Ar gyvendami daugiabutyje norėtumėte, kad kaimynystėje įsikurtų socialinį būstą gavę asmenys? Beveik ketvirtadalis šalies gyventojų įsitikinę, kad socialiniuose būstuose gyvena vien „probleminiai“ žmonės, kurie piktnaudžiauja alkoholiu, smurtauja, triukšmauja, kelia kitų rūpesčių artimiesiems ir kaimynams. Tačiau atliktas bandymas parodė – kaimynams nepageidaujamųjų etikečių nelipdome, kai nežinome, kad jie gyvena socialiniame būste.
„Dalis visuomenės kratosi socialinio būsto gyventojų kaimynystės manydami, kad šiuose būstuose apgyvendinami vien gyvenimo paraštėse atsidūrę asmenys. Kaip ir visa visuomenė, taip ir socialinio būsto gyventojai yra įvairūs. Visgi nemaža mūsų dalis vadovaujasi išankstine nuomone ir vadina tokį būstą probleminiu net neturėję asmeninės patirties. Skatindami didesnę visuomenės toleranciją, atlikome socialinį iššūkį – pasiūlėme pabendrauti tarpusavyje visiškai nepažįstamiems žmonėms, kurie kalbėjosi apie savo gyvenimą, patirtis bei svajones, neakcentuodami savo gyvenamosios vietos ir… išsikalbėjo, susibendravo, pajuto simpatiją“, – sakė Europos Sąjungos investicijų priemonę socialinių būstui įrengimui administruojančios Centrinės projektų valdymo agentūros direktorė Lidija Kašubienė.
Socialiniame eksperimente dalyvavo 20 atsitiktine tvarka parinktų visuomenės atstovų, iš kurių 10 gyvena socialiniuose būstuose arba laukia jo eilėje. Iki eksperimento pabaigos neatskleista, kurie dalyviai yra socialinio būsto gyventojai.
Tyrimo dalyviai turėjo prisistatyti, trumpai papasakoti gyvenimo istoriją. Vėliau eksperimento dalyviai rinkosi, ką norėtų matyti savo kaimynystėje. Daugelis dalyvių tarp labiausiai geidžiamų kaimynų matė mažiausiai kelis socialinio būsto gyventojus, o kai kurie išvis nepanoro rinktis, teigdami, jog mielai gyventų visų bendravusių asmenų kaimynystėje.
„Šis eksperimentas parodė, kad baimės, nepasitikėjimo ar atmetimo reakcijos priežastimi gali tapti išankstinės nuostatos bei stereotipai, jog socialinis būstas atitenka tik rizikos grupėje atsidūrusiems asmenims. Tačiau matant tvarkingus, draugiškus, maloniai bendraujančius, įdomias gyvenimo istorijas pasakojančius žmones nė vieno jų nebuvo paklausta, gal jis kartais gyvena socialiniame būste? Rūšiuoti žmones pradedame tuomet, kai jiems prilipdome atitinkamas etiketes, ir šį požiūrį laikas keisti“, – sako L. Kašubienė.
2017 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva atlikto visuomenės nuomonės tyrimo duomenimis, 22 proc. gyventojų laikosi nuomonės, kad socialiniuose būstuose gyvena „probleminiai“ asmenys, piktnaudžiaujantys alkoholiu, smurtaujantys ir keliantys kitų problemų. Tokią nuomonę dažniau išreiškė 26–35 m. apklaustieji, aukščiausio išsimokslinimo atstovai ir didmiesčių gyventojai. Tuo tarpu 72 proc. gyventojų teigė, kad socialinis būstas skiriamas skurdžiai gyvenantiems žmonėms, kurie dėl objektyvių priežasčių gauna labai mažas pajamas.
Lietuvoje yra per 11 tūkst. socialinių būstų, dar apie 10 tūkst. šeimų laukia būsto eilėje. Iki 2020 metų ES struktūrinių fondų lėšomis bus įsigyta apie 2000 būstų valstybės remiamiems asmenims apgyvendinti.
Į socialinį būstą gali patekti daugiavaikės šeimos, vieniši tėvai, našlaičiai ar asmenys, likę be tėvų globos, neįgalieji, pensinio amžiaus asmenys, darbingi asmenys, gaunantys mažas pajamas.
Tai labai rimtas klausimas – šalia kokių žmonių gyveni. Juk nuo to priklauso ir šeimos saugumas, ir ramus poilsis, ir pasitikėjimas vienų kitais, savitarpio pagalba.
Ir pats svarbiausias reikalas – su kuo vienoje laiptinėje, ar viename kieme susidurs, draugaus tavo vaikai: kokio įpročių ir įgūdžių kaimynų vaikai turi, kokiu žodynu kalba, kaip elgiasi.
Praktika rodo, kad iš savo tėvų brutalumo išmokę, apkrečia juo ir kiemo vaikus. Arba priverčia juos jiems tarnauti, elgtis pagal jų „protokolą”. Šie vaikai nekalti, kad tokioje aplinkoje gimė ir gyveno, bet kitokio elgesio kitaip reikia juos mokyti – iš filmų, iš knygų, ir mokytojų, auklėtojų pagalba. Negalima tęsti to, kas kone trečdalį amžiaus vyko – daugumą net ir labai dorų, inteligentiškų šeimų vaikų gatvė ugdė, nes tėvus jų vaikai tik anksti ryte ir vėlai vakare pamatydavo, ir galiausiai nustojo vieni kitus suprasti, tolo… Tai pats didžiausias mūsų ir valstybės nusikaltimas augančioms kartoms, ir to padariniai dar ilgai laikys mūsų visuomenę stipriai atgal nublokštą, praradusią turėtus tarpusavio santykių įgūdžius.