V. Valiušaitis. Nemanau, kad meras sąmoningai kalba netiesą, manau, tiesiog nežino istorijos (25)

Generolas Vėtra | youtube.com nuotr.

Generolas Vėtra | youtube.com nuotr.

Na, nebuvo daug laiko „Dienos temoje“ reaguoti per Skaipą į mero pasakymus, kuriuose netikslumų ir prasilenkimų su faktais buvo nemaža.

Pavyzdžiui, R. Šimašius aiškino, neva „J. Noreika vis dėlto prisiėmė nacių okupacinės valdžios atsakomybę izoliuoti žydus gete, atimti iš jų turtą.“

Nemanau, kad meras sąmoningai kalba netiesą, manau, tiesiog nežino istorijos.

Holokausto atminimo muziejaus Vašingtone dokumentų kolekcijoje saugomas įdomus vaizdo įrašas.

1985 m. sukurto ir pasaulyje išgarsėjusio filmo „Šoa“ apie žydų naikinimą autorius ir režisierius Klodas Lanzmanas (Claude Lanzmann), prisistatęs svetimu vardu, apsilankė pas buvusį Šiaulių gebietskomisarą Hansą Gevekę (Hans Gewecke) ir slapta kamera įrašė ilgą pokalbį. Daugiau kaip valandą Gevekė ten kalba apie savo veiklą Antrojo pasaulinio karo metais Šiaulių apygardoje, kai 1941 m. liepą jis buvo paskirtas šios srities komisaru.

„Atvykęs į Šiaulius, turėjau vykdyti Rosenbergo įsakymą – izoliuoti žydus getuose, – sako C. Lanzmanui H. Gevekė, kuris po karo sąjungininkų buvo suimtas, tardytas, bet laisvės atėmimo bausme nenubaustas, nepaistant to, kad jau patys pirmieji jo įsakymai, tapus Šiaulių gebietskomisaru, paskelbti Šiaulių laikraštyje „Tėvynė“ 1941 m. rugpjūčio 13 d., buvo susiję išskirtinai su žydų atskyrimu ir izoliavimu. – Rozenbergas pasakė, – tęsia toliau Gevekė, – kad Šiauliuose žydai ir prieš karą gyveno gete. Uždarymą į getus Rozenbergas laikė humanišku dalyku“.

Kalbėdamas apie žydų izoliavimą getuose, Gevekė niekur nemini lietuvių.

Tą Rozenbergo įsakymą, Gebietskomisaro Gevekės nurodymu, vykdę „Ordensjunker‘iai“ – Vokietijoje specialiai parengti fiziškai stiprūs vyrai, fanatiški naciai, jų buvo atsiųsta į visus apygardų komisariatus, taip pat ir į Šiaulius. J. Noreikos Gevekė visai net nemini. Tačiau jis mini kitus – Šiaulių burmistrą Linkevičių ir dr. Juozaitį.

Čai pateikiamoje straipsnio nuorodoje galima susipažinti su H. Gevekės įsakymų faksimilėmis.

Panašiai vyko kitur, sakysim, Kaune.

Netrukus po to, kai vokiečių kariuomenė užėmė Lietuvą, į Lietuvos laikinosios vyriausybės posėdį „atvyko pulk. Bobelis ir pranešė gen. Pohl [karo lauko komendantas – V.V.] reikalavimą, būtent: karas tęsiasi, vokiečių armijai yra labai svarbu, kad fronto užnugaris būtų saugus. Reicho vyriausybė žydus laiko nepatikimais, priešingu elementu. Jie turi būti izoliuoti. Trumpai – uždaryti į getto.“

Kazys Palčiauskas, to meto Kauno burmistras, taip apie šį epizodą liudija: „Kauno komendantas plk. J. Bobelis atvyko į Rotušę ir burmistrui pranešė, kad gen. maj. Pohl reikalaująs Kauno m. žydų tautybės gyventojus iškeldinti į atskirą miesto dalį gyventojų saugumo sumetimais [išskirta Palčiausko – V.V.]. Žydų bendruomenė esanti stipriai infiltruota besislapstančiais komunistais, kurie galį apšaudyti per miestą pražygiuojančius vokiečių karius ir tuo būdu išprovokuoti keršto-baudimo akciją prieš nekaltus miesto gyventojus. To meto sąlygomis motyvas atrodė įtikinantis. Žydų tautybės gyventojų koncentracija veiktų preventyviai: išsišokimas prieš vokiečių karius sudarytų tiesioginį pavojų patiems žydams. Todėl savivaldybė turinti pasiūlyti miesto dalį, į kurią žydų tautybės gyventojai turėtų persikelti. Buvo parinkta Vilijampolė, nes ten nuo seno tirščiausiai žydų gyventa.“ (K. Palčiauskas, Pastabos apie žydų tautybės gyventojų iškeldinimą į Vilijampolę 1941 m., priedas prie autoriaus 1974 m. rugpjūčio 30 d. laiško J. Brazaičiui.)

