M. Jakimavičienė. Kaip žydai vertina lietuvius už žydų gelbėjimą karo metais nuo nacių

Manau galinti apie tai rašyti, nes aš buvau liudininkė, kaip prezidentas Algirdas Brazauskas ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperovičius atsidėkojo lietuviams, karo metais gelbėjusiems žydus nuo nacių. Mano tėveliui Anicetui Prialgauskui ir jo broliui kun. Kazimierui Prialgauskui (Prezidento dekretas 1997 m. rugsėjo 16 d. Nr. 1398) po mirties buvo paskirti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiai ir padėkos.

Buvo pakviesta mano mama atsiimti kryžiaus ir padėkos. Mamą į Prezidentūrą lydėjau aš. Aišku, buvo gražios kalbos, buvo bendra foto ir iškilmingi prezidentiniai pietūs: lėkštė barščių sriubos, balandėliai, kava, kompotas, pyragėliai, mineralinis vanduo. Paskui S. Alperovičius pakvietė gelbėtojų artimuosius atsiimti žydų bendruomenės nario Igorio Šifrino padėkos voką. O voke buvo net 100,- litų ir Igorio Šifrino vizitinė kortelė, kurią man atminimui atidavė mama. Žinoma, iš rajonų atvažiavusiems senyviems žmonėms tai buvo parama prie pensijos. O gal tik išmalda? Tik 100,- litų žydai įvertino jų gelbėtojų karo metais riziką ir pavojų. Ne dėl tos sumos rašau, o kad būtų galima įvertinti jų reikalavimus mums.

Žydai vis agresyviau reikalauja iš mūsų tolerancijos, milijonų, atstatyti sinagogą, kurią nugriovė sovietai, getą, statyti jiems paminklus, ir pagarbos jiems. Kad Tarptautinė žydų bendruomenė iš Vokietijos gavo keliasdešimt milijardų dolerių, negarsina. Ir iš Lietuvos vargano biudžeto išsireikalavo 128 milijonus litų. Bet patys kažkodėl savo tolerancijos mums ir mūsų didvyriams, kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę, nerodo. O ir lietuviams žydų gelbėtojams paminklų nesiruošia statyti. Dabar, klausantis F. Kukliansky, A. Vinokuro, E. Zingerio, mero R. Šimašiaus ar ministro L. Linkevičiaus įžeidžiančių kalbų apie mūsų tautai nusipelniusius asmenis, remiantis KGB duomenimis, noriu jų paklausti, kaip jie vertina getų žydų tarybų narius ir getų žydų policininkus, kurie patys getuose atrinkdavo savo tautiečius, galėjusius likti getuose, o silpnus, ligotus, senus, moteris, vaikus, jie išvesdavo? Žinoma, dabar aiškina, kad taip norėjo išgelbėti stiprius žydus ateičiai. Ar tie getų žydų tarybų nariai ir getų žydų policininkai nekolaboravo su naciais?

O Abba Kovneris, dalyvavęs sudeginant Kaniūkų kaimą su pastatais, gyvais žmonėmis, vaikais, gyvuliais? Bet jis yra Izraelio didvyris, kurio portretas ir dabar kabo Vilniaus žydų bendruomenės namuose. O už ką prezidentė D. Grybauskaitė apdovanojo Brancovskają, taip pat dalyvavusią Kaniūkų kaimo sudeginime? Žinoma, visi jie sako, kad patys nešaudė ir nedegino. Tai buvęs kerštas Kaniūkų žmonėms, nes jie nebenorėję maitinti raudonųjų partizanų ir pamoka kitiems kaimams. O kaip su Nachmanu Dušanskiu Rainių miškelyje nukankinusiam 70 lietuvių? Ir iš vso, kiek teko skaityti mūsų politinių kalinių ir tremtinių prisiminimus, vieni iš pačių žiauriausių tardytojų buvę žydų tautybės. Tai rodo ir A. Ramanausko-Vanago KGB archyvuose išlikę kankinimo dokumentai. Be to , kodėl žydai nejaučia dėkingumo Lietuvai, prieš 500 metų priėmusiai iš Ispanijos ir kitų valstybių išvarytus žydus, ir leidusiai čia ramiai gyventi, verstis savo darbais, verslais? Nes Lietuvoje prieš karą nebuvo pogromų, kaip kitose valstybėse. Ne vienerius metus stengiausi sužinoti, kiek lietuvių gelbėjo žydus. Kad Izraelis Pasaulio teisuolio vardą suteikė beveik 900 lietuvių, seniai žinome. O kiek lietuvių iš viso gelbėjo? Vienas aiškus atsakymas „nežinom“, net ir prezidentūra D. Grybauskaitės valdymo metais negalėjo atsakyti. Tai paslaptis.

O gal geriau lietuvius vadinti žydšaudžiais? Gerai, kad buvusi Seimo narė, dabar jau mirusi Rūta Gajauskaitė, o dabar ir Gintaras Jazdauskas savo straipsnyje „Faktai apie Lietuvą ir lietuvius – žydų gelbėtojus“ pateikia skaičius. O jie įspūdingi. Arba Vitalijus Karakorskis, istorikas, žydas, Stasio Lozoraičio premijos laureatas, savo straipsnyje „Pirmoji pasaulyje „gyvybės vizas“ žydams išdavė Lietuva“. Ir Tomo Čyvo interviu su V. Karakovskiu: „Vitalijus Karakovskis: Tai yra valstybės šantažavimas“. Puikus interviu. O F. Kukliansky užrakino sinagogą, ir Lietuvos žydų bendruomenės patalpas, skelbdama pasauliui, kad lietuviai puls žydus. Kilus triukšmui, už dienos atrakino. Nejaugi nežino, kad lietuviai nepuls niokoti sinagogos ir nemuš žydų? O gal taip stipriai veikia tėvo ir sovietmečio laikų auklėjimas? Ir sukėlė tarptautinį skandalą. Nors atsiprašytų… Ir mūsų valstybės vadovai galėtų mažiau pataikauti žydams ir keliaklupščiauti prieš Izraelį. Laiminga Lenkija, kad sugebėjo pasipriešinti Izraeliui.

Yra labai įdomi Normano G. Finkelšteino knyga: „Holokausto industrija. Kaip išnaudojama žydų kančia“, išversta į 16 užsienio kalbų. Jo tėvai kalėjo Maidaneko ir Aušvico konclageriuose. Po išvadavimo išvyko gyventi į JAV, kur gimė Normanas. Tad jis tikrai turi teisę rašyti apie tą baisią holokausto industriją, pagrįsdamas dokumentais. O mūsų Jono Mikelinsko knyga „Kada kodėl taps todėl. Holokaustas be politikos ir komercijos“. Būtų gerai , kad tas knygas perskaitytų F. Kukliansky, A. Vinokuras, L. Linkevičius, meras Šimašius ir kt. Gal tada nebedergtų valstybės, kurioje gyvena. Liaudis sako: „Blogas tas paukštis, kuris dergia savo lizdą“. Argi nereikėtų nors kiek lojalumo tai valstybei, kurioje gyvena?

Autorė yra 1991 m. savanorė