„Daug kas yra linkęs vengti žmonių, praeityje turėjusių priklausomybių. Tačiau tie, kas su jais susipažįsta, dažniausiai pakeičia savo nuomonę, nes vienas pagrindinių blaivybės išlaikymo sąlygų – visiškas sąžiningumas. Tad paprastai buvę priklausomi asmenys būna dar geresni darbuotojai“, – sako jau daugiau kaip penkiolika metų Priklausomybės ligų reabilitacijos centrui „Vilties švyturys“ vadovaujantis Albertas Lučunas.
Mirė daug jaunystės draugų
Taip nutiko, kad Albertą Lučuną su žmona Inga supo nemažai priklausomų žmonių, tad jie pamažu įsitraukė į įvairias priklausomybių prevencijos veiklas,
padėdavo žmonėms, norintiems išbristi iš alkoholio ar narkotikų liūno.
„Nemažai jaunystės draugų numirė nuo vienos ar kitos priklausomybės. Įsitraukus į prevencines veiklas, pamažu apie mus pradėjo burtis kiti žmonės, kuriems reikėjo pagalbos, tad 2003 metais galiausiai įsteigėme oficialią priklausomybių reabilitacijos bendruomenę“, – apie šios socialinės veiklos pradžią pasakoja A. Lučunas.
„Vilties Švyturys“ – bendruomenė, kurioje sveiko gyvenimo viltį atranda nuo alkoholio, narkotikų, įvairių psichotropinių medžiagų ar kitų žalingų įpročių priklausomi asmenys. Šiame reabilitaciniame centre rengiami profesiniai ir bendrųjų įgūdžių ugdymo mokymai, kuriuos baigus išduodami valstybės pripažinti baigimo pažymėjimai. Sveikstantieji mokosi kompiuterinio raštingumo, anglų kalbos pagrindų, verslumo pradmenų, ateities karjeros planavimo, taip pat dirba kasdienius darbus, mokosi amato, lanko paskaitas ir konsultacijas, dalyvauja psichoterapinėse grupėse, skaito knygas, muzikuoja, kuria spektaklius.
Pasveiksta ne visi
A. Lučunas neslepia, jog tai sudėtingas darbas ir toli gražu ne kiekvienas praėjęs metus ar net ilgiau trunkantį reabilitacijos kursą grįžta į normalų gyvenimą.
„Būna, kas „atkrenta“ ir po pusmečio, būna, kas vėliau – taip nutinka dėl labai įvairių priežasčių. Bet mes jau žinome, kad tas žmogus turėjo norą atsisakyti priklausomybės, jis jau stengėsi, tad dažnai po kurio laiko vėl grįžta“, – pasakoja vyras.
Anot specialisto, sveikimas, kaip ir gyvenimas, vyksta spiralės principu – iš pirmo karto retai kam pavyksta mesti gerti ar atsisakyti narkotikų. Bet žmonės įgyja žinių, pamato, kad yra tokios galimybės, mato kitus, kuriems pavyksta pasveikti, tad po kurio laiko dažnai grįžta ir tęsia gydymą ar reabilitaciją.
„Vilties švyturio“ bendruomenėje nuo įsikūrimo pradžios jau pabuvojo per 1,5 tūkst. žmonių. Kiek jų iki šiol gyvena blaiviai, labai sunku pasakyti – A. Lučuno manymu, tikrai daugiau nei trečdalis.
„Pagal Nacionalinio priklausomybių instituto nuostatą, geras rezultatas yra tuomet, jei baigus gydymo kursą po 2 metų blaivūs išlieka 28 proc. asmenų. Kiek matome mūsų bendruomenės „Facebook“ grupėje, girdime atsiliepimų, po reabilitacijos pas mus blaivių jų išlieka daugiau. Kai kuriose kursų laidose, kuriose būna charizmatiškų tikslo siekiančių asmenybių, sugebančių „užkrėsti“ entuziazmu ir kitus, blaiviais išlieka ir daugiau nei pusė priklausomų asmenų“, – pasakoja A. Lučunas.
Pagalba turi būti apgalvota
Pasak vyro, norint padėti priklausomam žmogui, pagalba turi būti labai apgalvota. „Kol žmogus yra priklausomas, sveikti padeda, jei visuomenė ir artimieji nuo jo nusisuka. Padėti tokiam žmogui apmokėti skolas, išsisukti iš nemalonių situacijų – didelė klaida. Juk tai saviapgaulės liga, ir priklausomas asmuo galvoja, kad viskas gerai, kad jis neturi problemų, o padėjusiam žmogui vystosi vadinamoji koopriklausomybė“, – pasakoja A. Lučunas.
Jo patarimas priklausomų žmonių artimiesiems – aiškiai pasakyti į priklausomybės ratą įsisukusiam žmogui, jog jokios pagalbos nebus tol, kol jis pats nesiims veiksmų atsisakyti alkoholio ar narkotikų.
Tuo tarpu jau sveikstančiam žmogui visuomenės parama yra labai reikalinga. „Gal ne tiek tiesioginė parama – svarbiausia, kad nuo jo nenusisuktų, nelaikytų antrarūšiu žmogumi, nes tai gali pastūmėti atgal į priklausomybės ratą“, – pasakoja „Vilties švyturio“ vadovas.
Sveikimas paremtas sąžiningumu
Pasak jo, viena didžiausių bėdų, su kuria susiduria bendruomenės auklėtiniai – skolos. Dažnai jos būna labai didelės, tad atsiveria kitas uždaras ratas. Jei žmogus pradeda dirbti, jam nuskaičiuojama kone visa alga, jis neturi už ką gyventi, prapuola motyvacija stengtis. „Kai kurie dirba nelegaliai, bet tai ne išeitis. Juolab, kad vienas pagrindinių sveikimo principų – visiškas sąžiningumas, o jie priversti sukčiauti“, – svarsto A. Lučunas.
Kita bėda – visuomenės stereotipai, uždedantys žymę priklausomiems žmonėms, esą jie nepataisomi. „Tie, kas mūsų auklėtinius pažįsta, pavyzdžiui, aplinkiniai ūkininkai, mielai priima juos dirbti. Tačiau kiti, sužinoję apie buvusias priklausomybes, vengia priimti tokius darbuotojus, nes mano, kad pastarieji vis tiek greitai „atkris“, – pasakoja reabilitacijos specialistas.
Pasak jo, situacija pamažu keičiasi. Tokios iniciatyvos, kaip Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgyvendinama kampanija „Lygink rūbus, ne žmones“, kuria siekiama pakeisti visuomenės ir darbdavių nuostatas ir parodyti, jog darbinės kompetencijos ir kvalifikacijos yra svarbiau nei asmeninė žmogaus praeitis, padeda keisti visuomenės įsitikinimus.
„Visi turėjome vienokią ar kitokią praeitį ir dažniausiai joje yra ne vien tai, kuo galime didžiuotis. Tad kviesčiau visus žmones vertinti pagal tai, ką jie daro dabar, o ne tai, ką darė anksčiau. Priklausomybė yra liga, tad negalime vertinti žmogaus pagal tai, kaip jis elgėsi sirgdamas“, – sako A. Lučunas.