Plačiau rasite čia.

J. Noreika taip pat jokio turto – nei žydų, nei kieno nors kito – neatiminėjo. Turtą visų pirma atėmė sovietinė komunistų valdžia, 1940 m. birželio 15 d. okupavusi Lietuvą. Nacionalizuota buvo praktiškai viskas – nuo žemės, įmonių, nekilnojamojo turto iki asmeninių santaupų. Kai Lietuvą užėmė vokiečiai, jiems nieko nacionalizuoti nebereikėjo, jie tik paskelbė, kad visas sovietų valdžios turtas nuo šiol yra Trečiojo Reicho nuosavybė. Jau 1941 m. birželio 25 d. buvo paskelbtas Vokiečių karo vado įsakymas, kuria be kita ko buvo pasakyta:

„Ginklus, amuniciją ir visokią karo medžiagą, taip pat sumuštos Raudonosios armijos ir sovietų įstaigų nuosavybę reikia tučtuojau perduoti artimiausiam vokiečių kariuomenės daliniui arba artimiausiai komendantūrai arba praneši kur tai yra. <…> Taip pat reikia tuojau pranešti, jei kur yra pasislėpusių sovietų karininkų, kareivių ir bolševikų komisarų. Kas nuslepia sovietų karius arba ginklus, amuniciją ir kitokią SSSR nuosavybę arba ją pasisavina, bus sušaudytas. Taip pat bus sušaudytas, kas pasipriešins arba bandys susisiekti su priešu.“

Šio ir kitų dokumentų faksimilės – šiame straipsnyje.

Nors šiuo straipsniu buvo kreiptasi į Vilniaus merą asmeniškai, panašu, kad to jis neskaitė, nes kartoja pagrindo neturinčius dalykus.

Jis tvirtino, esą K. Škirpa ragino „atsikratyti žydų“, bet nutylėjo, kad jau 1941 m. birželio 25 d. laisvojo pasaulio spauda yra aiškiai perdavusi K. Škirpos nusistatymą ir parašiusi juodu ant balto: „žydai Lietuvoje persekiojami nebus“, „pulk. Škirpa uždraudęs žydų persekiojimus Lietuvoje“?

Tai yra faktas. Su juo reikia kažką daryti. Negalima apsimesti, kad jo nėra.

Vilniaus tarybos m. posėdyje meras citavo žodžius, kuriuos priskyrė K. Škirpai, nors tie žodžiai nebuvo K. Škirpos. Dar daugiau. Jis nepasakė ir nepateikė įrodymų, kad tie žodžiai Lietuvoje tikrai buvo viešai paskelbti ir tai neabejotinai turėjo pasekmių. Kaltinimai K. Škirpai, kuris Sukilimo metu sėdėjo Berlyne uždarytas namų arešte, grindžiami ne neginčijamais įrodymais, o prielaidomis, interpretacijomis, spėlionėmis. Net Genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymos konstatavimas grindžiamas tik prielaida, kad tai GALĖJO TURĖTI… Ar buvo paskelbtas, ar tikrai turėjo pasekmių – jie patvirtinti negali.

Nuo kada Lietuvoje sprendimai priiminėjami spėlionių, prielaidų ir interpretacijų, bet ne faktų ir nepaneigiamų įrodymų pagrindu?

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

25 komentarai

  1. Antanas:

    Dabar vienintelė išeitis Šimašiui – atsistatydinimas. Tik taip ir ne kitaip. Užtenka juokinti svietą!

  2. Žmogus:

    Nesubrendęs vaikigalis gavo valdžią ir savivaliauja

  3. Žemyna:

    Na, tuo, kad jis istorijos nežino, kad dėl savo intereso gali aklai kartoti kažkieno jam įpirštas ,,tiesas”, kaip ir apskritai jo ,,erudicija” nė kiek neabejoju. Ar ne dėl šių jo ,,pliusų” juo taip mielai naudojamasi? 🙂 Juk svarbiausia, kad neatsakingas veikimas bei kalbos jam nė sykio nepakenkė, o tik priešingai – padėjo sėkmingai plūduriuoti paviršiuje. Tai viskas ir gerai, ar ne? Kad ir to baltarusio atidavimas Batkai? IŠDAVYSTĖ VIDURY BALTOS DIENOS, nors nei karo metas, nei kas į pakaušį jam vamzdį įrėmęs laikė, rūsyje nekankino, akių nebadė, nekastravo!

    • Petras:

      Žemyna, Šimašiaus galim net neaptarinėti, tai visiškas padugnė ir parsidavėlis, marionetė.

      Bet Vėtros lentos garbinimas yra tikrai nevienareikšmis dalykas, jis nėra toks patriotas kokiu jį laiko…

      • Antanas:

        “Vėtros”, tovarišč, patriotu laikyti nereikia, nes jis toks buvo, net jei tau, tovarišč, tai ir nepatinka. 🤗

      • Žemyna:

        Garbinama ne lenta! Pagerbiamas atminimas tų, kas BUVO PRIVERSTI visomis KARO METU naudojamomis priemonėmis mūsų Tėvynę ir kiekvieną iš mūsų ginti. Už tai, kad jie vyriškai atliko savo pareigą – nors ir prieš karą, ir pokariu buvo ir kitokio, SAU naudingesnio pasirinkimo pavydžių (o kaip dėl tos pačios LŽB pirmininkės CV?). Ne visi supranta, kad karas – ne Vienos balius, kad ten kiti ,,šokiai šokami” – nori, ar nenori.
        Minime, pagerbiame, dėkojame taip, kaip Tamstos vaikai ir anūkai, jei garbingi užaugs, dėkotų Tamstai (jei tektų kariauti) už narsą ir pasiaukojimą, kad save vardan kitų aukojai, kad darei tai, ką Tamstai užpuoliko PRIMESTOS aplinkybės privers daryti, kad svarbiausią tikslą – Tėvynės Laisvę ir Tautą apgintum.
        Vakar pateikiau TIKRĄ šeimos istoriją – apie Kainą, kuria Motina sumokėjo, kad vaikų gyvybę išgelbėtų. Tamsta rinktumeis juos VISUS pražudyti, kad tik nereiktų tokią protu nesuvokiamą kainą sumokėti? Ir nešautų į galvą mintis: o kodėl mes apskritai JOS poelgį svarstom, o ne tikrųjų kaltininkų, įvariusių žmones į tokias aplinkybes?
        Beje, sovietmečiu pati iš litvakų girdėjau, jog jei ne getas, jų apskritai nebūtų likę. Juk karo pradžioje ši nuomonė buvo vyraujanti – jog juos dėl didesnio saugumo getuose apgyvendina. Ar normaliam žmogui galėtų šauti į galvą tai, kuo vėliau teko įsitikinti? Juk tada dar nė išsigimėliškų trilerių žmonės nebuvo matę… O šių laikų jaunimo įsivaizdavimai, jog LT žmonės detaliai žinojo, kas Vakaruose darosi, rodo jų nesiorientavimą to meto istorijoje. Šiandien (interneto ir TV laikais!) tik dalis LT žmonių žino apie Šimašiaus užvirtą marmalą.
        Rašau, nors įtariu, jog veltui. Jei kas iš anksto pasirenka, kuo tikės, tada jokių, net ir jam pateiktų pačių vokiečių dokumentuotų įrodymų nei matys, nei žiūrės, nei girdės. Nes nenori matyti neginčijamų įrodymų.
        Tačiau faktas lieka faktu: jokių dokumentų, įrodančių Šimašiaus+LŽB generolui metamų kaltinimų pagrįstumą, tiesiog nėra. Nei Europoje, nei už vandenyno. O Tamstos valia rinktis – ar stosite į pusę tų, kas tokia – šiuolaikiška forma kolaboruoja. Bent pagalvoti, o kodėl tiek falsifikuotų ,,įkalčių” pateikiama? Ar ne geriau būtų tikrus pateikti? O todėl, kad tokių nėra, o neišsilavinusiems bei naiviems ir tokie ,,sueis”.
        Jei Tamsta išimtis, tada pradžiai – komentaras.lt/zydu-zudynes-vel-perkeltos-i-lietuva/
        Ir mintis pamąstymui – o kodėl turtingieji didieji portalai, žiniasklaida neviešina abiejų pusių pateikiamos medžiagos? Juk būtų taip puiku – žmonės perskaitytų, palygintų, pamąstytų. Ar neįdomu, kodėl jie APSIMETA, jog tos kitos medžiagos nėra? Kodėl ji, tartum kokiame Putinistane, SLEPIAMA nuo visuomenės akių ir randa vietą tik mažojoje žiniasklaidoje, apie kurią ne kiekvienas žino? Pvz., kaip šis I. Tumavičiūtės straipsnis, grįstas Hitlerio Štazi ir kt. Vokietijos archyvų dokumentais, Lietuvoje valdžiusių hitlerininkų ataskaitomis.

      • Juozas:

        Petriuk, ar perskaitei V.Valiušaičio straipsnį ? Jis paremtas dokumentais, o ne pletkais. O gal, kaip, Šimašių beniokas, nieko nesupratai ? Na, dar pasistenk

    • Antanas:

      Nu jo, “… sėkmingai plūduriuoti paviršiuje”. Beje, sėkmingai plūduriuoja paviršiuje š…das. Maldauju, jokių sugretinimų!!! Šiaip, liaudiškas posakis. 😃

  4. ŽEMAITIS:

    Jei Noreika iš tiesų neprisidėjo prie Holokausto, o atvirkščiai – gelbėjo žydus – tuomet atsiimu savo žodžius ir prieš tai po kitais straipsniais šia tema rašytus komentarus.
    Antinacių pogrindžio veikėjas, žydų gelbėtojas. O vėliau – pokario partizanas. Tai idealaus didvyrio portretas.
    TAD IŠ TIESŲ BŪTINA VISUOMENEI PATEIKTI VISUS FAKTUS APIE GEN. VĖTRĄ. Būtina aiškiai atsakyti, ar jis buvo žydų gelbėtojas, ar prie holokausto prisidėjęs asmuo.
    manau, kad iš tiesų prasmingas Vilniaus m. tarybos konservatorių siūlymas sudaryti istorikų komisiją šiam atvejui išnagrinėti. Ir ne tik istorikų. Istorikų surinkti duomenys turi būti pateikti Teismui, kurio verdiktas bus galutinis.
    Jei paaiškės, kad iš tiesų gen. Vėtra karo metu dalyvavo antinacinėje veikloje ir prisidėjo prie žydų gelbėjimo (o jo siejimas su holokaustu yra šmeižtas). Tuomet žiam Žmogui turi būti suteiktas Didvyrio statusas. Nuomta lenta gražinta, o imašius – viešai atsiprašyti jo artimųjų. Dar daugiau – tokie žmonės nusipelno dar didesnės pagarbos. Reiktų pagalvoti ir apie tai.
    Tačiau jei paaiškės, kad gen. Vėtra visgi prisidėjo prie holokausto – tuomet visi kiti jo nuopelnai būtų nubraukti. Aišku, faktas, kad jis dalyvavo pokario partizaninėje kovoje neabejotinai turėtų tam tikrą teigiamą svorį jo vertinime. Tačiau neatsvertų to siaubingo nusikatimo žmogiškumui. Ir jokios lentos jam neturėtų būti jam kuriamos.
    Taigi – šiuo atveju vienintelė išeitis – ekspertų įstorikų komisija, jos išvados ir jomis paremtas Teismo sprendimas. O to kvestionuoti negalės nei vienas sveiko proto pilietis.

  5. Ona Voverienė:

    Visiškai sutinku su Žemaičio nuomone. Jai pritariu. Turi būti istorikų – ir baltųjų ir raudonųjų – atlikti tyrimai. Organizuota ytiems tyrimams skirta konferencija, pateiktos tos konferencijos rezoliucijos, kurios būtų patvirtintos teisininkų irgi – ir baltųjų ir raudonųjų, kad būtų objektyvu. Konferencijos medžiaga turi būti paviešinta spaudoje. O dėl p. Šimašiaus, kiek stebiu jo veikla – jis parasčikausiai parsidavinėj – tai lenkams, tai žydams, ir yra visiškas indeferentas lietuviams ir Lietuvai. Iš Lukiškių aikštės padarė cementinę dykvietę, tarsi norėdamas parodyti, kokie tie lietuviai – bjaurybės neišmanėliai, kad reprezentacinę Vilniaus aikštę pavertė cementiner dykviete, atsisakė pasgtatgyti paminklą Vyčiui, kad įtiktų iki šiol dar vis aktyviai veikiančia NKV D. KGB ir Putino valstybei, Vilnių pavertė moraliniu neįsivaizduojamu civilizujotam pasauliuioo ųikujkšlynu. Pasgarbiai Lietuvos piolietė, žemaitė (mažąja raide). Vilnius, 2019.07.30

    • Diedas:

      Voverien, uzkibai ant kremlinu kablio.
      Kokie Lietuvoje baltieji, kokie raudonieji?
      Per bolseviku revoliucija tokie buvo ir nuosirdziai tarpusavyje galabijosi.
      Cia maskoliu svajones surusiuot visus i baltus ir raudonus, savus ir svetimus, gerus ir blogus supjudyt sukirsint, pastumet tarpusavyje zudytis.
      Nerusiuok lietuviu.
      Visi esam broliai ir seses, tik tarp musu yra smarkiai propagandos paveiktu ir apgautu tautieciu.

  6. Luotinykas:

    Kas čia per tr*da? Manau, kad meras sąmoningai kalba netiesą ir sąmoningai nežino istorijos. Nors tas pats – meras sąmoningai yra nesąmoningas.

  7. Ar pogrindžio kova įmanoma be dviprasmiškų veiksmų bei padarinių?:

    Faktas a) karo metais moteris dirbo vokiečių(!!!) įstaigoje*
    Faktas b) čia ji klastojo „ausvaisus“ tiems, kam grėsė priverstinė tarnyba vokiečių policijoje, kt. jėgos struktūrose, kalėjimas a. konclageris.**
    Anūko abejonė: Vaje, o ar dokumentų klastojimas nėra kriminalinis nusikaltimas?! ***

    Nepasakosiu čia, ką tai šeimai teko patirti dėl to, kad iš Vokietijos gyva ištrūko. Sovietų nuosprendis už tai buvo vienas – mirtis vokiečių kolaborantui. Geresniu atveju – tremtis.
    Už tai, kad kažkaip išsisuko, šeima dėkinga… sovietų milicijoje(!!!) dirbusiam lietuviui(!!!). Prieš planuojamą vežimą jis įspėdavo visų pirma partizanų gimines (o ši šeima dar ir tuo „kalta“ buvo!) ir kt. į sąrašus patekusius. (Ar ne dviprasmiška, kad abu okupantai šią šeimą sutartinai dėl to paties kaltino – juk sovietai galėjo triūbyti, jog ji „tarybinius žmonės nuo Hitlerio žvėriškumų gelbėjo“. Nebent gelbėjimas sovietų planams prieštaravo?)
    Po karo praėjo apie 60 m., ir feikų fabriko išradėjai sugalvojo, ką dar hibr. kare galėtų panaudoti LT vienybės skaidymui, supriešinimui, jos tautos pavertimui padugne pasaulio akyse, VAIKŲ PRIEŠ TĖVUS bei SENELIUS PJUDYMUI: sumušam kaktom Holokaustą ir LT Laisvės kovą! Taigi Laisvės kovotojai „su vokiečiais kolaboravo“! O iškrypusi sąmonė ohoho, kiek ir kur „tikrų faktų“ kaltinimams gali „atrasti“!

    PRADEDAM:
    Ne visi moters išgelbėti žmonės, pasislėpę miškuose, įsijungė į miško brolių gretas. Toje itin miškingoje vietovėje įv. ginkluotų būrių būta – tiesiog besislapstančių, kad miške karo pabaigos sulauktų; elementarių plėšikų; AK-ovcų; „partizanų“ (=profesionalių diversantų, stribų) ir… Miško Brolių. O ar negalėjo taip būti, kad dalis jos padirbtais dokumentais aprūpintųjų, pasislėpę miške, (savo noru ar prievarta) buvo į prieš LT kovojusių būrius įjungti??? Valio! Kokia gera proga apkaltinti, jog tai JOS „ausvaisai“ subūrė gaujas, karo ir pokario metais miestelį naktimis terorizavusias! Mat ji „negalėjo nežinoti”, kuo tai baigsis! Taigi, pirmyn – kaltinam ją sąmoningu nusikaltimu vietos žmonėms ir LT! Valkiokim jos ir jos artimųjų vardą! Tikrai atsiras aktyvių visuomenininkų – šimašių, vanagaičių, ivaškevičių „troikės“ – mielai prisijungs 🙁
    Laimė, Moteris mirė anksčiau, negu šios „trojkės“ siautėti pradėjo ir viso to neišgirdo.
    Artimieji neprasitarė, ir išgelbėtieji nė neįtarė, jog jai pavyko gyvai likti – juk iš Vokietijos sugrąžintų paprastai laukė nuosprendis „už Tėvynės išdavystę“. Sovietmečiu apie tai prasitarus, miestelyje likusiems artimiesiems galėjo Sibiru baigtis. Ji pati niekada niekam nepasakojo apie savo „romantišką“ jaunystę. Tik po jos mirties atsitiktinai iš tų laikų liudininko visa tai sužinojau. Dar viena „smulkmena“, bet gal verta paminėti – įtampa, kurią jai ir artimiesiems teko patirti karo ir pokario metais, žiauriais padariniais atsiliepė jų sveikatai.

    O sovietų MILICININKAS, įspėdavęs miestelio (kur šeima pokariu slapstėsi) žmones apie gresiantį vežimą?… Kuo čia jį apkaltinus? Aha – Kremlius labai mėgo piatiletkų planų vykdymą ir viršijimą, varžybas ir nusipelniusių apdovanojus. Buvo ir trėmimų planai – kiek per metus turi išvežti. Dėl to, kad šis milicininkas įspėdavo partizanų artimuosius (išgelbėdavo nuo tremties), trėmimų planą vykdę bolševikai jų vietoje galėjo kitų, neplaninių prisigaudę išvežti! Valio, galima tremtinius prieš jį „užsiundyti“ – jei ne jis bei partizanai, tarybų valdžia nebūtų jūsų skriaudusi, tik „banditai atsiimtų už savo darbus“! Be abejo, ir šiuo atveju KALTAS TAS, KAS GELBĖJO, ne tas, kas vežė! Juk ne Kremlių dėl to kaltins 🙂
    Ir VĖTRA kaltas, kad konkrečiomis aplinkybėmis būdamas konkrečioje vietoje išnaudojo tai Laisvės kovų tikslais.
    Vaje, kiek dar žaismo iškrypėlių fantazijai! Oi, kiek dar visko jie prigalvos. Svarbu, kad nepristigtų tų, kas klauso ir tiki. Jei seksis, kaip ligi šiol, rasis ir kas mielai prisideda prie „praeities šešėlių“ vaikymo iš šalies, prie protėvių atminimo ir kapų išniekinimo.
    ————————
    * Vaje! Kodėl ne lietuviškoje – jų gi kažkiek buvo?! IŠDAVIKĖ! Juk jiems dirbantys privalėjo vykdyti net ir dviprasmiškus, ar net nusikalstamus viršininkų reikalavimus! (Šventa tiesa. Todėl tokiose situacijose tenka rinktis, kas svarbiau – ar didysis tikslas, nors tektų ir įtarimus, šmeižtus atlaikyti, ar vien savo vardo apsauga.)
    ** O lietuviškoje įstaigoje dirbdama, ar ji turėtų prieigą prie švarių dokumentų blankų, antspaudo, ar galėtų tiek girdėti ir matyti, tiek išgelbėti?
    *** Taip, nusikaltimas. Bet kurioje valstybėje. Todėl, karui baigiantis, vokiečiai visgi išsiaiškino, kas ir kaip. Jos veikla baigėsi ne tik jos šeimos, bet ir dar vieno artimojo išvežimu į darbus Vokietijoje. Dar pora giminaičių buvo nužudyti.

  8. verslumas:

    Pasaulyje vis daugiau kalbama (tarp zydu taip pat) apie ivairiausias piktnaudziavima,faktu sumaisymus,liudijimu iskraipimus susijusias su Holokaustu. Kazkam tokie projektai dideli pinigai,
    net ivardijami konkretus skaiciai ir tiesiog vadinama tai industrija.
    Is savo patirties zinom kaip atsirado ivairios knygos,filmai, skandalai ziniasklaidoje.
    Zydai patys pripazysta jog LDK ir Lietuva zemes buvo saugiausia visu laiku vieta kur jie gyveno,kure,mokesi !

  9. Žemyna:

    O viską, kas dedasi mūsų panosėje ČIA IR DABAR, ir taip įtartinai ilgai –
    šis Seimo piktybiškai vilkinamas šalies vyriausybės tarpuvaldis ir
    apsišluoti negebančio sostinės mero su protu bei išmanymu nieko bendro neturintys piktybiški išsišokimai –
    ar visa tai nėra rūpestingai koordinuojama ir laike koncentruojama diversija, kurią pražiopsoję, galime turėti negrįžtamų padarinių?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: