O. Voverienė. Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji: istorikas Algimantas Liekis (7)

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Diena atrištom akim. Tauta iš kapo pakilus. Viešpatie, leisk jai atkimt. Tebūna jos žodžiai kilnūs.
Justinas Marcinkevičius, 1989.

Istorikas Algimantas Liekis, kurio visa kūrybinė rašytojo, mokslininko ir žurnalisto veikla yra persunkta rūpesčiu ir nerimu dėl mūsų Tautos ir jos valstybingumo likimo ir išlikimo globalizacijos cunamių pagairėje. Kaip tik šia tema jis parašė per 40 monografijų, sudarė per 60 knygų ir paskelbė viešojoje spaudoje daugiau negu 1500 straipsnių. Sunku net įsivaizduoti, kad vienas žmogus gali tiek nuveikti, savo nenuilstančia kūrybine veikla atlikti tokį žygdarbį. Tai dar kartą patvirtina, kad lietuvis gali.

Algimantas Liekis gimė 1943 m. spalio 16 d. Stokaičiuose (Žygaičių vlsč. Tauragės apskr.) 1966 m. baigė KPI. 1968-1984 metais dirbo „Mokslo ir technikos“, „Sparnų“ ir „Staybos ir architektūros“ žurnalų skyriaus vedėju ir jų vyr. redaktoriumi. 1982 m. apgynė istorijos mokslų kandidato (dabar dr.) disertaciją. 1984-1991 m. Istorijos instituto Mokslo ir technikos teorijos skyriaus vedėjas ir tęstinių leidinių „Lietuvos mokslas“ 1990-1997 m. iniciatorius ir leidėjas, nuo 1997 m. – atkurto jo iniciatyva – „Lietuvių tauta“ (1907-1936) leidėjas ir vyrs redaktorius; 1996 – 2003 m. dėstė Vilniaus universitete Komunikacijos fakultete, nuo 2003 m. – Tarptautiniame žinių vadybos ir ekonomikos centre, nuo 1997 m. dar ir VGTU, nuo 2002 m. VGTU Mokslotyros centro direktorius, doc. (2003), profesorius. Stažavo Amerikos universitetuose  1993, 1995, 1998, 2001 metais.

Algimantas Liekis | Alkas.lt nuotr.

Algimantas Liekis | Alkas.lt nuotr.

Parašė, sudarė ir išleido knygas: „Lietuvos šaulių sąjungos istorija“ (Jonas Matusas, sud. A.Liekis) (1992); „Šauliškumas, tautiškumas ir Lietuvos nepriklausomybė“ (Aut. Ir sud., 1993); „Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas 1943-1993“ (aut. Ir sud., 1993);  „Nenugalėtoji Lietuva“ (6t.1996-2002 t. 2,3,4 (sud.), t.1, 5 (autorius); „LKP agonijos kronika“ (2 t. 1996-1997); „Lietuvos sienų raida“ (2 t., 1996-1997; 1 t. sud. 2-jo autorius ir bendrautoris); „Lietuvos Respublikos prezidentai“ (1995-1997); „Signatarai. Vasaro 16-oji“ (1996); „Lietuvos karo aviacija. 1919-1940“ (1999); „Lietuvos Laikinoji vyriausybė. 1941.06.22-08.05“ (2000); „Amerikos lietuvių kultūros archyvas. ALKA“ (2001); „Lietuvos mokslų akademija: 1941-1990“ (2001); „Lietuvių karyba ir ginkluotė“ (2002); „Akademikas Algirdas Gaižutis“ (2003); „Lietuvių tautos-lietuvių kalbos likimas“. „Lietuvių spauda tėvynėje ir svetur“ (3 t.2004-2005); „Sąmokslo kronika“ (2003-2005 m.) (2005, sud.); „Vainutas“ (2006); „Lietuvių tautos prisikėlimas: Šviesuoliai inteligentai lietuvių tautos istorijoje iki 1920 metų“ (2007); „Teisė ir teisingumas Lietuvoje“ (2008); „Motiejaus Gustaičio kūrybinis palikimas“ (2009); „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga“ (2011); „Lietuvių tauta. Svetimi lietuvių namuose“ (2014); „Prezidentas Antanas Smetona“ (1874-1944). „Tauta ir nepriklausomybė jo raštuose, kalbose.“ (2018), ir minėti 1 500 jo straipsnių viešojoje spaudoje.

Nors apie pirmąjį Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną išleista nemažai monografijų Lietuvoje ir užsienyje, Algimanto Liekio parašytoji „Prezidentas Antanas Smetona (1874-1944)“ iš kitų skiriasi tuo, kad joje pozityviai ir su didele simpatija kalbama apie Prezidento iniciatyva ir jo pastangomis kurtą 1919-1920 m. ir 1926 m., po gruodžio 17-osios perversmo, sukurtą tautinę Lietuvos valstybę, realizuojant jo viso gyvenimo svarbiausią idėją „Lietuvių Tautai po šimtmečius trukusio lenkų engimo, rusų okupacijos svarbiausia atgaivinti, sustiprinti savo tautinę savimonę, išsivaduoti iš priklausomumo sindromo nuo kitų tautų ir valstybių ir eiti tik savu – ne socializmo, liberalizmo ar fašizmo, o tik savu, tik lietuvių Tautos ir jos nepriklausomos valstybės stiprinimo keliu“ (Liekis Algimantas. Prezidentas A. Smetona politinės diktatūros metais // Alkas lt. 2018.08.08).

Gerokai nustebino straipsnio autoriaus įžvalga apie A. Smetonos gebėjimą įtikinti tuometinį „kairiųjų“ Seimą po prezidento K. Griniaus ir premjero M. Slezevičiaus atsistatydinimo, kad geresnio prezidento už Antaną Smetoną Lietuvoje tuo metu nebuvo ir „kairiųjų daugumos“ balsais Antanas Smetona antrą kartą buvo išrinktas Lietuivos Prezidentu, o Seimo pirmininku tapo krikdemas Aleksandras Stulginskis. Prezidentas Antanas Smetona tvirtai ir kategoriškai atsisakė partijų „demokratijos“, atstumdamas ypač tarptautinio pobūdžio partijas – komunistų, nacių, krikdemų ir kt. nuo valdžios, „nes siekė, kad Lietuvos valstybės šeimininku būtų tik visa lietuvių Tauta. Ir ji tokia buvo tapusi „Smetoninėje“ Lietuvoje bei sparčiai žingsniavo kultūrinės ir ekonominės, tik Lietuvai būdingu pažangos keliu“ (Liekis A. Ten pat). Ir tik jo valdymo metais Lietuva ėmė ūkiškai tvirtėti, bei dvasiškai stiprėti, o lietuvis vėl pasijuto esąs lietuviu, kuriuo nepajėgė įveikti karai ir naujos okupacijos. Jo laikais lietuvių tauta buvo šeimininkė savo žemėje, savo Valstybėje (Liekis Algimantas. Prezidentinė Lietuva ir Lietuvių Tautos likimas // Alkas.lt. 2013.06.11)

Knygoje „Lietuvių tauta: Svetimi lietuvių namuose“ analizuojamas dabartinių lenkų pretenzijų lietuviams pagrįstumas. Lietuvos santykiai su Lenkija, pradedant LDK laikais ir iki šiol yra gana sudėtingi. Buvo laikų, kai lietuvių tauta lenkų vyskupų pastangomis vos ne visai buvo sulenkinta. Buvo dar ir tokių laikų, kai Lietuva buvo tapusi nykia Lenkijos provincija. Kas ir kodėl lemdavo ir dabar dar vis lemia, kodėl po 120 metų karų, okupacijų ir net po Kovo 11-osios, Lenkija vis mėgina Rytų Lietuvą atplėšti nuo likusios Lietuvos, prisidengdama „lenkų tautinės mažumos“ gynimu ir panašiomis vėliavomis, norėdami ją paversti „lenkų autonomine sritimi“. Ir kodėl iki šiol ir šiandien nemaža dalis Vilniaus krašto lenkų, „vis dar, atrodo, jaučiasi ne tiek nepriklausomos Lietuvos, o svetimos – Lenkijos piliečiais?“ (Algimantas Liekis. Svetimi lenkai: Kada ir kodėl?. Monografijos „Svetimi lenkai lietuvių namuose“ santrauka // Karštas komentaras. 2014, geg.9-23, p. 11).

Knygoje atskleidžiamos aplinkybės, kai du plėšrūs Lietuvos kaimynai – Lenkija ir Rusija istorijos tėkmėje karais ir žudynėmis atplėšę nuo Lietuvos didžiulę dalį Lietuvos žemių – lenkai palei Baltiją nuo Nemuno iki Vyslos, išžudydami iki paskutinio kūdikėlio lietuvišką jotvingių gentį (70 proc. tų lietuviškų žemių dabar valdo lenkai, o apie 30 proc. – rusai (Ten pat). Dabar Lenkijoje tos lietuviškos žemės vadinamos Palenkės vaivadija, bet dauguma tų žemių vietovardžių ir archeologiniai radiniai liudija jų lietuviškumą. Apibendrinęs straipsnyje pateiktus lenkų skriaudų lietuviams faktus, straipsnio autorius daro išvadą, kad galingoji Lietuva, valdžiusi didžiules teritorijas nuo Baltijos iki Juodosios jūros, nuo Karpatų ir iki Pamaskvės, „vis labiau pasidavė lenkų įtakai, vis daugiau ėmė prarasti savo žemių. Daugeliu atveju lėmė ne pralaimėjimai mūšių lauke, o pačių valdančiųjų išdavystės ir tarpusavio nesantaika“ (Ten pat).

Autoriaus nuomone, svarbų vaidmenį tame atliko ir, kartais istorikų liaupsinama lietuvių tolerancija svetimiesiems, pradedant nuo seniausių laikų ir iki šiol ydingai valdanti lietuvius. Lietuviškos tolerancijos svetimiesiems pražūtingumą jau suvokė Vytautas Didysis ir buvo pakilęs vaduotis iš Lenkijos priklausomybės. Jam nepavyko įveikti Lenkijos valdančiųjų ir jų vyuskupų klastos. Nepavyko to padaryti ir išlaisvinti Lietuvą iš Lenkijos gniaužtų ir kunigaikščiui Švitrigailai, praleimėjusiam lenkų kariuomenei mūšį prie Pabaisko. O Žygimantas Kęstutaitis, kai perprato lenkų klastą buvo jų nužudytas  1440 m. kovo 20 d., besimeldžiantis Trakų pilies koplyčioje.

Lietuvos valstybingumas visada buvo prarandamas dėl to prakeikto tolerantiškumo svetimiesiems, tuo tarpu, kai Maskvos carai, įskaitant bolševikinius visada griežtai ir kategoriškai kūrė „vieningą Rusijos imperiją“ – vienas caras, viena kalba – tik rusų; vienas tikėjimas – tik stačiatikių. Bolševikinės imperijos atveju – viena religija – komunizmo ideologija, viena kalba, vienas komunistų partijos generalisimas. Šiandieniniai mūsų valdovai – irgi nepasikeitė: kas beateitų š valdžią – kairieji ar dešinieji – visi dairosi – tai į Maskvą, tai į Briuselį – o ką svetimieji mums pasakys?

Atgavus Lietuvos nepriklausomybę – vis dėlto didžiausią galvos skausmą mums kelia – lenkai, ypač po 1994 m. rugpjūčio 14 d., kai lenkai Lietuvoje įkūrė agresyvią šovinistų partiją Lietuvos lenkų rinkiminę akciją (LLRA) su Valdemaru Tomaševskiu priešakyje. Visi dar prisimename kokius cirkus jis vaidino Lietuvos viešumoje, pritariant Lenkijos krajovcams, darydamas savo politinę karjerą, per Lietuvos ir visos lietuvių tautos šmeižimą ir įžūlias aktyvias viešas akcijas, visiškai nesigėdinant į jas įtraukti ir mokyklinį  lenkų jaunimą, net gi pačius mažiausiuosius. O mes visa tai ramiai toleravome. Nei vienas tautininkas balso nepakėlė prieš įsisiautėjusį šovinistą, kaip įvardijo A. Liekis, susirgusį „gegužiuko agresijos svetimame lizde sindromu“.

Taigi galime tik pasidžiaugti ir didžiuotis, kad Lietuvoje turime istoriką dr. Algimantą Liekį, atlikusį neeilinį žygdarbį, parašiusį tikrą, nesuklastotą svetimųjų įtakos Lietuvos  Respublikos istoriją ir pirmą kartą pilietiškai išdrįsusį nekeliaklupsčiauti prieš lenkų bendruomenę Lietuvoje. Daug kartų lankiausi Rytų Lietuvoje ir mačiau, kad to krašto lenkai, paparasti žmonės – geranoriški ir draugiški savo kaimynams lietuviams, nesijaučia jie nei skriaudžiami Lietuvoje, nei nelaimingi. Tik jų politikai, siekdami savo politinės karjeros, renkasi kiršinimo ir Lietuvos valstybės bei lietuvių tautos menkinimo ir niekinimo metodų. Manau, kad istorikas Algimantas Liekis į savo kūrybinės veiklos ateities planus įtrauks ir šitą Lietuvos ir lenkų bendruomenės Lietuvoje santykių aspektą.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

7 komentarai

  1. Jurgis:

    puikus straipsnis, nors netrukus ant Profesorės pasipils srutų samtelis… Liekis (skirtingai negu jo sūnus) ir Voverienė – vieni iškiliausių istorikų Lietuvoje. Dėl jų pozicijos man niekada negėda…

  2. Prašalietis:

    Perskaičius O. Voverienės. Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji: istorikas Algimantas Liekis, tegalima su “tautiniu- patriotiniu džiaugsmu”pasakyti, kad ” tautinė lakštingala” O. Voverienė “negali nečiulbėti”….,cituodama Liekio teiginius apie pas lietuvius per visą jų istoriją “esančią nežemišką toleranciją svetimiems, kurią šiandieninis “istorijos tautinis šviesuolis” Liekis prakeikia, nes ” dėl šios lietuviškos tolerancijos lietuviai per visą savo istoriją “prarasdavo ir neturėjo” nepriklausomos valstybės. “Tautinei lakštingalai”Voverienei , Dalios Grybauskaitės “politinių žygdarbių”, A.Liekio “istorinių žygdarbių” gerbėjai , kaip ir “istorikui” A.Liekui, citata iš O.Voverienės,”istorikas dr. Algimantą Liekį, atlikusį neeilinį žygdarbį, parašiusį tikrą, nesuklastotą svetimųjų įtakos Lietuvos Respublikos istoriją ir pirmą kartą pilietiškai išdrįsusį nekeliaklupsčiauti prieš lenkų bendruomenę Lietuvoje”, lietuvišką “toleranciją” svetimiems įrodo pirmas lietuvių paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose, kai jie pagal savo tautinius ritualus nugalabino pas juos tuometinės civilizacijos ir pažangos skleisti atėjusį misionierių vienuolį Brunoną. Šiandieninio “istorijos tautinio ir nepriklausomo šviesuolio” A.Liekaus “istorinius tautinius žodžius apie nežemišką lietuvių toleranciją” svetimiems patvirtina J. Noreikos ir Škirpos šiandieninė “didvyriška atmintis” , nes jie savo lietuviškas “tolerancijas” svetimiems atitinkamai išreiškė: 1933 metais J. Noreikos “lietuviškas tolerantiškumas”svetimiems išreikštas jo “pakelk galvą lietuvi”-: “Klaipėdos krašte lietuviai išvirsta į vokiečius, o Didž. Lietuvoje žydai superka iš varžytinių parduodamus ūkius! Ką mes darysime, jei visas kapitalas ir žemė bus žydų rankose?! Tada patys mes turėsime pavirs žydais ir išeit iš savo tėvynės į keturis vėjus laimės ieškoti!…Žemaičiai, Aukštaičiai, Dzūkai ir Klaipėdiečiai! Gerove ir turtais pilna Jūsų ateitis! Mes turime tą gerai žinot! Nes nuo mūsų pačių priklausys, ar mes patys naudosimės tąja gerove, ar atiduosime ją žydams, vokiečiams ir kitokiems svetimtaučiams, kurie veržiasi į Lietuvą!” . Škirpos “lietuviškas tolerantiškumas” svetimiems išreikštas jo 1941 m. kovo 24 d. griežtai slapto dokumento „Lietuvai išlaisvinti nurodymai“ – “:….išvystyti krašto ūkinį ir kultūrinį progresavimą, visiems patikrinti darbą ir laiduoti socialinį teisingumą, išraunant su šaknimis bet kurį apsileidimą, korupciją, neteisėtumus, komunistinį išsigimimą ir žydiškąjį išnaudojimą;… Vokiečiai skaitosi su Lietuvių Aktyvistų Sąjūdžiu, kaip su politiniu faktorium ir juo remiasi, megsdami su Lietuva politinį mezginį…. Idėjiniam lietuvių tautos pribrandinimui reikalinga sustiprinti antikomunistinę ir antižydišką akciją…..Labai svarbu šia proga nusikratyti ir nuo žydų. Todėl reikia krašte sudaryti tokią tvankią prieš žydus atmosferą, kad nei vienas žydas nedrįstų minties praleisti, jog Naujojoje Lietuvoje jis galėtų turėti bent minimalinių teisių ir bendrai pragyvenimo galimybių. Tikslas – priversti visus žydus bėgti iš Lietuvos drauge su raudonaisiais rusais. Juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, tuo bus lengviau baigti nuo žydų nusikratyti. Savo laiku Vytauto Didžiojo suteiktas Lietuvoje žydams svetingumas atšaukiamas visiems amžiams už jų nuolatiniai pasikartojantį lietuvių tautos išdavimą jos engėjams”…..” Ir tai tik mikroskopinė ,”atlikusio neeilinį žygdarbį, parašiusio tikrą, nesuklastotą svetimųjų įtakos Lietuvos Respublikos istoriją ir pirmą kartą pilietiškai išdrįsusį nekeliaklupsčiauti prieš lenkų bendruomenę Lietuvoje” A. Liekio prakeikto ” lietuviško tolerantiškumo” svetimiems įrodymų dalelė.

  3. Iš tiesų:

    Dr.Algimantas Liekis /nepainioti su Šarūnu Liekiu iš VDU/ yra vienas didžiųjų Lietuvos istorikų inteligentų,-didžiuokimes Juo. Tai Gerb. Algimantas Liekis ženkliai prisideda išsaugojant Tauragės krašto garbę ir orumą,kuomet kai kurie kiti kraštiečiai intelektualai ,pvz.lituanistė sociolingvistė bei Vilniaus miesto meras, savo moksline ir politine veikla daugeliu atveju tauragiškių gerą vardą sumenkina.

  4. pritariu:

    labai įdomu buvo paskaityti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: