1991 m. liepos 31-ąją Lietuvą apskriejo kraupi žinia – naktį Medininkų pasienio kontrolės poste šaltakraujiškai nužudyti septyni savo pareigas ėję Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkai – Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozakas, Policijos departamento Kelių policijos valdybos policininkai – Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas, Muitinės departamento Vilniaus muitinės inspektoriai – Antanas Musteikis ir Stanislovas Orlavičius.
Laikrodis ant Algirdo Kazlausko rankos sustojo 3 val. 40 min. Muitinės inspektorius Ričardas Rabavičius nuo šautinių žaizdų mirė ligoninėje rugpjūčio 2-ąją. Vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.
Dėl Medininkų žudynių kol kas nuteistas vienas asmuo – Latvijos pilietis, buvęs Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės ypatingosios paskirties milicijos būrio (OMON) milicininkas Konstantinas Michailovas. Jis įkalintas iki gyvos galvos už nusikaltimą žmoniškumui. Kaltinimai už akių pareikšti dar trims Rusijos piliečiams, buvusiems omonininkams. „Vakaro žinios“ kalbino vienintelį likusį gyvą Medininkų posto muitinės inspektorių, o dabar Lietuvos evangelikų reformatų generalinį superintendentą Tomą ŠERNĄ.
–„Omono“ grupės 1991 m. rengė naktines diversijas prieš pareigūnus Latvijos ir Baltarusijos pasienyje. Aukų išvengta, nes gavę informacijos apie išsiųstus ginkluotus kareivius, pasieniečiai spėdavo pabėgti – liepsnodavo tik jų pastatai. Ar nebuvo tokių nuojautų, įspėjimų prieš tą naktį?
– Mes logiškai galvodavome, kad taip gali būti, o kartais net juokaudavome: jei ką, esame apdrausti ir mus palaidos už valstybės pinigus. Ne, mums niekas negrasino. Tokių pranešimų mes negaudavome. Ir tą dieną nieko ypatingo nebuvo įvykę.
– Ar nebuvo galimybių priešintis?
– Muitininkai ginklų neturėjo. Pasieniečiai taip pat. Ginklus turėjo policijos apsauga, bet jiems buvo įsakyta nešaudyti. Čia vyko nervų karas. Kadangi priešas negalėjo nervų karo laimėti, jį norėjo paversti ginklų karu. Jie tik ir laukė precedento pačių sukurto, kad galėtų įvesti kariuomenę ir paskelbti tiesioginį valdymą iš Maskvos.
–Ar jaučiatės išskirtinis, vienintelis iš aštuonių pareigūnų išlikęs gyvas?
– Aš niekuo nesijaučiu. Jau ir metų daug prabėgo. Tiesiog esu gyvas ir kažką veikiu. Kai mokytojai paprašo, kalbuosi su mokiniais, susitinku su jaunais muitininkais.
– 1991 metais pareigūnai Medininkuose žuvo gindami Lietuvos sieną. Ta siena dabar ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos siena.
– Tai reiktų suprasti, kad mes turime tą patį neprognozuojamą kaimyną, tą patį priešą, kuris spaudimo nemažina ir dabar.
– Ar valstybė įvertina pareigūnus, kurie stovėjo grėsmės akivaizdoje? Tuo metu beginkliai sieną saugoję pasieniečiai skundžiasi, kad 2008 m. buvo sumažintos ir nebeatkurtos jų pensijos?
– Valstybė yra valstybė, jai visada trūksta pinigų. Jie stengiasi tuos politinius momentus pamiršti.
***
Tragiškų įvykių Medininkuose dieną, liepos 31-ąją, bus aukojamos šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, iškilmingas minėjimas vyks prie Medininkų memorialo ir Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Susiję straipsniai:
- Paminėtos Medininkų žudynių 24-osios metinės
- Paminėtos 21-osios Medininkų žudynių metinės
- Medininkų žudynių vykdytojas K.Michailovas kalės iki gyvos galvos
- Šią savaitę minimos 24-osios Medininkų tragedijos metinės
- Medininkų tragedijos 21-ųjų metinių minėjimo renginiai vyks Vilniuje ir Medininkuose
- Bus minimos 26-osios Medininkų tragedijos metinės
- Vilniuje ir Medininkuose bus paminėtos Medininkų tragedijos metinės
- Medininkų posto pareigūnų nužudymo byloje paskelbtas nuosprendis
- Lietuva pažymi žuvusiųjų Medininkuose atminimo 20-metį
- Antakalnio kapinėse bus pagerbti Laisvės gynėjai
- Z. Vaišvila. Pagerbdami Medininkų aukas atsisakykime bent melo
- Seimo Pirmininkė I.Degutienė: Medininkų žudynes užsakę ir įvykdę nusikaltėliai sulauks teisingos bausmės
- Svarbiausi pastaraisiais metais priimti sprendimai Sausio 13-osios byloje
- Č. Iškauskas. Omonininkų išteisinimas: kokiems dievams meldžiamės?
Aro pareigūnams buvo nurodyta užpuolimo atveju šaudyti iš automatų.
Tokią komandą ąsmeniškai aš daviau iš vakarėse pravedant instruktažą.
Gerb.Tomas turbūt to nežinojo,bet kodėl jo niekas dabar neinformuoja kaip buvo iš tiesų Pagarbiai
Kai prisimenu tą baisų rytą…
Tą ir kitą dieną vaikščiojom įsitempę, nežinodami, ko dar tikėtis. Kažkas pranešinėjo, ką Šiaurės miestelyje pastebėjo, kitas – ar oro uoste nieko įtartino nevyksta.
Gal po poros dienų ar ne „Respublika” pranešė, jog ?„Alfa” būrys išskrido iš Lietuvos. Nors ši žinia ir sumažino įtampą, nes lyg ir sumažėjo tikimybė, kad artimiausiu metu bus daugiau susidorojimų, bet siaubo dėl to, kas su tais vaikinukais padaryta, nesumažėjo. Ir kaltės jausmo – kad visai vaikiukai už mus visus buvo nužudyti.
Tais laikais Vilniuje dvi moterys pagarsėjo – viena Gedimino prospektu vaikščiojo pranašaudama, kas tuoj atsitiks, nes atėjo „Михаил Меченый” (Gorbačiovas), o kita troleibusuose ar ir gatvėje skėčiu žmones mušdavo, fašistus kultūros mokydama.
Tądien troleibuse tvyrojo sunkiai pakeliama įtampa, žmonės visai nebendravo. Ir staiga priekyje pasigirdo isteriškas klyksmas, jog „taip jiems ir reikia, kad juos sušaudė, nes patys prisiprašė”. Net negalėjau savo ausims patikėti, bet ji pakartojo. Tada pastebėjau, kas ten, priekyje, rėkia. Tai buvo toji, su skėčiu.
Nesuprantu, kaip tada, po to, ką tik ką išgyvenome, pajėgėme tvardytis, mąstyti. Juk būtų buvę taip natūralu neišlaikyti – trenkti ir nutildyti pabaisą. Kadangi niekas nesureagavo, ta nelaiminga moteris gal dar blogiau pasijuto, ir pati pradėjo aiškinti „А почему они на посту пьяные были. Вот и получили!”. Paklausiau jos: „А разве вышел указ, и теперь в Советском Союзе всех пъяных отстреливать будут?” Mano klausimas ją taip papiktino, kad nerado žodžių, tik žiūrėjo į mane pasipiktinusiomis akimis. Bet troleibusas kaip sykis sustojo stotelėje, ir ji staigiai iššoko – net nieko tąsyk savo garsiuoju skėčiu neaptalžiusi.
Net nėra žodžių papasakoti, ką tada jautėme, koks sunkumas dar ilgai ilgai mus slėgė. Vėliau išgirdome per radiją, kad Vokietijoje gydomas vienintelis išgyvenęs iš jų, ir yra vilčių, kad pavyks bent kiek pagydyti. Gydytojai, tikriausiai, suprato, jog jam grąžins tik gyvybę, bet ne sveikatą. O mes tikėjomės stebuklo.
Šiandien ir tų žudikų gaila. Tikriausiai, jie patys savęs bijo, patys savimi baisisi. Vakare bijo likti su savo mintimis, bijo susapnuoti TĄ naktį, bijo mirti ir TEN savo aukoms į akis pažvelgti…
Ačiū Dievui,kad nors vienas Jūs Tomai,likote gyvas -esate ,prisikėlėte iš numirusių,-tai nežinau -kuris Pasaulio stebuklas???,,, aš draugų turiu daug,bet ,,,tik vieną tikrą – tai Dievą,kuris man visada padeda,,, ypač sustiprėjo tikėjimas po to,kai apsilankiau Izraelyje,buvau 14d,,,kadangi ten labai gera aura,norėčiau apsilankyti dar kartą- gal da 2018m.?,gal 2019m?.(dedu euriukus į taupyklę),esu klajoklis,kai kam atrodys -gal “važiuoja stogas”,,, juk Lietuva -pasakų šalis,,, demokratija,,,