1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai amžinojo poilsio atgulė Senųjų Rasų kapinių koplyčioje (video, nuotraukos) (11)

Sukilimo vadų ir dalyvių valstybinių laidotuvių iškilmės | lrp.lt nuotr.

Lapkričio 22 d. vyko iškilminga 1863-1864 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko bei dar 18-os sukilimo dalyvių, kurių palaikai rasti Gedimino kalne, valstybinių laidotuvių iškilmės.

Laidotuvių iškilmės prasidėjo Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų vidiniame kieme, po to sukilimo vadų ir dalyvių karstai buvo įnešti į Vilniaus Katedrą baziliką. Katedros aikštėje buvo išrikiavusi Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių Garbės sargybos kuopa.

Katedroje su sukilėlių palaikais atsisveikino visuomenė, dalyvavo oficialūs asmenys ir užsienio delegacijos iš kaimyninių valstybių. Atsisveikino žodžius tarė Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, Lenkijos Respublikos Prezidentas Andžejus Duda (Andrzej Duda) ir Baltarusijos Respublikos vicepremjeras Igoris Petrišenka (Ігар Петрышэнка).

Lietuvos Prezidentas pabrėžė, kad 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai buvo savojo laikmečio atspindys: bajorai ir miestiečiai, valstiečiai ir dvasininkai, sukilimo organizatoriai ir vadai, konspiratoriai ir šaukliai. Jie buvo savo Tėvynės verti sūnūs, kurie atsisakė susitaikyti su jos pavergimu, stojo į nelygią kovą ir galiausiai dėl to paaukojo gyvybę.

„Teismo akivaizdoje jie nerado teisingumo, o po mirties daugumą jų priglaudė nežymėta duobė ant Gedimino kalno viršūnės. Mūsų akyse juos iki šiol vienija budelių noras paslėpti aukštesnę tiesą – tai, kad jie mirė ne veltui“, – sakė Lietuvos Prezidentas.

Pasak šalies vadovo, Lietuva gali pagrįstai didžiuotis šalies archeologais, istorikais, menotyrininkais ir kitų sričių specialistais, kurių dėka atgavome vertingą savo istorinio palikimo dalį. Kruopštūs tyrimai mums atskleidė sudėtingas ir dramatiškas sukilimo dalyvių gyvenimo istorijas. Simboliška, kad nedvejojant atpažinti tragiško likimo sukilėlių vado Z. Sierakausko palaikus padėjo vestuvinis žiedas – amžinos meilės ir ištikimybės ženklas.

Prezidentas pabrėžė, kad Lietuvos žmonių ryšys nuo 1863-1864 m. sukilimo dalyviais niekada anksčiau nebuvo toks stiprus, kaip šiomis dienomis.

Šalies vadovas pabrėžė, kad bendros valstybės laikus menantys lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai ir latviai – tai tautos, kurios patyrė visokių negandų ir atlaikė daugybę išbandymų, tačiau galiausiai sugebėjo atkurti valstybingumą. „Galbūt jis įgavo naujas formas, kitokias, nei įsivaizdavo 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai, tačiau mūsų bendra praeitis tebėra gyva ir kalba su mumis senose kapinėse ir bažnyčiose, mūsų miestuose, laukuose ir miškuose. Ji įkvepia mus siekti glaudžių santykių, kurti naujas laisvės vizijas ir kibti į bendrus darbus“, – sakė G. Nausėda.

Laidotuvių eisena Vrublevskio, Šventaragio, Pilies, Didžiąja, Aušros Vartų, Drujos, Rasų gatvėmis nužygiavo į Senąsias Rasų kapines. Čia Senųjų Rasų kapinių koplyčioje amžinojo poilsio ir atgulė 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai. Čia jų pavardės bus parašytos trimis – lietuvių, baltarusių ir lenkų – kalbomis. Konstantino Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko karstus užklojusios vėliavos buvo iškilmingai įteiktos Lietuvos ir Lenkijos prezidentams.

1863-1864 m. sukilimas iki pat šių dienų tebėra mokslininkų tyrimų, visuomenės ir politikų diskusijų, muziejininkų ir menininkų veiklos sritis. Svarbiausia sukilimo idėja – kova už Laisvę – turi ypatingą reikšmę visoms tautoms, kovojusioms prieš Rusijos imperiją.

2017 m. sausio 3 d. pradėjus Gedimino kalno šlaitų tvarkymo darbus, kalno aikštelėje atsitiktinai buvo rasti palaidojimai. Pirmieji buvo atpažinti sukilimo vado Konstantino Kalinausko palaikai. Rastras auksinis vestuvinis žiedas ir įrašas Zygmónt Apolonija 11 Sierpnia/30 Lipca 1862 r., leido nustatyti, kad čia užkastas kitas vadas – Zigmantas Sierakauskas. Įsitikinus, kad tai 1863-1864 m. sukilimo dalyvių, nužudytų Vilniaus Lukiškių aikštėje, palaikai, buvo pratęsta paieška ir atkasti dar 18-oes asmenų palaikai. Iš visų nužudytų Lukiškių aikštėje nerastas tik kunigo Stanislovo Išoros kūnas. Jis buvo sušaudytas pirmas – 1863 m. birželio 3 dieną.

Alkas.lt nuotr.

Alkas.lt nuotr.

Alkas.lt nuotr.

Buvo nuspręsta 2019 m. lapkričio 22 d., bendradarbiaujant su Lenkija, surengti 1863-1864 m. sukilėlių vadų ir dalyvių valstybinių laidotuvių ceremoniją, o palaikus palaidoti Vilniaus Rasų kapinėse.

Nuo 2019 m. lapkričio 21 d. iki 2020 m. gegužės 31 d. XIX a. buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 (T. Kosciuškos g. 1) veiks Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“, skirta sukilimo dalyvių gyvenimui ir tragiškam likimui atskleisti. Muziejus taip pat pristatė dvi 1863–1864 m. sukilimo temai skirtas knygas. Į lietuvių kalbą išversti vieno iš sukilimo vadų žmonos Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės „Atsiminimai“ – tai odė nesavanaudiškumui, atsidavimui Tėvynei, ištikimybei ir pasiaukojimui. Kitoje knygoje „1863–1864 m. sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą“ pirmą kartą išsamiai papasakota dramatiškų įvykių Lukiškių aikštėje istorija.

1863–1864 m. sukilimui Lietuvoje atminti nuo 2019 m. lapkričio 21 d. iki 2020 m. sausio 26 d. Vilniaus paveikslų galerijoje (Chodkevičių rūmai, Didžioji g. 4) veiks Lietuvos dailės muziejaus paroda „Artur Grottger. „Lituania“. 1863–1864 sukilimas Lietuvoje“.

Lapkričio 22 d. 18.30 val. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI) (Vokiečių g. 10), 402 auditorijoje, VU TSPMI studentų korporacija „RePublica“ rengia viešą diskusiją visuomenei „1863 m. sukilimas: 3 tautos – viena atmintis?“, kurioje bus diskutuojama apie sukilimo vietą istoriniuose ir dabartiniuose Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos diskursuose.

Sukilimai buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse 19 a. kilo todėl, kad 18 a. pabaigoje Rusija, Prūsija ir Austrija pasidalijo Lenkijos ir Lietuvos valstybę, buvusios LDK žemės atiteko Rusijos imperijai. 1863-1864 metų sukilimas – vienas iš paskutinių bandymų iškovoti laisvę ir atkurti  nepriklausomą valstybę.

1863 m. birželį – 1864 m. kovą, Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui patvirtinus, mirties bausmė pakariant arba sušaudant Lukiškių aikštėje buvo įvykdyta 21 asmeniui, tarp jų – dviem pagrindiniams Lietuvos sukilimo vadams – Zigmantui Sierakauskui (1826-1863) ir Konstantinui Kalinauskui (1838-1863).

Lukiškių aikštėje pasmerktųjų kūnus užkasdavo tik laikinai, vėliau, siekiant išvengti jų pagerbimo, palaikai buvo perkeliami į griežtai saugomą Vilniaus tvirtovės vietą – užkasami ant Gedimino kalno (anuomet vadinto Pilies kalnu).

Komentarai: