G. Martišius. Tinklas (2)

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Žemėje egzistuoja dviejų rūšių tinklai. VORAtinkliai ir ŽMOGAtinkliai. Pirmieji turbūt visiems sukelia teigiamus jausmus (išskyrus voratinklius kokiuose nors apleistuose pastatuose ar apleistose buveinėse). Besiplaikstantys voratinkliai rudenėjančiose pievose sukelia ilgesingus jausmus („kokios švelnios jūs esat su rudeniu / mus aplankančios mintys neaiškios / kaip senutė pabėrusi trupinius / kad balandį palesintų aikštėje“ – A. A. Jonynas). Ne veltui liaudies išmintis byloja, kad voras neša laimę. Šiukštu jį skriausti.

Na, o tinklai, kuriuos rezga žmogus – jau kitas klausimas. Mat, jie turi kitų tikslų: pagauti lengvu būdu žuvį, apraizgyti apkalbomis kaimyną, valstybiniu mastu – įvilioti į pinkles gretimas valstybes, siekiant jas šantažuoti ir vėliau užvaldyti ir t. t. Kaip matome, žmogus neturi tikslo nešti laimę, kuo jis esmingai skiriasi nuo voro. „Vortinkliai ore / rugsėjo vakaras / pro koplyčią pro langelį žvelgia kunigas / kaip nuo miško iš medžioklės grįžta sakalas / visas kruvinas“ – D. Kajokas. Įsivaizduoju, kokios rezignacinės mintys to kunigo galvoje – deja, toks tas mūsų pasaulis. Ir tokia Dievo ar Gamtos nustatyta tvarka…

Bet šis straipsnis ne literatūrologinis, jį rašyti pastūmėjo toli gražu ne žmogaus kūrybingumo apmąstymai, ne teigiami poslinkiai mūsų realybėje. O ji – kuo toliau, tuo labiau kažkokia „tvinpyksinė“. Dažnai važiuoju į sodybą Utenos betonkeliu. Vasaromis kelininkai prie jo pastato užrašus – „Esant aukštesnei kaip 25 laipsnių temperatūrai, galima dangos deformacija“. Man kartais norėtųsi jį šiek tiek pakeisti – „Esant aukštesnei kaip 25 laipsnių temperatūrai, galima realybės transformacija“. Manau, kad tokią transformaciją patyrė šiuo metu valdantieji valstiečiai. Gal jų mąstymą paveikė drėgmės trūkumas? Ar meilės pinigams perteklius?

Birželio 13 dieną „Alkas.lt“ išspausdino A. Gaidamavičiaus straipsnį apie tai, kad Aplinkos ministerijoje ruošiamas įstatymo projektas, pagal kurį būtų apmokestinami tie privačių miškų savininkai, kurie „prastai“ ūkininkauja savo miške – t. y. jo nekerta. Nekerti miško, vadinasi, esi tiginiaujantis. Todėl mokėk mokestį – 5 proc. nuo galimų gauti medienos pajamų… „Lengvatą“ gautų tik nacionaliniuose parkuose mišką turintys savininkai. Pats dirbau aplinkosaugoje 25 metus, bet jeigu būčiau dirbęs ir dabar – padėčiau ant viršininko stalo pareiškimą išeiti iš darbo nedvejodamas – man būtų gėda dirbti tokios ministerijos sistemoje. Nejaugi ten neliko protingų žmonių?

Iš kitos pusės suprantama – žmonės turi šeimas, reikia kažkaip verstis. Bet reikia klausytis ir sąžinės… O ji teisia negailestingai. Įdomu, ką galvos jie išėję į pensiją, ką pasakos savo anūkams? Jau prie daug ko pripratome valdant šitai valdžiai… Draudimai po draudimų, apribojimai po apribojimų, nuolatinis cirkas. Dar be meškų, bet klounų netrūksta. Kažką panašaus turėjo omenyje ir Prezidentė savo paskutinėje metinėje kalboje.

Seimūnų patarėjai, susirūpinę biudžeto papildymu, galėtų patarti pateikti svarstyti ir daugiau „įstatymų“, kuriuos priėmus į biudžetą byrėtų skambantys. Pavyzdžiui, apmokestinti tuos piliečius, kurie per mėnesį nusiperka tik vieną butelį karčiosios. Arba tuos, kurie kirpykloje per mėnesį apsilanko tik vieną kartą. Demografinių problemų sprendimui pasitarnautų įstatymas, ribojantis kontraceptinių priemonių pardavimą. Ir t. t. Juokas juokais, bet pagrindžiant Aplinkos ministerijoje rengiamo įstatymo dėl privačių miškų savininkų, „prastai“ ūkininkaujančių savo miškuose, apmokestinimą yra ir toks sakinys – šis įstatymas paskatintų privačių miškų ūkio sektoriaus plėtrą. Kitaip tariant, jeigu pernelyg saugai gamtą, neišsaugosi piniginės. Kaip čia neprisiminsi laikų, kai savo pasaulėžiūrą į Lietuvą nešę kryžiuočiai, puikiai suvokdami, ką reiškia lietuviams jų šventosios ąžuolų giraitės, pirmiausia jas išskynė… Būtų gerai, kad jeigu vis dėlto Seime būtų svarstomas šis įstatymas, tautos išrinktieji prisimintų R. Granausko „Jaučio aukojimą“… Šis kūrinys – tarsi mūsų protėvių testamentas. Ar S. Daukanto perspėjimą – iškirskit girias, ir neliks Lietuvos.

Fundamentali tikrovės charakteristika, anot G. V. Hegelio, slypi priešybių vienovės ir kovos dėsnyje. Jis pasireiškia kone visose žmogaus gyvenimo sferose: filosofijoje (idealizmas ir materializmas), literatūroje (romantizmas ir realizmas), pasaulėžiūroje (kreatyvumas ir evoliucionizmas), ekonomikoje (planinė ir laisvoji rinka). Tad nieko nuostabaus, kad miškai, kažką siūruojantys dangui ir žmogui, taip pat vieniems yra medienos ir pajamų šaltinis, kitiems – svajonių, dainų ir meno versmė… M. K. Čiurlionis, sugrįžęs į tėviškę, sukdavo ratus aplink pušį. Ką tai galėtų reikšti? Turbūt jis su ja kalbėdavosi. G. Kniukšta, Sąjūdžio už Lietuvos miškus įkūrėjas, surengė ne vieną laidą apie pastarųjų metų bėdas miškų sektoriuje.

Dabar jau vieša paslaptis, kad urėdijų reformą (sunaikinimą) organizavo medienininkai, suinteresuoti tik pelno išsunkimu iš miškų. Jie, galima sakyti, yra švedų „IKEA“ atstovai Lietuvoje. Štai citata iš Privačių miškų savininkų asociacijos vadovo A. Pivoriūno pokalbio su vienu iš didžiausių medienos pramonės atstovų Sigitu Paulausku: „Jokio skirtumo iš tikro, kas miškus prižiūri ir administruoja. Svarbu, kad jie tenkintų darnaus miškų ūkio principus ir būtų valdomi ne 42 ponų, bet šiuolaikinės vadybos metodais (…) (Sigitas Paulauskas: mediena yra mūsų ateitis. A. Pivoriūno pokalbis su S. Paulausku; privačių miškų savininkų asociacijos tinklapis www.pmsa.lt). Teisingai atsispindi vieno iš turtingiausių medienos verslininko žodžiuose visų medienininkų filosofija – kirsk medį, kaupk pelną, pirk miško kirtimo kombainus (kurie palieka kone metro gilumo provėžas), toliau dar daugiau kirsk… O darnų miškų ūkio principą jie supranta kaip darnų pelno augimą Lietuvos miškų sąskaita. Buvę urėdai vadinami 42 ponais (ta ironija, matyt, taikoma norint pateisinti visuomenės akyse įvykdytą urėdijų reformą (normaliai dirbusių įmonių sunaikinimą).

Dabar Valstybinių miškų urėdija džiaugiasi, skaičiuodama pelną. „Valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija (VMU) pasidžiaugė, jog praėjusiais metais dirbo taip pelningai, jog beveik 40 proc. viršijo numatytą metinį planą. Tačiau už ką gautas pelnas? Už miškų atsodinimą ar jų iškirtimą? (…) VMU taip pat sumokėjo valstybei 2,6 mln. Eur už patikėjimo teise naudojamą turtą. Be šių pinigų, dar sumokėjo į valstybės biudžetą 22, 14 mln. Eur dividendų. Tad iš viso VMU atseikėjo valstybės biudžetui 57,44 mln. Eur. Ir uždirbo 55,3 mln. Eur normalizuoto grynojo pelno (Olava Strikulienė. Miškai kertami, urėdija džiaugiasi pelnu). Minėtame straipsnyje taip pat rašoma, kad Seimo Antikorupcijos komisijos budrumo dėka buvo sustabdytas Miškų įstatymo patobulinimas (šį žodį reikėtų dėti į kabutes). Jei jis būtų buvęs priimtas, mišku būtų nelaikomos kirtavietės, gaisravietės ar nuo kitų priežasčių nunykęs miškas, ir tada galima per trejus metus valstybinio miško neatsodinti, o tuos buvusius miško plotus parduoti kaip žemę. Na, tiesiog „tobulas“ sumanymas, nieko neprikiši, pelnas būtų sunkiamas ne tik iš kertamo miško, bet ir iš žemelės, kurioje jis augo. Dar galėtų medienininkai kažkaip priimti į savo tarpą medžiotojus, tai dar ir žvėrieną būtų galima eksportuot…

Taigi turbūt visiems aišku, kas inicijavo vadinamąją urėdijų reformą. Matome, kokią „naudą“ iš tos reformos gavo profesionalūs miškininkai (kurių apie kelis šimtus buvo atleista) ir nebyliai ošiantys mūsų miškai. Jie ir toliau ošia savo negirdimą giesmę, tik ar mes ją išgirsim?