Lageriai nuo Baltijos jūros iki Kazachstano stepių (0)

Knyga „Nuo Baltijos jūros iki Kazachstano stepių“ | Leidėjų nuotr.

Knyga „Nuo Baltijos jūros iki Kazachstano stepių“ | Leidėjų nuotr.

Gruodžio 5 dieną Okupacijos ir laisvės kovų muziejuje Vilniuje ir gruodžio 6 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos būstinėje Kaune vyko Kazachstane išleistos knygos „Nuo Baltijos jūros iki Kazachstano stepių“ apie lietuvių, kalėjusių Kazachstano lageriuose, likimus, pristatymas. Dalyvavo knygos sumanytojai ir autoriai Alija Bolathan, Manara Kalybekova, Benediktas Šetkus bei ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai Goda Karazijaitė-Krukauskienė ir Seimo narys Paulius Saudargas.

Visus metus Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga rūpinasi renginiais, skirtais pasipriešinimui, vis grįžta prie svarbių įvykių, stengiasi puoselėti istorinę atmintį, nešti žinią jaunimui.

Buvo įjungtas kompiuteris, ekrane parodytas Kazachstano žemėlapis. Šalies šiaurės rytuose – didžiulė, Prancūzijai prilygstanti lagerių teritorija. Skaidres rodė ir apie tai pasakojo ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyvė G. Karazijaitė-Krukauskienė. Kadangi Rusija jau neįsileidžia į savo teritoriją, ekspedicija darbuojasi Kazachstane.

2019 metais minime tremties į Kazachstaną 70-metį. Lietuvių čia kalėjo 81495.

Deja, jie buvo perkeliami iš vieno lagerio į kitą, todėl šis skaičius nėra tikslus. Spasko lageris didžiulis, skirtas tiems, kurie negalėjo dirbti, – akliems, kurtiems, invalidams, seneliams – visi jie buvo kankinami iki paskutiniųjų gyvenimo dienų. Simbolis – akmeninė siena, statyta be jokio tikslo, siekiant kuo labiau nualinti žmones. Lietuvių čia buvo 20 proc. Kitoje kelio pusėje – memorialinės kapinaitės. Čia stovi kryžiai be užrašų, yra paminklų čia kalėjusiems įvairių tautų atstovams.

Steplage kalėjo 2680 lietuvių. Daugiau buvo tik ukrainiečių. Lietuviai pravardžiuoti miško broliais (lesnyje bratja).

Karlago administracinis centras – Dolinka. Dabar čia įsikūręs muziejus, panašus į esantį Vilniuje. Lageryje ALŽIR buvo įkalintos 62 tautybių moterys (iš Lietuvos viena lietuvė ir 13 žydžių). Čia joms suteikta tik teritorija, teko viskuo (net stogu virš galvos, buitimi) pasirūpinti pačioms. Dauguma buvo su mažamečiais vaikais. Jie buvo atskirti nuo motinų, o pasuose nerašomos pavardės. Vaikų laiškai būdavo deginami motinų akivaizdoje (galima įsivaizduoti, kad kalinės išrikiuojamos prie laužo, skaitomos jų pavardės, o joms skirti laiškai metami į ugnį). „Misijos Sibiras“ nariai aplankė „Mamyčių“ kapines. Iš tikrųjų čia buvo laidojami labai maži vaikai (buvo net gimusių ir mirusių tais pačiais metais), o mamos tas kapines lankydavo…

Karagandos lietuvių bendruomenės nariai jau beveik nemoka lietuvių kalbos. Toks buvo emocinis nuteikimas…

Pirmasis iš knygos autorių kalbėjo Benediktas Šetkus. Jis pasakojo, kaip kilo mintis parašyti knygą. Prieš šešerius metus buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp Vilniaus ir Alma-Atos pedagoginių universitetų. Buvo komandiruotė ir paskaitos, užsimezgė pažintis su kolegomis. Knyga parašyta rusų kalba. Tikėtasi didelio palaikymo. Rašyti knygą skatino ir asmeninė patirtis. B. Šetkaus dėdė, 1946 metais areštuotas, atsidūrė Kazachstane. Vežė grūdus į malūną, bet turėjo ginklų ir įkliuvo. Tai paskatino labiau pasigilint į dėdės kalinimo istoriją, o kai šiek tiek informacijos davė giminaitė, tas dar labiau sudomino. Dėdė oficialiai kaltintas dėl miltų – paramos partizanams. Tas žmogus buvo našlys, augino keturias dukras. Iš tremties grįžęs į Lietuvą, 1958 metais vedė antrą kartą. Taip vieno tremtinio istorija paskatino rinkti medžiagą apie kitus. Čia ypač svarbūs atsiminimai. Jie leidžia gauti faktus, atskleidžia išgyvenimus, būna įdomu skaityti, bet išryškėja subjektyvus vertinimas, kai kas nutylima arba vertinama kritiškai. Archyvų duomenimis negalima aklai tikėti, nėra absoliučiai patikimų šaltinių. Dažnai prisipažinimai išgaunami kankinant, ne visi noriai dalinasi prisiminimais. Juos pateikė 11 žmonių. Dauguma tada buvo gimnazistai. Pateikta medžiaga suskirstyta pagal temas: deportacija, gyvenimas lageryje, Kengyro sukilimas, reabilitacija, grįžimas namo.

Autoriai gavo tam tikrų pamokų ateičiai. Knygai išleisti buvo sunku gauti piniginę paramą. Patyrė, kad Lietuvoje tai niekam neįdomu, net valstybinėms įstaigoms ir fondams. Išleista už Kazachstano lėšas, bet jos turi sugrįžti. Taigi teko taupyti kiekvieną centą.

Manara Kalybekova sakė, kad šioje mažoje knygoje atsiveria žmonių širdys. Medžiaga papildoma komentarais. Istorija byloja ateičiai, ji gyva. Autorė dėkinga tiems, kurie davė interviu, ir padėjėjams. Deportacija – tragedija bet kokiu atveju. Kam ir kodėl tai buvo būtina? Svarbi ekonominė pusė. Žmonės netekdavo namų, prarasdavo teises, tapdavo nemokama darbo jėga. Jie taip vadinami netgi archyvuose. Karlage 1937–1956 metais buvo apie 1 mln. kalinių, pagal dydį jis užėmė 9-ąją vietą. 1955 metais Kazachstane buvo 33 lageriai. Medžiaga apie Kengyro sukilimą sunkiai pasiekiama, įslaptinta, archyvai uždari, jie atveriami palaipsniui, todėl šis klausimas mažai ištirtas. Gulag’o istorija prasideda nuo 1932 metų. Mažiau žinomi lageriai – Pesčianyj, Lugovoj. Tai buvo valstybės valstybėje, nacionalinė sudėtis ne visada nurodoma. Dabar Kazachstane gyvena 132 tautos (kai kurie šaltiniai nurodo net 158). Ne visų tautų tremties istorija pakankamai ištirta. Svarbu ir tai, kad vietiniai gyventojai stengėsi padėti tremtiniams.

Buvo pateiktas klausimas, kaip stalinizmo represijos paveikė kazachų tautos gyvenimą. Kas penktas kazachas sušaudytas, apie 1 mln. emigravo į Kiniją, persekiota inteligentija ir dvasininkija, kas trečias ištremtas. Tauta patyrė baisų genocidą, nėra kam perduoti istorinę ir net šeimų patirtį. Siekdama daugiau sužinoti apie savo šeimos praeitį Manara Kalybekova tapo istorike, į ją sudėtos artimųjų viltys. Beje, bendras skausmas suartina tautas.

Alija Bolathan – jauniausia autorių kolektyvo narė – sakė, kad knyga – tik pradžia, darbai bus tęsiami. Jaunesnės kartos vis mažiau žino apie tautos tremties istoriją ir kalbą, net Lietuvos garbės konsulas ir Lietuvių bendruomenės „Lituanica“ pirmininkas Vitalijus Tvarijonas lietuviškai nekalba. Pasak Alijos, išsilaisvinimas vyko palaipsniui. Gyvenvietės turėjo savo specializaciją pagal pramonės šakas. Iš pradžių tik dirbantys tremtiniai gaudavo maisto davinį. Vėliau pradėta mokėti atlyginimą. Kas mėnesį reikėdavo pateikti duomenis apie savo šeimą. Gyvenimas laisvėjo, žmonės įgaudavo vis daugiau teisių, bet veikė agentai ir rinko medžiagą. Alija Bolathan skaidres buvo paruošusi anglų kalba ir tikėjosi bendrauti su jaunimu, tačiau jo šiame renginyje nebuvo.

Salėje nebuvo abejingų. Tremtinių sūnus Laimutis Purlys sakė: „Šis renginys – kaip meteoras į širdį. Šiandien – antrosios mano mamos mirties metinės. Tėvai – tremtiniai. Jų tremties istorija man žinoma nuo vaikystės. Tėvas tremties kelius ėjo iš šiaurės į pietus, mama – iš pietų į šiaurę. Jie susitiko Taišete. Čia 1962 metais aš gimiau. Dovana tėvams bus jų kapinių aplankymas. Mama pasakojo apie ukrainietę Olgą Liackają. Ji buvo iš „Jaunosios gvardijos“ organizacijos, laikyta jos išdavike. Kai ją vedė sušaudyti, kalinės išgelbėjo. Dėkoju tiems, kas tremties istorijas išnešė į dienos šviesą“.

Paskutinis kalbėjo ekspedicijos „Misija Sibiras“ narys P. Saudargas. Jis sakė, kad knygos autoriai atliko didžiulį darbą ir jiems būtina už tai padėkoti. Nesame vieniši. Knyga parašyta rusiškai. Lietuvių kalba yra daug medžiagos apie tremtį. Ką padarė naciai, visas pasaulis žino. Apie stalinistų darbus informacijos mažai. Staliną norima laikyti didvyriu, bet ne budeliu. Rusija stengiasi reabilituotis slėpdama informaciją. Ši knyga reikšminga dar ir tuo, kad skleidžia informaciją rusų kalba žymiai didesniam naujam skaitytojų ratui negu tai, kas parašyta lietuviškai.

„XXI amžius“

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Literatūra, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: