Sekmadienio sakmė. Apie Laimės senelį (0)

Piliakalnio (stūkso tolumoje) papėdėje – ežeras Vėlys ir kaimas Vėlionys. | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Ant kranto Jūrės stovėjo seniai užsigyvenęs kaimas, kurį aplinkiniai paprastai vadydavo Pajūris. Ūkinykų skaitliaus sunku pamyti, nes jau gana senas laikas. Tik kaimas iš tolo išrodydavo labai didelis ir gražus savo apielinkij, nes jovarai ir aržuolai, teipgi ir topeliai iš tolo žaliavo kaip kokia giria. Iš šiaurių pusės Jūrė atrodė visą sodžiaus paveikslą kaip į veidrodį, o iš vakarų krašto tekėjo upė, kuri su šturmu skandino sąnašas ir visokius šapus į marių dugną.

Bet tam kaime gyventojai buvo niekam netikę žmonės, nes ar elgetą, ar teip keleivį niekad nepriimdavo į savo namus ir nepriglausdavo ar nakties laike, ar kad kokiam reikale pagelbos negaudavo. Tik buvo vienas senas ūkinykas, gyvenantis iš rytų galo, vadinosi Stuobrys. Tas žmogus buvo dievabijįs ir meilės pilnas ant pavargėlių ir ant kiekvieno keleivio niekad neatsakydavo nakvynės arba kokią nors pagelbą dėl artimo.

Ateina kartą kokis senelis į kaimą ir tuo užeina pas pirmutinį ir prašosi į nakvynę, nes jau vakaras buvo. Ale ūkinykas atkirto smarkiai:
– Mes tokių valkatų į namus nepriimam – eik kur nori.

Eina senelis ir pas antrą, ir pas trečią, ir per visą kaimą – niekur negauna nakvynės. Ateina ir pas Stuobrį, ale tas žmogus, būdamas toks geras, priėmė, tardamas:
– Nakvok, senuk, o kur dabar dingsi, mat jau visai temsta.

Senukas, dėkavodamas už gerą širdį, nusirėdė, atsisėdo pas kakalį, idant pasišildyt, o paprašytas prie vakarienės, pavalgė ir atsigulė.

Rytą, kada visi Stuobrių sukilo, gaspadinė išvirė pusrytį, Stuobrys su savo šeimyna sėdo valgyti ir užprašė senuką į draugę prie pusryčių, ragydamas pats senuką, kad valgytų:
– Valgyk, senuk, mat senatvėj silpna yra, o da vaikščiojant. Kažin laik vakarui ar gali kur gauti.

Po pusryčių senukas rengėsi eiti toliau. Dėkavodamas už nakvynę ir visą gerą, teipgi laimino, sakydams:
– O Dievas tau atlygins už gerą širdį ir Dieve tau padėk, ką tik tu šiądie pradėsi, kad dirbtum ir dirbtum tą patį darbą, o vis su nauda, per visą dieną.
Palenkęs galvą, išėjo.

Stuobrys vakarykščiui buvo važinėjęs turge ir tuo pradėjo skaityti pinigus, kurių net priskaitė ant trijų karčių. Tuo, žinoma, džiaugdamasis, pradėjo girtis po kaimą pereitą būtį, kaip jam tas senukas sakė ir kaip jam pasisekė. Sako:
– Man Dievas už gerą geru užmoka. Užteks man, vaikams ir vaikų vaikams, kiek dabar turiu pinigų.

Šalia Stuobrio gyveno gerai apseinantis ūkinykas Šliauža. Tas žmogus iš pavydo, įsižiūrėjęs į laimę Stuobrio, ir jis pradėjo jo pėdoms sekti: jei tik ubagas atėjo prašytis į nakvynę, tai su didžiausia ukvata priimdavo ir vaišydavo kaip mieliausį viešį.

Teip kartą atsitiko, atėjo ubagas ir prašosi į nakvynę. Tuo Šliauža su didžiausia ukvata priėmė ir vaišino kaip meilų svečią. Rytą teip pat buvo senuks meiliai pavaišintas ir, padėkavojęs už nakvynę, teipgi laimindamas viso labo, o ypač tą dieną, sakydamas:
– O Dieve tau duok, kad ką tu tik šiandie pradėsi dirbti, kad dirbtum ir dirbtum per visą dieną, o vis su nauda, – ir išėjo.

Šliaužą tik džiaugsmas ėmė ateinančioje laimėje. „Nėr ką ir gaišuoti, – mislijo sau, – tuojaus ir pradėsiu… Ale, kad tave plynė, da turiu eiti lauk ant savo reikalo…“ Nuėjęs atsitūpė, tupi… tupi ir tupi… „Tai dabar ir gana. Ėmęs, rodos, ir tupėtum“.

O čia jam rūpi pinigai skaityti. Na, ale nebe to – ištupėjo per visą dieną iki sutemai. Sutemus greitai atbėgo į grinčią ir pradėjo pinigus skaityti, ale daugiau nė truputį nepriskaitė – tik tiek buvo, kiek turėjo, nes jau buvo antras darbas…

[Užrašė Juozas Kovas 1898-1901 metais, Šedvygų k., Griškabūdžio apyl., Naumiesčio pav., iš Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda “Lietuvos”, D.3. – 1904.]

********

Negali pavydėt kaimynui jo laimės. Kiekvienam savo laimė kitokia.