D. Urbanavičienė. Baltijos kelias – tai mes!“ – ar to reikia dabartinei Lietuvai? (nuotraukos, video) (2)

S. Voverio ir G. Voverytės nuotr.

Tarp visų Baltijos kelio 30-mečio renginių vienas buvo ypatingas: skelbiant šūkį „Baltijos kelias – tai mes!“, žmonės vėl buvo pakviesti susikabinti į gyvą grandinę – nuo Gedimino pilies iki Vilniaus pakraščio Ukmergės kelyje. Šio renginio rengėjai Etninės kultūros globos tarybai (EKGT) iš pradžių Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė išduoti leidimą grandinei surengti, tačiau galiausiai leidimas buvo išduotas, nes Seimo valdyba, aktyviai pritarus Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų klubui, nusprendė žmonių grandinę įtraukti į valstybinę Baltijos kelio 30-mečio renginių programą. Nepaisant ribotos sklaidos apie organizuojamą grandinę, žmonės patikėjo šiuo sumanymu ir rugpjūčio 23 dieną 18 val. daugiau kaip 16 tūkstančių susikabino rankomis į gyvą grandinę, nusidriekusią ne tik per visą Vilnių, bet ir 2 km už miesto ribos Ukmergės kelyje.

Pats šūkis, kuriam itin džiaugsmingai pritarė jaunimas, tarsi paaiškina, kodėl dabar žmonės buvo pakviesti vėl susikabinti rankomis prisimenant Baltijos kelią. Prieš 30 metų daug jaunų žmonių dar buvo vaikai ar net negimę, tačiau tėvų  ir senelių pasakojimai apie Baltijos kelyje visus apėmusį begalinį vienybės jausmą, prisimenamą tarsi nepakartojamą stebuklą, rado atgarsį jų širdyse. Dabartinis jaunimas, dėkodamas už savo tėvų žingsnius siekiant svajonės gyventi nepriklausomoje Lietuvoje, kuri tapo realybe ir suteikė jiems visai kitą gyvenimo kokybę, šiandien taip pat jaučia atsakomybę už savo valstybę ir sako: „Baltijos kelias – tai mes!“. Baltijos kelio idėja lieka gyva daugelio širdyse, kaip ir begalinis noras vėl jausti žmonių vienybę, taip pat stiprią Lietuvos bendrystę su Latvija ir Estija. 1989 m. surengtas Baltijos kelias ir jo istorija iš tiesų yra nepakartojami, tačiau vienybė, kuri sujungė žmones Baltijos kelyje, negali virsti muziejine praeitimi – ji turi būti perduodama iš kartos į kartą.

Praėjus 30-čiai metų, žmonių vienybės labai pasigendame, nors ją nuolat minime giedodami savo himną. Todėl nepakanka Baltijos kelią vien gražiai paminėti kaip išskirtinį praeityje vykusį įvykį, įrašytą į UNESCO programą „Pasaulio atmintis“, surengti ta proga koncertus ar pašnekesius, siekti rekordų, nuvykti didesne ar mažesne žmonių grupe į kažkada Baltijos kelyje stovėtą vietą, ją išpuošti gėlėmis, užkurti laužus ir padainuoti.

Ne veltui mintis, kad vėl turėtume susikabinti rankomis ir sudaryti kuo ilgesnę grandinę, taip išreiškiant visų mūsų vienybę, žaibiškai pasklido ne tik Vilniuje, bet ir po visą Lietuvą, net už jos ribų. Pavyzdžiui, tūkstančiai lietuvių susikabino rankomis į simbolinį Baltijos kelią prie JAV Kapitolijaus Vašingtone, taip pat Jungtinėje Karalystėje Londono Haid parke ir Halo mieste ant Hamberio tilto, o Lietuvoje buvo sudarytos žmonių grandinės ne tik šalia istorinio Baltijos kelio (ypač Panevėžyje, Latvijos–Lietuvos pasienyje), bet  ir Klaipėdoje, Palangoje bei kitose vietose.

Vilniuje sudaromos grandinės sumanytojai susilaukė didžiulės paramos iš visuomenės. Visų pirma susikūrė šauni savanorių bendrija (jai vadovavo aktyviausi savanoriai Tomas Aleknavičius, Tomas Kulešius, Kęstutis Tamašauskas, Paulius Jogminas ir Paulina Stačkūnaitė), o jų puikiais pagalbininkais koordinuojant patį grandinės sudarymą tapo skautai ir šauliai. Didžioji dalis savanorių – jaunimas, tarp jų nemažai vyresnių klasių moksleivių, net šešiolikamečių, kurie ryžosi užtikrinti tvarką, kad sudarant grandinę būtų išvengta nesusipratimų. Būta ir tokių savanorių, kurie porai mėnesių pasišventė šiai veiklai išeidami iš savo darboviečių,  asmeninėmis lėšomis apmokėjo renginio viešinimą, įvairių priemonių įsigijimą ir panašiai, kadangi šio renginio rengimui jokių lėšų iš valstybės skirta nebuvo. Laimei, iki 90-ies išaugusį gausų savanorių būrį po savo stogu priėmė Vilniaus kolegija, nemokamai suteikdama patalpas jų darbui.

Be abejonės, nenutrūkstamos žmonių grandinės mintį būtų buvę sunku įgyvendinti be Lietuvos policijos pagalbos. Didžiausio dėkingumo nusipelno Vilniaus policijos pajėgos, su kuriomis grandinės rengėjai sėkmingai bendradarbiavo, susilaukė geranoriško požiūrio ir puikaus tarpusavio supratimo.  

Pagrindinė informacinė sklaida apie grandinės formavimą Vilniuje vyko per tam tikslui sukurtą Veidaknygės paskyrą „Baltijos Kelias 2019 – Tai Mes!“ ir šios paskyros pagrindu sukurtą įvykį „Baltijos Kelio 30-mečio žmonių grandinė“ (juo susidomėjo per 15 tūkstančių žmonių). EKGT ir savanoriai išsiuntė kvietimus dalyvauti grandinėje visoms Vilniaus bendruomenėms, bendrojo lavinimo mokykloms ir Vilniuje įsikūrusioms aukštosioms mokykloms, folkloro ansambliams ir kitiems meno kolektyvams, nevyriausybinėms organizacijoms, ministerijoms, Seimo nariams, užsienio valstybių ambasadoms, tautinių bendrijų organizacijoms ir kt.

Į grandinę registravosi ne tik vilniečiai (atskiromis organizacijomis ar šeimomis), bet ir norintys atvykti iš Kauno, Tauragės, Šiaulių, Joniškio ir kitų Lietuvos vietovių, taip pat iš Latvijos, Vokietijos, Švedijos, Kazachijos, Sakartvelo, Japonijos, Čekijos ir kitų šalių ambasadų. Žinoma, į grandinę susirinko daug daugiau žmonių, negu spėjo užsiregistruoti. Dauguma tik prieš pat renginį apie ją sužinojo ar pamatė besibūriuojančius žmones pravažiuodami po šalį ir lipo iš autobusų ar troleibusų, skubėdami prisijungti prie grandinės.

Gaila, kad tik nedidelė dalis Lietuvos žiniasklaidos (LNK, Žinių radijas, 15min) padėjo iš anksto skleisti žinią apie Baltijos kelio 30-mečio žmonių grandinės idėją, kai apie ją suskubo gerokai anksčiau pranešti Vokietijos ir Suomijos televizijos bei radijo stotys, surengusios pokalbius su grandinės rengėjais. Nors Seimo valdyba dar liepos 22 dieną įtraukė žmonių grandinę į valstybinę Baltijos kelio 30-mečio renginių programą, bet ji buvo paskelbta tik po trijų savaičių, o Vyriausybės tinklalapyje www.lietuva.lt pasirinktinai paskelbta tik dalis programos renginių, tarp kurių žmonių grandinės nebeliko. Vilniaus savivaldybės tinklalapyje grandinė taip pat nebepateko į Baltijos kelio 30-mečio renginių sąrašą, bet ji visgi paminėta pastraipoje po rubrika „Svarbu eismo dalyviams, nedalyvausiantiems šventiniuose  renginiuose“ (https://lietuva.lt/naujienos/per-lietuva-nuvilnys-baltijos-kelio-vienybes-banga/).

Galime pasidžiaugti, kad per pačią šventę netikėtai gausiai susirinkusi žmonių grandinė Vilniuje visgi susilaukė nemažo žiniasklaidos dėmesio, žurnalistai kalbino jos dalyvius ir džiaugėsi kartu su jais teigdami, kad „tokios vienybės seniai nebuvo“.

Grandinėje dalyvavusių žmonių gausios padėkos rengėjams, padrąsinimai ir raginimai žmonių susikabinimą kartoti jei ne kasmet (kaip himno giedojimą liepos 6-ąją), tai bent kas penkerius metus, tarsi pateiktų atsakymą į šio straipsnio antraštę. Ir ką besakytų skeptikai, Baltijos kelias yra gyvas iki šiol! Mes vėl norime stovėti petys petin šalia vienas kito, susikabindami jausti visų mūsų stiprybę ir meilę Lietuvai, brolybę su latviais ir estais – mūsų laisvės bendražygiais