Prancūzas Vilniuje parašė ir apsigynė disertaciją lietuviškai (0)

Arno Parentas (Arnaud Parent) | Asmeninė nuotr.

Gimęs Prancūzijoje, apkeliavęs pusę pasaulio, baigęs teisės magistro studijas Belgijoje, atlikęs praktiką Dubline advokatų kontoroje, Arno Parentas (Arnaud Parent) galiausiai nusprendė, kad teisė ne jam. Prieš penkiolika metų jis atsikraustė gyventi į Vilnių. Išmoko lietuvių kalbą, dėsto prancūzų kalbą ir apie dešimtmetį rašė disertaciją „Prancūzai abiejų tautų Respublikos pertvarkyme Stanislovo Augusto valdymo laikotarpiu – 1764-1995“, kurią pernai lietuvių kalba apsigynė Vilniaus universitete ir Lietuvos istorijos institute. Šiuo metu Arno dėsto prancūzų kalbą Mykolo Romerio universitete ir lietuviškai rašo prancūzo gydytojo Žano Emanuelio Žilibero (Jean-Emmanuel Gilibert), Vilniuje gyvenusio 1781-1783 metais, biografiją.

– Gerbiamas Arnaudai, kaip atvykote į Lietuvą? Kaip jaučiatės praleidęs tiek metų Lietuvoje?

– Visuomet mėgau keliauti. Dar būdamas penkiolikos vasarą tuometiniame Leningrade mokiausi rusų kalbos. Tuo metu skirtumai tarp tuometinės Rusijos ir Prancūzijos buvo milžiniški, buvau pratęs gyventi visiškai kitoje aplinkoje, o kaip tik tais metais Rusijoje dar įvyko ir pučas. Bet man visuomet patiko centrinė Europa. Pirmą kartą Baltijos šalis aplankiau kaip turistas. Po kelių metų baigęs studijas nusprendžiau, kad norėčiau dirbti ir gyventi užsienyje. 2004 metais atvykau į Vilnių ir čia jau gyvenu 15 metų. Nuo pat pradžių Lietuvoje jaučiuosi labai komfortiškai, puikiai sutariu su lietuviais.

– Jus diplomuotas teisininkas, bet apsigynėte disertaciją istorijos tema ir dėstote prancūzų kalbą universitete?

– Taip, man labai patinka kalbos. Be to, mėgstu gyventi tarp knygų. Padirbėjęs teisės srityje – dirbau advokatų kontoroje ir Vilniuje – bet galiausiai supratau, jog tai ne man. Atvykęs į Vilnių dirbau Vilniaus universitete vertimų studijų katedroje ir dėsčiau prancūzų teisinę terminologiją. Po to pradėjau dėstyti prancūzų kalbą dvejose kalbų mokyklose. Dėstyti kalbą linksmiau nei teisę. Kai pirmą kartą dėsčiau Vilniaus universitete, man labai patiko būti su studentais, pačiam mokytis ir perduoti kitiems savo žinias. Krito į akis santykiai tarp studentų ir dėstytojų – čia jie kitokie nei Prancūzijoje. Universitete yra daugiau atvirumo, bendravimo tarp studentų ir dėstytojo, jų santykiai – draugiški. Taip pat mokslo metų pradžia, rugsėjo pirmoji Lietuvoje yra didžiulė šventė. Universitetų diplomų įteikimas Lietuvoje taip pat yra šventė, didžiulis įvykis. To nėra Prancūzijoje, diplomai baigusiems tiesiog siunčiami paštu. Tai yra paprasčiausia procedūra, jokios šventės.

– Kiek mokate kalbų?

– Moku rusų, lenkų, anglų, lietuvių ir aišku, prancūzų. Šiek tiek kalbu vokiškai. Mėgstu keliauti, tad mokant kalbas yra lengviau susikalbėti, galiu bendrauti su tos šalies žmonėmis jų gimtąja kalba.

– Jums patinka gyventi Vilniuje?

– Kaip jau minėjau, kad miestas nėra didelis, nėra tokio didelio tankumo, kaip, pavyzdžiui, Paryžiuje. Man geriau, kai yra truputį ramiau ir kai yra daugiau tylos, nemažai žalumos. Oras čia švarus, Paryžiuje daugiau užterštumo. Čia ir miškai, ir ežerai yra arti, Vilnius man atrodo saugus. Mėgstu po darbų, savaitgaliais važinėtis dviračiu, manau, kad mieste yra pakankamai tam pritaikytų takų.

– Prancūzija laikoma gastronomijos sostinė ir prancūzai garsėja savo virtuve. Ar mėgstate lietuviškus patiekalus?

– Man patinka šaltibarščiai, silkė, kuri net skanesnė Lietuvoje nei Prancūzijoje. Be to, mėgstu raugintus kopūstus, nes Prancūzijoje jų taip neruošia.

– Dėkui už pokalbį.