Medininkų žudynių aukos įprasmina Lietuvos laisvę

Birželio 29-oji – Pasieniečių diena. Lietuvoje pirmąkart ji buvo paminėta 1922-aisiais. Tų metų sausį krašto apsaugos ministras Petras Šimkus pasirašė įsakymą kariuomenei, kuriuo įteisino profesinę pasieniečių dieną – birželio 29-ają – kaip Pasienio pulko šventę. Diena vėl imta minėti 1999-aisiais.

Pasieniečių dienos išvakarėse Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Medininkuose žuvusių pasieniečių artimaisiais.

Pasak šalies vadovės, prieš 28 metus žuvusių pasieniečių drąsa ir pasiaukojimas sustiprino Lietuvą ir trapią jos nepriklausomybę. Tai, kokia šalis yra dabar, yra ir šių didvyrių nuopelnas.

Mirtinos kulkos į Medininkų poste dirbusius Vilniaus muitinės pareigūnus buvo paleistos 1991 m. liepos 31 dieną. Iš 8 pareigūnų pavyko išgyventi tik vienam.

Medininkų žudynių bylos tyrimas buvo sudėtingas, tačiau kaltininkai – OMON (SSRS Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės Rygos Ypatingosios paskirties milicijos būrio) milicininkai išaiškinti, nuosprendis paskelbtas prieš trejus metus. Pripažinti šiuos asmenis įtariamaisiais ir perduoti bylą teismui tapo įmanoma tik po to, kai 2010 m. buvo priimtos Prezidentės inicijuotos Baudžiamojo kodekso pataisos, sudariusios būtinas teisines prielaidas patraukti atsakingus asmenis baudžiamojon atsakomybėn už visas tarptautinės teisės draudžiamas nusikalstamas veikas, įskaitant ir padarytas netarptautinio ginkluoto konflikto metu.

Prezidentės teigimu, tokios bylos kaip Medininkų ar Sausio 13-osios – geriausias įrodymas, kad karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui pagal tarptautinę teisę netaikomi jokie patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, todėl galimybė siekti teisingumo išlieka visada.

Valstybės vadovė susitikime su aukų artimaisiais pabrėžė, kad laisvės gynyba nesibaigia ir šiandien, todėl turime mokytis iš savo istorijos ir bet kokiomis aplinkybėmis išlikti pilietiški, dėmesingi ir budrūs.

Svarbia jungtimi tarp istorijos ir dabarties, anot Prezidentės, tampa patriotinės jaunimo iniciatyvos, tokios kaip „Misija Sibiras“, todėl svarbu palaikyti ir aktyviai remti tokius projektus.

Per visą nepriklausomybės laikotarpį pasieniečiai stiprino sienos apsaugą, kovojo su kontrabanda, ieškojo dingusių ir gelbėjo skęstančius žmones. Taip pat dalyvavo ES misijose, stabdant nelegalią migraciją ties ES išorės siena sausumoje ir vandenyse, stiprinant visos ES išorės sienų apsaugą. Karo padėties metu VSAT taptų Lietuvos ginkluotųjų pajėgų sudėtine dalimi.

Lietuvos valstybės sienos ilgis yra 1763 kilometrai. Lietuvos pasieniečiai saugo ir kontroliuoja beveik 60 proc. visos Šengeno sutarties valstybių išorės sausumos sienos – 1070 kilometrų.

Nužudyti beveik prieš 28 metus

Vienas iš nepriklausomos valstybės požymių – savų sienų kontrolė, todėl netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. imtasi organizuoti sienų apsaugą, steigti valstybės sienos kontrolės postus. Pirmieji bandymai įteisinti valstybės sieną vyko labai sudėtingomis sąlygomis. Sovietų Sąjunga nenorėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės, o sovietų kariškiai, Vilniaus ir Rygos omonininkai puldinėjo ne tik pasienio kontrolės postus, bet ir kartu su jais veikusias muitines. Buvo laužomos užtvaros, siaubiami, deginami postų nameliai, smurtaujama prieš pareigūnus.

Ne išimtis buvo ir Vilniaus rajono Medininkų kontrolės postas, kurį sovietų kariškiai ir omonininkai iki lemtingosios 1991 m. liepos 31 d. buvo užpuolę net kelis kartus – sausio 27 d., kovo 25 d., balandžio 19 d., gegužės 25 d. Po paskutinio incidento į Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės postą buvo pasiųsti greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkai, kurie turėjo saugoti beginklius muitinės ir pasienio pareigūnus. Nepaisant šių atsargumo priemonių kruvino nusikaltimo nepavyko išvengti.

1991-ųjų liepos 31-osios ankstyvą rytą, apie 4 val., į Medininkų postą įsiveržė ginkluoti užpuolikai. Lietuvos pareigūnai buvo susiskirstę į grupeles: keturi buvo vagonėlyje, du – šalia jo, o dar du kelių policininkai buvo apie 50 m nuo vagonėlio. Užpuolikai juos visus suvarė į vagonėlį.

Kaip prisimena gyvas likęs žudynių liudininkas Tomas Šernas, didelės baimės jis nejautęs. Manęs, kad ir šis užpuolimas nedaug skirsis nuo ankstesnių, kai žmonių aukų buvo išvengta. Deja, šį kartą viskas buvo kitaip. Rusiškai kalbantys užpuolikai įsakė Lietuvos pareigūnams gultis ant grindų. Į beginklius pareigūnus paleista ne mažiau kaip 13 šūvių. Taikyta į galvas. 4 valandą 45 minutes užfiksavo sustojęs vieno nužudyto Lietuvos pareigūno laikrodis.

Žuvo Greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkai – Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozakas, Kelių policijos rinktinės policininkai – Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas, Vilniaus muitinės inspektoriai – Antanas Musteikis ir Stanislovas Orlavičius. Du muitinės pareigūnai – Ričardas Rabavičius ir Tomas Šernas buvo sunkiai sužeisti.

Nusikaltimas buvo pastebėtas ir greitoji pagalba iškviesta tik apie 6 val. Atvykusi gydytoja apžiūrėjo sužeistuosius ir jie buvo skubiai išvežti į ligoninę, kur abu tą pačią dieną operuoti. Deja, Ričardo Rabavičiaus gyvybės išsaugoti nepavyko. Jis mirė ligoninėje rugpjūčio 2 d. Išgyveno tik sunkiai sužeistas Tomas Šernas, tačiau dėl patirtų sužalojimų kurį laiką negalėjo nei kalbėti, nei savarankiškai judėti.

Visi per tyrimą surinkti duomenys rodė, kad šį kruviną nusikaltimą padarė buvusios Sovietų Sąjungos ypatingosios paskirties milicijos būrio (OMON) iš Rygos smogikai, kuriems talkino Vilniaus omonininkai. Po Medininkų žudynių dėl atitinkamos pasaulio visuomenės reakcijos pasienio apsaugos postų puldinėjimas baigėsi, o po nesėkmingo rugpjūčio pučo Maskvoje Lietuvoje veikęs OMON būrys buvo likviduotas.

Medininkų žudynių aukos buvo palaidotos Vilniaus Antakalnio kapinėse, šalia Sausio 13-osios aukų. 1993 m. spalio 15 d. prie senosios Medininkų muitinės septyniems nužudytiems pareigūnams pastatytas paminklas (architektai Algimantas Šarauskas ir Rimantas Buivydas). Kasmet, pagerbiant aukų atminimą, vyksta tradicinis estafetinis bėgimas „Medininkai–Vilnius“.

Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Tomas Šernas ir žuvę pareigūnai apdovanoti Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius).