Gretimų Puniai kaimų bendruomenių vadovai turi kita nuomonę apie Punios šilo išsaugojimą (3)

Punios šilas | R. Jakaičio nuotr.

Punios šilas | R. Jakaičio nuotr.

Tuo tarpu kai Punios šilo ateitimi susirūpinę visuomenininkai ragina pasirašyti  liepos 30 d. paskelbtą internetinę peticiją dėl jo išsaugojimo, o daugiau kaip 100 žinomų visuomenės veikėjų dėl to kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą, netoli Punios esančių Praniūnų, Panemuninkų ir dvejų  Genių kaimų bendruomenių bei pilietinės iniciatyvos draugijos „Mūsų Dzūkija“ pirmininkai ir Alytaus forumo atstovai  to daryti neskuba. Jų nuomone, palikus Punios šilą „ramybėje“, jį sunaikinsiančios kinivarpos (tipografai).  

„Palikus žievėgraužių tipografų (kinivarpų) masiškai  užpultą mišką ramybėje, kaip siūlo Peticijos autoriai, šilo eglėms ir pušims po keliolikos metų galėsime pasakyti  amen. Visame šilo plote, o  ypatingai  457 ha gamtiniame rezervate   pastaraisiais metais matome labai sparčiai didėjančias pavojingas grėsmes. Matėme kinivarpų jau visiškai nusiaubtą Belovežo girios rezervatą Lenkijoje. Žmonės viliojami gamtinio rezervato idėja,  rodomi padailinti sengirių vaizdai, kalbama tik apie medžiokles, uogavimą ar grybavimą. Tačiau nuo visuomenės slepiami miškų gamtiniuose rezervatuose išryškėję dideli pavojai. Kol ministrai, politikai  ir specialistai ginčijasi, kinivarpoms yra rojus ir šilas kasdien žūsta“, – rašoma Alkas.lt redakcijai atsiųstame minėtų visuomeninių organizacijų pirmininkų laiške.

Norėdami Lietuvos žmonėms parodyti, kas vyksta,  kai miškas paliekamas ilsėtis „ramybėje“,  be tinkamos sanitarinės priežiūros laiško autoriai Punios šile surengė akciją „Kinivarpa“ siekdami pažymėti ir nufotografuoti kinivarpų nugraužtų pilkų eglių ir pušų kamienus  bei naujai kinivarpų užpultų medžių židinius. Taip pat pranešė ketinantys paskelbti kinivarpų graužiamų Punios šilo medžių nuotraukas  nuotraukas ir medžių koordinates, „kad visi,  kam iš tiesų rūpi šilas, galėtų surasti kinivarpų židinius, pamatyti kokiais mastais žūsta unikalaus šilo spygliuočiai medžiai“. 

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , .

3 komentarai

  1. Danielius:

    Kinivarpos pradėjo graužti, kai visuomenė sušneko. Gal kas žinote , kiek kainavo bendruomenių ir pilietinių draugijų kinivarpota nuomonė? Keletą pūslių alaus, ar rimčiau?

  2. ADA:

    kaip rodo praktika, daug bendruomenių yra tikrai labai pilietiškos ir puikios, bet jokia paslaptis, kad nemažai jų yra pristeigta ir pagal iš viršaus nuleistas direktyvas ir jos naudojamos, kaip ,,visuomenės nuomonė“. Tokių ,,bendruomenių“ pareigūnai 🙂 patvirtins ir paliudys bet ką, kai tik bus iš viršaus duota komanda ,,Fas“. Manyčiau, kad ir šiuo atveju mes susiduriame su tokia brigada, nes, jei būtų kitaip, tie žmonės nebijotų viešai pasiskelbti savo pavardžių po nuosava? nuomone:).

  3. Klausimas bendruomenei:

    Kaip girios be žmogaus „gydomojo” įsikišimo, be rūpintojėlės ministerijos tūkstantmečius ne tik išsilaikė, bet tikru gamtos stebuklu tapo? Juk prieš kenkėjiškus vabalus kovoja ir natūraliai susiderinusi paklotė (kol žmogus jos nesudarko!), joje gyvenantys vabalai, miško bei pievų paukščiai. Vieni rūpintojėliai uogas ne rankomis, o grobtuvais renka, kiti stipriau užsimoja – „pažangia” technika medžius bei girias „taiso”.
    Kai miestų pievomis pradėjo „rūpintis” merai, pasikinkę kone KAMAZus žolės skutimui, nuo tada išnyko iš kiemų ir drugiai, ir žiogai. Už lango nebent spec. transporto sirena, ar pagėrusių studentų plyšavimas. Baigėsi rugpjūtis, o žiogų nė vienos smuikelės… Kol patys savo kiemų žole rūpinomės (dalgiu pjovėme), turėjome juos visus – drugiai savo grožiu širdį džiugino, žiogai kas vakarą muzikuodavo. Išeini į balkoną vakare – ir gėrėsi jo palaima. Mero dėka drugių bei tokių atsilikėliškų vakarų nusikratėme

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: