Lygumom keliavus, kalnan palypėjus,
Gimė nuostabioji mūsų Linkuva.
Negresia pavojus Mūšai išsiliejus
Šimtmečius stovėjus ji tvirta, gyva.
Birutė Stasiūnaitė
Kai Lietuvos Respublikos Seimas 2019-uosius paskelbė Vietovardžių metais, buvo pabrėžiamas vienas iš pagrindinių tikslų: „visoje Lietuvoje vyksiančiais kultūriniais, edukaciniais, įamžinimo renginiais ir veiklomis, mokslinėmis konferencijomis ir seminarais, duomenų kaupimu ir sisteminimu, viešinimu ir leidyba bus pabrėžiama senųjų vietovardžių svarba, gyvenamųjų vietų vardų reikšmė puoselėjant ryšius su protėvių žeme. Taip bus akcentuojama ir senuosiuose kaimų bei vienkiemių pavadinimuose glūdinti etnologinė, lingvistinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis“.
Pabrėžtina, kad Vietovardžių metų renginiai, minėjimai, veiklos Lietuvoje vyksta be išskirtinės pompastikos, tikrais didesniais ar kuklesniais savivaldybių, bendruomenių darbais ir darbeliais, o svarbiausia, kad į juos įtraukiamas jaunimas, išgirstantis, įsiklausantis, kad Vilniuje Lietuvių kalbos instituto kartotekose saugoma užrašytų per 700 000 dar gyvų vietovardžių (toponimų) ir per 300 000, kuriuose nebėra gyventojų, kurie išnyko su istorijos virsmais, pokario viensėdžių naikinimu, melioracijomis ir sodybų tuštėjimo metu. Jaunimas suklūsta, kai išgirsta, kad net ir po 1990-ųjų metų jau laisvoje Lietuvoje, neva remiantis žemėtvarkininkų nurodymais, Registrų centrų dokumentais, iš vartosenos bandyta išstumti, išbraukti apie 4000 vietovardžių.
Štai kodėl Lietuvos Respublikos Seimas ir ryžosi 2019-uosius paskelbti Vietovardžių metais, kad vietovardžių naikinimas būtų sustabdytas, kad išnykę pavadinimai būtų priminti, įamžinti Vietovardžių parkuose, atminimo lentose ir paminkluose, virtualiose svetainėse, žemėlapiuose, nes vietovardžiai yra mūsų tautos ryšininkai tarp praeities ir dabarties.
Sveikintina, kad Pakruojo rajone, Linkuvoje, gyva istorinė krašto atmintis. Liepos 19 d., pirmąją garsiųjų Šiaurės Lietuvoje Škaplierinės (Škapliernos) dieną, linkuviai ir renginio svečiai atidengė paminklą išnykusiems Linkuvos apylinkių kaimams priminti ir juos užfiksuoti tautodailininko Eugenijaus Rimdžiaus sukurtoje medžio skulptūroje. Šios prasmingos idėjos autoriai – Linkuvos miesto seniūnė Gitana Pašiškevičienė ir Kultūros centro direktorius Methardas Zubas. Meistriškai atliktas darbas primena jau tik senolių atmintyje ir iš močiučių pasakojimų girdėtus išnykusius 40 Linkuvos apylinkių vietovardžius: Bagdoniškiai, Bubilai, Jonelioniai, Judiškiai, Gatautėliai, Plikeliai (Bajorynė), Lakštoniai, Kalneliai, Kerkšnis, Kirvelis, Norvaišynė, Ratkūnai, Raudonkalnis, Paberžiai, Paduobiai, Pagirininkai, Pukioniai, Puodžiūnėliai, Pušinė, Višeikiai, Vorlaukis, Šiaudiniai (Gevenoniai), Šilbalė, Šlingė, Šilgališkis, Skėreliai, Zimbiškiai, ir kiti.
Paminklo išnykusiems Linkuvos kaimams įamžinti šventėje dalyvavo Linkuvos klebonas Tomas Janavičius, Pakruojo rajono mero pavaduotojas Virginijus Kacilevičius, Linkuvos seniūnė Gitana Pašiškevičienė, vienas iš idėjos sumanytojų – Linkuvos kultūros centro vadovas M. Zubas, o susirinkusius pamalonino Aelitos Garalevičienės vadovaujamas ansamblis „Linkava“. Ir kaip čia neprisiminsi linkuvio V. Kacilevičiaus prasmingų žodžių, kad vietovardžiai yra „laiškai iš praeities į ateitį“. Ir jie šiandien gali būti užrašomi „ant akmens, medžio, koplytėlės, eilėrašty“. Šįkart tuos istorinės krašto atminties laiškus su išnykusių kaimų pavadinimais linkuviai užrašė medžio skulptūroje.
Kad Linkuvoje gyva istorinė krašto atmintis, ludija ir meistro E. Rimdžiaus iškalti žodžiai, kad „tėviškės, to stebuklų mažyčio kampelio, niekas tikrai nepakeis“.
Medžio skulptūros atidengimo iškilmėse nustebino ir krašto žmonių rūpestis, spontaninis nerimas dėl, jų manymu, vietovardžių iškraipymų. Jie emociškai išsakė nepritarimą, kad visais laikais buvęs Degesių kaimas virto Degėsiais, Janiškėlis – Joniškėliu, Pelaniškiai – Peleniškiais, o Linkava – Linkuva (autentiškas išliko tik mokytojos S. Lovčikaitės įsteigto etnografinio ansamblio „Linkava“ pavadinimas). Bet čia jau mokslinės lituanistų diskusijos reikalai.
Priminsiu, kad egzistuoja teiginiai, kad dabartinės Linkuvos vardas sietinas jau su XIII a. (apie tai kalba S. Zajančkovskis). 1371 metais „Livonijos kronikoje“ minima Linkowe, bet gali būti, kad tai ne dabartinė Žiemgalos Linkuva, o turimas galvoje vietovardis prie Upytės, kai vyko Livonijos ordino ir žiemgalių karas (A. Miškinis, J. Šliavas). Ir dabar žinomas kaimo vardas Linkuva Kauno rajone. Ir žymusis toponimų tyrinėtojas Aleksandras Vanagas, ir žiemgalis kalbininkas Kazimieras Garšva neabejojo, kad autentiškesnis būtų vietovardis Linkava. Linkavą, o ne Linkuvą minėjo ir J. Tumas-Vaižgantas 1904 m. oficialiame vietovardžių sąraše „Sanraszas geografiszkuju Lietuvos vardu“, bet 1925 m. šaltinis „Lietuvos apgyventos vietos“ jau pateikia lytį Linkuva. A. Vanago, K. Garšvos nuomone, Linkava yra su priesaga -ava sudarytas žodis iš liet. ‘linkis’ (dauba, slėnis, lankstas, vingis).
Patikimi ir nekeliantys abejonių yra šie Linkuvos istorijos faktai: 1500 m. dokumentuose paminėtas Linkuvos dvaro pavadinimas; 1503 m. Linkuvos dvaro savininkė Kotryna Mykolienė pastatė pirmąją medinę katalikų koplyčią; 1593 m. Linkuvos dvaro žemes nupirkęs Jokūbas Bialozaras, išpažinęs evangelikų reformatų tikėjimą, greta medinės katalikų bažnyčios pastatė mūrinę evangelikų bažnyčią (ši data, nors ir išblukusi, reikalaujanti tvarkymo) yra parašyta bažnyčios išorės pagrindinėje sienoje); 1604 m. LDK Vyriausiojo tribunolo Vilniuje dekretu pirmoji Linkuvos bažnyčios fundacija pripažinta katalikų nuosavybe; 1634 m. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius prie mūrinės Linkuvos bažnyčios įsteigė senosios regulos karmelitų vienuolyną.
Šių metų Škaplierinės atlaidai, miesto šventė patvirtino, kad Linkuvoje pastaraisiais metais atsiranda naujų kultūrinių erdvių, kurios liudija gyvą istorinę atmintį, jos svarbą dabarties jaunimui.
