse mokamas darbo užmokestis yra artimas šalies vidurkiui – tai Trakų (710 Eur), Kėdainių (700 Eur), Kazlų Rūdos (693 Eur), Visagino miesto (691 Eur), Jonavos (685 Eur) ir Mažeikių (678 Eur) savivaldybės. Bene visas šias savivaldybes jungia vienas bruožas – jose yra įsikūrusios didelės eksportuojančios įmonės, kuriose mokami reikšmingai didesnis nei šalies vidurkis darbo užmokestis, pavyzdžiui, Jonavoje – AB Achema, Kazlų Rūdoje – UAB IKEA Industry Lietuva, Kėdainiuose – AB Lifosa, Mažeikiuose – AB ORLEN Lietuva.

Jei regionas sugeba prisivilioti stambų užsienio investuotoją, daugiau galimybių atsiveria ir vietiniam verslui. Savivaldybėje įsikūrus didelei įmonei, dažnu atveju ima kurtis ir kitos įmonės. Dalis jų pradeda tiekti prekes ir teikti paslaugas įsikūrusiai didelei įmonei. Kita dalis savo veiklą orientuoja į vietos gyventojus, kurie gaudami didesnius atlyginimus gali įpirkti daugiau prekių ir paslaugų.

Autorius yra  Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnysis ekonomistas.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

3 komentarai

  1. Pirmiausiai reikalinga tam tikra Lietuvos, šalies teritorijos dalyse esančių centrų vystymo strategija. Dabar naudojama regionų sąvoka, kalbant apie vystymosi netolygumus, paprastai Vilnius nesveikai priešinamas kitai Lietuvos daliai. Tas mažų mažiausiai valstybei yra žalinga geopolitiškai. Juolab, kad Vilnius sukuria arti pusės viso šalies BVP, kad jame faktiškai dirbdami ir gyvendami žmones ar ūkininkai, prekiaudami savo žemės ūkio produkcijomis, užsidirba pragyvenimui iš kitų Lietuvos vietovių. Kiek tų nedeklaruotai gyvenančių Vilniuje – oficiali statistika, matyt, tendencingai, tyli. Manytina, kad jų gali būtų arti trečdalio.
    Esame valstybė be uždarų sienų. Tokiu atveju Lietuvos vystymosi strategijai negali būti nesvarbu, be kita ko, ir lietuvybės išsaugojimas šalies pakraščiuose. Taigi pakraštinių centrų, o ne viduryje esančio Kauno išskirtinis (smetoninis) vystymas, yra strategiškai pirmaeilis – prerogatyva. Tokiais centrais pirmaeileiškai yra vystytini be akivaizdžių Vilniaus ir Klaipėdos dar Šiauliai, Alytus, Utena, Tauragė. Šie pastarieji – priskirtini vienam rangui su Kaunu, Panevėžiu. Vilnius ir Klaipėda privalo turėti išskirtinį rangą – pirmasis kaip Valstybės sostinė, antrasis kaip pagrindinis šalies uostas. Tokia yra būtina lietuvybės gyvavimo išlaikymo savo žemėje strategija Tautai gyvenant be uždarų teritorinių sienų. Taigi, kad nebūtų galimybių piktnaudžiavimams, demagogijoms strateginiuose samprotavimuose įsiveskime apibrėžtą pakraštinių regionų sąvoką. Taip valstybė padėtų pakraščių regionams praturtėti, “neglemždama” ja prisidengus visko vien į Kauną kaip, atseit, regioną…

  2. Rimgaudas:

    Atsimenu kaip amerikietis ekonomistas, atvykęs į forumą Vilniuje, išsireiškė: “Ar turite galimybių vystytis?.. Labai dideles turite, kadangi galite pastatyti pas save tokio dydžio miestą kaip Niujorkas…”. Statant “Niujorkus” dykumoje, kaip tai daro Kinija – amerikiečio samprotavimas jai tiktų, tačiau Vilnių plečiant iki “Niujorko” užmačių, mums būtų pražūtingas projektas.
    Gerbiamas Kažin sako teisybę – pavertę Motikiją Lietuvą “Niujorku”, prarastume ir pačią Motikiją.
    Ekonomokos esmė – pelnas. Čia, be ginklų, narkotikų, sekančiu numeriu eina turizmas iš užsienio. Bažnyčiomis, sinagogomis, dvarais ar gamtos rezervatais nieko labai nenustebinsi, bet Lietuvoje turime 3 struktūrines antikos laikų astronomijos observatorijas: ant Birutės kalno Palangoje, ant Stalo kalno Vilniuje, o trečioji, išdėstyta dideliu paveikslu, stovi Užnemunėje. Viską gerai atstačius, sulauktume turistų iš viso pasaulio dėmesio.
    Utenos raj. Tauragnų karjere aptikti 13 – 18 tūkst. m. senumo geležies iš balų rūdos gavimo krosnies likučiai – dar vienas užsienio turistų dėmesio taškas. Nekalbant apie Platelių ežerą, kur seklumos atspindi Zodiako žvaigždynų konfigūracijas.
    Nėra reikalo, tad, ant Lietuvos užversti “Niujorką”, kadangi viską galima pavesti turistinei Makaliaus firmai ir šis vyrukas, patelkęs draugėn finansų ministrą Šapoką, žinos, kaip Lietuvos turizmą apjungti į darnią sistemą – ir pasididžiavimas bus šalimi, ir pinigų užteks biudžete, o ugniagesiai ir su paradine uniforma galės į savo darbo vietas regionuose vaikščioti.

  3. Pasaulio miestėjimas yra neišvengiamas. Lietuva, lietuvybė pasaulyje išliks žinoma tik tapusi miestine. Todėl milijoninis lietuviškas miestas Lietuvai yra būtinas ir kuo skubiau. Juo tapti, akivaizdu, realiai tegali ir būtų tikslinga, kad taptų, šalies sostinė – Vilnius. Be lietuviškumo išlaikymo milijoniniame Vilniuje, pasauliui gyvenant be sienų, yra svarbu, kad lietuviškas gyvenimas virtų ir lietuvių teritorijos pakraščių centruose. Vidurinė šalies dalis šia vystymo prasme nėra svarbi, ji gali likti tokia, kokia savaime išeitų. Beje, čia tikslinga prisiminti, regis, Pilsudskio pasakymas, kad Lenkija yra panaši į riestainį, kai jos stiprybė yra pakraščiuose, o viduryje tuščia…
    Pasaulio ir Lietuvos miestėjimas duotų peno ir turizmui augti, antai, kad ir tos rastos Lietuvoje 13-18 tūkst. metų senumo geležies gavimo iš balų rūdos krosnys, manytina, labiau turėtų dominti vis miestėjantį žmogų. Beje, jei neklystu, rusų mokslininkas V. Ivanovas savo tyrinėjimuose įžvelgė istorinį baltų kalbų ryšį su geležies radimusi, su jos pradinių pavadinimų žodžiais. Čia dar prisiminus nežinia kokio senumo, gal net atsineštinės, legendos „geležinį vilką“ mūsų ryšiai su geležies išgavimu tampa vis apčiuopiamesni…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: