Žlugusių imperijų patriotai ir prasimanytų tautų nacionalistai – ar gali būti keistesnis vaizdelis?
Sunku mane nustebinti, bet gerbiamam Liutaurui Ulevičiui tai pavyko. Ne veltui yra žymus viešaryšininkas bei pijaro meistras.
Ėmė gerbiamas Liutauras ir šiandien nuo pat ryto apskelbė mūsų visų Tėvynę, brangiąją Nepriklausomą Lietuvą, dėl kurios tie kovota ir galvų guldyta, kažkokiu nesusipratimu. Tskant, istorine klaida.Anot jo, prisistačiusio „LDK nacionalistu“, kuriam „Abiejų Tautų Respublika yra lygu Lenkija“ – „…ką mes iš tiesų apgaudinėjame, vos 49 metus nepriklausomai gyvenančią Respubliką vadindami Lietuva?“ Įdomus ir netikėtas požiūrio kampas, argi ne? Toks, …kažkur girdėtas, tik ne mūsų kalba….
Turiu omenyje jo naują tekstą „Zigmantas Sierakauskas – iššūkis etninės Lietuvos idėjai“ ir kilusias diskusijas jo FB Sienoje.
Atvirai sakant, keistoka skaitinėti tokius pasvarstymus – ar vertėjo lietuviams kurti savo etninę valstybę, ar geriau jie būtų likę kokios nors kitos tautos prieglobstyje, svetimos valstybės sudėtyje?
Jei jau vadovautis tokia logika, kaip gerbiamo Liutauro, tai kodėl nepraplėtus tų svarstymų lauko – o kodėl Lenkija? O gal mums vertėjo likti Didžiosios Rusijos dalimi? Arba prašytis į Vokietijos Reicho sudėtį? Pala, o tai gal ir LitBelas nebuvo tokia jau prasta idėja?
Jeigu etninės Lietuvos sukūrimas 1918 m., anot Liutauro, buvo istorinė klaida, tai tikrai neverta svarstyti tik vienos vienintelės alternatyvos. Reikia doro konkurso su nešališkais ir objektyviais kriterijais – po kieno padu vertėjo likti lietuviams ir kieno kalba dabar kalbėti!
Grįžtant prie temos apie šlėktų sukilimus ir Sierakauską, tai objektyviai vertinant, mūsų tautos interesų juose nebuvo. Tai reikia įvardinti ir tiek.
Šiaip, vertingiausia to Liutauro teksto dalis yra Sukilimo dalyvio Juozapo Miliausko-Miglovaros prisiminimų ištraukos iš 1925 m. žurnalo „Karo archyvas“ (II t.), kurias percituosiu:
„…Mano jaunų dienų atsiminimas yra liūdnas. Teko iškyrpti iš gyvenimo vėžių dėl 1863 metų klaidingo sukilimo Lenkijoj ir mūsų krašte. Bet mano likimas yra niekai prieš visus sukilimo dalyvius. Jei galima dėl sukilimo teisintis, tai vien tuo, kad mūsų dvasia neapkentė svetimo jungo, smurto ir įvairių neteisybių, kurių kvaili žmonės davė mums pažinti. Bet mes, sukilėliai, visi negalime dora pasigirti, nes tarpe mūsų buvo dorų ir nedorų, kas per sukilimą ir pasirodė.
Šiandien prisimindami sukilimą, mes iki šios dienos nesuprantame jo priežasties. Priežastį galėtų atidengti tik tie – jeigu jie tik ir norėtų dabar – kurie tą sukilimą rengė. Visaip sukilimą apsvarsčius, gaunasi išvados, jog 1863 met. sukilimas buvo pradėtas ne savo laiku ir visai bereikalingas.
Tuo metu nei lenkams, nei lietuviams rusų priespaudos nebuvo, nes jų tvarka buvo mums nesunki ir jokio jungo neturėjome. Jungo sunkenybės mums buvo tik įkalbėtos. Gyvenome laisvai, niekas mus dvasiniai nevaržė, nes tai buvo paremta 1861 m. vasario mėn. 19 dien. įstatymu, kuriuo buvo panaikinama baudžiava.
[…]
Mes jaunuoliai, nieko apie sukilimą nesuprasdami, leidomės toms pinklėms pasiduoti, o mūsų apyseni vadai, būdami lenkiškumu patys apkvailėję, kvailino ir mus lenkišku sukilimu.
Mums, lietuviams, vadinamasis lenkmetis, politikoje neturi jokios reikšmės. Jis galėtų sau vietos rasti tik lenkų istorijoje, ne buvo ne lietuvių, o lenkų darbas. Mums stovykloje buvo draudžiama net lietuviškai dainuoti. Kai vieną kartą buvo leista dainuoti ir kai mes užtraukėm „Vilniaus miesto žalias bromas; ten žirgus balnojom…“ tai karininkai tuojau uždraudė ir liepė lenkiškai dainuoti, sakydami, kad mes esam lenkų kareiviai.
Taigi, nevertėtų to lenkmečio atsiminti. Tiktai, kad jis turėjo vietos Lietuvoje, tai reikia nors bendrai jį atsiminti, neduodant garbės lietuvių tautos istorijai.”
Miglovara buvo visiškai teisus. Keista, kad XXI a. Lietuvoje dar ne visi tautiečiai tai supranta.
Autoriaus įrašas skelbtas Feisbuke.
O kas toks tas Liutauras Ulevičius? Koks čia dar Pilypas iš kanapių?… ?
Čia tas, man rods, kur buvo nuteistas už žulikystes. Kaip tai įsitrynė į valdžią, bet yra visiškas dundukas minėtuose klausimuose – paskaitykite jo feisbuko skyriuje.
Jam “neaišku”, kur lietuvių žemės, todėl jam “neaišku”, kur jo protėvių žemės.
Šposininkas, jei ne paprasčiausias nemokša.
Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis sako, kad jo vadovaujama frakcija yra vieninga, sutarimas su Vyriausybe – absoliutus.
„Tokios vieningos frakcijos mes dar nesame turėję, palaikymas Vyriausybei – absoliutus, sutarimas su Vyriausybe – absoliutus, ir mes iš tikrųjų dirbsime iki pavasario sesijos pradžios tam, kad tie pažadai, kurie buvo rinkėjams, būtų įvykdyti. Ryžto yra labai daug. Labai ačiū už dėmesį”, – trečiadienį po frakcijos posėdžio žurnalistams tokį trumpą pareiškimą pristatė R. Karbauskis.
Žurnalistų dėmesio šiomis dienomis vengiantis politikas daugiau nekomentavo jokių politinių aktualijų. Į klausimus neatsakinėjo ir kiti frakcijos nariai.
Tai, kad frakcija „aptarė situaciją ir nusprendė susitelkti į savo programos vykdymą” sakė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos spaudos atstovas Liutauras Ulevičius.
Pasak jo, kas užims frakcijos seniūno pavaduotojo vietą nebuvo aptarta.
Frakcijos posėdyje dalyvavo ir premjeras Saulius Skvernelis, bet jis išvyko anksčiau.
Respublika, 2017.01.25
ne kiekvieno nusipezėjimo reikia klausytis, jau kartą buvo nepriklausomybė pavadinta “Istorine klaida”. Kas tai padarė? Kodėl jis dabar tyli? Tai va…
Kas nepatinka?
Žmogus kaip per išpažintį prisipažino, jog JIS –
„neegzistuojančios imperijos patriotas ir prasimanytos tautos nacionalistas”
Taigi pats ir pasakė, jog ta tauta, kurią jis taip aukština, yra JO PRASIMANYTA.
Svajoti juk neuždrausi?
Be to, kažkas ponui VT liepė pačiam kol kas „pritaitsia” ir vietoje savęs rasti kitą dainių, dainuosiantį apie prasimanytą tautą bei nebeegzistuojančią imperiją, kurios „taip ilgu .jiems, ilgu, neriiiiimsta jų širdeeeelėėė”
Ne, jis – nei patriotas, nei nacionalistas… Mąsčiau, kaip čia jį švelniau pavadinti, kad paskui po teismus neužtampytų… Neišmąsčiau. Į galvą įkyriai lindo tokie žodžiai, kad “srokas” už asmenybės įžeidimą man būtų garantuotas… Tiek jau to… Vėliau ar anksčiau Dievas jį nubaus. O gal jau nubaudė? Sakoma, kad jei Dievas nori ką nors nubausti, tai atimą jam protą…
Protą gali atimti, jei jį kas turi.
Panašu, kad Ulevičius neturi jokio išmanymo apie tai, apie ką kalba.
Jam dar skaityti ir skaityti.
+++ !!!
Manau, kad vis dėlto dalies 1963 m. sukilimo dalyvių tikslas buvo sukurti lietuviškai kalbančią Lietuvą. Kitaip, kaip paaiškinti iš karto po sukilimo 1964 m. prasidėjusį lietuviškos spaudos draudimą. O ir 1963 m., jau sukilimo metu, imtasi uždaryti visas nevalstybines mokyklas, kuriose buvo mokinama lietuviškai.
Markai, 19… ?! Gal reikėtų atidžiau žiūrėti, ką rašai?
Man, kaip
neistorikui atleistina…. 🙂
Vilnieti, pamiršau padėkoti pačiam. Tą pačią klaidą ir veidaknygėje komentuodamas įvėliau. Dabar taisau. Taigi, AČIŪ!
?
Pats faktas, kad rusai už bausmę pradėjo slopinti lietuvybę, negali būti naudojamas kaip įrodymas, kad ji buvo sukilimo tikslas. Be to, pagrindiniai sukilimo iniciatoriai buvo lenkai – o jiems jau tikrai lietuviška Lietuva nebuvo reikalinga. Iš esmės, lenkai iš to sukilimo išlošė – lietuvių sąskaita: kadangi buvo kovojama “už lenkų laisvę – iki paskutinio lietuvio!”, lietuviams ir teko visa tiek paties sukilimo, tiek po jo sekusių represijų našta, o katalikybės draudimas ir stačiatikybės prievartinis brukimas nemažą dalį lietuvių pastūmėjo į lenkų glėbį.
// “Pats faktas, kad rusai už bausmę pradėjo slopinti lietuvybę, negali būti naudojamas kaip įrodymas, kad ji buvo sukilimo tikslas.” // —————- Tai aš ir parašiau-apsidraudžiau, kad “Manau, kad vis dėlto DALIES 1963 m. sukilimo dalyvių tikslas buvo sukurti lietuviškai kalbančią Lietuvą…”.
O kas čia neteisingo – pasiekti, kad tauta kalbėtų SAVO, o ne vienos ar kitos didesnės kaimynės kalba, kaip kad jau darė bajorija? Ypač ta jos dalis, kur ne tik pokyliuose demonstruodavo savo „aukštesnę ku-ль-tūrą”, bet dar ir baudžiauninkus vertė liautis kalbėjus „mužikų kalba”?
Pagarba paprastiems žmonėms, išsaugojusiems pasauliui vieną seniausių jo vertybių.
Pala, čia ne apie “teisinga-neteisinga” šnekam, bet apie tai, AR to sukilimo organizatorių tikslas buvo ta lietuviškai kalbanti Lietuva – ir, atitinkamai, ar UŽ TAI tie “paprasti žmonės” buvo agituojami kovoti ir savo gyvybes aukoti. Mano akimis žiūrint – nelabai. Gal kas iš smulkesnių veikėjų ir turėjo tokių iliuzijų, bet vadai – SMARKIAI abejoju. Tuo pačiu replikuoju į “markas” komentarą – kai kurie DALYVIAI gal ir puoselėjo tokius tikslus – o VADAI? Gi ne valstietis su dalgiu tokius klausimus sprendžia. Čia ir problema.
Visų tų sukilimų tikslai buvo ne už, o prieš … maskolius.
Sūduvoje šį sukilimą, dauguma valstiečių vadino “lenkų sukilimu” ir juo nesižavėjo.
“Keista, kad XXI a. Lietuvoje dar ne visi tautiečiai tai supranta.” Aš tokių net tautiečiais nelaikyčiau. Lietuviakalbis lenkas, niekas daugiau.
Iš kur Lietuvoje atsirado tiek (!) lenkų?! Gal visdėlto sulenkėję lietuviai bei gudai? Jei, pvz., aš, lietuvis katalikas, atliksiu apipjaustymą, išmoksiu jidiš ir ivritą, “iškalsiu” talmudą, tai aš jau būsiu… žydas?! Na, liaukitės, gerbiamieji. Nejuokinkite mano suplyšusių šlepečių, nes jos dar labiau suplyš…
Atsakymas į klausimą “iš kur Lietuvoje tokių atsirado?” pateiktas R. Grigo straipsnyje “Pasąmonėje išlikęs baudžiavos genas”. 😉 Juokingiausia, kad šitie “chlopai” save didžiu “elitu” laiko. Įdomu, ką apie tokius lenkai tarpusavyje šnekėdamiesi sako? 😉
Gerai sako. Dalis dabartinių lietuvių turi 300-400 metų šaknis Gudijoje, Lenkijoje, o tarpukario Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos patriotai, siekia lietuvybės išsaugojimo, priešinasi Kremliaus pjudymui tarp lenkų ir lietuvių. 16 a. mūsų protėviai buvo gudai, o mūsų giminės patriotas Kazys Grinius pasikeitė pavardę į lietuvišką ir buvo vienas lietuviškumo gynėjų. Kun. Jungtas, knygnešių slėpėjas ir lietuviškos spaudos platintojas, nešiojo tą pačią gudiškai-lenkišką pavardę. Tai dabar, pasak karštųjų patriotų, mes, herbo Pszyjazciul II paveldėtojai, turime skubiai atsisakyti praeities ir kelių šimtmečių giminės paveldo, paneigti savo kilmę, pulti brolius lenkus, ardytis dėl vienos vienintelės W raidyne (kitų diskutuojamų raidžių lenkų raidyne nėra). Man visa tai atrodo kaip liguista baimė dėl lietuvybės. Nežlugs ta lietuvybė, auga nauja išsilavinusi ir Lietuvą mylinti karta, gal vištų pešėjai Anglijoje ar silkių galvų pjaustytojai Norvegijoje ir nusispjaus į Tėvynę, bet mūsų šeimos anūkai, jau baigę VU mokslus, reprezentuoja Lietuvą aukščiausiu lygiu: Šveicarija, JAV, Danija, NATO struktūros. Nesibaiminkim 3 raidžių. Nei mano, nei Jūsų pavardėje jos nebus pakeistos. O kam tai svarbu – tegul turi.
Ponia Amelija, kaip tik kunigo Roberto Grigo straipsnis apie baudžiauninko sielą, galėtute pasiskaityti : 3 raidelės, tai kaip ta virvelė einant prie kumelės.
Na, šita “dvasios našlaitė” labai akivaizdžiai tą savo baudžiauninko-chlopo varganą dūšelę čia ir pademonstravo. Ko stebėtis, kad tie patys lenkai į tokias grindų skuduro savigarbos “asabas” kojas šluostosi? Reik pasakyt, aš irgi sunkiai atsispirčiau pagundai jų vietoje. 🙂
P.S. Tvankstai, nevadinkite to padaro “ponia” – šitas gyvis to nenusipelno. Niekaip. 😉
Tai yra oficiali, Alko redakcijos palaikoma Lietuvos parazitė.
Labai gerai daro Alkas, vyksta nuomonių aštrėjimas ir pasakoma daugiau atviros tiesos, kuri niekaip negali pakenkti Lietuvai ir lietuviams, tik gali pakenkti Lietuvos nedraugams ar priešams ir kolaborantams iš penktosios kolonos, dėl vienos priežasties – Lietuva yra maža ir lietuvių tauta yra sumažėjusi iki sunkiai įsivaizduojamo dydžio dar prieš gerą šimtą metų ir per paskutinį šimtmetį, tai maža šalis ir maža tauta savaime yra teisi dėl kaimynų plėtros jos sąskaita ir ponia Amelija yra gyvas kolaborantės su gyvatės lindimo užantin su liežuviu įgelti nuodais pavyzdys ir tas jos kalbėjimas leidžia sukrusti lietuvybės saugotojams.
Tai Alko Damoklo kardas ir aš asmeniškai esu dėkingas gerb. J. Vaiškūnui ir Alko redakcijai.
Reikia turėti prancūziško galantiškumo, nei vienam vyrui tai nepakenkia. Atleiskite, bet per save negaliu perlipti, todėl tegaliu kreiptis į moterį arba ponia, arba gerbiama, gerbiamoji.
Pataisysiu,reiktų kreiptis ,,pani Amelija”.
tavarišč Amelija. Va tep.
(Maniau, kad ji ar jis alko komentaruose jau nebedirba… Senokai nesimatė)
Amelija, kažin kada lenkai buvo mūsų broliai?! ?
Geriau jos paklausk – tegul papasakoja kaip organizavo Lietuvos priešus prieš Žemės referendumą.
Jei ji tokia įžymi, tai kodėl nepaviešinti jos vardą, pavardę, užsiėmimą? ?
Čia, gal, Alkas žino pavardes, o aš žinau tai, ką ji pati alkas.lt rašė.
Iki katalikiško krikšto (966 m.) dabartiniai lenkai kalbėjo lietuviškai ir buvo mūsų broliai.
Mano močiutės broliai save kildino” lenkais” nuo Ašmenos ( tik Ašmena , kiek žinau , buvo Lietuva, o liankų tik tarpukary.) labai norėjo Lietuvoje lenkijos. Tai buvo nuėję į Žaslius “ant bunto”, bet kai gavo “šampalais” per kupras, tai parskuodė uždusę, kad galėtų kaimynams “reprezentuotis aukščiausiu lygiu”, kalbėdami nuostabiai gražia Lietuviška šnekta . (teko išgirsti). Nors tarpusavy; “puidzim aplinkui, tutai šlapia”.
Baranausko tinklapyje kažkada skaičiau nuorodą, kur žmogelis, tais laikais paklaustas kokia jo tautybė, taip lietuviškai atsakė: ” mano viera lenkiška, vadinasi aš – lenkas”. 🙂
Latvijoje tas “sukilimas” vadinamas “lenkų maištu” (poļu dumpis), nuo kurio nukentėjo latgaliečiai, nes ir jiems buvo uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis.
Šiek tiek glaustai (meno ir statistikos), mat vis dar esant “liublijinei-unijinei santvarkai”, niekaip po 1795 m. nei lietuvių, nei lenkų n e l i e s t a i (ir dėl 1831, kaip ir 1863 m. sukilimų nesėkmių) nuo pat pat 1918 m.
benraskyrinių nepriklausomybinių santvarkų (valstybingumo, ir Lenkijos ir Lietuvos) įtvirtinimo ir apgynimo,
a p m ą s t y t, aptart, ir sykiu su Potsdamo sprendimų (1945 m.) įgyvendinimu į s i l e i s t į teisių grąžą
(Liubline įvestų 1569 m. ir …”pamestų”):
http://www.pzinios.lt/Rubrikos/Kultura-paveldas/Plunge-ir-nacionalinis-judejimas
Juk ar 1831 m., ar 1864, ar 1918, ar 1938-39 metukų verpetai, – nei Lietuva nei Lenkija kokios tai pašalių atliekos (pasaulio valstybių “pastalės kaulai”), o savistovios, garbingos ir deramą patirtį bei ŽEMES turinčios šalys; tik niekaip nuo/per Vatikaną į tą pat Liublino gyvybinio sandorio atkuriamos pertvarkos
(t a r p u s a v i o RIBŲ ypač) žygį nesusiruošiančios. Dar silpni po 1831-1863-1918-1944 m. esam,
– abi, – Liubline įvykusios laikinosios u n i j o s šalys.
Bet spręsis (su Potsdame “paliktu” – būsimo taikos susitarimu, jame, greta, ar ir net po…).
“viešaryšininkas bei pijaro meistras” – sakykim aiškiai lietuviškai: mulkintuvas. Juk tokia prasmė? Žmonių mulkinimo specialistas. Negarbinga profesija.
Mano a/a močiutė pasakytų – kvailys.
Pritariu, tik mulkinti irgi reikia mokėti, o aptariamu straipsneliu parodė, kad tais klausimais neturi jokio supratimo.
Savo ausimis girdėjau, kaip Lenkijos lenkai šituos mūsų “lenkus” vadino “Rosjanie” (lenk. – rusai). Vot tak, tovarišči!!! ?
P.S. Čia buvo atsakymas “Pikc’ui”.
Vilnieti, aš dėl to nesistebiu – pats girdėjau, kaip tie “liankaj” šneka (o ir jų skudurų sumetimas su rusais bei pomėgis puoštis “koloradkėmis” – pakankamai iškalbingi požymiai). Vis dėlto, aš ne apie tai rašiau – man smalsu patapo, kaip lenkai kalbasi apie “mūsų” “politikus”, kurie prieš juos pilvais šliaužioja ir pasistiebę žandus taikosi bučiuot. Ir čia kalbu ne apie veido žandus. 😉
„Pats” mačiau „repatriacijos” karštinę.
PL pati atsirinko, ką įsileis, o ko nepripažins tos tautybės esant. Perkrikštai nebuvo įsileidžiami.
Tada likdavo dar viena galimybė – susituokti su anapus esančiu. Norinčius gelbėjo aneksuotose gudų ir ukrainiečių žemėse buvę giminaičiai – tuokėsi, ir taip čionykščiai įgijo teisę peržengti tą sieną. Tačiau ne visi tokių giminaičių turėjo 🙁 . Tad teko likti. Tačiau atlaidūs žmonės ilgai nesigraužė – liko čia budėti, laukti, kada vėl jų paslaugų prireiks….
Esu Vilnietis ir jau labai ilgai gyvenu šiame krašte (tikrai ilgai) ir labai gerai atsimenu, kokie “lenkai” bėgo iš Sojuzo į Lenkiją: mano sulenkėję giminės lietuviai po karo “užsirašė” lenkais (tie, kurie dar nebuvo “užsirašę” lenkais) kad tik ištrūktų iš Sovietinio rojaus… Nereikėjo nė tuoktis – užteko pareikšti, kad esi, atseit, lenkas ir – vperiod apgyvendinti iš Vokietijos atimtas žemes…
P.S. O į mūsų “lenkų”, kurie emigravo į Lenkiją, žemes buvo atgabenti “lenkai” iš Vakarų Bielorusijos. Štai taip ponai, panowie ir tovarišči… Štai toks emigracinis š. buvo pokariu… Ir todėl dabar aš visada, visur ir visiems sakysiu, ne – rėksiu, kad Pietryčių Lietuvos, teritorijos, kuri anksčiau NIEKADA nebuvo Lenkijos dalis, gyventojai – tai sulenkėję lietuviai ir bielorusai, apie ką, beje, rašė mūsų gerbiamas akademikas Zigmas Zinkevičius ir a/a Lenkijos profesorė Halina Turska.
Apmaudu, kaip pagalvoji – ištisos kartos gyvena mele. Bet, antra vertus – LABAI nemaža dalis kaltės krenta būtent ant “MŪSŲ” valdžios: pirma, “nurašė” tuos žmones – atseit, čia “jų” (kieno???) teritorija, nėra ko čia mums (kam???) lįsti (užtat nesidrovėdami lenda lenkai su rusais), o antra, iš to noro ištirpti dar vienam sajūze taip “nuo dūšios” dergia lietuvius ir Lietuvą (čia kartu su masinės dezinformacijos priemonėmis, “istorikais”, “publicistais”, “blogeriais” beigi šiaip “elitu”), kad niekam net blogiausiam sapne nesinorėtų su tokia nevykėlių, banditų, alkoholikų, žydostrielų, visiems kaltų ir niekam tikusių padarų tauta solidarizuotis. Tai ko stebėtis, kad šitie neapsisprendę nutautėliai šliejasi prie tų tautų, kurios save pristato kaip “kietas” (tie patys lenkai ir – taip, rusai)?
Ieškote “rusū agentū”, separatizmo, nelojalumo kurstytojų? Kreipkitės adresais: valdžia, “elitas”, spauda ir televizija.
Noch Fragen? 😉
Nėra rimtos valdžios, kuri užrauktų visas lengvatas jiems bei mokyklas lenkomanams gaminti.
Tegul būna lygybė, o kas nenori būti lygiateisis (=lietuvis), tas teieško eldoradų kitur.
Keine fragen… Kažin, ar teko girdėti Tamašauckų Valduko pareiškimą, kai jis pasiūlė lietuviams (!) integruotis į “lenkų kraštą –
Vilenščyzną” ta prasme, kad ten gyvenantys lietuviai turi mokėti lenkų kalbą?! Ilgai mąsčiau, kaip tiksliau apibūdinti šitą nesąmonę. Provokacija? Ligonio kliedesiai? Nesubrendėlio išsišokimas? Nežinau…
Aha, girdėjau. Ne, tai nė vienas iš tamstos nurodytų atvejų. Tai atviras priešiškumas Lietuvos valstybei. “Jedinstva” niekur nedingo.
Jokio mąstymo , tai Lietuvos priešas. Tokiam Lukiškės arba , geriausiu atveju, “polska”.
„Pats” tebuvo kažkieno komentaro pamėgdžiojimas. Mačiau. Pati.
Jau buvau visa mergelė, kai visa tai stebėjau, girdėjau aiškinantis kas, kaip ir kodėl, nes mūsų namuose jų nemažai lankėsi… Mano bendraklasė su labai gražia lietuviška pavarde (žinoma, tarpukariu „pataisyta”) išvyko, palikusi gražią dėžutę atminimui, bei jos kaimynė – radijo pianistė. Dėl pianistės tautybės abejoju, nes jos itin sklandi lietuvių kalba nesiderino su lenkiškos kilmės pavarde. Tačiau tais laikais ne viena šeima keitė pavardes net ir ne po vieną kartą. Mano kaimynėms padėjo anapus sienos Kremliaus valia su visu NT atsidūrę giminės. Atsisveikinant akys buvo sklidinos ašarų, o aš pasijutau našlaite, nes ilgai likau viena suole sėdėti. Tik po ilgokos pertraukos gavau pirmąjį savo gyvenime laišką… Tik nebegalėjome, kaip anksčiau, viena kitos lankyti, kieme po tujomis klausyti tyliai skambančio jos kaimynės pianino …
Norit anekdotą?
Tvankstas:
2017 10 21 13:13 | IP adresas: 78.62.41.44
Iki katalikiško krikšto (966 m.) dabartiniai lenkai kalbėjo lietuviškai ir buvo mūsų broliai.
Apie 402 metus mirė paskutinysis karališkosios šeimos narys iš Taurėjos (Doureios grakiškai), dar Troja vadinamos. Įvyko didelis skilimas tarp lietuviakalbių genčių – pastatomos Francovorde prie Maino ir Vandaros/ Oderio, taip nužymint tautonių ar germanų gyvenamas žemes. Iš rytų pajudėję lietuviakalbės gentys gudai, vanduliai, burgondai, alanai, galindai, buvo užpuolami, žudomi, taip išstumti už Vareinio/Reino. 5 amžiuje Lietuvoje staiga buvo palikta labai daug gyvenviečių. Susipriešinusių genčių sąjungų tarmės ėmė vystytis kaip germanų kalbos, nuėjusiųjų į Vakarus paliko ryškius pėdsakus prancūzų, ispanų, portugalų kalbose.
Į rytus nuo Vandaros – Istrijos linijos kalbėta lietuvių tarmėmis iki 863 metų Kirilo ir Metodijaus krikšto, kai apkrikštytieji pradėjo naudoti labai daug graikiškų žodžių tikybai. Romos popiežius įsiutęs atskyrė Konstantinopolio metropolitą Fotijų nuo Bažnyčios, viskas įgavo pagreitį ir 1054 m. baigėsi schisma – skėsma, kai pasidalinta į Romos katalikus (visuotinus) ir Konstantinopolio ortodoksus (tikratikius). Roma atvertė į katalikybę dabartinių valstybių – Čekijos, Slovakijos, pietinės Lenkijos, Slovėnijos, Hrvatijos gyventojus.
895 m. įsiveržę madjarai netrukus tapo katalikais, užtverdami Konstantinopolio įtaką ties pietine siena.
966 m. Miškonės krikštas – krikštui paimta naudoti naujakalbė iš čekų, dar atminkime, kad 1347 m. čekai kvietėsi vienuolius glagolitus iš Hrvatijos, kad mokytų žmones namuose kalbėti bažnytine slavų kalba, tas pat 1390 m. atsitiko Lenkijoje. Supraskime, kaimai vis dar kalbėjo ten ‘po prostu’, tai matosi visose slavų kalbose, kai lietuviški žodžiai akis badyte bado. Važiuoju per Čekiją ir upė Opita, ir miestukas Opita, arba Upytė kaip prie Panevėžio.
945 m. Konstantinopolio imperatorius Konstantinas Porfyrogenetos (Raudongymis) savo veikale ‘De Administrando Imperio’ paliko priesaką sūnui, kaip užimti Vareistenio (Borystenos) baseiną, kas buvo įvykdyta po 40 metų.
985 m. įvyko Kaunugardo Rasos krikštas, atnešęs Konstantinopolio tikratikybą lietuviakalbėms Ukrainai, Rusijai, įsigaliojęs ir Baltarusijoje. Viskas vyko bažnytine kalba slavinant lizdiniu būdu – taip 1040 m. cerkvė buvo pastatyta Gardyne, Lietuvos šiandieninė rytinė siena žymi ribą, kur nebuvo cerkvių.
Jei yra noras man paprieštarauti, tereikia atsiversti Dalio žodyną rusų kalbai ar panašius žodynus kitoms slavų kalboms, visoms be išimties, ten gausite atsakymus : ‘slavų kalbos galėjo išsivystyti tik iš periferinių baltų tarmių’, kaip atvirai pasakė V. Toporov, neabejotinai įtakotas S.J. Laučiūtės darbo 1982 metais.
Po Miškonės krikšto katalikiškai 966 m. ir Kaunugardo Rasos 985 metais pasibaigė vikingų žygiai, nes skurdi žmonėmis Skandinavija geriausiu atveju galėjo duoti tik laivavedžius.
Įsikūrę ir suklestėję vikingai / normandai Prancūzijos pajūryje 1066 metais nukariavo Britaniją. Kuo skiriasi savo pavarde prancūzas didikas Habart ir žemaitis Gabartas ? Normandai suprato augančią nelaimę ateityje, nes jie nekalbėjo gerai prancūziškai, buvo išjuokiami, tai pusiau prancūziškai kalbėdami ir išvyko.
Iš kur išvyko 5 amžiuje anglai, šiandien jų žemėse Šlezvige – Holšteine tebeteka upė Schwentine (Šventynė), kažin ką gali reikšti lietuviui, negi reikia išversti iš vokiečių kalbos ? Kiek į rytus Maurine (Maurynė).
Už tai ir priešinuosi mintyse lituanistų teiginiams, jog ir tas, ir anas žodis yra rusicizmas. Rusicizmais ar slavizmais gali būti tik naujesni žodžiai, atsiradę, kai tapome imperijos dalimi. O senesni – priešingai. Tai baltų žemes užplūdę slavų gentys, susimaišiusios su išlikusiais baltais, perėmė ir jų žodyną, ypač reiškiniams, veiksmams ir daiktams, kurių patys neturėjo.
Tikrai taip. Duosiu pavyzdėlių vėliau.
Lenkų, rusų ir kitos slavų kalbos.
pieniądz – pinigas, iš vž. penėti > peningas >,
dengi – pinigai, vž. dengti > dengis, dengiai >,
kratka – dėžė, atseit iš vok. Kratte, bet vž. krauti > krautė >,
ulica – ulyčia, vž. ulinti, dar dv. ulys, taip pat rusų ulica,
twardo – tvirtas, vž. tvirtinti, tverti, rus. tviordyj, serb.- hrv. tvrt,
niedzwiedz – lokys, seniau buvo meduėda (žr. Medvėgalis), rus. medved’,
sluga – slauga, vž. slaugyti, sl. služiti ir vediniai su -ž-,
lytiniai organai ir genitalijos yra perdėm lietuviški žodžiai, nes vž. galima aptikti jiems tik lietuvišką,
grusza – grauža, vž. graužti, seniausias išlikęs yra vendų (laužytėnų ar sorbų) kalboje – grauša, rus. gruša,
wisznia – vyšnia, vž. vaišinti, seniausias išlikęs yra vendų – vaišenia, rus. vyšnia,
‘sliwa – slyva, sudurtinis : saula,-ė + (v)eiti, seniausias išlikęs yra vendų – slaivenia (saulaveinia), rus. slyva,
siadlo – balnas, sėdula, vž. sėdėti + -ul- +-a, rus. siedlo,
taip galima surašyti visą diiidelį žodyną, kurį lietuviakalbiai paliko slavams ir šiandien pasityčiojant iš mūsų kalbos tie žodžiai yra vadinami rusicizmais, polonizmais ar slavizmais.
Tas pat su bet kuria Europos kalba, įskaitant baskų, samių/lapių, madjarų ar suomių-estų.
Tai pasakiški lietuvių kalbos klostai (klodai), mes kalbame ir net nesuvokiame, ką sakome, atseit, ne lietuvišku žodžiu, o atlietuvinti beveik nereikia pastangų bent 90 nuošimčių žodžių slavų ar kurioje kitoje Europos kalboje.
Netgi turkų kalba yra ant Anatolijos lietuviakalbių palikimo, bet tam bent 10-15 puslapių reikia pavyzdžiais ir paaiškinimais pateikti : kebap – kepavas, d’o’ner – duonorius, b’o’rtmek – virti (naudojamas dažniausiai piširmek), kasmak – kasti, sogun – svogūnas, česnakas – čekšnilemek (kutenti, erzinti burną, gerklę aštrumu), atėjęs iš anatolų čekšnakas < čekšnėti, agač – medis (augočius), kurt – šuo, kurtas kaip labai greitai bėgantis šuo, nuo vž. kurti – bėgti labai greitai, …
Reikalingas visas mokslinis tyrimo institutas su 100 mokslininkų 100 metų dirbti.
Didelis ačiū – daug darbo įdėjote tiek surašydamas! Kruopštus darbas. Labai įdomių ir į galvą dar nešovusių dalykų Gaila, kad kai kuriuos dalykus atrandi, kai jau per mažai laiko liko išsamiai su juo susipažinti.
Atsidėkodama pabandysiu papildyti:
kratka – Kratte
kratka = grotelės, arba langelis (languotos medžiagos);
narvelis – klatka (panašus skambesys). Tačiau narvelis gali būti ir pintas? Tada gal bent jau dalis lenkų vadina narvelį taip pintą narvelį. Senovėje kažin, ar kas stiklą narveliams naudojo. .
Kratte – pintinė (irgi grotelių vaizdas). Tokia senovinė gili ir siaura kelioninė pintinė, kažkas panašaus į šiandien ant vieno peties užsimetamas ilgas siauras kuprinėles.
… prancūzas didikas H abart ir žemaičiai G abartas su U bartu .
Pastebėjau , kad Berlynas įsikūrė raistuose. Varlyne.
Berlynas vis tik liaudyniškai rašomas Berolina, o tai siekia dar ikikrikštinius laikus – 12 amžių, kritus Arkonai 1168 m. katalikiškas krikštas pasiekė Oderį.
Turint omeny, kad Riūgeno salos vardas atstatomas kaip Varugėnas, o Meklenburgo žmonės užrašyti liaudyniškai : varini, varni, virunum, verinorum, tai Berolina varde labai aiškiai matome VaR > BeR, išlaikyta -o- leidžia daryti prielaidą Varolynas, bet ‘varini’, ‘varni’ prašo tarti švelniau – Varulynas.
Visi var- atvejai turi lietuvišką vž. ‘varyti’, kuris dab. vokiečių kalboje išlikęs kaip ‘fahren’ – važiuoti.
Labai padedantis yra Kaupeniks, nurodantis sandėlių vietą, šalia brasta Kėlynas/K’o’ln.
Varuliai (varynai, varnai, vyrūnai, varinoriai) užsiėmė prekyba upėmis ir Varulynas buvo krovinių perkrova tarp Vandaros/Oderio ir Albio/ Elbės. Galima pasitikrinti Varulyno vietos svarbumą žemėlapyje.
Berlyno dalių vardai, kaimai apie Berlyną, vandenvardžiai ( turėkime omeny, kad -ow yra ir lietuviškuose vietovardžiuose -ava) :
Lanke – Lankė, vž. lenkti, dv. lanka
Wandlitz – Vandalytis, Vandelytis, vanda / vanduo+malonybinis -elyt-is
Liepnitz – Liepinytis, vž. lipti, dv. liepa, liepi-nytis,
Stolpe – Stulpė, vž. stulbti (sustoti, likti stačiam), dv. stulpas,
Glienicke ( glina – liko slavų kalbose kaip molis, yra sutrumpėjęs iš klimpa, vž. klimpti, toks buvo tarmiškas krikšto metu 863 m. ir taip išplito ir Meklėnoje/ Mecklenburg),
Treptow – Treptova, vž. trypti,
Neu-K’o’ln (Kėlynas- brasta per Spree upę), vž. kelti, taip pat liaud. colonia ar gr. kolona, prancūzų Callais – Kėlėjas, gr. užrašyti keltoi – keltai,…
K’o’penick (12 amž. Kaupeniks), vž. kaupti > Kaupeninkas,
Kauls-dorf (Kaulas+tarpas, vėliau virtęs Dorf, vok. tarmėse, skandinavams, nyderlandams Dorp, Tarp, Terp, Torp),
Teltow – Teltova, gal ir Telptova, vž. tilpti,
Lankwitz – Lankvytis, Lankvietis,
Rudow – Rūdova, vž. rusti,
Gallun – Galiūnas, vž. galėti,
Thyrow – Tyrova,
Schwante – Šventė,
Schm’o’ckwitz – Smukvytis, Smukvietis, vž. smukti,
šalia Seddin-see – Sėsdynas – ežeras, vž. sėsti (nusileisti),…
Matome buvus tarmišką -ova ar -ovas.
Žvelgiant į vietovės raižytumą – kalveles, įdubas, slėnelius, upes, upelius, buvusias pelkes ir klampynes, dar aiškesnis vaizdas, kodėl taip dažnai kartojasi Glienicke.
Turėkime omeny, kad iš šių vietų išėjo ir vanduliai į Š. Afriką karaliauti ir melstis mūsų kalbos tarme, ir vėliau kiti išeiviai pastatė Veneciją, kaip savo Venetos atkartojimą. Tai buvo tikrai stipri žemė, vėliau Meklėna su krivių krivaičiu Arkonoje (Perkūnoje) po šėkšnų sutriuškinimo Karolio Didžiojo barbariškais kariais, daug davusi savo sūnumis ir protu, ir išradingumu, ir darbais, ir karyba bent per paskutinius 2000 metų.
Taurėjos (Trojos) laikais visa Europa kalbėjo lietuviškai, Kristaus laikais dar ir Romos imperijoje kalbėjo lietuviškai, iki krikščionybės kalbėjo ir Tautonija (Vokietija), ir Panonija (Vengrija), ir Miškonė ( Lenkija), ir Balkanai, ir Kaunugardo Rasa ( Ukraina, Rusija)
Visi modernėjo atsisakydami lietuvių kalbos. Pažvelkite į 1385 metų Lenkiją – mažutė, kaimuose kalba dar lietuviškai, 1390 m. kviečiami vienuoliai glagolitai iš Hrvatijos, kad išmokytų kaimiečius bažnytinės slavų kalbos.
Sanskritas nėra lietuvių kalbos prokalbė. Prieš 12000 metų mūsų protėviai atsiskyrė, mūsiškieji pasiliko Kaukaze, sanskritiškieji patraukė rytų kryptimi per Iraną.
Prieš 9500 kometos septynios galvos smogė Į Žemę, kilo gaisrai, tvanas. Mūsų protėviai po tvano jau skyrėsi : mūsiškiai mutavo ir tapo mėlynakiais šviesiaplaukiais, sklido taip pat į rytus ir pasiekė Beijing Kinijoje apylinkes, išlikę kaip tocharai, šiandieniniai uigurai.
Kiek maišėsi mėlynakiai su rudaakiais sanskritakalbiais, kokie išlikę genetiniai ir kalbiniai sąryšiai – ateities tyrėjų darbas.
Ištyrus Indijos brahmanų genetiką, joje rasta 12 nuošimčių taivaniečių (austronezų), 10 nuošimčių kaukaziečių ( prieš 12000 metų atsiskyrusiųjų), likusi – dravidų.
Taivaniečių laivai skrodė vandenynus ir turėjo ryšius su visais žemynais, sukūrė Indo slėnio gyvenvietes su kanalizacija prieš 4 tūkstančius, atvežė iš Peru žemės riešutus į Kiniją ir Indiją prieš 4 tūkst. metų,…
Sanskritas, mano požiūriu, yra arijų žynių globota ir tais laikais (prieš 3,5 – 2,5 tūkst. metų) ištobulinta kalba, lietuvių kalba išlaikė žynių priežiūrą iki pat krikšto, ištobulinta 19 amžiaus pabaigoje, praradus tikėjimo persaką (tradiciją), kalbotyriniu požiūriu abi kalbas laikau lygiavertėmis, kaip vieno kūno dvi rankas. Lietuvių kalba turi žymiai senesnių išliekų, bent 70 tūkst. metų senumo, iš nama kalbos.
Ilgalaikis virsmas su lietuvių kalbos nykimu lenkų kalbos naudai (katalikiškas krikštas) ir rusų, ukraainiečių, baltarusių kalbų naudai (stačiatikiškas krikštas) vyksta nuo 966 ir 985 metų.
Dėl Rytprūsių sunaikinimo po II pasaulinio karo nebeliko lietuvių kalbos nykimo vokiečių kalbos naudai.
Žinant bent trijų paskutinių tūkstančių metų Žmonijos istoriją, lietuvių kalbos nykimo lenkų kalbos naudai atvejis nėra vienintelis. Afrikoje – tai nama kalbos nykimas bantu kalbų naudai, Kinijoje – mandžiūrų kalbos nykimas kinų kalbos naudai (šiandien iš 100 mln. mandžiūrų savo protėvių kalbą naudoja kasdien apie 1000 (vienas tūkstantis)).
Oksfordo ir Kembridžo universitetų kalbininkai įsavino daugybę milijonų svarų ir eurų, kad išsiaiškinti, kaip kalbėjo britai prieš kelis tūkstančius metų. Gaila, kad po savo išvadų jie neatsivertė lietuvių kalbos žodyno, tikėtina, dėl britiškojo pasipūtimo.
Šiaip, tikrųjų britiškųjų žodžių priskaičiuojama apie du tūkstančius, bet tie žodžiai tokie artimi lietuviui.
Visi kiti, kurių užregistruota vienas milijonas, tai skoliniai iš liaudynų (lotynų), graikų, prancūzų, lietuviakalbių genčių anglių (jų tėviškėje dar teka upė Schwentine,…) ir šėkšnų (saksų) (jų tėviškėje Pelkum , Tautmaldis (Detmold),…), dar vykingių nuo Apuolės ar kitų Lietuvos kaimų susimaišiusių su gauliais – jau normandų žodžiai.
Vartant akademinius anglų kalbos žodynus tenka nesistebėti, kai matai lietuviškus grynuolius : cabby, slinky, bauble, lobby, money, ale,…, vietovardžius Shotley (Žioteliai), Smarden, Smalacombe, Rugeley, Crewe, Derwent, …, pavardes Fitz-, Witting, Wittington, Tolkien, Carrick, Fergus, Carrickfergus, …, geriausia visų laikų lenktyninis žirgas Arkle, žinoma, žinoma, tai atsitiktinumai, kurie sudaro standžią sistemą – anglų kalbą.
Kad ir nenorėdami po kitų kalbų žodynus pasižvalgyti, jie savo ir mūsų kalbos istorijai pasitarnavo, kai pasipriešino, neleido moderninti, paprastinti savo rašybos, kad pagal jaunųjų kalbininkų norus rašmenį prie garso priartintų. Todėl žinovai ir toliau girdės ir matys, kaip jų žodis kadaise skambėjo, iš kur atkeliavo.
Įdomu ir tai, kad rusų žodynas tai praktiškai savaip suvirškintas anglosaksų žodynas, tačiau žodžių daryba pagal vokišką pavyzdį… Savo žodžių jie irgi ne kažin kiek turi.
O neseniai buvo užsiminta, kad anglų tyrėjai kompiuteriu atgamino mūsų kalbos skambesį senovėje. Neprisimenu detalių, bet kažkokius tekstus mašina skaitė, ir aiškiai girdėjosi lietuviškas žodžių skambesys. Todėl ir pikta, kad UNESCO senųjų kalbų paveldu taip „energingai rūpinasi”. Jau vien šis įvykis turėjo išmesti jų darbuotojus iš kėdžių, kad imtųsi kažką daryti, užuot tingiai stebėję, ar greitai paskutinės baltų kalbos išnyks…
Skaičiau straipsnį ir juokiausi iki ašarų – kam išleisti Oksfordo ir Kembridžo kalbininkų darbui milijonus svarų, kai paprasčiausia yra nusipirkti Didįjį lietuvių kalbos žodyną ir pasitikrinti kaip iš ‘keturi, ketveri’ šiandien liko ‘four’.
Prof. Liudas Mažylis joks archyvaras ar istorikas, vienžo, ne profesionalas, o profanas, bet surado Nepriklausomybės aktą. Prof. Bumblauskis užsigavo neišpasakytai, mat, būta ko.
H. Šlymanas (Schliemann) išvis neturėjo jokio istoriko ar archeologo išsilavinimo – ne profesionalas, o profanas, bet atrado Taurėją/Troją, ir liko sėkmingiausiu visų laikų istoriku ir archeologu viename.
Kodėl Vokietijoje tokie vietovardžiai : Schwentine, Maurine, Pelkum, Detmold (senasis užrašymas – Tautmaldis), Penkun, Instrut, Buxtehude, galėčiau dar kelis puslapius prirašyti, bet kodėl jie taip gerai suprantami lietuviui, o štai vokiečiai yra nepajėgūs paaiškinti.
Galime pereiti ir prie Prancūzijos, Italijos, Ispanijos ar Portugalijos romaninių vietovardžių, pvz. mano taip mėgstamos Valle d’Aosta, jei malonėtute parodyti savo kvalifikaciją germanistikoje, tai dar ir D.Britanijos ar Danijos, Belgijos, Nyderlandų, Švedijos, Norvegijos ar Islandijos vietovardžiai laukia.
Man patinka kieti profesionalai, manęs jie negąsdina, nors ir akademikas Z.Zinkevičius, jei pašnekesys vyktų savo įrodymus pagrindžiant be išankstinio nusistatymo, maloningai nusišaipant iš profano – ‘nespecialistų rašliava’, kaip iš Valiukevičiaus dėl vengriškų žodžių, kurių bent 20 nuošimčių yra lietuviškų šaknų.
Turkų kalboje vėlgi tas pat – be veiksmažodžių ‘kebab’, ‘doner’, ‘meyve’ (vaisius), ‘zeytun’ (alyvuogė),…, vėlgi bent 20 nuošimčių lietuviškų šaknų.
Nei aš, nei Č. Gedgaudas nenubėgome prieš šimtmečius, gal prieš tūkstantį metų, ir nepaaiškinome vokiečiams, kaip pavadinti Šventynės upę šiandieniniame Šlezvige – Holštaine.
Gal galėtute paaiškinti vokiško veiksmažodžio ‘helfen’ ar nyderlandiško (olandiško+flamandiško) ‘helpen’ virtimą iš lietuviško veiksmažodžio ‘……’, tai duota jų pačių, ne mano.
Sėkmės paaiškinant išvardintus Vokietijos vietovardžius vokiečių kalbos žodžiais.
Kiek suprantu, Jums net neteko skaityti bulgarų profesorių darbų apie trakų kalbą, o juos tiems darbams įkvėpė Bulgarijoje gydytoju dirbęs Jonas Basanavičius, mūsų Nepriklausomybės patriarchas, pradėjęs lyginti lietuvių ir trakų kalbas.
Aš pagalbon telkiu visų slavų, germanų, romanų kalbų žodynus su tų šalių vietovardžiais – upėmis, ežerais, kalnais, kaimais, miesteliais, miestais.
Tai kaipgi su ta Šventynės / Schwentine upe Šlezvige – Holštaine ? Čia jau joks akademikas nepadės, gyvas ar a.a., nepadės ir didžioji vokiečių kalba.
Balkanuose tiek daug upių, ežerų, kalnų, miestelių, miestų pavadinimų išlikę lietuviškais. Hrvatų akademikas Radoslav Katicic ieškojo hrvatų slaviškų šaknų, bet nieko nerado iki krikšto 863 metais.
Kodėl hrvatų-serbų kalboje ‘glumiti’ reiškia ‘vaidinti’ arba ‘gluminti’, kodėl ‘figa’ vadinama ‘smokva’ arba sakytume ‘smukva’ ?
Atsiverstute hrvatų-serbų, slovėnų, čekų, slovakų, bulgarų, madjarų/vengrų, rumunų ar albanų kalbų žodynus ir po pusvalandžio aikteltute – kiek lietuviškų žodžių, kas čia taip sugalvojo ? Niekur nedingo nei moravų, ilyrų, nei dalmatų, nei panonų, nei dakų, nei trakų tarmės su žodžiais, visos jos lietuvių kalbos tarmės.
Tas pat ir Lenkijoje. Paimsiu Wielkopolska lopšį Gniezno, užrašytą Schignesne arba Žygnešnė, šiandien keliolikos km spinduliu vietovardžiai : Pakszyn, Welnica, Powidz, Giewartow, Neryngowo, Gudowo, Nekla, Skiereszewo, Gultowy, Pyzdry, Milawa, Olsza, Gozdawa, kiek toliua į rytus :Stellutyszki, Lubstow, Kalny, , Klodawa, Krosniewice, Ignalin, Lipiny, Milžyn,…, ir tai po 1051 metų trunkančios polonizacijos.
Karolio Didžiojo nukariauta Šėkšna (Ž. Saksonija) prieš 1200 metų vis tiek dar išlaikė vietovardžius su lietuviškomis šaknimis.
Man patiko važiuoti į Paryžių iš Šarlerua per Reimsą ir grįžti per Suasoną (Soissons iš Švaistonas) – va ten tai džiugesio lietuvio akiai ir širdžiai, kai vietovardžiai nuo Julijaus Gajaus Kaizario laikų išlaikę lietuviškas šaknis gaulių tarmėje (langue gaulloise), žinoma, reikia važiuoti ne greitkeliais.
Mes tiesiog nesuvokiame, kai sakome ‘lavina’ – tai mūsiškas ‘šlavyna’, kai sakome ‘rutina’ (gr. routine) – tai mūsų ‘srautynė’, kai girdime prancūzų ‘haute’, anglų ‘high’, vokiečių ‘hoch’, nyderlandų ‘hoog’ ar graikų ‘ochtos’/kalva, tai visi prasidėję iš lietuviško ‘aukštas’.
Prieš keletą metų atkreipiau dėmesį į vietoves per ‘Tour de France” dviračių lenktynes, tai nuošalūs kalnų miesteliai, kaimai, upės, upeliai, kalnų ar kalnų perėjų pavadinimai : Morzine, Ugine, Morgines, Varaita, Nartupy, Ystres, Pereygudes, Var, Aiguines, Maurienne, Guillestre, Verdon, Roya, …
Žinote tikriausiai ir Nartupį, važiuojant į Padovinį.
Ilgai negalėjau suprasti – kodėl Lietuvos kalbininkai, tiek daug nudirbę lietuvių kalbai – tebūnie Jiems amžinoji garbė – niekaip negali pažvelgti į anglų, vokiečių, rusų ar kitas kalbas lietuviškų veiksmažodžių raktu, apie kurį dar prieš gerą pusamžį rašė danas L. Jelmslevas (Hjelmslev). Apie tai rašė Č.Gedgaudas, vertinama iki šiol kaip ‘nespecialistų rašliava’.
Pradedant J.Basanavičiumi Bulgarijoje, Č.Gedgaudas rašė JAV, J.Statkutė – Rosales – Venesueloje, S.J.Laučiūtė 1982 m. – Leningrade (S.Peterburge). Tiesa, S. Karaliūnas rašė Lietuvoje apie Herodoto naudotus genčių vardus.
Kokia priežastis neleidžia Lietuvos kalbotyrininkams tyrinėti pasaulio kalbas lietuvių kalbos raktu ?
Tikslus atsakymas yra duotas naujame straipsnyje (Alko radijo laidoje) ”Aktualioji istorija” : Ar reikia Lietuvoje tyrinėti visuotinę istoriją ?
Esmė labai tiksliai nusakyta, tai liečia ir istoriją, ir lyginamąją kalbotyrą su lietuvių kalbininkais. Gaila, anksti buvo nužudytas J. Kazlauskas, kurio darbuose pleveno gedgaudiškoji dvasia – tirti lietuvių kalbos raktu Žmonijos istoriją, taip prisakė dar I.Kantas 1800 metais.
O kas išdrįs mesti iššūkį? Kvepia disertacijos neapgynimu… Juk ne šiaip Europos archyvai tyli, nepraneša apie turimus mus galinčius dominti dokumentus jų archyvuose, išskyrus tiek, kiek tai neprieštarauja kažkieno interesams (žinoma, gal klystu, bet spaudoje lyg ir nesigirdėjo furoro apie kažko dar negirdėto atradimą, išskyrus J.Statkutės bei Mažylio).
Informacijos apie baltus gali ir arabų šalys turėti. Ne šiaip jie Vakarų archyvuose kapstosi, medžiagos būtent apie lietuvius ieškodami? Ne šiaip ir aprangos detalių su tolimų kraštų gyventojais panašumai. Arba apeigų, švenčių, senovės mitų. O neglumina, kad kai kas iš senųjų baltų apeigų, tikėjimo srities taip sutampa su Meksikos indėnų? O gal ir su kitų – visai kitko ieškodama, pakeliui atsitiktinai būtent pas šiuos indėnus tą sutapimą aptikau. Tik neturėjau kada sustoti, pasidomėti, reikėjo užsakymą vykdyti. Juk ne Kolumbas indėnus tais panašumais „apkrėtė”?..
Gerbiama Žemyna, tereikia išsitraukti bent 1000 (tūkstančio) kalbų žodynus iš interneto ir dirbti, dirbti, dirbti.
Nereikia jokių archyvų, tai tik tuščias laiko ir pinigų švaistymas, vienžo, zababonai (atleiskite, bet suprantate mane).
Internetas suteikia puikią galimybę susirasti, tam ir archive org, ir pnas org, ir dar nesuskaičiuojama galybė portalų, dosniai dalijančių įvairiarūšę MOKSLINĘ informaciją, kuri guli stalčiuose uždulkėjusi.
Taip, ne Kolumbas ir ne Č. Gedgaudas ar aš (Tvankstas), tai dėsningumai atsekami lietuviakalbyste lyg raudonu siūlu ir dievuose, ir apeigose, ir genitalijose, ir įrankiuose – lietuvišku šiandieniniu žodžiu.
Atsakymas anekdotui :
Tas pat ir Lenkijoje. Paimsiu Wielkopolska lopšį Gniezno, užrašytą Schignesne arba Žygnešnė, šiandien keliolikos km spinduliu vietovardžiai : Pakszyn, Welnica, Powidz, Giewartow, Neryngowo, Gudowo, Nekla, Skiereszewo, Gultowy, Pyzdry, Milawa, Olsza, Gozdawa, kiek toliua į rytus :Stellutyszki, Lubstow, Kalny, , Klodawa, Krosniewice, Ignalin, Lipiny, Milžyn,…, ir tai po 1051 metų trunkančios polonizacijos.
Populiarus vietovardis – kur prasideda, ir kur baigiasi:
Ольша — река в Смоленской области, приток Каспли(!)
Dar kažkoks vietovardis su tokia šaknimi yra ir BY. – Gal apie Alšėnus?
Visose slaviškose šalyse tokių vietovardžių pilna.
Olša < Alša, Alšia.
Kai tenka pasivaikščioti po slaviškas šalis, tai kiekvienoje jų vandenvardžiai su grubiomis lietuviškomis ausimis kyšo – tereikia ištraukti iš užmaršties vandens, kad ir kiek nutekėjusio, bet pakrikštijimą lietuvišku vardu išlaikius, kad ir kiek nuskalautą.
Vai, vai, atsiprašau. Baltarusijoje Halšany (Alšėnai), tačiau yra ir panašiai skambantis miestas Orša. O dar palei Užkarpatę pirštu vedžiodama Ukrainos, Moldovos pakraščiuose dar mačiau baltiškų vietovardžių ir vandenvardžių. O štai Lenkijoje vienu metu jie sparčiai nyko – ar gyvenvietės sunyko, ar buvo tiesiog keičiami.
Duosiu pavyzdį dėl klausimo – lietuvių ar sanskrito senesnė. Argentinos akademikas Antonio Krapovickas ( g. 1920 m. Lietuvoje ) tyrė genetiškai žemės riešuto (arachiso) kilmę ir nustatė, kad jis is Bolivijos džiunglių išėjo prieš 8 tūkst. metų. Vietiniai ji vadina ‘mandubi’, pagal dedukcinį atstatomąjį būdaą– ‘mana-dava’, manau lietuviui nelabai reikia aiškinti. Prieš 3,5 – 4 tūkst. m. atsidūrė Indijoje, gujarati kalba jis vadinamas ‘mandubi’, o štai sanskritą atnešę žmonės į Indiją ji nutrupino į ‘antapi’. Pavyzdžių galėčiau duoti ne vieną iš tarpžemyninių ryšių Amerika – Azija ar Amerika – Europa prieš kelis tūkstančius metų, kas rodo tik lietuvių kalbos naudai.
Visą šitą darbą – duomenų surinkimą ir paskelbimą – yra atlikę ir lietuvis Antanas Krapovickas, Argentinos akademikas, ir JAV mokslininkai, aš tik darau išvadas, kurių jie neatliko.
Konstantinos Porfyrogenetos ( Raudongymis ), ‘De Administrando Imperio’, graiku ir lotynu kalbomis, saltinis Corpus Scriptorum Historiae Byzantinae, isleista Bonnae, Impensis de Weberi, MDCCCXL, 600 psl. 203 psl. mini 6640 metus nuo pasaulio sutverimo, tai butu 952 m. Nenagrinesiu savoku, pateiktu nusakyti gyvenimui, tik tikrinius daiktavardzius. 78 psl. 9 skyriuje rasoma ‘Rosias’ ( visus graikiskus irasus rasau lotyniskomis raidemis ), su o omega, reiskia ilgaja o, sostine ivardijama ‘Nemogardas’, valdovas ‘Sfendosthlabos’ ( Sfendostlabos ) is ‘Iggor’ ( tarti Ingor ) gimines, tvirtoves ‘Miliniska’, ‘Telioutza’ ( Teliuca ), Tzernigoga’ ( Cernigoga ), ‘Bousegrade’ ( Busegrade ), upe ‘Danapreos’. 79 psl. Pazymi valdovu ‘Rosisti’, ir pavaldiniu ‘Sklabinisti’ isskyrima. Susirenka po ziemos ties ‘Kiouba’ ( Kiuba ), ta vieta vadinama ‘Sambatas’, pavaldiniai ‘Kribetaienoi’ dgs. ir ‘Lenzanenoi’ dgs., tvirtove ‘Bitetzebe’ ( Bitecebe ). 80 psl. vardija ‘Danapreos’ slekscius. 1 – ‘Essupe’, taip vadina ir rasai, ir slavai, reiskia ‘nemiegok’, taip paaiskina. 2 – ‘Oulborsi’ ( Ulvorsi ) rasu, ‘Ostrobouniprach’ ( Ostrobuniprach ) slavu. 3 – ‘Gelandri’ – abeji taip pat. 4 – ‘Aeifar’ ( Eifar ) rasu, ‘Neasit’ slavu. 5 – ‘Barouforos’ rasu, ‘Boulneprach’ ( Bulneprach ) slavu. 6 – ‘Leanti’ rasu, ‘Beroutze’ ( Beruce ) slavu. 7 – ‘Strouboun ( Strubun ) rasu, ‘Napreze’ slavu, 8 – ‘Krariou’ ( Krariu ) abeju taip pat. 83 psl. duoda genciu vardus : ‘Berbianon’, ‘Drougoubiton’ ( Drugubyton, cia y, kaip kirciuota ), ‘Kribitzon’ ( Kribicon ), ‘Serbion’. Komentarui manau pakaks. —- ‘Rosias’ su o omega is tolesniuju aiskinamuju zodziu labai aiskiai sakoma lietuviskai ‘Rasa’, ‘Rasija’. Sostine ‘Nemogardas’ – sis zodis uzrasytas pabreztinai taiisyklingai. ( Tarp kitko, Konstantinopoli vadino musiskiai ‘Miklagardas’ ). Tai sostas galejo buti tik ant Nemuno kranto, Gardarikes tai laikai, ir Gardyno ( bet ne Gardino ) herbas yra tai aiskiai pasakantis – tai Imperijos sostines herbas. Nemogardas = Nemuno Gardas. ‘Sfendosthlabos’ – Sventasosta Labas ( Gedgaudas duoda Sventasauluvis ), ‘Iggor’/ Ingor/ – Ingauris, sis vardas reikalauja daug issamesnio tyrimo, ‘Miliniska’ ( zinau arabu keliautoju tu dienu atveji ‘Smaleniska’ ), tai dab. Smolenskas, ‘Telioutza’/Teliuca/- siandienai manau, kad tai Tula, ‘Tzernigoga’ / Cernigoga/ – Gedgaudas cia duoda Sherninguva, as siandien dvejoju, nes tai gali buti ir nuo tu krastu ‘Servion’ , arba sherviju, bet kita vertus tai greiciau butu Kersnagauga ( ‘kirsti’ liet., prusu ‘kirsnan’/juodas, virtes i slavu ‘chernyj’, ‘czarny’, ‘crn’; graikams mielas ‘goga’/ mokymas/ yra taip artimas liet. ‘kaukti'( gaugti)) > Tzernegoga ir Chernigov. Dar Herodotas mini tuose krastuose vykusius susiremimus, tai gali buti nugalejusios genties pergale zyminti vieta. Dar ‘Bousegrade’ – tai gali buti ir Buchiagardas, ir Baudagardas ( prisiminkime Herodoto baudynus Boudinoi ). ‘Danapreos’ – Vandana Perejas, kur -na zymi senkalbeje vieta. ‘Kiouba’ – yra islike Kaenugard, Konugrad, Kanugard atvejai. Zinant, kad piniginis vienetas, visu verciu matas buvo lietuviska ‘kiaune’, jos kailiukas, velesne slavu ‘kuna’, is kuriu veliau atsirado ir ‘kaina’, ir ‘cena’, tai kaip didziulio centro, ar kiaunu kailiuku birzos vieta tiketina buvus ‘Kiaunugardas’. Nesinori leistis i placius vandenis, bet visi Europos piniginai vienetai turti lietuviskus vardus : moneta, money, monnaie, groszy, forint, escudo, drachma, lyra, krona, marke, pfennig, isskyrus dollar ir Taller. O lietuviai neturejo piniginiu vienetu – pagal Lietuvos istorikus. ‘Sambatas’ – nedaug atlietuvinus is graikiskojo iskraipymo butu ‘Sanvadas’, dab. musu vartojimo ‘savadas’ pirmtakas, kaip visu susirinkimo vieta. Labai daug pasakantys zodziai ‘Rosisti’ ir ‘Sklabinisti’, kuriu pirminis vardas butu ‘sakalyba’> ‘sakalybinis’, o ta priesaga -ist-, -yst-. ‘Kribetaienoi’ – Krivetajenai, tai ne Dievo tarnus zymi, bet greiciau medzio dirbejus, medzio meistrus – skribinetojus. ‘Lenzanenoi’ – Lenzhanenai, cia susiduriame su dab. lenku anusvaromis ir anunasikomis -an-, -am-, kurios isliko is tu senu laiku, lietuviskai sakytume ‘lazhanenai’, nesantys lazha. Lotyniskose kronikose is 5-6 amziu yra tikslesnis pirminis vardas islikes : ‘polensanus’ – palenzhanus, nuo ‘palenkti’, kas veliau buvo isvartyta i ‘pole’ – laukas, kaip graikiskaos kilmes zodzio atsiradimas galimas ten, kur nesieke graiku valstybinemis ir karines rankos ? Madjarai, isiverze 895 m., islaike is tu laiku tos pacios saknies zodi ir kalboje ‘lengetni’ /lenkti; mojuoti/, ir lenko varde ‘lengyel’, is salies pavadinime ‘Lengyelorszag’ – Lenku salis. dabar Vandana Perejo slenksciu vardai. 1 – ‘Essupe’ – manau cia net nera ka svarstyti – Eisupe, Eisupis. 2 – ‘Oulborsi’ – gana aiskus ‘Uolvarzhis’. Sl. ‘Ostrobouniprach’ – ‘ostro’ – astrus, ‘bouni’ – susilaikau, ‘prach’ aiski kilme is liet. ‘pereiga’. Noriu tarti zodeli del sio PEREIGA – tai ir Cekijos sostine Praha, ir Varsuvos rytinis priemiestis Praga, tai ir Praag prie Emajogi ziociu i Peipus ezera, o kitapus Gdov / Gudava/, tai ir rusu ar ukrainieciu vietovardziai Pereja-. 3 – ‘Gelandri’ – arba ‘Geleindris’ arba ‘Gileindris’, pirmu atveju del salto vandens, antru atveju del didelio gylio. 4 – ‘Aeifar’ – ‘Eivaras’. ‘Neasit’ – tai nuo ‘neshti’. 5 – ‘Barouforos’ – Varuvaras, ‘Boulneprach’ – ‘boulne’ – skausmingas, tai pacio ziauriausio slenkscio pavadinimai. 6. ‘Leanti’ – Liejantis, ‘Beroutze’ – Virutis ( verdantis, siautulingas ). 7. ‘Strouboun’ – Struvunas, ‘Napreze’ – gal butu, kaip raso Gedgaudas, Uzpereiga. Dauguma aiskinimu sutinku su Gedgaudu. 8. ‘Krariou’ – Krashstus, krashtinis, tai pats paskutinis slenkstis zemyn upe plaukiant. Toliau genciu vardai : ‘Berbianon’ – Virvijai, vejantys virves, ‘Drougoubiton’ – su i ilgaja, butu Drauguvytai, Drauguvychiai ( noriu vel stabtelti – slavams labai svarbi -vic prie vardo ar pavardes, reiskianti Vyti, kaip ir anglams Fitz-, kilusi is Witting < Vytingis), 'Kribitzon' – Krivychiai, vel noriu pasikartoti, tai ne Dievo tarnai, tai medzio dirbinetojai – skribinetojai, 'Serbion' – Shervijai, maitintojai, gyvuliu augintojai, zemdirbiai, sodininkai, darzininkai. Kodel Konstantinos Porfyrogenetos pradeda Nemogardo Rasa arba Gardarike ?
Konstantinos Porfyrogenetos kaip priesaka paliko – uzimti Vandana Perejaus baseina, su jo pasakiskais turtais. Zvilgtelkiva kelis simtmecius atgal, kai i Dunojaus vidurupi buvo pasikviesti 434 m. hunai, buti skydu Romai nuo gudu verzimosi, tai buvo neabejotinai su Konstantinopolio iniciatyva, gal ir Romai prasant. Hunai negave turtu, pradejo plesikauti, kol 451 m. buvo sutriuskinti Prancuzijoje laukuose. Sekantis jau Konstantinopolio siekis buvo 567 m. avaru iskvietimas ir nusesdinimas toje pacioje Panonijoje. Konstantinopolis issikviete ir Volgos totorius bulgarus, uzsidengti nuo kairiakrancio Dunojaus gudu is Dakijos puolimu, apgyvendino Trakijoje. Taip viliojanti Vandana Perejaus ziociu ir slenksciu valdymas buvo Konstantinopolio / Miklagardo imperatoriaus galvosopa, kuria dalinai padejo spresti vasalinis Chazaru kaganatas, valdomas judeju, pabegusiu po II Sventyklos sugriovimo is Judejos. Kiek tenka matyti, jie buvo prasti raiteliai, samdesi tiurku-mongolu genciu raitelius plesikavimams, kuriu geriausia vieta buvo slenksciai. Nenustebciau, jei tos pavogtos prekes buvo vezamos i Odesa ir ten perparduodamos ‘papigiaja’ Miklagardo pirkliams, taip numusant kaina rasu pirkliams. Toks ekonominis parazitavimas tesesi kelis simtus metu, retkarciais rasams puolant Miklagarda ir apsupus reikalaujant kontribucijos, kuri buvo mokama nedelsiant, bijant miesto sugriovimo. Nemogardo Rasos ar Gardarikes galia augo, is siaures padedami locmanu norvegu ir danu bei saksu ir angliu proteviu, vykingiai siaube siaures vakaru Europa, ikure daugybe gyvenvieciu lietuviskais pavadinimais siaures Prancuzijoje ( Loquinghen, Tardinghen, Audrelles,…), Sicilijos saloje Palermo mieste pastate baznycia. Nauja uzkariautoju gudu ar rasu banga jau beldesi i Romos prieigas, kaip pastoviai beldesi ir i Miklagardo vartus. Po Karolio Didziojo nukariavimu siena tapo Albio upe, kriviu krivatis persikele i Perkuna / Arkona. Bavarai labai sunkiai krikstijo ir bavarino Aushtarriki ( busima Austrija), pietine Cekija. 863 m. Kirilui ir Metodijui pradejus krikstyti Konstantinopolio imperatoriaus palaiminimu Dunojaus vidurupio lietuviakalbius naujakalbe slavu, Popiezius Nicolas I pasiuto ir ekskomunikavo Konstantinopolio patriarcha Fotiju. Miklagardo padeti siek tiek isgelbejo madjarai, 895 m. nusede Panonijoje ir gave laisve plesikauti vakaru Europoje, pasiekdami netgi arabu uzimtas Ispanijos sritis iki 10 amziaus vidurio. Madjaru apkrikstijimas katalikais pavyko juos palenkti Romos malonei, o Konstantinopolis isiuto. Schizma ( persiskelimas ) artejo i 1053 m. Pagaliau Romai pavyko palenkti i savo puse Cekijos plotu valdova ir bavarai apkrikstijo ji, bet nedave Roma vyskupystes. Konstantino Porfyrogenetos knygos ( DAI ) rasymo metu buvo aisku ir Romai, ir Konstantinopoliui : jei kokiu tai budu uzimti zemiu linija Albis – Sudetai – Karpatai – Dniestras nepavyks, kaip mat ateis antrasis, si karta abieju imperiju, zlugimas nuo gudu ar rasu. Kardai buvo atshipe, beliko tik klasta ir krikstas. Pirmieji poslinki padare Romos krikscionys, rade isdavika Daugoni ( Dagr, Dagome ) is Upestu, kuri 966 m. apkrikstijo lyg tai Regensburge pirmaja Kaledu diena, nes tik vyskupas galejo krikstyti busima karaliu. Daugonis Upestas grizo i Schignesne ( Zhygneshne ) jau kataliku, tapo Miscone ( Mishkone ) karaliumi Mieszko, kuris lenkiskai gal pomieszany / pamishes/ ar mieszany / maishytas/ tereiskia. Miklagardas irgi nusprende – reikia nepatenkinta benkarta Valadimir pakrikstyti ir paremti, ka ir padare Xersonesos Taurides mieste 895 m., bet negalejo Nemogarde pasodinti i sosta, tai teliko Kiaunugardas / Kiouba. Gardyne siaip ne taip pavyko stacitikiu cerkve 1040 m. pastatyti, o Valadimir, uzemes Dauguvos valdovo pili, tevu akivaizdoje isprievartavo Ragneda, kad ji atsisake ‘verges sunui apava raishioti’. 1030 m. Varingos ( Rygos ) lyvis Olavas jau kaip katalikas uzeme Norvegijos karaliaus sosta Stiklestade. Vykingiu laikai baigesi ir baigesi gresme zlugti ekonomiskai issekusioms abiejoms imperijoms – vakaru ir rytu. Vakaruose atsirado gotikinis stilius, kaip naujas rytu uzkratas.
‘Lietuviai buvo berasciai ir krikscionybe atnese rasta’ – sita litanija kalama lietuviui nuo mazumes. Mat, nerasta jokiu rasto pavyzdziu. Taip, jei kaip lenkai istorikai sako, kad Lietuva nuo Lietaukos upelio gavo varda savo dvieju gmynu kilomes plote – Kaisiadoriu ir Alytaus, o Lietuvos istorikai nuolankiai copy / paste budu daugina ‘informacija’. Paziurekiva is triju tasku. 1. 860 m. Kirilas budamas Xersonesos Taurides zinojo apie Sventojo Rasto vertimus i rasu kalba ir rasu rasmenimis, dziaugesi ir tokiu meginimu krikstyti rasus, tai tegalejo buti tik lietuviskai ir runomis. 2. Vengrijoje yra nagrinejami runu irasai, vadinami vengriskai rovasiras, skaityti is dvieju zodziu rovash – yrash. Madjarams isiverzus 895 m. tenka suprasti, kad vietiniai gerai mokejo savo vietine kalba ir rase runomis, nes nespejo po staciatikisko kriksto perimti painios slaviskos abeceles, kuria, matyt, ir niekino, nes naujiems uzkariautojams rase runomis. 3. Simono Grunau duotoje prusu veliavoje yra puikiai atlikti uzrasai, igudusia ranka rasyti, atkartojant tik rastininkui buvo sunkumu, neipratusiam runomis rasyti. Verta priminti, kad gotiskasis sriftas yra runu megdziojimas lotyniskomis raidemis.— Apverktina Lietuvos istoriku veikla, kai stengiasi atkartoti slavu ar germanu tautu istoriku rastus, kaip teisingai syptelejo R.Budrys, kad Lietuvos istorikai neraso apie Vytauta Didiji todel, kad nieko nera parase Lenkijos istorikai. Visos tos slavu krastu istorijos yra pavogtos Lietuvos istorijos, su pavogtais vardais, falsifikuojant, iskraipant, ‘slavizuojant’. P.S. Prie Konstantinos Porfyrogenetos sugriztant – jo priesakas uzimti Nemogardo Rasa buvo galutinai igyvendintas 1655 m. Rusijai sugriovus Vilniu – po 702 metu.
Vat ir klausimas…. Atsiprasau kad ne i tema, bet tam tikri apmastymai neleidzia ramiai stebeti 🙂 Taigi… 1655 maskolija paeme Vilniu. Metai, vainikave ilgas ir kryptingas pastangas. Ar sitas ‘ilgos ir kryptingos pastangos’ galejo buti atsitiktinumas, ar visgi tame galima izvelgti gilesne priezasti. t.y. kazkam to laabai laabai reikejo. Butent to, o ne kazko kito reikejo
Juk maskolija iki 15a pabaigos buvo eiline kunigaistystele, ir cia… per kelias desimtis metu toks suolis… juk kiekvienam ‘suoliui’ reikia resursu, o kad kazkas kreiptu resursus – turi buti suinteresuotas baigtimi. Lesu ‘vejais’ ir ‘atsitiktinai’ niekas nemeto
Aš gerai supratau, ko Jūs klausėte, ir mes esame vienminčiai dėl atsakymo.
Peržiūrėkite metus ir svarbiausius įvykius : 1492, 1526, 1553, 1566, 1569, 1588, 1618, 1648, 1655, 1683. Aiškiau nebūna.
Pamineta metu seka toli grazu ne visa man suprantama, neipatingai gaudausi datose, bet kas liecia kazkieno kryptinga darba, tai panasu kad taip. Susidare butent toks vaizdas, ir jus tik patvirtinate tai… Klausimas ar ir po siai dienai tas darbas nevykdomas toliau?
Nejaugi Jūs abejojate tęstinumu ir esate patyręs pagerėjimą ? Kam šiandieninė Europos islamizacija yra pagerėjimas ?
Beraštė? Sakykim, tačiau tik šia, rašymo žąsies plunksna lotynišku šriftu ir būtent lietuvių kalba prasme.
Turint galvoje baltų apgyventus plotus, būtų neįmanoma apsieiti vien laužais ant piliakalnių, ar žygūnų nešama žinia, derinti veiksmus reikiama sparta. O tai reiškia, kad, kaip turėjo savo tikybą, taip turėjo ir savo žinių perteikimo sistemą. Gal būt, nelengvai perprantamą net ir šių dienų mokslui, gal tais laikais prieinamą tik žyniams. Tačiau praeities žmonės nebuvo kvailesni už šių laikų, kai kuo net pranašesni buvo…
Gerb. Žemyna, per 70 tūkst. metų žmonės netapo nei protingesni, nei kvailesni. Žiūrint į genetiškai seniausios tautos nama kalbą ir gramatiką, tai tiek tobula, kad šiandien tokiai anglų kalbai telieka pavydėti tos tobulybės.
Visais laikais žmonės pasinerdavo į savo buitinius rūpesčius, bet šiandien tai tapo tikėjimu su vadybininkų brukimu klasta ir žmonės tampa vis primityvesni ir be dvasinės sąmonės, tiesiog nustoja būti žmogumi, tik kuriam teduota sąmonė.
Kai moterys pradėjo dirbti ir du šeimos nariai moka mokesčius, o tuos mokesčius iššvaisto valdininkija, tai nelieka motinoms laiko nei dvasingumui, nei širdies gerumo ir vaikai auga kaip pašiauštais šeriais, vis labiau visuomenė turi skirti daugiau mokesčių susikurtoms problemoms spręsti.
Daug žinių yra užmiršta, taip pat ir technologijų, buvusių prieš 3000 ar 1000 metų.
Negalvokime, kad mūsų laikotarpio Žmonija protingiausia, ji grimsta į naująją laukiniją savo dvasiniu gyvenimu ir menais : teatrais, muzika, daile,…
Žmogus be Dievo yra gyvulys.
Būtent – lietuvių kalbos žodis yra savarankus, pats iš savęs stiprus (autarkinis). Todėl ir kalba trumpa, dalykiška. Žinoma, jei jos mokeisi, o ne svetimas kopijavai. Tik mes to nepastebime, vis svetimu besigėrėdami ir kopijuodami. Jei kita kalba visai minčiai išreikšti turi pasakyti pagrindinį žodį, o šį paramstyti pagalbiniais, papildomais, kad tiksliai mintį perteiktumei, tai LK žodis pats aplink save spinduliuoja informaciją. Ir ne tik apie save patį. Nesvarbu, tai asmenvardis, veiksmažodis, ar kitas žodis.
Lietuviškai pasakai nešu (nešiau, nešiu, neščiau), ir klausantis žino, jog AŠ nešiu ateityje, dabar nešu, ar tam tikrom sąlygom tai daryčiau, ar… Kiek informacijos iš karto, tuo vienu žodžiu, jo vediniu perteikiama. O kur dar rašyba bei tartis (kirčio rūšis, jo vieta, priegaidė). Juk jame, be kitko, dar ir paties žodžio, ir kalbos istorijos, ir tautos gyvenimo būdo, mąstymo, pasaulėvokos paslaptys slypi.
Dabar šiek tiek padėtis pagerėjo, tačiau dar visai neseniai vertimo mašinai reikėdavo TRIJŲ žodžių, kad VIENĄ LIETUVIŠKĄ išverstų. Pvz., versdama į anglų kalbą, mašina VIENO žodžio nesuprasdavo. Iš anglų į lietuvių vertė lengviau, bet taip: „aš būsiu (esu, buvau) nešti”. Galiausiai net ir aš supratau, ką reikia jai parašyti lietuviškai, kad pagaliau suvoktų, ką noriu pasakyti ir išverstų į anglų. Juk ji kurta vadovaujantis anglų kalbos logika! Tad niekaip kitaip nesupranta. O „skrudžas” lietuvis mesteli vieną vienintelį žodį, ir ilga mintis aiški! Vertimo mašina šiek tiek pasitaisė – jau verčia panašiau. Tačiau anglas kaip rašė visą sakinį vietoje vieno žodžio, taip ir toliau rašo (ir mąsto)… Žinoma, tai jo valia, jo pasirinkimas.
O pavardė – kiek iš karto informacijos joje! Pvz. galūnė -aitė =
a) lytis; b) šeiminis statusas; c) šeimos tėvo pavardės forma (galūnė); d) iš kokio LT krašto kilusi pavardė; e) (kartais) pirmojo pavardės nešiotojo (ar ir visos giminės) verslas, profesija arba ir luomas; f) ar pavardė patyrė okupacijos poveikį.
Gal ir daugiau kas įskaityti moka. Tai tik paviršinis žvilgsnis. Tačiau matome, kaip pateikiama begalė žinių ne vienos srities mokslo tyrimams ir dar dagiau informacijos atradimams.
Parodykite Europos tautą, kuri pasako žodį, ir tiek istorinių, sociologijos ir kt. žinių pateikia! Kai kalbos dalykus šiek tiek išmanantis amerikietis sužinojo, liko apstulbęs. Neįsivaizdavo, kad vienu žodžiu galima tiek perteikti, kad egzistuoja pasaulyje tokia kalba.
Gerb. Žemyna, paskutine pastraipa Jūs tiesiog kalbate N. Chomskio mintimis.
Lietuviu kalba yra seniausia sios zemes kalba. Esu atlikes musu zemes 300 kalbu apzvalga. Veliau pateiksiu dar hadza ( Tanzanija, 60 tukst. metu senumo atsiskyrimas ir izoliuotas gyvenimas ) ir namakva ( Namibija, 70 tukst. metu, pirmuju 7 moteru negriu ir 1 vyro negro palikuonys, pirmasis zmoniu genotipas ). Dabar siulau :
Maasai – lietuviu kalbu rysiai :
rukenye – rukas,
dule – dudele, fleita,
muta – maistas,
daa – maistas, dava,
keju ( tarti kedzhu ) – koja,
Parsaruni, Parmuain – Dievas, musu Perkunas,
enk-ai – Dievas, palyginkime sumeru En-Ki ir olmeku Meksikoje En-Ka,
isamisu – fermentas / permintas, arba edamita,
soro – zole, shara,
amal – grupe, liaudiskai dar siandien kaimuose grupe pavadina amalu,
airragani – gynejas, vairaganis,
kuron – pelenai,
owuoru – zveris, bestija, musiskai likes gvera,
olepo – paukstis, balandis,
ongu – akis,
bar – lazda, vara,
modooni – aklas, matonis priesinga reiksme,
lala – platus, latviu lielas – didelis,
cetata – namas, kute,
rasaa, rasu – tekme, puolimas,
derkeny – babuno/bezdziones/ uzpakalis, liet. dergti,
eton eitu – pries,
pirankash – ranka,
barata- veisimas, varata,
kerai – vaikas, musu keras, kaip saknys ar kupstas,
barta – zirgas, musu beras, burushaski islaike ‘bardum’ – raudonas,
barnoti – jaunas vyras, jaunas karys.
Tai tik ziupsnelis.
Si komentara skiriu Juratei Statkutei – Rosales, gyvenanciai Caracas, Venesueloje, ir musu akademikui Zigmui Zinkeviciui.
Turiu po ranka knyga – Marc de Civrieux, “Watunna : An Orinoco Creation Cycle”, edited and translated by David M.Guss, North Point Press, San Francisco, 1980.
Tai yra Makiritare indenu, gyvenanciu Venesueloje, Orinoko baseino dziunglese, mitai, paskelbti isvertus i ispanu kalba Marc de Civrieux 1970 metais Caracas.
Nenoriu duoti tu zodziu, kuriu reiksmes issiveda is lietuviu kalbos logine seka, duosiu tik zodzius be loginio irodymo.
Shiriche – zvaigzde,
Semenia – meistras, ismokes zmones auginti augalus,
Motadewa – shamanu paslaptis apie dangu,
Komo – priesaga, nusakanti zmogu ( gama < gimti ),
huhai – shamanai,
hana – zmogus, prisiminkime sumeru 'nana'- moteris, dabartini varda Ana, reiskianti 'moteris',
Dodoima ( Roroima ) – didelis sventasis indenu kalnas, grasai d / r yra maisomi ju kalboje,
waitie – vadas, arba lietuviskai graziai pasakytume 'vaitys'.
Galeciau dar nemazai pavardinti tiesioginiu sasaju su lietuviu kalba, dar yra ir bendru gramatiniu formu.
Jei pradedant isvestine logika aiskintis makiritare indenu zodzius, nustebimo butu dar daugiau.
Pagal archeologinius, antropologinius, genetinius duomenis makiritare indenai Orinoko dziungles apgyvendino pries 12 – 15 tukstanciu metu.
Prancuzu kalba.
Rasytiniai saltiniai zino ten gyvenus galus, gaulius pries Kristu, kurie laikomi keltais. Julius Caesar uzkariavo, atnese lotynu kalba, kilusia is pradzialietuviu, priestaraujantiems – pasiziurekite lotynu kalbos vystymosi istorija, taip pat Jono Lelio “Lietuviu ir lotynu kalbu bendrybiu zodyna”.
5 amziuje Galija nukariavo varangiai / frankai. Karolingu gimines Carolus Magnus 8 amz.pab.- 9 amz. pradzioje nukariavo seksnu Saksonija, iskilo problema – kokia kalba naudoti pamokslams baznycioje ? Susirinko 813 metais Concilium Tourensis ( Touraine, Toures, Tours ), nusprende, kad kur kalbama francaise /tarti frankaize /, ten naudoti ja, trukstamus zodzius paimti is lotynu kalbos, ten, kur kalbama theutisca / tarti tautiska/, ten ja ir naudoti, kas siandien atitinka frankofonijos- olandu/ vokieciu kalbu ribas. Pirmieji saltiniai naujakalbemis yra garsusis Serments de Strasbourg, 842 m., ten francaise kalba valdovas sako, pvz : ‘meon vol” – ‘mano valia’ lietuviskai arba ‘mon val’ zemaitiskai. 1539 m. suvienijus franku zemes i Royaume de France, karalius Francois I isleidzia 1539 m. garsuji Villers – Cotterets ‘Celebre ordanance pour l’administration de la justice,…’,kuriame isakyta sunorminti francaise kalba, atmetant nereikalingas atgyvenas. Taip is ‘doigtee’ tapo ‘doigt’/ tarti dua/-pirstas, o juk buvo grazus lietuviskas ‘daigte’, is ‘droictz’ tapo ‘droit’-/drua/- teise.
Turime siandienine langue de francaise.
Frederic-Eugene Godefroy 19 amz. pabaigoje parase 10 tomu ( 8 is ju radau internete, turiu isirases ) ‘Le Dictionnaire de l’ancienne langue de francaise du IX au XV siecle’, duodanti labai aisku vaizda, is kokiu kalbu ta francaise susidare.
Noriu grizti prie pamatines prancuzams – gauliu kalbos, dar ir dabar prancuzai raso Gaulles, bet taria ‘gol’.
Is duotu keletos pavyzdziu manau atsiras labai mazai abejojanciu, kad ta gauliu kalba, dar ir keltu vadinama, savo prigimtimi yra lietuviska.
aballon – obuolys,
abona – upe /upona/,
avallo – obelis,
cadros – skaidrus, grazus, latviu skaidrs, celicnon – kelione,
dervo – azuolas,
dexivo, dexvo – desine,
dubra – vanduo / dubra, dubuo/,
duxtir – dukte, dukters,
epo – arklys / nuo ashva > epo /,
giamo – ziema,
gleivos – gleives,
liga – lova,
lovo – vanduo,
medu – medus,
nertaco – stiprus, nartus,
paraveredos – darbiniai arkliai,
pect – piktas,
roto – ratas,
roudo – raudonas,
scoci, scoxeta – sokis,
sedi – kede,
sirona, serina, zira – zvaigzde / zheryna/,
suanton / tarti svanton/ – sventas; noras,
suris – suris,
tauxea – taukas, taukai,
teuta – tauta,
traxta – smelis / koks garzus lietuviskas zodis smeliui – trakshta /,
turco – parsas, sernas / < liet. turkti, -s/,
uxo – aukstas,
vepo – veidas / < liet. vepsoti /,
veredos – traukiantis arklys,
verto – verte,
vertaco, vertisco – brangus,
viriolai – apyrankes,
viros – vyras,
volcos – sakalas / valkas /,…
Tai tik kruopelyte is gauliu palikimo.
Pazadus reikia teseti. Si karta pateiksiu hadza tautos, gyvenancios Tanzanijoje, reliktines, laikomos su 60 tukst. m. atsiskyrimu nuo nuejusiu i Aitiupija ir pasklidusiu po kitus zemynus.
Hadza – lietuviu kalbos rysiai :
ada, ahu – oda,
akvako – akis,
ake – istroskes ( alkanas ),
asena – koja ( eisena ),
athi – vanduo,
baba – tevas,
bada – skyle ( badyti ),
bakslu – pirstas ( baksnoti > bakslus ),
bakle – palme ( palmus < delnas ),
bala – ezeras,
boko – pykti,
buite, buitse – pusti,
tshetsha – ciulpti,
didi – mazas vabzdelis,
gira – pasakoti apie ( girtis ),
neam – namas,
hekva – zieve,
dzhamoa, dzhamoabi, jamu – zeme,
dzhondoa – ziurke ( kandava ),
kambara – namu muse,
kela, kelako, kelatina – upe ( zmones daug keliaudavo plaukdami upemis ),
kindzhia – vabzdys ( kandis, kandzhia ),
hak'ala – kaklas,
k'uta – vezlys ( kiautas ),
mana – mesa; kunas,
misi – mirti,
misho – maisas.
mongolova – skruostas ( mankyti + galava ),
moondo – liutas ( mantas kaip vyras ),
mpindina – vakaras ( spindina < spindeti ),
manvanda, mentape – zvaigzde,
ngona – erelis ( ginti, ganyti ),
petl'ai – baltas,
pise – dyglys ( pisti, vok. pisten – durti ),
pipi – rekti ( pypti ),…
Testi butu galima dar ilgai, labai daug yra atstatomuju reiksmiu, per 60 tukst. metu igijusiu kitas prasmes.
Jei neužteks anekdotų, dar daugiau duosiu, negaila žmogui iš savo kvailumo leisti pasijuokti, man tegalinčiam atsakyti gatvės pijoko sakiniais.
Tvankstai, aiškiai neturi kuo užsiimti… Verčiau eik ravėti šieną!!!
Ne tau, vaikyti, aiškinti, kuo užsiimu jau bent paskutinius 15 metų, nes iš ankstesnių 28 metų besimokant kalbas susikaupė nusistebėjimų užtvanka (skaitant mokykloje privalomas ‘Iliadą’ ir Odisėją’ pasipylė kone lietuviški vardai, o pribloškė Achilo patarėjo vardas Pataroklis (Patarokles) – kaip, kaip, pataruoklis ?) : kodėl tas rusų, lenkų, vokiečių, anglų, suomių, švedų, prancūzų, lotynų/liaudynų, graikų, ispanų, italų,…, netgi madjarų (nusipirkau dar 1985-86 m. ‘Draugystės’ knygyne šiaip, dėl įdomumo susipažinti, gal kada reikės) kalbų žodynas toks lietuviškas, teko pačiam atlikti 300 kalbų visuose žemynuose lyginamąjį tyrimą po perskaitytos Č. Gedgaudo knygos 2005 metais, nes iki tol nieko nebuvau perskaitęs lietuviškai kalbotyros srityje, apibendrinus, per paskutinius 30 metų lietuviškai skaičiau labai mažai, o minėta knyga buvo kone pirmoji baigus studijas per 20 metų. Gal nuo neskaitymo lietuviškai man tiesiog pradėjo lįsti užsienio kalbų žodžiai savo lietuvišku pirmapradiškumu.
Žymus Lietuvos baltistas prof. Olegas Poliakovas 2008 m. išleido knygą „Pasaulis ir lietuvių kalba“, buvau jos pristatyme, nenorėjau klausti, nenorėjau pasirodyti, nors bent nuo 2005 metų pasisakydavau gana dažnai internete (besidomintis).
Mano gera pažįstama mokslų daktarė (a.a) ragino mane dar 2007 m. rašyti pirmus straipsnius, praplečiant pasisakymus internete, kuriuos jai parodydavau, apimta nuostabos labai gražiai prašydavo :’ skelbkite, kodėl vis delsiate’, ir išleisti atskira knyga, buvome mudu kartu prof. O. Poliakovo knygos pristatyme, jai buvo apmaudas, kad tylėjau.
2011 m. pradėjau pasisakyti Alke ir tęsiu nuo 2017 m. gegužės mėnesio.
Prof. O. Poliakovo straipsnis yra Alke : ‘Lietuvių kalba verta būti UNESCO Pasaulio paveldo sąraše’, 2017.01.21, nesunku susirasti.
Kažkodėl rusas, pamilęs lietuvių kalbą ir Lietuvą, atvažiavo iš Rusijos tam, yra mano bendramintis, o štai nemaža dalis lietuvių, įskaitant akademikus, profesorius, docentus ir gatvės pijokus, tik niekina ir įmanytų, gerklę perkąstų iš malonumo – kaip lietuvis išdrįsta (žr. kun. R. Grigo straipsnį apie baudžiauninko sąmonę).
Pirmos knygos parašymas yra sunkiausias – bėda yra : kaip išdėstyti kalbų vystymąsi per 70 (gal 150 – tada prasideda tikrovėje) tūkstančių metų visuose žemynuose ir bent 300 kalbų, persidengimus atskleisti ir paaiškinti, nori nenori, bet tampi filosofu aristotelininku, psichiatru, genetiku ir dar daugybės mokslų žinovu, labai dėkingas esu A. Dolgopolskiui už nudirbtą titanišką darbą – žodžių sąranką – ir paskelbimą laisvai prieiti internete.
Kokia bus būsimoji knyga ? Iki šiol negaliu surasti apytikslio pavyzdžio turinį aprašyti ir išaiškinti.
Vilnieti, ar taip supratau, čia Tamstos pokštas?. Kai baigsi pokštauti siūlau , jei neskaitei Č. Gedgaudo – paskaityti. Dabar pagalvojau, kad ir man būtų ne pro šal . Vis tik praėjo 20 metelių – pasimiršo.
Gerb. Bartai, Č. Gedgaudas atidengė daug paslapčių, daug nudirbo, bet dėl didelės meilės Lietuvai ir lietuvių kalbai kai kuriose knygos vietose per daug atsidavė jausmams.
Tai man svarbiausia pamoka – jokių jausmų, turi išlikti šaltu veidu ir blaiviu protu lyg matematikos teoremą aiškindamas, jei dvejoju, tai atidėti ateičiai – dažniausiai atidengimas ar išvada šauna galvon nei iš šio, nei iš to, netgi susapnuoju.
Mėgstu ir kvailai galvoti ar net nusispjauti dėl kažkokių strigimų – tai būtina, norint kažką atrasti ar surasti.
Man pačiam yra daugiau klausimų, negu atsakymų, tai normalu, nes tokį darbą turi dirbti bent 100 mokslininkų (daugiausia kalbotyrininkai, bet dar ir literatai, etnologai, genetikai, psichiatrai, geologai, geografai, istorikai, archeologai, agronomai, botanikai, zoologai, vulkanologai, jūreivystės žinovai, ekonomistai,…, – kiekvienas jų turi žinoti bent 3-6 svetimas kalbas) institutas ir daugybę metų, ko gero, 100 metų, kad padaryti kalbotyrą besilygiuojančią į matematiką ar fiziką savo loginiu tikslumu.
Ir kodėl Gedgaudas rado Europoje daug lietuviškų pavadinimų? Gali atsakyti?
Anekdotui – iš nuobodulio.
Pelkum yra du – vienas gal 50 km į šiaurės vakarus nuo Dortmundo, Lippe upės slėnyje, dar ir šiandien nesunku pastebėti, kad tai buvo pelkynas, upę kerta Dortmund – Emso kanalas. Antras Pelkum yra gal 50 km į š.rytus nuo Dortmundo, tos pačios Lippe slėnyje, vėlgi pelkyne, šalia Datteln- Hammo kanalo.
Scharnitz / Žarnytis yra per Vokietijos – Austrijos sieną einančios kalnų perėjos vardas (955 m aukštyje). Nesunku pasižiūrėti vaizdų internete.
Skedsmo / Skėtsma (norvegai šiandien taria Šėdsmū) yra labai gražus ir plačiai atsveriantis keturšakis slėnis važiuojant į Oslo (Ansloga 10 amžiuje) oro uostą Gardemoen.
Valle d’Aosta yra Italijos sritis prie Prancūzijos sienos, šalia Šveicarija. Iki šiandien šveicarai germanakalbiai sako Augstal, Augschtal, Ogstal, nesunku lietuviui suprasti, kad dar G.J.Kaizario laikais prieš Kristų buvo vadinama Augšta, šiandieniniai italai vadina Aosta.
Tarp kitko, kodėl mes italų Torino miestą vadiname Turinu, bet ne Torinu ? Tai gal vadinkime pirminiu, su lietuviška šaknimi taur- ir priesaga -yn-, arba Taurynu, kaip dar romėnai rašė Taurinus, su i ilgąja.
Gerai suprantu išsilavinimą, pastangas mokytis, dirbti, suprasti profesorių dėstomus dalykus ir gauti gerus pažymius, bet tai nėra pasiekiama žinojimo kokybė, tik kiekybė, taip niekad nevirstanti kokybe.
J. Bošo (Bosch) paveiksle (angliškai ‘The Cure of Folly’, nyderlandiškai ‘Keisnijding’) nuostabiai pavaizduota žmonių mokslingumas, ypač man žavinga aureolė-knyga.
Beveik tuo pačiu laikotarpiu E.Deziderijus parašė “Pagyra kvailybei’, kur labai aiškiai aprašyta mokslininkų įsiteikimas vienas kitam, kai tuštybė ir jos apsauga viršija mokslo pažangą.
Sutapimas stebinantis – Vydūnas palaidotas Vokietijos mieste Detmolde, kuris 783 m. buvo užrašytas ‘Theotmalli’, nesunku atstatyti pirminį ‘Tautmaldis’.
Patys vokiečiai rašo, kad ‘Theot’ yra ‘tauta’ (‘Volk’ vokiškai), dėl antrosios dalies ‘malli’ vokiečiai aiškina per ‘mahal’ – ‘teismas, teismo vieta’, bet dviguba ‘ll’ išduoda, kad po pirmosios ‘l’ turi būti kitas priebalsis – d,t,ar kitas, tačiau tai nereikalinga, nes vietos žmonių atmintis ištraukia ‘d’ ir gauname ‘Tautmaldi’, o apie 400 Kristaus metus dar buvo ir ‘s’ gale arba ‘Tautmaldis’.
Dėl Karolio Didžiojo nukariavimų ir krikščionybės atnešimo buvusi tautos maldos vieta ‘Tautmaldis’ pakeista kaip tautos teismo vieta ‘Theotmalli’, su numanomu ‘malli’ malimu (teismu) ar galybės ‘mahal’ parodymu su teismu, taip pat gali būti krikščionio raštininko iškraipymas į liaudynišką ‘malus’ – blogas.
Gerb. Autorei noriu patarti – ar neįdomu būtų Jums pasidomėti dievybių vardais visame pasaulyje, pvz. Kapoonis reikšme ?
Ar Vata, Vantana, Vattuna, ar tik ne iš VANDA, kaip ir prieškristinės Miškonės/Miscone (dab. Lenkijos) dievybės ? Nekeisti sutapimai : Nigerija, Venesuela, Lenkija ir pagaliau Lietuvoje lietuviškas vardas su vandens reikšme ?
Baskai pirmiausia buvo užrašyti kaip ‘barscunes’, o persai gal iš ‘perkūnas’, juk ir Apolon dar anksčiau vadinamas Apalunas, arba lietuviškai Apaliūnas.
Runose yra P, bet tai beveik uždrausta runa, todėl liko Arkona ( Arcona senuoju užrašu ). Taip ir nesunkiai sugrąžinamas tikrasis vardas ir reikšmė – PERKŪNA.
Hercynia (dabar Harz) H atsirado iš P (tai nurodė akad. Z.Zinkevičius), o C iki 5 amžiaus pabaigos liaudynų (lotynų) kalboje visada tariama kaip K, ir graikams, ir romėnams ilgasis lietuviškas Ū virto U ar Y (iu). Lietuvis nesunkiai supranta, kad kažkada dar prieš Kristų tai buvo PERKŪNIJA.
Gal įdomu būtų pasidomėti ir nesunku atstatyti, kad Grimaldi ( Monako kunigaikščio pavardė) yra kilusi iš Griausmavaldis, pakankamai medžiagos internete ?
Dievybių vardai visame pasaulyje ir visuose žemynuose kažkodėl įtartinai lietuviški, kad ir “Teosofijos žodyną’ pasklaidžius, abejonės gana greitai išsisklaido.
Gal jau laikas žvelgti į pasaulį seniausios ir turtingiausios pasaulio kalbos – lietuvių kalbos – akimis į, per ir po pasaulį ?
Pasižiūrėkime vietovardžius Maskvoje ir aplink, dėl kurių lietuviškumo neabejojo V. Toporov : Mazgava/ Maskava/ Moskva, Istra, Možajsk,…
Paskaitykime ‘Russkaja pravda’ teisyną, kurio seniausias pavyzdys iš 1480 m. ; ‘tivun bojaresk’,…
Kronikose pirmajame tūkstantmetyje rašoma ‘Smaleniska’, dab. Smolensk, negi lietuviui dar reikia versti ?
Iki 985 m. krikšto visos tos žemės kalbėjo neabejotinai lietuviškai, genčių vardai neabejotinai lietuviški (užrašyti graikiškai iki krikšto) : ‘drougubiton’ (drauguvytonys), ‘derbanon’ (devanonys).
Dab. ryt. Baltarusijoje kaimuose lietuviškai kalbėta bent iki 19 amžiaus ( nuo Liublino unijos stiprėjo polonizavimas iš vakarų, tuo pat metu vyko atkaklus rusinimas su stačiatikybe iš rytų – 1553 m. Maskva tapo antruoju Konstantinopoliu), turėkime omeny, kad daugiausia iš dab. Baltarusijos po 1655 m. Vilniaus nusiaubimo 0,5 mln. lietuvių (katalikų) buvo išvaryti už Uralo Sibiro įsavinti – tuo metu tiek gyventojų turėjo Nyderlandai ar dab. Belgija.
Apie 1990 m. man teko kalbėtis su baltaruse iš Briansko srities (gim. apie 1935 m.), tai daugybė namų apyvokos daiktų ir žodžių buvo kone lietuviški, ji pati tai papasakojo, mat ištekėjo už lietuvio ir jai buvo nuostaba – baltarusiški žodžiai iš Briansko srities turėjo lietuviškas šaknis.
Smaleniska Algirdo ar Vytauto laikais tikriausiai buvo vadinama aplink kaimuose gyvenusių žmonių senu Smalėniška vardu, tai galėjo trukti iki tol, kol atiteko Rusijai ir dar bent šimtmetį po to užtruko kaimų rusinimas.
Lietuvių valdovai atsiimdavo lietuviakalbes žemes rytuose, kuriose jau buvo įsišaknijusi stačiatikybė.
Žvalgantis po Rusijos sritis žemėlapyje, užkliūna gražūs lietuviški vietovardžiai : Šeksna (Šėkšna), Tver (Tveris ar Tvėris),…
Grafas Levas Tolstojus didžiavosi savo protėviais Indriu, Ilgiu, A. Suvorovas savo protėviu variagu (varingiu) Suvar(as).
Tiek rusinimas užtruko ilgai ir lietuviškumų nepaslėpė nei A. Dalio 3 tomų žodyne, nei vietovardžiuose, nei žmonių pavardėse (Paršukov – Paršiukas, Kulnev – Kulnys, Skobelev – Skobelis, Gruzdev – Gruzdys,…), nei vietovardžiuose – kaimų, miestų, upių, ežerų, girių varduose, tiek vėlyvas rusinimas ar jau baltarusinimas dar mažiau paslėpė lietuvybę.
Kadangi gerb. S.J. Laučiūtės straipsnis, tai kaip tik graži akimirka priminti jos puikų darbą apie Polesės vietovardžius (kur, atseit, yra slavų protėvynė – tai virtų kiaušinių vandens vertės teorija, šį melą įrodinėja ešelonai makulatūros slavų istorikų ir kalbininkų darbais), nepaneigiamai nušluostant laikmečių dulkes nuo buvusios lietuvybės.
Kodėl tiek mažai dėmesio skiriama Gardynui / Gardinui ?
Gardarikė buvo didi valstybė nuo 376 m. ilgus šimtmečius.
Nori nenori, bet Gardynas labai tiksliai nusako, kad tai svarbiausias Gardarikės miestas – sostinė.
Ne šiaip sau ir jau krikščioniški Lietuvos valdovai valdė iš ten, ten rinkdavosi ir Abiejų Tautų Seimas.
Naugardukas yra lyg kalbinis antspaudas, kad tai naujo laikmečio valdovų pastatyta sostinė.
Man suprantamas politinis korektiškumas – po Suvalkų sutarties sulaužymo 1920 m. miestą užėmė Lenkija, atplėšė nuo Lietuvos, apylinkes sulenkino, Sovietų Sąjunga paliko Gardiną Baltarusijai – visgi broliška rusams slavų tauta.
Kiek rašyta, tai 1940 m. rugpjūčio pradžioje Maskvoje komunistiniai deputatai net nežinojo Lenkijos užimtos rytų Lietuvos vietovardžių, sužibėjo L.Gira, ištaręs Druskininkų pavadinimą…
Šių dienų lenkamyliai vargu ar žinotų Gardyną, Lydą, Ašmeną, Breslaują,…, nekalbant jau apie Seinus, Punską, Gulbiniškius, Vyžainius, Suvalkus, Augustavą,…
Grįžtant prie Gardyno (tebūnie Voruta ar tai Vilniaus Žvėryne, ar tai Naugarduke, ar tai Lydoje) – užgausime savo stačiatikius brolius gudus, jei Vorutos ieškosime Gardyne ?
Rašau šias pastabas tam, kad suvokti buvusios Lietuvos sienas, lietuvybę ir valstybingumą praeityje.
Genetikos mokslas randa šiandieninio žmogaus protėvius 150-250.000 metų ribose.
Seniausia kultūra yra nama tautos kultūra Kalahario dykumos plotuose, žodinė kultūra stulbinanti ir įrodanti, kad per paskutinius 70 tūkstančių metų žmogus netapo protingesniu. Nebent laikant, kad kalba tai ne kultūra. Lietuvių kalba yra sukaupusi nuo tų laikų daugybę kalbos vystymosi išliekų, kurios pasiskleidę visoje Žemėje.
Šumerų karalių sąrašas gal 5, bet ne 500 tūkstančių metų. Po Bosforo sąsiaurio pralaužimo prieš 7500 metų (gal būt todėl Arijų kalendorius prasideda 5508 m. prieš Kristų) ir Juodosios jūros užliejimo apie 130 m sūriu vandeniu, prie Sinopo, 90 m gylyje rastas nuskendęs miestas, kuris dar prieš hetitus ( gal godytis, godyčiai, tie patys žmonės ten gyveno, tik vadinami skirtingai : šumerai, hetitai, anatolai, turkai, kurių į Anatoliją atėjo tik 444 šeimos, nuo 1071 m. Manzakirto mūšio vyko tik vietinių turkinimas, iki šiandien turkų kalboje išliko apie 20-30 nuošimčių gražių lietuviškų žodžių : kebap – kepavas, d’o’ner – duonorius, zeytun – alyvuogė/žiedūnas, meyve – maivė/vaisius, b’o’rtmek – virti, k’o’pr’u’ – tiltas/kuprius,…) atstatytas jau ant esamo kranto ir pavadintas Sinuva (lietuviškai tiktų ir Senkuva, ir Sinkuva).
Santorini ugnikalnio išsiveržimas vyko pagal mokslininkų nustatymus 1642-1540 m. prieš Kristų, o Taurėjos karas 1196-1186 m. prieš Kristų, arba beveik 250 metų vėliau.
‘Iliada’ ir Odisėjas’ yra graikų plėšikų pasakos, nes sunaikinę Taurėją beveik 450 metų gyveno, kaip patys vadina, Tamsos amžiuje, o savo graikiškąją kultūrą vadino tik Taurėjos kultūros nepavykstančiu atkartojimu. Abu graikų epai tenkina žmonėse Robin Hudo efektą – išprievartauti, nugalėti padorumą, apvogti ir sunaikinti. Tai graikų savigyros epai – kokie mes šaunūs, protingi, išminti plėšikai ir vagys.
K.G. Chesterton “The Everlasting Men’ labai gražiai aprašo Taurėjos sunaikinimo pasekmes – iki šiol Europa draskosi, plėšosi, žudosi Taurėjos karo liepsnų pašvaistėse.
GANDA – šis žodis yra nuostabus raktas pažinti praeičiai. Vidurinėje Azijoje prieškristiniais laikais klestėjo arijų karalystės, dalis žmonių prieš 4000-3500 metų išėjo į Indiją, susiliejo su taivanietiškąja Mohenjo Daro kultūra, tapo brahmanais ( genetiškai 10 nuošimčių kaukazainiai, 12 nuošimčių – taivaniečiai (austronezai)). V. Azijoje išliko Samarkand(as), dėl savo ypatingos įtakos beveik nepakitusiu vardu. Tiurkų kalbos perėmė ‘kent’ kaip miestą. Turėkime omeny, kad V. Azijos ir Indijos kaukazainių genetikos žmonės išsiskyrė nuo europiečių kaukazainių prieš 12000 metų pagal genetikų išvadas.
Tvanas buvo prieš 9560 metų – skaityti A. Tollmann darbus apie 7 kometos galvučių smūgius į Žemę.
Dab. flandrų Gent, labai gražiai išlaikytas prancūzų kaip Gand, davė pradžią ir Hanza ( Hansa vok.) sąjungai.
Atlantida ( Platonas įvardijo Atlantides)- vėlgi sutrumpėjęs ir iškraipytas, kad jį priimti nesvarstant. Pagal prasmę bandant atstatyti gaunama Gandalanda, graikai (Platonas pagarsino ir taip buvo užrašyta) vėliau pridėjo mažybinę -ytis (-ites) arba Gandalandytis. Ispanijos pietuose Gadis/Cadix/Cadis miesto vardas vėlgi duoda patvirtinimą apie kažkokią prasmę – ar tai netoli buvo Gandalanda, ar tai jos garbei, kaip žuvusiai pasaulinio tvano metu.
Prieš keletą metų Guadalquivir upės deltos pelkynuose rasti dideli akmenys rodo, kad tai būta žmogaus apdirbti, panaudoti šventykloms ar kitokiems dideliems pastatams. Turint omeny, kad viena kometos galva krito prie Azorų salų, tai beveik kilometro aukščio banga nušlavė Gandalandą ir nunešė į dabartinę vietą.
Įsimylėti savo atradimus neužtenka – reikia juos sutikrinti su daugybės mokslų žiniomis, daugybe autorių, vėlgi, didžiausias pramatas padaro mažai žinomi ir nukišti į stalčius ar lentynas mokslininkai su savo kruopščiais darbais ( geriausias pavyzdys yra Niklas Kaperniks, pripažintas po beveik 300 metų), o mokslo valdininkai užsiima tik copy/past dauginimu jau esamų ir pripažintų sukalkėjusių ‘tiesų’.
Kiek tekę peržvelgti pasaulio kalbų (virš 300), tai turbūt vara- šaknis (išlikęs mūsų veiksmažodis ‘varyti’ iš pirminio vara(ti)) turi daugiausia palikuonių visose pasaulio kalbose : var-, bar-, par- (har-, ar-; pfar-), far-. Balsis A yra sąlyginis, gali būti bet koks balsis toje vietoje.
Mano manymu, Voruta buvo nereikšminga pilis su atsarginiu atveju – jei reikės, valdovas turės kur pasislėpti. O gal ir ne.
Dėl galimos vietos Vilniaus Žvėryne – nemanau, kad raštininkas nežinojo bendros lietuvių ir naujakalbei slavų priesagos -yn- ar -in-, kuri visiškai nematoma Vorutos varde (tebūnie Žvoruta/Žvėruta, bet nėra net Žvorūna/Žvėrūna, tačiau gal gali būti Švaruta, bet tai jau ne Žvėryne).
Turime kitą palyginimą – tai Schwerin/Švėrynas, tarp Berlyno ir Hamburgo, pirmiausia užrašytas kaip Zverinus (Žvėrynas, Žvėrynus) liaudyniškai ir išsilaikęs beveik nepakitęs iki šiandien.
Vokiškas ‘schwer’- sunkus ar nyderlandiškas ‘zwaar’ – sunkus, kaip ir lietuvių ‘žiaurus’ turi sąsajas su ‘žvėris’ ar nutrupėjusiu slavų ‘zver’, zwierze,…’, štai anatolų – graikų – turkų ‘zorba’ reiškia nusikaltėlį ar ‘žiaurų, žvarbų’.
Tai metraštininkas slaviškai rašydamas ‘Voruta’, tikrai žinojo sąskambį ‘zv’ ar ir ‘žv’, ‘šv’, todėl nemanau, kad galėjo iškraipyti ‘Voruta’ iš ‘Žvėrynas’.
‘Voruta’ gali būti pašto – prekių kelyje išaugusi pilis iš nakvynės namų, greičiausiai upių santakoje ar vandenskyros tarp Nemuno ir Vareistenio ( Borusthenes graikiškai, dab. Dniepras) viršuje, gal buvo prekių perkrovimo ir perskirstymo vieta, nes lietuviškas ‘vara’ reiškia prekes dar šiandien germanų kalbose, kaip ir pačią pirmutinę ‘varyti’ reikšmę lietuvių kalboje, o štai broliams latviams tai reiškia ‘galėti’, prūsams ‘varyn’ buvo jėga.
Senovinė šaknis ‘gara-‘ labai paplitusi visose kalbose, pirminė reikšmė reiškia kalną, pakilimą, viršų, garą.
Antroji dalis ‘rada-‘ reiškia apvalumą, apskritimą, ratą.
Abi šios šaknys labai paplitę visose kalbose, tiesa, dėl mongolizmo (Down sindromo), ‘ra’ pakito į ‘la’, kinų kalba neturi ‘ra’.
Nors ‘ra’ virtimas į ‘la’ jau pastebimas Hadza ir Sandave kalbose (Tanzanijoje), tai galėjo būti prieš 65 tūkst. metų, bet ypatingai stipriai tai įtakojo mutacijos Kinijos plotuose.
Sudėjus gara+rada, paprastai dviguba ‘ra’ virsta vienguba, lieka garada(ti), čia ir lietuviškas ‘gardas’, ir slavams likęs ‘goroditi’, ir ‘gorod’ arba ‘grad’.
Kaip Gardynas turi svarbiausio gardo reikšmę, kas leidžia laikyti Gardarikės sostine, taip ir suslavėjęs ‘Grodno’ išlaikęs visus lietuviškas vardo priebalsius.
Dar pavyzdėlis.
‘Codanus’ įlanka prie Vyslos žiočių duoda mums ‘Godanus’, galėjo būti ir ankstesni ‘Godantus’ ar ‘Godantas’, o išlikę vokiškas ‘Danzig’ ir lenkiškas ‘Gdansk’ kilę iš to paties vardo ‘Godan(t)iškas’, kaip ir Katalonija, pirminiu Gothalanda kaip gudų apgyvendintas kraštas, jiems atėjus iš Gudijos/ Godanus, dabar Catalun`a.
Pirmiau buvo aptvaras gyvuliams laikyti ‘gardas’, vėliau aptvertas plotas su pilimi vadintas tarmėse ir ‘gardas’, ir ‘garadas’>’gorod iš pirmesniojo ‘garada(ti)’.
Vytigudai, nuėję į Ispaniją 5 amžiaus pradžioje atsinešė savo žodį ‘gardingas’, reiškusį sargybinį, karį, iš kurio šiandien pilna ispanų su Garcia pavarde.
Gardarikė vėlgi su lietuvišku ‘gardas’ ar ‘garda’, tikėtina niekatrosios giminės.
Kaip matome, tais laikais vyravo lietuvių gentys su ‘gardas’ ar ‘garda’, o ‘garada’ laipsniu žemesnių genčių naudojamas žodis. Taip pat atsekama, kad aukštesnės padėties gentys turėjo sutrumpėjusį ‘gardas’, o žemesnės kilmės išlaikė senesnįjį ‘garadas’.
Žvelgiant į 70 tūkst. metų priešaušrį nama kalboje, tai žodžių moteriška giminė ten baigiasi -s, o vyriška -b (seniau -va), mūsų gi kalboje vyriška giminė su -s, moteriška su balsiu, nors turime išlaikę tų laikų iš Kalahario dykumų išliekas moteriškoje giminėje : naktis, moteris, pilis, seniau dar dukteris, seseris, niekatroji giminė su -a, nors ir su -va, yra išlikęs ‘šuva’, virtęs dabartiniu ‘šuo’, nors buvo ir ‘šunis’.
Atstatant matome buvus ‘Gardynas’, jau iš ‘garda, -s’, bet tie, kurie galėjo vadinti ‘Garadyna, -s’ negyveno Gardyno apylinkėse ir nevaldė Gardarikės.
Vėlgi pavyzdėlis. Mūsų ‘vaga’ liaudynų kalboje davė pagrindinę vagą ‘vagyną’, užrašytą kaip ‘vagina’, su ilgu kirčiu ant i arba y lietuviškai.
Dar. Baga yra gimęs iš Bagina/Bagyna. Mums tai svetima, nes mes tuo metu žinojome ‘vagyna’ prasmę, kurią vėliau užmiršome, kol gavome atgal su krikščioniškąją kultūra.
Čia prasideda baisiausioji dalis – tikėjimų išpažinėjų užsigavimai.
Neturime šiandien tiesioginio veiksmažodžio ‘garada(ti)’, bet turime ‘gardinti’, priesaga -in- rodo dažnumą su nukreiptu tikslu vidun, kaip skaninti, tai tur būt reikštų kelis kartus maišant, apsukant ir pridedant prieskonių iš ‘garada(ti)’.
Vėlgi klausimas – kas buvo pirmiau : valgio skaninimas ar aptvaro darymas ? Negalima viską vertinti pagal pilvo poreikius kaip pirmenybinius. Bet tikrai aptvaras buvo pirmiau, o pilis ar miestas vėliau.
Čia tai nieko, bet kai tenka atrasti geriau išlaikytą veiksmažodį ar žodį taivaniečių (austronezų) kalbose, apima atradimo džiaugsmas.
Lietuvių kalba turi visus veiksmažodžius, tas labiausiai stebina, nors kai kada ne tokius pirminius, bet turi.
Mes ir ūkiui, Gardarikei, Gardynui, gardingui ir jo aidui Garcia, o suslavėjusiems broliams liko miesto vardui kaip lietuviška liekana, dar ‘(už)tverti, apjuosti’ reikšme.
‘Gara’ liko mums kaip ‘garas’, ‘garinti’, neužmirškime ir ‘girti’, ‘gerti’, ‘gurti’ – tai to paties ‘gara’ kamieno šakos.
Garda yra ežeras Italijoje, tokių šaknų vietovardžių yra beveik visose Europos šalyse, kad ir Oslo oro uostas Garde-moen.
Dėl naudojamų svetimžodžių.
Man pačiam užsiimant kalbotyriniais darbais, kaip pakeleivingos dujos gaunasi labai jau nemenkas “Lietuvybių pasauliui žodynas”. Lietuvių kalba yra viso pasaulio kalbų Motina, tai bet kokie kitų kalbų žodžiai tėra lietuviukai – paklydukai.
Graikų ir liaudynų kalbos vyrauja kasdieną savo žodžiais, kartojamais be perstojo :
elitas – gr. ‘helitos’ reiškia saulės smūgį patyrusį ir nieko dirbti ar galvoti negalintį žmogų, gal lietuviškai sakytume ‘kvaitulys’;
kultūra – liaud. ‘cultura’, tai nedaug atstačius pirminį žodį būtų ‘kuldara’;
interpretuoti – liaud. ‘inter-pre-tare’, kur ‘inter’ – ‘interpti’, ‘pre’ – prie, ‘tare’ – gali būti ir ‘tarti’ ir daryti’, tai lyg ir ‘interppriedara’ ar ‘interpprietara’, arba paprasčiausiai ‘paaiškinti’, ‘išaiškinti’ ( mane labai prajuokina filosofų mokslingumas ‘hermeneutinė interpretacija’, kas reiškia graikiškai ir liaudyniškai tą patį, tai tenka suprasti kaip ‘paaiškinamasis paaiškinimas’);
abstrakcija – liaud. ‘abstractio’ iš veiksm. ‘abstrahere’ – sutraukti, nedaug atstačius būtų ‘apsutraukti’, toliau apsutrauka, apsutraukus;
idėja – gr. ‘idea’, sukurtas Platono, iš veiksm. ‘videin’ – (nu)matyti, tai gal ‘veidėja’ ar ‘veizija’;
kontekstas – liaud. ‘contextus’, pažodžiui ‘santėkštas’;
autorius – liaud. ‘auctorus’, mūsiškai ‘augintorius’ kaip ‘šnekorius’ ar ‘baksnorius’;
globalus – liaud. ‘globus’ ar senesnis lietuviškas ‘glaubas’, nors šiandien gal tebūnie ‘rutulys’, tai būdvardis gal ‘glaubus’, gal ‘glaubingas’ ar ‘glaubiškas’;
užteks šiam kartui.
Dauguma panaudotų straipsnyje žodžių labai paprastai keičiami lietuviškais ir įprastais :
katastrofa – nelaimė;
delikatus – nulaižytas;
blokuoti – užkirsti, užkardinti, sulaikyti;
užteks ir šių.
Svetimžodžiai tiek įsigeria mokykloje, aukštojoje, kad tikrai sunku nevartoti, nes norisi taip pat protingai pasakyti, kaip protingus žmones išklausydavai, ieškodavai žodynuose, bet kasdieniai tokių žodžių srautai tiesiog patys savaime išlenda iš smegenų rievių.
Yra daug žodžių, kaip demokratija, politika, istorija, filosofija,…, kuriems ir naujadarai nesukurti, bet ar verta jiems tie naujadarai, kai pažodinis vertimas būtų : dėmakrata, pilietinga, gystarija, mylaminta,…
Lietuvių kalba yra surinkusi daugybę žodžių per 70 tūkst. metų ir taip pat išbarsčiusi.
Jei kurioje tai pasaulio kalboje yra daiktavardis be veiksmažodžio, tai to daiktavardžio veiksmažodis yra lietuvių kalboje. Tai dar L. Jelmslevas (Hjelmslev) prieš gerus 60 metų pasakė.
Bet kuris bet kurios kalbos veiksmažodis turi atitikmenį lietuvių kalboje, tiesa, gali būti pasikeitusios reikšmės : virtę priešingomis ar prasislinkę.
Bet kurią Europos kalbą (netgi baskų, fino – ugrų) panagrinėjus lietuviškų veiksmažodžių raktu tenka suprasti, kad bent prieš 10, 20 ar 30 tūkstančių metų mes, šiandieniniai europiečiai, kalbėjome pradžialietuviškai.
Tos pirminės šaknys, kaip vara- (vary-ti), dava- (duo-ti), rava- (ravė-ti), gama- (gim-ti), mara- (mir-ti), gava- (gau-ti), dara- (dary-ti), maga- (magė-ti), …, pasakiškai gerai išsilaikę lietuvių kalboje per 70 tūkstančių metų – nuo tų dienų, kai Kalahario dykumos rajone (mano manymu, tai atsitiko Okavango upės deltoje- Šv. Raštas sako, kad Adam ir Chava susitiko, kur iš vienos upės penkios išsišakoja) susitiko 7 negrės iš Tanzanijos vietinį vyrą negrą.
Nama kalboje ‘saulė’ yra ‘soris’, -s galūnė reiškia moterišką giminę, mūsų seniausieji žodžiai ‘moteris’, ‘naktis’, ‘pilis’ taip pat su senąja moteriška gimine, ne taip seniai dar buvo ‘seseris’, ‘dukteris’.
Atstatant pirminį žodį ‘saulei’ gaunasi ‘savaras’, kai runa dar buvo vadinama (pagal išlikusį užrašymą) ‘sovulo’, kai graikų ‘driežas’ pasikeitus ‘saulės’ vardui tapo ‘sauros’, kai Sarmatija pagal ‘sa(va)r-mat(yti)-ėja’, Herodoto užrašyti ‘sauromatoi’ nesunkiai atstatomi į ‘savaramatas’, -ai.
Lietuviai, mūsų kalba yra tikras lobis, mums patiems ar tesuvokiamas.
Pagal kalbos vystymosi dėsningumus V yra B vietoje, o iš V yra išsivystę B, P, F jau kaip antriniai priebalsiai.
Vietoj C turi būti pirminė G, iš kurios išsivystė K, H, Ch, Q, Č, C, Dž, Ž, Dz, Z, o liaudynų C buvo tariama VISADA kaip K iki 5 amžiaus pabaigos, pvz. liaudynų klasikai garsųjį ‘veni, vidi, vici’ tarė tik ‘vėni, vydi, vyki’ lietuviškai užrašant, savęs nepažintų ir Cicero, kuris pasisakydavo savo vardą Kikero, Kikeronis (kilm. linksnyje).
W yra išvis vėlyva raidė ir nieko bendro neturi su liaudynų kalba, tokia pat dirbtina, kaip lietuviams F, H, Ch ar Q.
Kitų garsų išsivystymas per 70 tūkst. metų, kai kurių jau gal ir per 100-150 tūkst. metų, turi priklausomybes nuo genetinių mutacijų, paveikusių psichiką.
Garsas Š žymi beveik visada prarastą klyką (click angliškai), kuris reiškė nešvarą, išsisklaidymą. Klykai šiandien tėra tik pirminėse kalbose arba jų kaimynystėje.
Garsai Th, F žymi genetinius sutrikimus su įgimtu šveplumu ir tuo pačiu homoseksualumu, lietuvių kaimiečių labai gražiai pamėgdžiojami kaip sukčių ir vagių kalbėsena, pvz. ‘fyfis esi’.
Anglų, ispanų, prancūzų, vokiečių kalbos yra menkavertės kalbotyros požiūriu, tai per paskutinius 2,5 –
1,0 tūkstančio metų prarastas lietuviškumas, kurio išliekų nepaprastai daug žodžiuose, vietovardžiuose.
Velykų salos kalba yra taivaniečių (austronezų) tarmė. Labai vertinga istorijos tyrinėjimams, mat užrašai Velykų saloje sutampa su užrašais Indo slėnio kultūroje, nors laiko skirtumas siekia 3 tūkstančius metų.
Baskų kalba yra žmonių R1b geno pagrindu, išėjusių iš Kapadokijos (Turkijos viduryje) maždaug prieš 8 – 8,5 tūkstančius metų ir per Bosforą, Juodosios jūros pakrantę, Dniestro upe, šiaur. Karpatų priekalnėmis per Čekiją atėjusius į dab. Vokietiją, Žemąsias Žemes, Prancūziją, Ispaniją, taip pat perbridusius į Britaniją ir tapusiais britais, škotais, airiais, velsiečiais.
Graikų kalba yra lietuvių kalbos bruožus praradusi po Taurėjos užkariavimo (1186 m. pr. Kr. arba 3322 m. pagal arijus), kai plėšikams vagims graikams įsivyravo švepli Th, F, Ps, išnyko Š, Ž, Č, Homero laikais (750 m. pr. Kr.) dar išlaikiusi daugybę lietuviškumų, kurie dėl šveplėjimo jau su prarastu skardumu.
Japonų kalba yra sankrata kelių kalbų, kaip ir patys japonai genetiškai yra kelių skirtingų genų junginys.
Tarp kitko, anglų kalba užregistravusi prieš keletą metų 1-milijonąjį žodį, pagal pačių britų kalbininkų išvadas teturi tik 2000 (du tūkst.) tikrųjų britiškų žodžių, pvz. : go (ginti, gyti) – eiti, vomit – vemti,…
Gerbiamasis, akademikas Zigmas Zinkevičius nudirbo ir dar tebedirba būdamas 93 metų nepaprastai svarbų darbą – enciklopediškai surinko duomenis apie lietuvių kalbą, jo knygose pateikti duomenys viršija paties akademiko nuomonę ir išvadas – tai svarbiausia darbų tęstinumams.
Noriu priminti M. Planko pavyzdį – studentu būdamas pasiprašė studijuoti fundamentaliąją fiziką, į ką prof. Jolliot nustebęs atsakė : ‘jaunuoli, tai beviltiška sritis, nes fundamentalioje fizikoje viskas jau atrasta’.
Akademikas Z. Zinkevičius yra prof. Jolliot padėtyje.
Kaip M. Plankas atrado kvantinę fiziką, taip ir daugybės mokslų atradimai atveria visiškai naujas galimybes kalbotyrai – ko verta vien kvantinės fizikos-chemijos-biologijos paaiškinimais naujos žinios apie žmogaus sandarą, mutacijas ir jų įtaką kalbos kitimui, kaip dėl pakitimų keičiasi kalbant elektromagnetinės bangos – žmogaus balsas, taip pat ir elgesys. Č.Gedgaudas davė geras pramatas ir šioje srityje, ko tikrai nesuvokia kalbininkai.
Prisiminkime sanskrito Paninį, kuris atliko tokį darbą prieš 2500 metų, kai dabartinio pasaulio kalbotyra tai pasiekė paskutiniaisiais dešimtmečiais.
Gaila, anksti buvo nužudytas Jonas Kazlauskas, kurio darbuose pleveno Č. Gedgaudo dvasia. Mano paties vertinimu – Č. Gedgaudas yra genijus, kurio 1972 m. išleista knyga (turiu pirmo leidimo po ranka) gal apie 2070 metus bus pripažinta visuotinai. Matau ir mąstau blaiviai – klaidas dėl nežinojimo, klaidas dėl įsimylėjimo, klaidas dėl neapykantos, bet tai atitinka apibrėžimą apie genijaus darbą, duotą C. Lombroso ‘Genijus ir pamišimas’ (Genio e folio) – genijus pasako, kad už kelių upių ir kelių miškų ganosi elnias ir paleidęs strėlę nušauna. Vėliau mokslininkai kuria teorijas, kad tai padaryti kaip kasdieniškai įvykdomą darbą.
Mane labai skaudina, kai bet kurioje mokslo srityje nėra priimamas objektyvus vertinimas, bet subjektyvus įsimylėjimas ar neapykanta, tai taip artima visiems be išimties žmonėms bet kurio visuomenės sluoksnio. Taip buvo, yra ir bus.
Platonas tai gražiai aprašė olos alegorijoje – kada įvyksta išėjimas iš urvo.
Atsikrausčius į Britaniją R1b geno žmonėms (daugiausia jo turi baskai), tiksliau perbridus jų pačių vardu, ilgai gyveno ramiai, kasė daug cinko ir pardavinėjo į visas puses bronzai gaminti.
Karo industrininkas Julijus Gajus Kaizaris susitvarkęs Galijoje, griebėsi Britanijos su jos cinko kasyklomis Kernovėje (Cornwall), žr. William Camden, ‘Britannia’, atnešė liaudynų kalbos žodžius.
5 amžiuje, sužinoję apie Romos valdymo negalias, kėlėsi šėksnos (saksai) ir angliai nuo Šventynės upės (žr. Vikipedijoje, upė prie Kylio), atnešė savo lietuvišką tarmę.
9 ir 10 amžiuje kėlėsi vykingiai nuo Vandaros (Oder), Vislos, Nemuno ir Dauguvos su savo lietuviškais trigrašiais.
Tie patys vykingiai, įsikūrę taip vad. Normandijoje, labai sustiprėjo, tačiau niekaip neįtiko seniau apsikrikštijusiems galams, kalbėjo ‘prancūziškai’ beveik nesuprantamai, tai gelbėjo katalikų kunigai su liaudynų kalba ir nusprendė nesirieti su prancūzais ir keltis pas savo nesenus giminaičius Britanijoje.
Vilhelmas 1066 m. laimi Hastings (nelabai daug britų vietovardžių su išlikusiomis -(a)s galūnėmis) mūšį ir įsitvirtina su iškraipytais lyg tai ‘prancūziškais’ žodžiais (vad. normandiškas dialektas).
Naujadarai anglų kalboje sudaromi iš graikiškų ir liaudyniškų žodžių, taip pat perimami žodžiai iš buvusių kolonijų apibūdinti daiktus, reiškinius.
Taip ir lieka gal 2000 pirminių britiškų (pagal R1b geną) žodžių, kai kalbėta dar gražiai lietuviškai su grubumu, o 1.000.000 jau surankioti ir įsitvirtinę nuo J.G. Kaizario laikų, po žodelį kitą kasmet pridedant.
Betvarkė su Š garsu (14 užrašymo būdų) išduoda daugybę anglų kalbos vulgaraus vystymosi paslapčių.
Man labai patinka žodis ‘subtilus’ ir labai prajuokina, atlietuvinus reiškia ‘subinę dildyti’.
Liaudynų ‘supinus’ reiškia nugarą, mes turime kiek žemiau ‘subinę’. Iš ‘supinus’ atsirado ‘sub’, reiškiantis ‘už, po’, kaip nematoma pusė.
Prancūzai ‘subtiliter’ supranta kaip ‘kąsti, gelti uodui’, tas ’tiliter’ yra nuo lietuviško ‘dildyti, dildinti’, tarp kitko, seks reikmuo lesbietėms yra ‘dildo’, kaip pesnio pakaitalas.
Gal nereikia būti subindildžiu, o kalbėti lietuviškai : maloniai dildanti ar dilgčiojanti, krebždenanti ar paprasčiausiai maloniai skambanti.
Tenorėjau parodyti, kaip kai kada absurdiškai kalbama.
Dar pavyzdėlis iš demokratijos žodyno -‘deputatas’, pažodžiui ir paraidžiui ‘nupyzdantis’, ‘nuputėtis’. Yra dar geresnių, tiksliau šlykstesnių žodžių, kurie kartojami nuo ryto iki vakaro ir niekas nepasidomi, ką gi tai reiškia iš tiesų.
Supraskime laikotarpį nuo Taurėjos žlugimo (1186 m. pr. Kr.), kai 450 metų atėjo tamsos amžius pagal graikus.
Mokslo tiesos visada yra patvirtinamos laiku. M. Plankas nusako naujų atradimų pripažinimą taip : ‘kai išmiršta dabartinių profesorių studentai’, tam reikia apie 60 metų.
Erasmus Desiderius savo ‘Pagyra kvailybei’ labai gražiai aprašo mokslininkų pataikavimus vienų kitiems, tuščiagarbišką saldžialiežuvavimą ar sutartinį tulžies liejimą atmetamiesiems.
Mokslai amžinai vystosi ta pačia linkme – gauti naudos, jei reikia tai ir apgaunant : meluojant, nutylint, apšmeižiant.
Tos putos – srutos išnyksta pagal M. Planko nusakymą.
Vėlgi laikas patvirtina ar atmeta patį atradimą, nes mokslą stumianti pažanga prieina prie kažkada keltų ir išspręstų klausimų, bet jau naujesnės kokybės lygmenyje, pvz. Niutono mechanika buvo žemesnės kokybės, nei Planko kvantinė mechanika.
Žmogus ir šuo – šis sugyvenimas prasidėjo nuo pirmųjų žmonių medžioklių, šunys prisijungdavo savanoriškai, taip ir susigyveno. Šuns kūno temperatūra yra 2 laipsniais aukštesnė, tai man peršalus ar skaudant kurią kūno dalį, ateina dobermanė kalaitė, miegame pora valandų ar per naktį greta ir atsikeliu sveikas. Nėra ištikimesnio ir jautresnio šuns už dobermanę kalaitę. Taip buvo visais laikais.
Prieš 30-35 tūkst. metų Sibiro platybėse, tuo metu tai vidutinio klimato kraštas, stepės, stepės ir miškai, tikėtina, staiga išmirė žmonės ir šunys liko vieni, jiems reikėjo išgyventi. Štai ir taip atsirado vilkai.
Kalbiniu požiūriu matome, kad tuo laiku žmonių sutikti sulaukėję šunys – vilkai, buvo pavadinti žodžiu ‘varagas’ (vns. vardininkas). Iš to ‘varagas’ šiandien mums lietuviams liko ‘vilkas’, kai R virto L dėl mongolizmo (Down sindromo) įtakos, madjarai išlaikė artimą pirminiam ‘farkaš’ (rašo ‘farkas), skandinavai labai mažai naudoja L, tai ir išlaikė R ‘f’a’rg (tarti ir ‘ferg’ norvegiškai, ir ‘feri’ švediškai).
Lietuvių veiksmažodis ‘vilk-ti’ taip pat yra iš pirminio ‘varaga’-ti, čia -ti santykinis, pažymėti bendratį.
2. Žodis ‘gadava’ savo pirminėmis reikšmėmis yra senas, siekia 70 tūkst. metų, turiu tai įrodinėti nemažu straipsniu ir DLKŽ čia nėra autoritetas, bet autoritetas yra jo išplitimas pasaulio kalbose, kad ir ‘hattu’ vardas, kaip ir nutrupėjęs, bet išlikęs ‘Atlantides’ vardas, pirmojoje dalyje iki L turintis ‘gadava’.
3. ‘Paganus’ – tas pat, kaip ir su ‘gadava’, tik prasideda gal prieš kelis tūkst. metų, dar prieš Taurėjos žūtį 1186 m. pr. Kr.
Nesuprantu, kas Jus gąsdina dėl tolimo ėjimo.
Madjarai gal prieš 8-9 tūkst. metų nuo Uralo patraukė į Baikalo kraštą, ten paliko dalį savo brolių (šiandien jakutai) ir Kristaus laikais grįžo į pietinį Uralą, protėvių žemę. Todėl jų kalboje toks ryškus ‘varagas’ išlikęs, tiesa, pradeda švepluodami.
Kiti Uralo gyventojai patraukė į Skandinaviją (saamiai ar lapiai), bet vėliau atėję norvegų/švedų protėviams patiko ir liko, užmiršo jie germaniškąjį (protėviai kurdai) šiandieninį ‘wolf’.
Turime būti dėkingi madjarams už ‘farkas’.
Mes lietuviai turime iki pašaknų, kodėl mūsų kalba seniausia pasaulyje ir kaip ji išlaikė senovinius žodžius, taip pat turime žinoti, kaip pasikeitė ir lietuviški žodžiai nuo pirminių, kad argumentuotai atremti kritiką.
Tai kodėl sanskrite ‘vrkah’, kas visiškai patvirtina mano duotą pirminį ‘varagas’, tai kodėl be L, o su R ?
Juk rašiau apie tai, o pačiam teko save apsidirbti iš to didelio noro virš bambos iššokti.
Klaidinga ir šaknis ‘idg.’ wlk’os, kai bendra šaknis prieš išsiskiriant lietuvių ir sanskrito kalboms buvo ‘varaga’, be jokių ten laipsniuose rašomų w ir tai įvyko prieš 12 tūkst. metų, tai dar prieš Tvaną (prieš 9,5 tūkst. metų).
Tos w ir kitos raidės laipsniuose yra kalbininkų nesusivokimas – senosios kalbos buvo aiškios savo tartimi.
Dabartinė kalbotyra yra beveik ezoterinis mokslas, tik kalbininkams patiems suprasti, didžiuotis savimi narciziškai savo dramblio kaulo sostuose, kitus kvailiais laikyti savo nesąmonėmis be jokios aritmetinės logikos.
Man tekę nemažai autorių darbų perskaityti įvairiomis kalbomis ir visur tas pat – beveik kiekvienas traukia antklodę ant savęs, ypatingai kraupūs lenkų išvedžiojimai.
Jei kurio kitakalbio autoriaus darbe nesiremiama lietuvių kalbos žodžiais kaip pagrindu, tai net nevertas toks darbas skaityti.
Tas apibrėžimas ‘indo -europiečių kalbos’ sukelia juoką, nes kur tada tocharų kalba (dabartinių uigurų protėviai, vėliau suturkinti), o ‘idg.’ (indo-germanų) sukelia visiško paklusnumo įspūdį germanų rasės tikslams, nes nelieka nei graikų, nei albanų, nei anatolų, romanų, nei slavų, nei lietuvių – latvių kalbų, kurios turi didesnes likutines vertes kalbotyrai.
Ar paties jėgoms ir kalbotyrininkų jėgoms suprasti, kokia loginė nesąmonė kartojama :
—Pr. wilkis ‘vilkas’, plg. lie. vil̃kas, s. sl. vlъkъ, s. ind. vŕ̥kaḥ ir t. t. yra paveldėti iš idg. wĺ̥kʷos ‘t. p.’—
Pagal kokius dėsnius L virsta į R, patys kalbotyrininkai neigia tokią galimybę, už tai galimybė R virsti L yra pripažįstama.
Visa paties duota ištrauka neturi prasmės dėl sanskrito ‘vrkah’.
Nyderlandiškame Van Dale didžiajame žodyne (3 tomų) labai aiškiai yra paaiškinama dalies žodžių lietuviška kilmė.
Pvz. ‘helpen’ – padėti, vok. tai būtų ‘helfen’, angliškai ‘help’, švediškai ‘hj’a’lpa’, tai duotas lietuviškas veiksmažodis ‘šelpti’.
‘Liaudynai’ tai mano panaudotas žodis ‘lotynams’ atstatyti pagal jų pirminį tarimą.
Iš istorijos yra žinoma, kad kairiarajame Tiberio (Tiberis – Dievaris) krante išaugo lotynų (plebėjų) žemėje toks miestas Roma, sritis buvo vadinama Latium (iki 500 m. tariama Latijum, vėliaus Lacijum’), mes lietuviai galime nesunkiai suprasti pirminį ‘Liaudijumas’, kur ir liaudis aišku, ir priesaga -um- aiški.
Dešiniajame krante gyveno turtingieji etruskai ar patricijai (tauraseiniai iš Taurėjos, tuo metu rašęsi jau trumpiau – ‘rasenna’, tą Taurėjos kilmę išduoda Tirėnijos jūros vardas).
Galiu duoti daugybę pavyzdžių, kaip lietuviškas dvigarsis AU virto liaudynams O, kad ir caudex > codex, (maude) > mode, (aušrum) > aurrum,…
Negaliu suprasti, kiek kalbotyrininkai žino, bet etruskas patricijus Maecenas gyvam būnant buvo tariamas Maikėnas.
Taip kad ‘lotynus’ pirmausia buvo ‘laudinus’ su minkšta L ir kirčiu ant priesagos -in-(-yn- lietuviškai) balsio : ‘liaudynus’ ir 200-300 prieš Kristų baigėsi tas AU virtimas O.
Noriu parodyti lietuvių kalbos sąsajas su japonų kalba keletu pavyzdžių.
Japonų ‘gava, kava’ reiškia ‘upę’ ir yra abu žodžiai iš pradinio ‘gava’.
Japonų ‘peko’ reiškia ‘mėsininką’, ainu kalboje (gyvenusių prieš dab. japonus salose) ‘peko’ yra ‘jautis’, liaudynų kalboje ‘pecus’ (tarti pekus) yra jautis, žemaičiai turi ‘pekus’ jaučio prasmei.
Japonų ‘jobina’ reiškia sugulovę, meilužę, netgi su lietuviška priesaga -in- (-yn-), rusiškai visiems žinomas veiksmažodis ‘jabat’ ‘/dulkinti, anglų ‘job’ – visi jie iš pradinės šaknies ‘gava-ti’, mes šiandien turime veiksmažodį ‘gau-ti’.
Japonų vienas hieroglifas turi ‘taika’ vardą, kuris paaiškinamas, kaip laikas tarp dviejų karų, lietuviškai sakytume ‘taika’.
Netgi šiuolaikinė japonų kalba naudoja naujadarus, kurie aiškiai padaryti iš lietuviškų šaknų žodžių, pvz. ‘ayga’ (aiga) yra ‘filmas’, tai kodėl lietuviams tokio žodžio nenaudoti – ‘aiga’, dar yra Toyota automobilis ‘Aygo’, vėlgi reiškiantis eigą.
Jūra japoniškai ‘marre’, kuo skiriasi nuo lietuviško žodžio ‘marios’ ?
ąsos, ir fantazijos, ir mokslinės tiesos iš to gimusios, tai yra lyg kvantinė kalbotyra, jei dabartinę kalbotyrą prilygintume Niutono mechanikai.
Esu atlikęs virš 300 kalbų visuose žemynuose lyginamąjį darbą, pervertęs nuodugniai daugybės kalbų žodynus, etimologinius žodynus, esu pritrenktas juose viską užstelbiančia alogika, nesąryšiais, nusikalbėjimais, todėl daugiausia dėmesio skiriu tik bejausmiams žodynams, bet nekreipiu dėmesio į aistringus visų kalbotyrininkų ‘įrodinėjimus’, užtenka tik vieną žodį peržvelgti germanų kalbose ‘helfen, helpen, help, hj’a’lpa, …’, lietuviškai ‘padėti’, kol nyderlandiškai yra paaiškinta, kad tai iš lietuviško ‘šelpti’.
Prancūzų Larousse 1923 m. labai daug pateikia lietuviškos kilmės pavyzdžių, o štai 2000 m. tokių nelikę. Kodėl ? 1923 m. labai didelė įtaka daryta iš A. Meillet ir jo bendraminčių, lyginamosios kalbotyros kūrėjų, po to per sekančius metus lenkų glauba (lobby) tai ištrynė, pakeičiant netgi lenkiškais pavyzdžiais, nes sudarytojų tarpe gana nemažai lenkiškų pavardžių. Užtenka sulyginti skirtumus apie Lietuvą, Vytautą, Jogailą, Gediminą.
Visi lingvistai nenusišneka, bet tenka rinkti po kruopelytę, kur jie įrodo pagal logikos taisykles, kitais atvejais – labai daug pasako, neprieidami iki išvados, tikriausiai dėl drąsos trūkumo mąstant.
Pvz. akad. Z. Zinkevičius kalba apie ‘Hercynia’, labai aiškiai prieš tai įvardindamas P virtimą į H. Tada ‘Percynia’, žinant, kad tuo metu (Kristaus gyvenimo laiku) liaudynai C visada tarė K. Žinoma taip pat, kad tai iš anksčiau yra dar graikų užrašyta ‘Herkunia’, kuri liaudynams jau U pavertus į Y. Gaunasi pirminė ‘Perkūnija’ labai lietuvišką rašybą ir tarimą ir taip pat kaip pirminis žodis.
Kodėl akad. Z. Zinkevičius neįvardino iki galo tiek daug pasakęs, kodėl neparašė ‘Perkūnija’ ? Mane kamavo daug metų klausimai, šiandien galiu atsakyti : paprasčiausias savisaugos instinktas, neprasišokti virš nustatytų tų dienų akademinių lubų (tai buvo sovietiniais laikais), kad nebūtų suėstas visais lygmenimis. Mano didžiulė pagarba akad. Z. Zinkevičiui, kurio darbai yra praaugę jį patį, ateities kartų tyrėjai turės dar daug ką nuveikti.
Esu pervertęs, dar kartą kartoju, ko gero, arti šimto kalbų etimologinių žodynų ir tai darbas kaip vištos ant mėšlo krūvos – surasti grūdą, nebent vertinga yra tik klaidų analizė – kodėl taip rašo, kodėl taip mąsto ?
Paimsiu kaip pavyzdį ‘indoeuropiečių’ kalbų šaknis, kai tos šaknys daugeliu atvejų yra antrinės ar tretinės nuo pirminių šaknų.
Pvz. pirminė ‘VaRaGa’ gali būti ir ‘vlk’, ir ‘vrg’, ir ‘vlg’ pagal priimtas kabinetuose taisykles, tas pat ‘DaRaGa’ gali būti ‘dlg’, ‘dlk’, ‘drk’, ‘drg’, ‘trk’, ‘trg’, ‘tlk’,…
Jei imti kalbų vystymąsi, tai tenka prieiti išvadą, kad iš pirmesnės D išsivystė R, o gal atvirkščiai, tai mane kamuoja daug metų, tas matoma DR kaitoje, kokia genetinė mutacija tai lėmė ar žmogaus rengimasis drabužiais, kalenant nuo šalčio dantimis prieš 100 tūkst. metų ?
Kalbotyroje ‘balsės nieko nereiškia, o priebalsės labai mažai reiškia’, kaip šmaikščiai pasakė V. Toporovas.
Nesename K. Garšvos straipsnyje rašiau pasisakymą apie ‘vilką’, jo kilimą iš ‘VaRaGa’, kaip tada aiškins indoeuropietiški ar indogermaniški profesoriai skandinavišką ‘f’a’rg’ per ‘vlk’, kai L virtimas į R nepasitaikantis, o R į L suprantamas ir paaiškinamas ( dėl Down sindromo).
Tiesiog nėra į ką atsiremti, kur būtų pilna išraiška viskas sudėstyta, tenka rinkti ir dėlioti į logikos lentynas.
Kalbininkus prašyti paaiškinti kai kurias plonybes – tik sarkazmus patirti, tenka pačiam gilintis iš įvairių tautų mokslininkų darbų (A.Meillet, L.Hjelmslev, V. Toporov, J. Greenberg, M. Ruhlen, Q. Atkinson,S. ir G. Starostin, A. Dolgopolsky, N. Chomsky, V. Blažek, I. Duridanov, R. Menendez Pidal, …).
Kai pradėjau kone prieš 20 metų, man inžinieriui, mokančiam nemažai kalbų, buvo šokas – kaip galima tolerancija vieno metro ar vieno kilometro tikslumu, kaip gali važiuoti automobilis aukštyn ratais ar tik ant kablio. Labiausiai paskatino suomių kalbos žodžiai, pvz. ‘musta’ – juodas, be veiksmažodžio, lieka tik lietuviškas ‘mušti’.
Man juoką sukelia nesenas Oksfordo ir Kembridžo kalbotyrininkų ilgametis darbas – nustatyti kaip prieš Kristų kalbėjo britai. Mokslininkų gausa atstatė pirminius žodžius, na juokinga, lyg būtų atsivertę lietuvių kalbos žodyną.
Ta proga noriu priminti M. Lermontovo trieilį :
‘Začem liubit’, začem stradat’,
Ved’ vse puti vedut v krovat’,
Tak možet s etogo načat’. ‘
Visos runos turi gražius lietuviškus vardus, taip, kad raštas buvo ir nelaimė ta, kad neišliko – tai buvo rašyta ant medžio lentelių, sidabro plokštelių, kurios buvo krikščionių sunaikintos – sudegintos ar sukapotos, parduotos ir pragertos.
Kai Karolis Didysis nukariavo Saksoniją (Šėkšnas, tuo metu kalbėjusius lietuvių tarme ir ten buvus Krivių Krivaičio sostui) 773-804 metais, pamatė kokie nekultūringi ir bemoksliai jo frankai, palyginus su nukariautais šėkšnomis ir pradėjo steigti mokyklas prie vienuolynų (senatikių mokyklų prie krivių pavyzdžiu) ir skriptorijas (raštininkams paruošti), vėlgi šėkšnų pavyzdžiu. Pirmas universitetas Europoje tokiu pavadinimu atsirado tik 1088 m. Bolonijoje.
Čia taip kaip Lenkijos daugiametė nuomonė – lietuviai neturėjo karaliaus, nes tokio negalėjo turėti – tam reikalingas popiežiaus palaiminimas. Tai išeina pagal lenkų logiką, kad D.Britanijos karalienė Elžbieta II nėra karalienė, o tik kunigaikštienė, ir šiandien tik Ispanijos karalius katalikas yra karalius. Jokie karaliai Švedijos, Norvegijos, Danijos, Nyderlandų ir Belgijos – toks nuoseklumas pagal lenkų nuomonę, nekalbant jau apie kažkokius karalius Azijoje ar Afrikoje.
Tas pat buvo Lietuvoje jau Šėkšnų nukariavimo metu – mokyklos, kuriose buvo ruošiami mokslo žmonės, raštininkai, kas rodo nepaprastai aukštą medicinos lygį Lietuvoje 1380 metais, kas įrodo buvus ligonines, vidaus ligų gydytojus, chirurgus, menų lygį (karalienės Aldonos pavyzdys). Bažnytinė slavų kalba taip pat perėmė dalį runų, nes graikiškų raidžių nebuvo išreikšti lietuvių tarmių garsams 863 m. krikšto Moravijoje metu.
Mūriniai pastatai ir pilys – vien Arkonos (Perkūnos) sunaikinimo pavyzdys 1168 m. byloja, kad maumedžio pilys buvo ne blogesnės už mūrines. Lietuvoje ir Prūsijoje, Latvijoje tokios pat stovėjo, bet dėl krikščioniškosios Europos antpuolių senosios buvo sunaikintos, o naujoms pastatyti greičiausiai dėl oro atšilimo nebuvo naujų tinkamų maumedžių. Be to, tik po 1168 m. pradėjo neramu darytis Lietuvai, 1201 m. išsikėlus vokiečiams ties Ryga, tas nerimas tik didėjo, todėl nebuvo jokios būtinybės statytis nei brangias maumedžio, nei mūrines pilis.
Visi arklio pakinktai visose Europos kalbose turi lietuviškus vardus, tai ir plytų deginimas nebuvo jokia paslaptis lietuviams prieš ateinant kryžiuočiams, tik buvo naudojama mažais kiekiais dėl nekilusios būtinybės.
Visi luomų pavadinimai Europoje vėlgi iš lietuviškų žodžių, įskaitant ir lenkų taip mėgstamą ‘szlachta’ – sulėkta, buvo ir lietuvių raitelija, nes žirgą galėjo turėti tik bajorų luomo žmogus, o vok. ‘der Ritter’ tereiškia ‘raitelis’ ar ‘raitorius’ suvokietintas.
Lietuvos miškingomis sąlygomis sunku būtų joti su dideliais žirgais (turėkime omeny, kad mongolai irgi ne su dideliais žirgais sukūrė didžiausią visų laikų valstybę pasaulyje), tai žemaitukai tikrai nuveikė nemažą darbą ir dar atsigerdami Juodojoje jūroje, sukurdami Lietuvą ‘nuo jūros iki jūros’, kas kunigaikščio Jurgio Giedraičio yra įvertinta kaip Lietuvos istorijos pavogimas Lenkijos naudai ir labiausiai suklastojant Lenkijai savo istoriją tarp visų Europos šalių.
Lenkai kaip katalikai žino : ‘Pradžioje buvo Žodis’.
Žmogus tuo ir skiriasi nuo gyvulio, kad turi sąmonę ir kalbą.
Kaip lietuvių kalba, keliaujanti per tautas ir žemynus nuo pirmųjų žmonių, būdama pasaulio kalbų Motina, nėra civilizacijos išraiška ?
Valstybė, architektūra, raštas – ir visa šitai apsieina be kalbos ?
Ar pačiam Justinai žinoma, kad metafiziniai (dvasios) dalykai (‘Pradžioje buvo Žodis’) yra aukščiau už fizinius (kūniškus) dalykus, dėl ko ir filosofija nuo Aristotelio laikų nesiginčija, nekalbant jau apie teologinį supratimą ?
Ar pačiam žinoma, kad lietuvių valstybė buvo Gardarikė nuo 376 m. su sostine Gardynu ? Ar pačiam žinoma, kad gotikinis stilius kilo iš lietuviakalbės šiandieninės Ukrainos 500 m. pr. Kr. ?
Ar pačiam žinoma, kad miškinguose plotuose žmonės pastatus stato iš medžių, bet ne iš akmenų, plytos vėlgi neturėjo paklausos – kiek laiko jas reikia pagaminti, kiek medienos sudeginti, kad išdegti, tai gal paprasčiau statyti iš medžio ?
Veneciją pastatė ant maumedžių polių lietuviakalbiai vanduliai iš šiandienių Riūgeno ir Uzedomo salų ir dar šiandien tebestovi, bet kaip restauruoti ?
Esu minėjęs, kad pastatai iš maumedžio ir ąžuolo buvo sudeginti kaip netinkantys krikščionybei, o statomi degtų plytų vėlgi su medine perdanga ir mediniu stogu neišliko iki šiandien, o jei gaisras sunaikino, tai ir nebeatstatyti daugiau.
Norvegijoje yra išlikę 12-13 amžiaus bažnytėlių (stavkirke), kurių stogai iš tašytų lentų, suteptų sakais ir degutu, bet nuo pastatymo joks karas ten nevyko.
Dar Taurėjos kare (1196-1186 m. pr. Kr.) kovėsi galingos šiaurės (Taurėjos) ir pietų (Graikijos) pajėgos, skaičiuojama 1 mln. žmonių per abi puses. Kaip be valstybės ar be valstybių sąjungos, be karinės organizacijos šiaurė pritraukė apie 500 tūkstančių karių su raiteliais ?
500 tūkstančių karių 10 metų kautis buvo reikalingas bent 30 mln. gyventojų užnugaris dėl nedidelio gamybos našumo su ginklų ir karinės aprangos gamyba, arklininkyste, laivininkyste, maisto paruošomis, jų saugojimu ir tiekimu, medicininiu aprūpinimu.
Galite įsivaizduoti logistiką tiems laikams karo pradžioje prieš 4013 m. (3213) ?
Herodotas aprašė tų vietų gyventojus beveik 750 metų vėliau ir tedavė vien lietuviškus genčių vardus, vietovardžius.
Tai kaip tada vadinosi ta šiaurinė valstybė ? Savara – mata > Sauromata > Sarmatija ? Taip buvo vadinama Herodoto laikais.
O kaip Taurėjos karo metu ?
Stepėse išliko Herodoto laikų architektūra, o medinė miškingų vietų niekaip negalėjo išlikti.
Lietuviakalbiai žmonės gyveno savo gyvenimą, nesirgdami liga – palikti žinią apie save ateičiai, rašė sau ant medinių lentelių, beržo tošies, statėsi medinius namus, šventyklas, pilis, tiesė kelius, statė tiltus, palikdami savo antspaudą lietuvišku pavadinimu šiandienos kiekvienai Eurpos ir daugybei Azijos tautų, be baimės patikti šiandieninei materialistinei (kūniškajai) civilizacijai.
Rašau tai ne tiek dėl Justino, bet kiek dėl skaitytojų lietuvių, kurie gal ką žino, gal ko nežino, bet tai dėl ‘lašas po lašo ir akmenį pratašo’.
‘Tractor’ iš liaudyniško veiksmažodžio ‘trahere’ – traukti, arba ‘trauktorius’ visiškai atlietuvinus, angliškas ‘truck’ iš to paties ‘trahere’ būtų ‘traukas’.
Labai daug tarptautinių žodžių labai maži atlietuvinimai tereikalingi, pvz. ‘multilateral’, kur ‘multi’ iš veiksmažodžio ‘malti’, ‘lateral’ iš ‘platus’, ‘plisti’, tik neskamba pažodinis ‘maliaplatus’, kiek geriau būtų ‘daugiaplatus’.
Kiekvienas kalbos garsas reiškia tarimo ypatybes.
Lietuvių kalbos garsai yra be ypatingų tarimų : be šveplavimo (th, f, ispanų z, c,…), be išvystyto ‘snarglių traukymo’ nosyje, be tarimo per sukąstus dantis (slavų č, š, ž,…), be ilgos ir drebinamos r ar visiškai nunykstančios ir t.t.
Kaip neišsivystę kitakalbių kalbėjimo padargai galima labai gražiai pamatyti leidžiant pamėgdžioti lietuviškus žodžius : čirkšti, varškė, džiaugsmas,… Lenkai turi dar daugiau šnabždančiųjų garsų, bet tai jų dzūkavimo ypatumai, pasiekę viršūnę lenkų kalboje.
Mūsų kalbos garsai yra tolygūs, tas labai krinta kitakalbių ausims, s garsas ir galūnės paverčia mūsų sakinius lyg vienu žodžiu jiems. Prancūzų kalba graži tuo, kad kalbant pagal garsinio vientisumo poreikį yra pridedamas balsis ar priebalsis tarp žodžių, kapojimų tarp žodžių nelieka.
Dėl juokingumo – tai ne mažiau juokingi kitataučių vardai, pavardės ar santrumpos, pvz. BB -Bibi,…
Liaudyniškai ‘latus’ yra platus, su nutrupėjusia P.
Pirminis DaRaVaGa atsispindi veiksmažodyje ‘trauk-ti’ (<da(t)ra(ra)va(u)ga(k)-ti), kur lietuviškas AU žymi išnykusį V, iš 'trauk-ti' išsivystę visi kiti : trahere, tracho.
Priesagos -OR- net nereikia atlietuvinti : šnekorius, pasakorius, baksnorius,…
Kaip gali iš graikų kalbos žodis ‘trochilos’ pereiti į anglų kalbą, kai pats žodis buvo naudojamas ikikristinėje Europoje kaip ‘trauklė’, ‘trauklas’, ‘traukylas’, ‘trauklėja’.
Tėra tik bendras veiksmažodis ‘traukt-ti’, o kiekvienas žodis kiekvienoje kalboje (graikų, liaudynų, anglų) vystėsi savarankiškai nuo pradinės šaknies, bet visiems jau su išnykusiu dvibalsiu AU, kuris yra antrinis iš (R)aVa, taip kad lietuvių kalba išlaikė iki šiandien vieną žodžio nykimą, o šios trys kalbos jau du nykimus.
Graikų ch taip pat gali rodyti buvus GŠ ir tuomet pradinis būtų DaRaVaGŠa-ti.
GŠ ir kiti dvipriebalsių atvejai rodo buvus klykus prieš 150-70 tūkst. metų, tas nepaprastai gerai matoma nagrinėjant pradinį žodį ‘akiai’ per visas pasaulio kalbas.
Dirbtinė kalba, pastoviai palaikoma pasaulio piliečio dvasią turinčių gerbėjų, ką gali žinoti – atėjus dienai X, kai bus ‘viena kalba, viena rasė, viena valstybė’ ypatingai gerai tiks žemųjų kastų žmonėms, gal ir visiems.
863 m. su tokia pat dirbtine bažnytine slavų kalba Kirilui ir Metodijui pavyko apkrikštyti Moravijos karalystę.
Jei pasisekė kartą lokaliai, kas galėtų paneigti, kad sekantį kartą nepasiseks globaliai.
Lingua franca arba varangių ( franca < varanga ) kalba arba lietuvių kalbos tarmė buvo prekybininkų kalba gerokai prieš Kristų ir dar šimtmečius po Kristaus.
Kaip kuriama dirbtinė kalba yra aprašęs ir G. Orwell '1984', galima pasiskaityti.
Kaip buvo kuriama dirbtinė bažnytinė slavų kalba 860-863 metais ir dar šimtmečiais vėliau, su kokiais iššūkiais susidūrė dar Metodijus, tikrasis kūrėjas, gana neblogai yra aprašęs maskvietis prof. Bernšteinas.
To dirbtinio kūrimo pasekmes galima matyti visose be išimties šiandieninėse slavų kalbose – lietuviškų grynuolių gausa stulbina.
Šįkart paimsiu serbų – horvatų žodį 'izvor' – šaltinis. Žinant kaitos taisykles ir kaip tai kito per 1154 metus nesunku suprasti, kad krikšto metu buvo 'išvaras' ar 'izvars'.
Prisiminkime, kad rusai husarų anekdotuose visada prie kiekvieno žodžio prideda S – značits, Maskvas, lošad's,…, tai iš tų laikų aidas, kai kalbėjo rusai lietuviškai.
Grįžtant prie esperanto kalbos – na kam dar viena nusususi kalba, kuriai dirbtinai reikia rankioti, skolintis ir kurti žodžius.
N. Chomskis aiškiai pasakęs : (apytiksliai) 'kalbos turtingumas leidžia suprasti ir pasakyti žymiai daugiau'.
Rabinai moko, kad kas išeina iš žmogaus, tas yra nuo šėtono.
Žvelgiant į nama, sanskrito ir lietuvių kalbų gramatikas, tenka suprasti jas lyginant su kitų kalbų gramatikomis, kad prarasti dideli sąmoningumo klodai ir tiek prancūzų, rusų, vokiečių ar anglų kalbos turėjo dirbtinai susikurti kai kurias gramatikos taisykles, kad pakiltų iš nususimo.
Palyginant suomių ir vengrų kalbų linksnius su lietuvių kalbos, tenka matyti, kad praradome ir mes nemažai, bet už tai yra išlikę priesagomis, pvz. draugas – draugystė, suom. yst'a'v'a' (draugas) – yst'a'v'a'st'a' (iš draugo).
Dar kai kas išlikę, bet retai naudojama, pvz. Suomi – Suomeen (į Suomiją), Lietuva – Lietuvon (į Lietuvą).
Suprantu, kad šiandien visuotinio pasaulinio kaimo sąlygomis, gaunasi daugybė anekdotų su garsų tarimu ir užrašymu, kai fr, ru, de, en kalbos neturi pakankamai garsų ir raidžių užrašymo būdų, kad kalbant ir skaitant žodis skambėtų tikrąja pirmine prasme, pvz. navatlių (actekų) čokolatl, tik anglai taria Č, mes lietuviai netgi nesame panaudoję tikrojo 'čokolatlis'.
Esperanto kalba šiuo požiūriu yra geresnė, nes turi galimybę atkartoti garsais ir raidynu pirminį skambesį tokiuose sanskrito/ hindi žodiuose kaip 'čakra', 'radža', 'brahma', 'drakša'.
Su kiekviena gyvąja kalba mes gauname didžiulius tautų sąmonės/dvasios turtus, su naująja esperanto mes prarasime ne tik savo tautos turtus, bet ir neįgysime kitų tautų turtų su jų kalbomis, na, nebent norime likti su primityviu valgytojų – vartotojų žodynu, kuriems nusišvilpti ant savo ir kitų tautų dvasinių turtų.
Mano paties nuomonė apie esperanto kalbą yra neigiama, man nepatinka dirbtinė kalba, lyg koks žaidimas smėlio dėžėje ar išsikastoje žeminėje, vis neapleidžia manęs pasišlykštėjimas 'tarybinio žmogaus – komunizmo kūrėjo' statusu iš SSSR laikų, užtenka gyvųjų kalbų.
Dėl dirbtinio intelekto.
Kai kalbasi dvi kaimo senutės, tai vykstantys fizikiniai – cheminiai – biologiniai virsmai viršija 100 mln. kartų greičiausią pasaulio kompiuterį.
Apie kokį dirbtinį intelektą galima kalbėti ?
Joks kompiuteris niekada neatliks jokio genialaus atradimo, ne tik kad genialaus, bet jokio. Kompiuteris gali atlikti tik jau esamų atradimų ir išradimų sudėliojimą pagal abėcėlę, laiką ar dar kitus žmogaus UŽDUOTUS dydžius ir padaryti išvadas pagal tuos užduotus dydžius.
Žmonių gyvenime labai svarbią vietą užima instinktai visuomenės ir valstybės valdyme.
Žmogus turi duoti užduotį kompiuteriui ir pagal žmogaus sukurtą programą /programas galimas atsakymas.
Labai geras pavyzdys yra Youtube pokalbis su matematiku Algirdu Šukiu “Lietuvos valdymo sistemą sukūrė savanaudiški humanitarai”, kur puikiai nušviesta, kaip galima panaudoti begales objektyvių duomenų prognozuojant ateitį, bet žmogiškosios savybės ir savivaldžiavimas yra lemiantieji valstybės valdyme.
Koks pasaulio kompiuteris gali padaryti tokią išvadą, sujungdamas į vieną eilę labai mažai kam žinomus dalykus : žemės riešutai, vardu ‘mandobi’, ‘mandubi’, prieš 8 tūkst. metų augo šiaurės Bolivijos džiunglėse, po 500 metų randami jau kaip kultūriniai Peru pakrantėse, prieš 4 tūkst. metų Kinijoje ir prieš 3,5 tūkst. metų Indijoje dravidų kalbose kaip ‘mandobi’, tačiau sanskritas vadina jau ‘antapi’, o turkų kalboje ‘antep’ reiškia pistaciją, dar prisiminti Turkijos miestą Gaziantep (Didvyris Riešutas (pistacija)).
Kas perplukdė žemės riešutus į Kiniją ir Indiją ? Tai galėjo atlikti tik Taivanio civilizacijos žmonės, kurie dar prieš gerus 4 tūkst. metų sukūrė klestėjusią Indo slėnio civilizaciją, šiandien jų palikuonys atsispindi brahmanų genetikoje ( 12 nuošimčių, kai kaukazainių 10 ).
Rašmenys, palikti Indo slėnio civilizacijos, sutampa su Rapa Nui ( Velykų ) salos rašmenimis, kur gyveno Taivanio civizacijos žmonės, atsikraustę dėl klestėjusių kelionių Ramiuoju vandenynu.
Joks kompiuteris tokių sulyginimų ir išvadų niekada nepadarys, nes tam reikia sukurti programas, o kad jas sukurti, reikia žinoti ką ir kur ieškoti.
Tai būtų lyg kompiuterizuotos ir robotizuotos braškių daigelių sodinimo mašinos sukūrimas kiekvienam namų ūkiui naujai braškių lysvei užsodinti.
Kaip dirbtinės kalbos taip ir dirbtinio intelekto trūksta tiems, kas nori žmones paversti paklusniais vergais – mašinų varžteliais ar kompiuteriniais čipsais, valdomais lyg žmogus būtų mechaniniu viščiuku su kompiuteriniu ‘intelektu’ duodamoms nuorodoms vykdyti.
Lietuvių kalba yra išsaugojusi dešimčių tūkstančių (70.000) metų išpuoselėtą dainingumą, kai prancūzų kalba pradėjusi trumpėti iš gaulių (gauloise), liaudynų ir varangių (francaise) kalbų mišinio išsaugojo daugybę puošmenų savaime grįždama prie žodžių jungimo balsėmis, todėl kartais tariamas galinis priebalsis, jei sekantis žodis prasideda balsiu ir atvirkščiai, vengiama baigti vieną žodį baigti priebalsiu ir kitą pradėti priebalsiu.
Lietuvių kalba amžinai kalbama ištariant taisyklingai ir iki galo visus garsus, be skubos, nukandimų ir per tiek metų yra viskas susikratę, pasižymi nuostabiu dainingumu, kitakalbiams klausantis mūsų kalbėjimo lietuviškai visas sakinys skamba lyg trumpas išdainavimas, kur neina atsekti nei žodžių pradžios, nei pabaigos. Asmeniškai man yra pasakęs vokietis, kad tiek daug S padaro sakinį slidžiu besiraitančiu unguriu.
Dėl lietuvių kalbos bendrinimo mes esame praradę nemažai : nebeliko kasdieninėje kalboje dviskaitos (ją sutikti galima apie Kidulius) – netgi buvo ‘du litai’ vietoj ‘du litu’, nebeliko in, ing, miškan, labai daug tvirtapradžių priegaidžių vietoj tvirtagalių (pvz. merg’aitė vietoj mergai~tė), vardinti tikrai daug reikėtų.
Lietuvių kalba nepaisant lietuvių tautos nešamo jungo dvasiškai išliko atspari per šimtmečius ir mums tereikia išsaugoti bent tokią, kokią ją turime šiandien po daugybės mūsų kalbininkų įdėto triūso.
Dėl naudojamų tarptautinių žodžių, kurių dauguma kilme yra iš graikų ir liaudynų kalbų – reikia atlietuvinti, kurti naujadarus ar perskaityti pirminiu skambesiu, tik abiems kalboms pradėjus nusilietuvinti ?
Žvelkiva :
– graikų huakintos – hiacintas, gal žvakintas (pasižiūrėkite nuotraukoje),
– gr. sfarangi (sfaraggi) – liaud. asparagus – vok. Spargel -liet. šparagas, gal svarangis,
– gr. huaina – hiena, gal žvaina,
– gr. kolombos – keliautojas, tai gal skalambas,
– gr. kentros – centras, gal keintras, gal kėtras, gal skeitras,
– gr. kedros – kedras, gal kėtras,
– gr. kitrina – citrina, gal kėtryna,
– gr. kuon -šuo, iš jo išvestas liaud. cinicus (iki 5 amžiaus pab. tartas kinikus), tai gal šuninkas, ir t. t. iš graikų,
– liaud. bonus – bonusas, gal dovanus,
– liaud. fiesta – fiesta, gal švensta, gal telieka šventė,
– liaud. aura – aura, tai juk ta pati aušra,
– liaud. forma – forma, gal daryma ar darma (fumus < dūmas),
– liaud. textilus – tekstilė, juk tai tėkštilė,
– liaud. textus – tekstas, juk tai tėkštas, ir t.t. iš laidynų.
Tūkstančiai tokių pavyzdžių, tai tik truputis čia.
Europos kalbose daugybei svetimžodžių yra sukurta savi žodžiai, pvz. vok. Ehrgeiz vietoj Ambition, tikras vokietis inteligentas sakys pirmąjį.
Gausus svetimžodžių naudojimas rodo žmogaus nesusitupėjimą, reiškinį reikėtų palyginti su cigaretės poreikiu, kuris prilygsta mamos spenio paieškai ir įsitvėrimui – ateina užtikrintumas savimi.
Anglų kalba, kuri yra labai prasta ir savo žodynu, ir savo sandara, užtvindžiusi pasaulį, tiesiog bukina kitų tautų žmones, ypač atsisakančius ir nuvertinančius savo motinos kalbą.
Savo žodžių anglų kalba iš laikų prieš J.G. Kaizario užkariavimą teturi apie 2000, visi kiti yra atneštieji ar anglių nuo Šventynės (Schwentine) upės prie Kylio, ar šėkšnų (saksų), ar normandų ((lietuviakalbių vikingų – vikingas tegali būti tik lietuviškas žodis, Skandinavijoje ir šiandien pilna lietuviškų vietovardžių, ką jau kalbėti apie laikus prieš krikštą) toje Normandijoje labai gražūs bajorai su pavardėmis kaip Habart ar žemaitis Gabartas Lietuvoje), gauti per prancūzų, liaudynų ir graikų kalbas, prisirankioti D. Britanijos kolonijose.
Reikia suprasti kokią kalbą turime, suprasti ją visa jos didybe, nesižavėti dirbtinai gludintomis kalbomis per kelis paskutinius šimtmečius, kai jos prarado savo lietuvišką skambesį, tas dirbtinis gludinimas taip ir neprilygsta savaime išsigludinusiai lietuvių kalbai per 70.000 metų.
Jei Anekdotui mažai, galiu dar gal 200 A4 formato lapų pririnkti iš ankstesnių pasisakymų internete nuo 2005 metų, man šiandien įdomu peržvelgti, dažnai labai gausiai užpuola naujos mintys, išplečiančios akiratį.
Atsiprašau gerb. J. Vaiškūno ir Alko redakcijos už tokį išsiplėtimą, bet gal nepyksite dėl lietuvių švietimo apie lietuvių kalbos padėtį ir vietą pasaulyje.
Mano gilios užuojautos Tamstai…
Ačiū, ačiū, ačiū …
Tikrai kvanktelėjęs. 🙂
Sakyčiau – tvanktelėjęs.
…skaičiau atidžiai, perskaitysiu ir dar kartą, labai sudomino ir suderėjo su mano sau pačiam susikurtu pasaulėvaizdžiu… Pagarba už laisvą mąstymą, tik tikras mokslininkas gali sau leisti mąstyti be ribų ir apribojimų… Nesu tiek įsigilinęs ar tiek išsilavinęs šiame dalyke, jog galėčiau įvertinti teisinga-neteisinga, bet pati minčių eiga man priimtina. Mąstoma teisingai, linkiu sėkmės ir ištvermės…
“‘helfen, helpen, help, hj’a’lpa, …’, lietuviškai ‘padėti’, kol nyderlandiškai yra paaiškinta, kad tai iš lietuviško ‘šelpti’.” – ar ne paprasčiau būtų tai aiškinti iš “gelbėti” – help’bėkite?… ir prasmė artimesnė nei šelpti…
Centrinėje Amerikoje senovės inkų miestas vadinosi Vilkobamba. Vietiniai save kildino iš vilkų, per didžiausias šventes vaikščiojo su vilko kaukėmis, išlikusios freskos… Senokai per pažintinį kanalą mačiau laidą apie Peru senuosius indėnus Kečua, įdomiausia vieta buvo kai jie uždainavo. Dermė kaip dzūkiškų dainų, jei būtų dainavę lietuviškai, tai net nekiltų abejonių, jog tai lietuviška daina, o priedainis skambėjo – o tatula, matatula… matyt apie tėtulį ir motulę… Lygiai taip pat žiūrėdamas laidą apie Ainus pagalvojau – kad labai jau lietuviškai skamba jų kalba, tik balsių (a) daugiau. Atmečiau sau tokią mintį, pasirinkau “parankesnį” – tai tik sutapimas kaip ir Papuva – Papua…
Būtent. Teko visai kitą darbą dirbant, kita tema tose platumose ieškoti aiškinimų, ir tiesiog apstulbau – kodėl niekad nieko negirdėjau, neskaičiau, kiek tokių sutapimų – apeigos, šventės, mitai, susiję su Visata, su gamtos jėgomis, žodžiai… Faktas po fakto lyg apie dvyną sesę! Negali būti tokių visiškų atsitiktinumų, lyg viskas klonuota būtų…
Straipsni is Meillet ar Chatterji darbu, kuriuose irodyta dar beveik pries simta metu, kad tie zmones is pietu Afrikos kalbejo lietuviskai, ka rodo daugybe vietovardziu PAR, Namibijoje, Botsvanoje, Zimbabveje, Zambijoje, Tanzanijoje, Kenijoje, Somalyje- Knysna, Aukoerabies, Tzitzikama, Mamusa, Namib, Swakop, Serowe, Kilima-Njaro, Kilinda, Pemba, … Galiu rasyti bent po kokius 500 vietovardziu is kiekvienos salies, vertimo nereikia, nes vardu reiksme vietiniu kalbomis yra ta pati, kaip ir lietuviu kalba. Tas pats ir pietineje Indijoje, kur dar Maldivai, Sri Lanka, Nikobarai, Sumatra, kitos Indonezijos salos, Papua-Naujoji Gvineja ir Australija. Pasiieskokite Australijos vietovardzius, yra atrinkti ir grynai aborigeniski ir skaitykite daugumos vardus be jokiu paaiskinimu. Visu mano isvardintu krastu dievu dievybiu ir tautos didvyriu vardu versti i lietuviu kalba nereikia. Kaip ir Amerikos indenu dievu, didvyriu, nuo Aliaskos iki Ugnies Zemes – Talkeetna, Skeena, Shasta, Attawapiskat, Winnipeg, Manitoba, Okaloosa, Chichen Itza, Titicaca, Ollantaytambo, Bogota, Atacama, Ushuaia, ta pati Vilcabamba, Machu Picchu, dievai Kapoonis, Enclaw, Apu Qun Tiqsi Viraqutra, Mama Oclla, sventosios knygos Popol Vuh, Teo Amoxtli,…Ka jau kalbeti apie Afrikos siaurine dali, o jau Saharoje tai isvis grazu, Azijoje iki Beringo sasiaurio iskaitant Kinija, Japonija, apie Europa – apie Europa, tai ji isvis ant lietuviu kalbos pamatu – Pramatejus/Prometeus, Proteus, Gamarys, zmogus su apgamu/Homeros,pagal didziuli apgama gaves varda, Platonis/Platonos, turejes placia krutine,… Kad ir rasul/ pranasas Muhamad / MagaMatas, daug, stipriai matantis. Runomis rasyti saltiniai rasti Tartaria kaime Rumunijoje, buvo pries 7500 metu. Tokiomis paciomis runomis rasta Banpo kaime Kinijoje is tu paciu dienu.
Ka daryti,kai dogonu Malyje kalba ‘eiti miegoti’ skamba ‘eendu migabo’, ‘dantis’ skamba ‘kendu’, musiskai ‘kasti, kanda’,o dievas Ogotemmeli reiskia visa matanti akis, arba lietuviskai akis temijanti, beveik uzmirstas ‘temyti’, ‘ziureti, matyti’ sinonimas,ar zinote,kad musu ‘temyti’ dave pradzia ir Ogotemmeli, ir graiku ‘demos’/liaudis, ir siandienos musu demei, ir varumoniu dumm/kvailas, tamsus. Vien zodis GaVa ko vertas- siandien ainu /japonai islaike gawa, kawa kaip upe, Aigupto senasis Nilo vardas Api, lotynu/liaudynu officina/upeicyna, officer/upeitorius, hotentotai islaike -op, -ip vietovardziuose, zulusai islaike kwa, Nigerijoje yoruba ir kitomis kalbomis – -kpe, -gbe, -kpo, -gbo, ta pati ir Ievos vardo pradine skambesena – Gava, veliau sumeru Kaba, hebr. Chava, gr. Ava o varumoniu quinn ar kvinna yra motinu motinos vardo ‘Gavyna’ likutine israiska. Kaip ir pirmine VaGa kilme, veliau ir Bagas, Baga, Bhaga, Bog, kita reiksme atsiradusi veliau Vagyna, ir havajieciu vagine/moteris, tai ir liaudynu vagyna, rasoma vagina su kirciu ant i.
Dogonu Malyje kalba ‘eiti miegoti’ skamba ‘eendu migabo’, ‘dantis’ skamba ‘kendu’, musiskai ‘kasti, kanda’,o dievas Ogotemmeli reiskia visa matanti akis, arba lietuviskai akis temijanti, beveik uzmirstas ‘temyti’, ‘ziureti, matyti’ sinonimas,ar zinote,kad musu ‘temyti’ dave pradzia ir Ogotemmeli, ir graiku ‘demos’/liaudis, ir siandienos musu demei, ir varumoniu dumm/kvailas, tamsus.
Sumeru valdovas En Ki vaizduojamas zengiantis per juras, paveikslas sukurtas pries 4500 metu, Tarpupy piramides ziggurat, po keliu simtmeciu jau hetitu/gaudu ar gudu. Sumeru En Ki yra Einantis,arba musu skaitmuo vienas, Kana, Kaunis, veliau kuningas. Olmeku kultura, suklestejusi pries 3200 metu, valdovas En Ka, pagal padavimus ir paveikslu atplauke 12 bangu 7 seimu klanai ir buvo afro kilmes. Tos pacios piramides ziggurat, veliau maju dar isdidintos. Chichen Itza labai risasi su Itsekiri/Eiciakarys, Nigerio ziociu vietiniu krasto Warri arba Iwere, prisiminkime Ybarre ar Iberija Ispanijoje ir Gruzijoje. Taip pat ziotys, taip pat strategine vietu reiksme. Q’iche indenu, maju palikuoniu kalba turi bendrybiu su lietuviu kalba, pats Q’ Iche tai Kauna Eicia trumpinys. Griztant prie Chichen Itza, kai Kukulkan maju kalba yra sventoji gyvate, acteku Quetzalcoatl, tai Chichen Itza butu Gyvates Eicia,gal Kaukianti Eicia, pati gyvate kaip kaukianti, maldos Kana.Majai jau mini baltaveidzius barzdotus ateivius, actekai jau lauke baltuju dievu is rytu ir sulauke Cortez banditu.Vyskupas de Landa sudegino setoniskus maju rastus su dideliu dziaugsmu, aplink verkiant maju zyniams.
Del kokaino, tabako ar kanapiu bei kitu augalu keliones is zemyno i zemyna ikikolumbiniais laikais yra didele Soerensen / Johanson studija „The Transoceanic voyages“, galima rasti internete, ten dar ne tokiu dalyku yra aprasyta. Thor Heyerdahl savo gyvenimo pabaigoje dave viena idomia pastaba — per paskutinius 10 tukst. m. plaukiojimai juromis netapo saugesni, kaip ir anksciau dave pastaba, kad zmogus pirma apiplaukiojo zemes rutuli, veliau sukure rata ir atsirado talasofobija/ juros baimes liga/. Daugybe rysiu dar pries Tvana tarp ivairiu zemynu duoda suprasti, kad zmones pries 11 ar 12 tukst. metu puikiai plaukiojo pasaulio vandenynais, puikiai ismanydami vandenynu sroves, veju kryptis, turedami gerus ir tvirtus plaukiojimo irenginius : laivus, plaustus ar valtis, ju pavadinimai velgi lietuviskai skamba tiek Aitiupijos ezeruose, tiek Cado ezere, tiek Titikakos ezere, tiek Australijos aborigenu tarpe, kaip ir medziagos, is kuriu dare, detaliu pavadinimai, taip pat kaip ir vandenynu pakrantese.
Apie dievus noriu pasiūlyti ‘The Theosophical Dictionary’, pilna internete, o kaip raziną arabišką žodį ‘Ishmonia’, kuris labai gražiai angliškai paaiškintas, dar skaitant Č. Gedgaudo knyga galima rasti raktą, kaip perskaityti dievus, sąvokas nedaug atlietuvinus.
Linkiu malonios pažinties.
Tarp kitko, Titikaka (Titicaca) vardas yra aiškinamas kaip :
titi – reiškia didelis,
kaka (caca) – ežeras, bala, tas kaka tiesiog per visą pasaulį eina kaip raudonas siūlas, nuo pradinės šūdo, mėšlo, karvės padėtos bandos iki pyrago, sausainio, tešlainio.
Titikaka sakydamas lietuvis sako lietuvišką vardą, tebūnie didelė banda (ar karvės padėta, ar apvalus duonos kepinys).
Tai, ką futuristai ir kompiuterininkai kalbos pamato matrica vadina, įsivaizduoju kaip ežerą, iš kurio išplaukia begalė upelių, kuriais prieš srovę plaukdami, galėtume grįžti į matricą, o iš jos bet kuri pasaulio kalba būtų kaip sava suprantama.
Be abejo, tamstai teko girdėti apie atvejus, kai žmogus po narkozės ar kitų sukrėtimų prabyla kalba, kurios niekada nemokėjo. Man teko patirti porą tokių trumpalaikių būsenų, tik kad mano atveju ta kita kalba buvo šiek tiek pramokta, tik kad niekada ja nekalbėdavau, nes varžiausi tokio savo „šiek tiek”…
Turistams, nesuprantantiems nė vienos iš kalbų, kuriomis laisvai susikalbu, labai dėl to susijaudinusi, lyg sapne ištariau porą frazių, ir mes atsisveikinome. Kadangi šalia savęs pamačiau apstulbusias mane kaip save pažįstančio akis, ir jis man pasakė: „Betgi tu angliškai nekalbi!”, supratau, kad nesapnavau. Prisimenu tik pradžią, kaip prabilau – iš pradžių jaučiausi taip, lyg galvoje vienos germanų k. plokštė ant kitos užslenka, ir savaime virsta jau anglų k. žodžiais, kuriuos aš irgi savaime tariu. Išsigandusi paklausiau, ko aš jiems prišnekėjau, o jis atsakė, jog viskas buvo „normaliai”, tad jam neprireikė įsikišti… Iš čia man mintis apie tą ežerą, bei apie tai, kad daugybe kalbų kalbantys poliglotai kažkaip apčiuopia tą jungtį su ežeru-maitintoju, o iš ten viskas laisvai aprėpiama ir suvokiama, tai leidžia jiems tiek kalbų skaityti, suprasti, kalbėti.
Pažanga – jau ir pati pastebi, kad kalbi kalbomis, kurių nemoki 🙂
Žemyna Tvankstui:
,,Man teko patirti porą tokių trumpalaikių būsenų, tik kad mano atveju ta kita kalba buvo šiek tiek pramokta, tik kad niekada ja nekalbėdavau, nes varžiausi tokio savo „šiek tiek”…”
Žemyna:
,,futuristai ir kompiuterininkai, matrica, narkozės, frazių, poliglotai, Faktas po fakto, AUTARKINIS……………”
Žemyna:
2017 10 24 00:04 | IP adresas: 78.56.172.142
,,Būtent – lietuvių kalbos žodis yra savarankus, pats iš savęs stiprus (autarkinis). “
Tamsta tikrai šventasis. Skirti tiek savo vienintelio gyvenimo laiko tokiai bemokslei – man būtų paprasčiausiai bjauru. Pamatęs šį vardą, turėtumėte tiesiog užversti tą puslapį. Neverta aš tokio tamstos dėmesio. Žinoma, protingesnė, mokytesnė didžiuotųsi ir girtųsi visiems – manimi pats K. domisi! Bet… kiaulei neduota suprasti perlų vertę… Juk net padėkoti nesusiprasiu 🙁
…o aš Kembliui dėkingas už labai seniai pareikštas pastabas man, nors tada priėmiau kaip kabinėjimasi “be reikalo”, o pasirodė, jog su dideliu reikalu. Ir jūs, jei daugiau dėmesio skirsite savo kalbos švarinimui, geriau bus ir jums, ir jūsų artimiesiems, ir jūsų kaimynams… ;)
Man pačiam dėl ‘helfen’ norisi rašyti ‘gelbėti’, nes virsmas atitinka visas taisykles, bet kadangi radau Van Dale žodyne ‘šelpti’ tai ir daviau, kaip patys nyderlandai aiškina. Šlubos anties nuo lizdo nuvilioti būdas arba pavaizduoti save nesuprantantį, klystantį šį kartą.
Kečua (inkų) ir aimara gyvenamų vietovių vietovardžiai, ypač šventyklų, šventų vietų yra stulbinantys, daug žodžių abiejuose kalbose ne mažiau pritrenkia, daug kas pritrenkia, net suabejoju savimi, kad nesvaigčiau, juk reikia blaivų protą išlaikyti.
Ainu kalba duoda ne mažiau nuostabos :
peko – mėsa (žemaičių pekus /jautis, japonų peko – mėsininkas),
dake – kalnas (dangas),
rausu – ugnikalnis (rusenti, galimas vardas rusas ar rausas, juk turime ir rausti -1.kasti, 2. tapti raudonu)…
Papuva > Papua lyg tai Tomo Baranausko paleistas juokelis gedgaudistams išsišaipyti ir sutriuškinti, knygoje duosiu išsamų šio žodžio paaiškinimą ir sąsajas su lietuvių kalba – juokinga nebus.
Kuo nuoširdžiausiai linkiu sėkmės išleisti knygą. Gerai būtų turėti bent šiokį tokį akademinį užnugarį ir gal tada net ne viską pateikti, kai ko atsisakyti ar palikti sekančiai? Gal pirmoji knygą galėtų būti ir ne lietuviškai?… Patiko man pamąstymai apie kalbinius šveplavimus susijusius su sveikatos sutrikimais. Man anglų kalba skamba kai kalbėjimas pilna burna kažkuo, gal apsivėmus, gal po insulto… Atsimenu darbe vienoje patalpoje dirbo ir studentas iš Portugalijos, kai jis paskambino namo ir “pavarė” su namiškiais portugališkai, vadybininkė išskrido iš kabineto, sako privariau į kelnes (tiesiogine prasme) neišlaikiau… Kinų kalba irgi labai savotiškai skamba mūsų ausiai, kaip sesuo palygino – panašiai kaip šunų kiauksėjimas…
Kitas klausymas tai, kad 6 negrės + vienas negras atnešė pasauliui civilizaciją, kalbą ir nuo to prasidėjo žmonija man kažkaip už “suvokimo ribų”, be to jau braška ta teorija apie žmonijos kilmę iš Afrikos. Taip galėjo būti, kad nešė ir atnešė negrai kalbą, bet labai abejoju ar galėjo laukiniai sukurti sudėtingą kalbą, kam jiems ji reikalinga, jei medžioklėje geriau patylėt? Ir jei Afrika civilizacijos lopšys, kur ten tą civilizacija? Čia panašiai kaip su vikingais – švedai, norvegai pasisavino vikingus, o kaip buvo lepšiai, taip ir liko, nepadėjo jiems tai… Sudėtinga kalba reikalinga kai asmeniniai, visuomeniniai santykiai sudėtingi, išplėtoti ir buitis taip pat, vadinasi tik aukštą lygį pasiekusi visuomenė, kurią sudėtingą kalbą. Taip turėtų būti, bet tai tik mano nuomonė, į kurią nėra reikalo kreipti dėmesį…
Dėkoju už palinkėjimą, už gražius žodžius.
Man pasinagrinėjus kalbas per genetinių ir psichinių sutrikimų skrodimus, labai įdomių atsiveria dalykų, ne mažiau fantastiškų, negu kalbotyriniai dalykai. Tai labai mažai nagrinėta sritis, kokių nors apibendrinimų sunku rasti, nekalbant apie išvadas.
Dėl anglų kalbos – matosi, kad vyrai labai daug gerdavo ir labai daug vemdavo kone iki uždusimo, ištampydavo stemplę, miegodavo vos neužspringę knarkdami, tai girdisi jau kaip įprotis kalbėti pagiringu balsu šiandieninėje anglų kalboje.
Kinų kalba man primena lapių kiauksėjimą.
Kad ir tokios išvados – mėlynakiai, mutavę prieš 9500 metų Kaukazo kalnuose po Tvano užslinkusioje, tikėtina, trimetėje atominėje žiemoje, visiškai neturėjo šveplų th, f, bet susidurdami ir maišydamiesi su rudaakiais, vis labiau įsigalėdavo tuose mišriuose žmonėse šveplieji garsai, polinkis į vagystes kaip lėtinis homoseksualumo požymis ir vis labiau įsitvirtindavo nedora.
Kad ir kokios naujos tos naujos teorijos visaapverčiančios apie žmogaus kilmę iš Afrikos ar ne – iš kitur (P. Kinijos, Australijos), bet kalbotyra labai griežtai nusako keliais pagrindiniais žodžiais (saulė, vanduo, žemė, motina, tėvas, Dievas) – tegalėjo būti tik iš Afrikos.
Dar prieš 2010 metus man buvo kilę tos pačios dvejonės, kas atrasta naujomis teorijomis.
Turėkime omeny, kad genetikai duoda bent 150.000 metų pirmiems žmonėms Afrikoje, jie galėjo sklisti po žemynus, netgi Ameriką, juk Beringo sąsiauris atsirado tik prieš 13.000 metų.
Žmonės patyrė Toba ugnikalnio išsiveržimą prieš 70.000 +-3000 metų, netgi lavoje rasti tų dienų akmeniniai kirvukai.
Po šios apokalipsės tikėtiniausia vieta išlikti buvo P. Afrika – ten mažiausiai užterštas oras vulkaniniais pelenais
Taip, galėjo žmonės išlikti P. Kinijoje (dėl musoninių vėjų krypties pirmuoju išsiveržimo laiku), nauja banga atėjo vėlgi iš Afrikos ir jie susitiko toje Žemės dalyje.
Yra tokios paslapties išdavikės – utėlės. Rūbinės utėlės mutavo prieš 100.000 metų Afrikoje, žmonėms pradėjus rengtis, o su ankstesnėmis utėlėmis buvo žmonės P. Kinijoje, kur susitiko su atsibastėliais iš Afrikos prieš 40-45.000 metų ir susimaišę (bent utėlėmis) nuėjo į Ameriką prieš 15.000 (ar 25000) metų su senosiomis utėlėmis, kurios nugalėjo silpnesniąsias mutantes. Štai tas utėles ir užtiko Kolumbas, pats su europiečiais atnešęs tik naująsias utėles.
Manęs neišgąsdino naujos teorijos, tik papildė mano dvejones su galimais atvejais.
Dėl skandinavų vikingų – tai jų pasakos. Esu gyvenęs daugiau kaip 2 metus Švedijoje ir Norvegijoe, susišneku tomis kalbomis, tai žodynai pilni mano pastabų – vien lietuviški žodžiai, o vietovardžiai – tiesiog kalbinės archeologijos stebuklai. Pvz. Oslo senasis vardas Ansloga, kaip tai tiksliai – eina gilus viortas (gražiai skamba tarmiškai ?)/fjordas ir jo gale lyg su šlėga, atsiprašau, slėga, antslėgta Ansloga.
Visa ta germanų ir vikingų pseudomokslinė isterija buvo pranašiškai paskatinta 1902 m. Nobelio literatūros premija T. Momzenui (Mommsen) už istorinę klastotę ‘Romos istorija’, parašytus 6 tomus pagal tų dienų politinio korektiškumo dogmas paste/copy būdu, o štai 7 ir 8 neužbaigė, nes labai strigo – skaitydamas laikmečio (1 amžius) aprašymą surado ne ‘barditus’, kaip įprasta, bet ‘varrit’ – taip rėkė germanai eidami į mūšį drąsindamiesi, arba mes lietuviai rėktume ‘VARYT’, iki šiandien girdime jaunimą besikarščiuojant Lietuvoje ‘varyk’ varyk’ varyk’. T. Momzeną tas vienintelis žodis tiesiog sunaikino – niekaip negalėjo atsigauti dvasiškai, pradėjo dvejoti savo darbu.
Ši Nobelio premija skatino vokiečių ideologiją I ir II pasauliniams karams.
Čia tik pamąstymas… Jei tikrai prolietuvių kalba paplitusi visuotinai (globaliai – apglėbtinai), tai jos negalėjo paskleisti šešios negrės po visą pasaulį, tada tuo metu turėjo būti ir globali visuomenė su išvystytais ryšiais, nuolatiniu visuotinu bendravimu. Nepakanka plausteliu netyčia nuplaukti kažkur, pasakyti – “laba diena” ir palikti ryškų pėdsaką svetimoje aplinkoje. Be to plausteliu ar laiveliu plaukioti po plačiuosius vandenys ir dar pasiekti kitą krantą, tai kaip laimėti loterijoje, pats buriuoju žinau ką reiškią audra… Taip kaip dabar paplitusi anglų kalba – per visuotinius ryšius, tik taip galėjo paplisti ir prolietuvių kalba – per išvystytą visuomenę, akmeninis kirvukas lavoje parodo tik tai, jog ten gyveno pirmykščiai žmonės ir nieko daugiau… Seniausi palaikai atrasti Amerikos žemyne laikomi apie 25 -30 tūkst. metų senumo. Apie tai skaičiau prieš kelis metus technologijos.lt. Nieko tame atradime nuostabaus nebūtų, jei ne tai – žmonės apie 30 – 35 metų, aukšto ūgio, gražiai nuaugę ir sprendžiant iš palaikų jie gerai maitinosi, nedirbo sunkaus darbo, jokių stuburo, kaulų ar sanarių pažeidimų, o svarbiausia, jog nerasta jokių požymių rodančių aukštą kilmę, paprasti eiliniai piliečiai. Štai tokioje to meto visuomenėje jie sau ir gyveno… Kur link lenkiu. Jei tikrai buvo aukšto (labai) lygio civilizacija tuo metu, tai turėjo likti kažkas. Maču Pikču, Saksayhuaman, Puka Pukara ir t.t. likę statiniai bado akis, jog ne akmeniniai ir ne bronziniai kirvukai tuo metu buvo pagrindinė darbo priemonė… Mano draugas architektas, jo klausiau – kaip įmanoma taip apdoroti granitą ir priderinus šimtatonius akmenis sudėti viens ant kito be jokių tarpelių? Kol kas mes dar to nepasiekėme, dar nėra technologijos tokius dalykus atkartot – gavau atsakymą. Tą ir norėjau pasakyt, jei į Lietuvą perkels net ir 10000 pabėgėlių sirų ir net jei jie liks gyventi, tai arabiškai nepradėsime kalbėti, o štai ekonominiai, kultūriniai, kariniai ryšiai internetas sukuria aplinkybes, kad anglų kalba Lietuvoje jau sekanti po lietuvių…
Skaičiuojant, kad žmonių prieaugis kasmet galėtų būti 1 %, tai pasidvigubina per 72 metus pagal formulę 72 : 1 %, tai po 720 metų iš 7 pramočių (toks skaičius pagal Cavalli- Sforza) bus jau 7168 žmonės ir po 1226 metų tokio augimo persiris žmonių skaičius per 1 milijoną.
Vyko daugybė genetinių mutacijų, atsirado rasės, didžiulė įvairovė besimaišant skirtingų mutacijų žmonėms.
Po Tvano prieš 9560 metų teliko gal 1 žmogus iš 6 ar 10, atsirado mutavę mėlynakiai blondinai Kaukazo kalnuose ir pagal mano hipotezę kiti blondinai (suomių, estų protėviai) Uralo kalnuose. Uralo kalbų tautos išlaikė ir senąją prieštvaninę genetiką (samiai, mantai, chansiai, madjarų protėviai, nužengę po Tvano iki Baikalo ir ten palikę brolius jakutus, perėmusius vietinių tungusų kalbą).
Grįždami atgal į P. Uralą, ten susijungė su baškirais (raudonplaukų genai, kaip pas baskus ar britų tautas), palikę juos iškeliavo ir įžengė į Panoniją 895 metais – honfoglalas (tėvynės radimas).
Prieš Tvaną vyko labai išvystyta laivyba, juk pačią Ameriką žmonės pirmiausia pasiekė pakrantėmis plaukdami pagal ledynus (lyg šiandieninę Antarktidą) – didžiausias ledynmetis buvo prieš 18 tūkst. metų.
Tai labai aiškiai matosi žodžiuose, susijusiuose su laivyba tiek Azijos šiaurės rytuose, tiek visoje Amerikos pakrantėje iki Ugnies Žemės.
Beringo sąsiauris, pagal mane, galėjo atsirasti vandeniui pralaužus aptirpusio ledyno užtvarą. Kodėl taip gavosi ? Tuo metu Skandinaviją dengė kelių kilometrų storio ledynas, kuris galėjo standžiai jungtis su Grenlandijos ledynu ir užtverti Atlanto vandenyną nuo dab. Arkties vandenyno, turėkime omeny, kad tuo metu Žemės ašis (Ašigalis) buvo gal 2,5-3 tūkst. km nuo dabartinio. Dabartinės Sibiro upės nešė kalnų ledynų vandenį į Arkties ežerą, netgi upė tekėjo į Aralo ežerą, tai ir dab. Vakarų Sibiro žemuma buvo apsemta. Neužmirškime, kad tuo metu pasaulinis vandenyno lygis buvo gal 120-130 metrų žemiau dabartinio, ir štai prieš 13.000 dab. Beringo sąsiaurio vietoje lūžo ledai ir srovė išplovė minkštą gruntą, atskilusius akmenis, o kai prieš beveik 6000 metų nusistovėjo dab. vandenynų lygis, atsirado Ninjo srovė, prasidėjo Arabijos ir Saharos dykumėjimas ir turime šiandienį vaizdą.
Neišliko prieštvaninės gamybos laivų ar valčių, teišliko žodžiai, o žmonės plaukiojo ir net negalvojo apie ratą ir jo panaudojimą, štai Amerikos žemyne iki Kolumbo ratą naudojo tik žaislams. T. Hėjerdalas (Heyerdahl) iš savo patirties paaiškino, kad per paskutinius 10 tūkst. metų laivyba pasaulio vandenyse netapo saugesne.
Po Tvano (tikėtina, kad įgūdžius išlaikė iš anksčiau) ypatingai suklestėjo taivaniečių (mano pasiūlymu mata civilizacija, kur mata yra akis) arba mata civilizacija (Out of Taivan), kuri pervežė prieš 6-8 tūkst. metų keramiką, augalų sėklas tarp Amerikos ir Azijos, vėliau apiplaukė Afriką, pasiekė šiand. Braziliją, kuri sukūrė Indo slėnio civilizaciją, paliko brahmanuose 12 % savo genetikos, kuri paliko savo genetinius pėdsakus pietiniuose Viduržemio jūros krantuose, Vakarų Afrikoje ir, tikėtina, kad buvo taino žmonių protėviai Bahamuose, Kuboje, Jamaikoje, Puerto Rike, kuriuos atrado K. Kolumbas 1492 m. Jie taip pat atvežė į Š. Ameriką ir skalpų papročius.
Apie priešinkinius ir inkų statinius iš tašytų akmenų – prieš kurį laiką bandė pastatyti mokslininkai tokius statinius, po visų kruopščių pasirengimų, kompiuteriais apskaičiuotų, statinį bestatant sugriuvo, o juk kiekvienas išlikęs statinys begales žemės drebėjimų atlaikė. Supraskime šiandieninės Žmonijos techninį atsilikimą statybose, lyginant su priešinkiniais statiniais.
Atsiprašau, turi būti : Po Tvano prieš 9560 metų teliko gal 1 žmogus iš 6 ar 10 TŪKSTANČIŲ.
Su viskuo galima sutikti ir taip galėjo būti, tik tiek, kad laivyba tapo nepalyginamai saugesnė, o statybos įdomios tik priešinkinės, nes inkų “statyba” tai tik kelios eilės lauko akmenų sudėtos ant senos statybos likučių, bet užtat kokios… Mano supratimu negalima kalbos plitimo atsieti nuo to meto aukštųjų technologijų, o tos technologijos kur kas pažangesnės už dabartines. Dar atsiminiau tokį “enciklopedinį” atvejį, kai vienas iš inkų valdovų pamėgino “pataisyti” senos statybos statinį, užridenti vieną, ne patį didžiausią akmenį nusiridenusi nuo kalno. Rideno apie tūkstantis žmonių, pasiekus statesnę kalno dalį akmuo nusprūdo ir nusirideno atgal, nusinešdamas keliasdešmt gyvybių. Va tokios tos inkų statybos…
Plaukiant per vandenynus buvo žinomos vandens srovės, vėjų kryptys pagal metų laikus, naudojo paukščius krantui nustatyti (tai aprašo ir Č. Gedgaudas su balandžiu) – paleidžia, paukštis kyla ir jei pamato žemę, pasuka jos kryptimi, jei nemato, grįžta atgal į laivelį.
Yra išsiaiškinta, kad taivaniečiai kelis tūkstančius kilometrų nuirkluodavo, taip, be burių, labai taupiai naudodami maistą, gėlą vandenį ir savo jėgas (pvz. iš Havajų į Fidži ar iš Fidži iki N. Zelandijos).
Kalbant apie mata civilizaciją (Out of Taiwan, austronezų kalbų grupė), tai Brazilijos botokudų (botocudo) genties žmonių kitokia išvaizda buvo paslaptimi tol, kol genetikai ištyrė ir nustatė, kad tai žmonės ‘Out fo Taiwan’ (pasižiūrėti botocudo dna).
Kanalizacija tokia pati buvo ir Indo slėnio civilizacijoje, ir vidurio rytų Kinijoje aptikta ir tai prieš gerus 4 tūkst. metų.
Dėl pačio žodžio civilizacija, tai iš liaudynų ‘civilis’, tarė iki 5 amž. ‘kivilis’, tai nedaug atlietuvius bus ‘gyvilis’, tai gal civilizaciją reikėtų GYVILA vadinti ?
Žvalgantis po taivaniečių (senųjų, šiandien dar kalnuose gyvenančių) tarmes, tenka aptikti pirmapradžius skaičių žodžius, tai išsiskirdami lietuviai nuo jų gal prieš 50, gal 45 tūkst., turėjo bendrus skaičių vardus, tiesa, lietuviški labai jau nutrupėję pagal taivanietiškus.
Jaučiama taivaniečių rašto įtaka upeningių/finikiečių raštui ir šiandieniniams semitiniams rašmenims.
Mata gyvila yra nepelnytai užmiršta, o juk ji kone iki K. Kolumbo buvo vandenynų keliautojų vyravimas prieš kitų žemynų gyvilas, apgyvendino Ramųjį vandenyną su N. Zelandija, atrado Madagaskarą ir apgyvendino, kolonizavo Pakistaną, vėliau atsitraukė, Indoneziją, Indokiniją, Indiją prie Gango, paliko ryškius pėdsakus Šri Lankoje, ir susiliejo su hanais (kinais), kelių šimtų kilometrų pakrante esant šiandieniniams genetiškai mišriems kinams.
Taivaniečių išplitimui padėjo tai, kad maždaug prieš 30 tūkst. metų su mutacija įgijo geną, atsparų maliarijai.
Mata gyvila šiandien niekam neįdomi, nes nėra jokios titulinės tautos, kaip lietuvių Lietuvoje, ir niekas nesidomi, be to, tai ir laikmetis, kuriame viešpatavo, tiesiog nėra raštiškai surašytas, o sanskritas užsiėmė savo arijų aprašymais, dėl neaiškių priežasčių (jokių karo aukų su sužalotais kaulais) atsitraukus iš Indo slėnio.
Kadangi man negresia joks knygos rašymas, tai galiu sau leisti mintis dėstyti dar laisviau… Visai geras pvz.su botocudais. Atplaukė keletas mata atstovų pas botocudus – alkani, pervargę, nusilpę ir pasakė “laba diena” duokite pavalgyti, pailsėję permiegojo su čiabuvėmis ir tiek žinių. O botokudai kaip buvo pirmykščiai akmens amžiaus žmonės, taip ir paliko. Alkanas, ištroškęs ir nusi…irklavęs gyvilos (civilizacijos) neatneši. Man toks jausmas, kad visos mata kelionės buvo jau po to, kai prolietuvių kalba buvusi paskleista. Jei dar stovi paminklai buvusiai gyvilai (civilizacijai) kurie akis bado – mums tai dar nepasiekiama ir tai apeiti nemačiom, tas pats kas ateiti su turistais pas ūkininką, pamačius jo kieme arklį pradėti pasakoti kaip sunkiai tas ūkininkas dirba ir nematyti, kad čia pat už tvoros stovi traktorius, kombainas ir padargai…
Man jau nuo mokyklos laikų buvo žinoma kaip atrodo tie keisti statiniai Pietų Amerikoje, bet kadangi buvo paaiškinta, jog tai Inkų “rankų darbas” taip ir priimiau. Pakako keletos valandų atidesnio pasižiūrinėjimo, kai mitas išsisklaidė – joks tai rankų darbas. Per “discovery” laidą rodė kaip padarė šiokį tokį mokslinį “eksperimentą”, pamėgino užsakyti geriausioje JAV akmenskaldžių įmonėje faraono sarkofago granitinę dėžės kopiją surasta piramidėje. Mokslininkus labai nustebino taisyklinga geometrija, kas jau netiesiogiai liudija apie sudėtingus įrankius, o ne rankų darbą. Aišku gamintojai nežinojo kas tai per daiktas, žinojo tik išmatavimus ir medžiagą (granitas). Mokslininkai gavo atsakymą, jog vientisą akmenį (monolitą) taip apdoroti kol kas nėra jokių galimybių. Maču Pikču, Puka Punkos statiniai nepalyginamai sudėtingesni. Tikrai neatkalbinėju nerašyti ir neprimetinėju savo nuomonės, bet kol nesužinosim kaip tai buvo statoma, kokie įrankiai naudojami, tol nežinosime ir kalbų sklaidos. Kad prolietuvių kalba taip pasklistų po pasaulį sąlygos turėtų būti panašios į dabartines, o prolietuviai “penkiomis galvomis” visomis prasmėmis aukščiau visų kitų…
Yra priešinkinius laikus siekiantys prisiminimai apie baltaveidį Apu Kun Tiksi Virakutra (Virakoča sutrumpintai), atplaukusį su draugais iš rytų, yra priešmajinius laikus siekiantys pasakojimai apie žmones iš rytų.
Tiek actekų, tiek inkų valdovų pasipriešinimą stingdė įsitikinimas, kad tai atplaukė nauji dievai gelbėti jų šalių, padėti žiniomis ir naujovėmis, tai padėjo Kortesui ir Pisarui užkariauti.
Kalbiniu požiūriu yra daug bendrumų tarp Kanarų salose gyvenusių guanche ar vandžių ir D. Antilų ir Bahamų salose gyvenusių taino, kaip ir panašumų ispanų kolonizavimo darytuose piešiniuose – žmonės atrodo gana europietiškai, gal greičiau pietų europiečiai.
Olmekų skulptūrose vaizduojami žmonės gali būti ir afrikiečiai, bet, mano nuomone, gali būti ir taivaniečiai, atsitiktinai teko sutikti indonezietį, kurio galvos išvaizda visiškai atitinka skulptūrose esamą.
Tiek guanche, tiek taino kalbos žodžiai, išlikę vietovardžiai, vardai ir dievybių vardai dvelkia lietuviškumu, pvz. manioko krūmas ( keletu vardų vadinamas šis augalas) augina valgomąsias šaknis, kurios at k a s a mos, valgomos kaip bulvės ir vadinamos ‘cassave’ (kasavė < kasava, vž. kas-ti), galima nusipirkti parduotuvėse traškučių su užrašu 'cassave' …
https://www.idejalietuvai.lt/idejos/ideja/193
Jei neklystu, tas Lietuvos tautinės valstybės oponentas L.U. iki šiol tebėra valstiečių frakcijos atstovas ryšiams su visuomene….,,Puikus” ,neva patrioto Karbauskio pasirinkimas…
Ulevičių išgrūdo už nesamones (neva trolinimus ..) iš VRK, tad tai žmogus be jokių kilnių vertybių…
Apie teistumą dar parašyk.
Trumpai sakant, panašu, kad tai piktybiškas L.Ulevičiaus siekis sumenkinti Z. Sierakauską. Manau, kad tikrosios Z.Sierkausko simpatijos buvo Vilniaus ir Kijevo siekių pusėje, jis lygiai nepatikimas buvo tiek Maskvai, tiek Varšuvai. Varšuvos vadovavimų sukilimams apskritai Lietuvai nederėtų dėtis į kišenę…