A. Aleksandravičius. Lietuva ir Lenkija: kaimyno nepasirinksi

Kiekvienas naujas Lietuvos Prezidentas vos prisaikdintas pirmojo vizito dažniausiai  vyksta į Varšuvą. Gitanas Nausėda nusiteikęs kalbėtis su Baltarusija, nepamokslaus Rusijai, tačiau iš pradžių aplankys Lenkiją. Ši šalis vadinama artimiausia, „paties Dievo duota“ Lietuvos sąjungininke, užgniaužiant nuoskaudas, kurias lietuviai per tūkstantį metų patyrė iš lenkų.

Istorijos likimo ironija

Prieš 100 metų, 1919 m. birželio 18 d., Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusios Prancūzija ir Didžioji Britanija nubrėžė pirmąją dviejų vėl Europos politiniuose žemėlapiuose atsiradusių šalių, Lietuvos ir Lenkijos, skiriamąją (demarkacijos) liniją. Ginčytiną, todėl nevadintą valstybių siena. Likimo ironija, bet teritorija, Europos galingųjų tada priskirta Lietuvai, Suvalkų-Seinų kraštas, svarbus lietuvių kultūros židinys, šiandien priklauso Lenkijai, o istorinė Lietuvos sostinė Vilnius ir garsiojo kompozitoriaus, dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtinė Varėna, miestai, vietovės, kuriomis tada džiaugėsi lenkai, sugrįžo Lietuvai.

„Išdūrė“ kolonijas

Kelis kartus taisytos demarkacinės linijos tarp buvusių 1569 m. Liublino unijos sąjungininkių nubėžtos tikintis suvienyti lenkus su lietuviai kovoti prieš Sovietų Rusiją.  Bet rusai „išdūrė“ abi buvusias savo kolonijas – 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje  susitaikydami su Lietuva bolševikai Vilnių ir Gardiną priskyrė mūsų šaliai, drėbtelėjo palyginti smulkų kyšį – 3 mln. aukso rublių, o 1921 m. kovo 18 d. Rygoje, pasirašę taikos sutartį su Varšuva, rusai pripažino Lenkijai tas pačias teritorijas, kurias 1920 m. liepos 12 d. vadino „istorinėmis lietuvių žemėmis“, padovanojo buvusiems priešams lenkams 29 mln. aukso rublių, taip pat įvairaus turto (lokomotyvų, geležinkelio vagonų ir panašiai) dar už 18 mln. aukso rublių.

Lenkai gavo daugiau

Pagrindinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentų archyvo – Metrikos – Maskva niekada lietuviams negrąžino. „Katalikybės sugadintiems“, bet vis dėlto broliams slavams lenkams rusai buvo palankesni. XVI a. viduryje Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Briuselio meistrams užsakė išausti 300 arasų (sieninių gobeleno kilimų) biblinėmis, mitologinėmis ir istorinėmis temomis savo rezidencijai Krokuvoje papuošti. Ant gobelenų buvo pavaizduotas ir Lenkijos karūnuotas erelis bei Lietuvos Vytis. Pagal 1921 m. Rygos sutartį rusai grąžino Lenkijai 1795 m. carienės Kotrynos II karvedžio Aleksandro Suvorovo pavogtus 136 arasus, taip pat 50 tūkst. knygų iš pirmosios 1747 m. atidarytos lenkiškos Varšuvos Zaluskių bibliotekos, kurią Rusija 1794 m. pasiliko sau kaip karo grobį.

Sunkesnė imperializmo forma

Britų premjeras (1916– 1922 metais) Deividas Loidas Džordžas (David  Lloyd George)  Lenkijos elgesį su  Lietuva  1920 m. yra  apibūdinęs: „Atgimusios tautos kėlėsi iš savo    kapų besotės ir alkanos, po ilg pasninko savo vergovės požemiuose graibstė kas    arčiausia, dar nenusimetusios numirėlio apdaro. Jos buvo apsikrėtusios sunkesne imperializmo atmaina negu Anglija ar Prancūzija, troško viešpatauti savo regione labiau negu Jungtinės Valstijos visame pasaulyje“.

Demarkacijos linija arba „niekieno žemės juosta“, Vilniją atskyrusi nuo lietuvių tautos kamieno, egzistavo iki 1939 m. spalio 27 d. Tada vokiečių nacionalsocialistai ir rusų bolševikai jau buvo sudoroję Lenkiją, o iš rusų rankų  atgautu Vilniumi negalėjusi atsidžiaugti Lietuva buvo pakeliui į Maskvos ryklę.

Negudraujantys kolonistai

Pažangūs,  Lietuvos ryšius su Lenkija besistengiantys stiprinti Vilniaus istorikai Alfredas Bumblauskas ir  Alvydas Nikžentaitis tvirtina, kad dėl nenusisekusių XX a. pirmosios pusės Varšuvos ir Kauno santykių kalti lietuviai. Galėjo suteikti lenkams  Lietuvoje tiek teisių, kiek Suomijoje turi švedai. Suomiai neva paslaugiai šokinėja apie švedų mažumą, šalyje įteisintos dvi valstybinės kalbos. Tačiau Suomijos švedai – tikri, dėl savo kilmės negudraujantys kolonistai. Jų protėviai apsigyveno Suomijoje, kai ji buvo Švedijos Karalystės dalis (XII – XIX a.). O kaip šalia Vilniaus, kurį pagal baltų žynio Lizdeikos pranašystę įkūrė didysis lietuvių kunigaikštis Gediminas, pačiame baltų arealo viduryje, atsirado net 200 tūkst. „šimtaprocentinių vietinių“ lenkų, rusų ir gudų?

Lietuvybės savigyna

Į lietuvių kalbininkų argumentą, kad Vilnijos lenkai Molis, Žuvielis (Żuwiel), Mažulis Boltučis (Mażulis, Bołtućis) iš tiesų yra per šimtmečius nutautę lietuviai, Lenkų rinkimų akcijos – krikščioniškų šeimų sąjungos agitatoriai atšauna, neva Glinskis, Černiauskas, Kazlauskas ar Baranauskas – tikrų tikriausi  prievarta „lituanizuoti“ lenkai. Iki Pirmojo pasaulinio karo lenkiškai esą kalbėjo visa Kauno apskritis, o dabar Vidurio Lietuvoje belikusi viena lenkiška salelė – Vandžiogala (Wędziagoła). Bet jau seniai įrodyta, kad lietuviai baudžiauninkai, gavę iš sulenkėjusių bajorų ir  rusų valdininkų slaviškas pavardes, stengdavosi bent jau jų šaknims suteikti baltišką skambesį ir pridėti lietuviškas galūnes. Tai buvo lietuviškos tapatybės savigyna.

Tautinė sudėtis

Carinio gyventojų surašymo duomenimis, Vilniuje 1897 m. gyveno 2 proc. lietuvių ir   30 proc. lenkų, 1931-aisiais, po dešimties Lenkijos viršininko Jozefo Pilsudskio viešpatavimo metų, lietuvių Vilniuje – vos 0,8 proc., lenkų – net 65, 5 proc. Dabar apie 63 proc. mūsų sostinės gyventojų – lietuviai. Rusijos imperijai priklausiusios Suomijos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje Helsinkyje 1870 m. gyveno 57 proc. švedakalbių, o 2007 m. Suomijos Respublikoje – tik 6 proc. Suomiškai kalbančių Helsinkio gyventojų dabar – 85 proc. Suomijos  švediškose mokyklose suomių kalbos mokoma nuo antros klasės.

Pasikeitė pavardes iš patriotizmo

Visa Suomija iki šiol pagarbiai prisimena generolą Helmarą Fridolfą Silasvuojį (Hjalmarą Fridolfą Siilasvuo), 1939 – 1940 metų Žiemos karo su Maskva didvyrį. Jo vyrai prie Suomusalmio kaimo šalies šiaurės rytuose sutriuškino dvi Raudonosios armijos divizijas, atėmė iš priešų tiek patrankų ir minosvaidžių, kad rusus galėjo mušti jų pačių ginklais – paleido į sovietų pozicijas 3200 sviedinių. Bet mažai kas net Suomijoje žino, kad tikroji generolo Siilasvuo pavardė – Strombergas. Jis buvo švedas, tapęs  Suomijos patriotu. Žiemos karo strategas Suomijos maršalas Karlas Manerheimas (Carlas Mannerheimas), kurio antrasis vardas buvo Gustafas, įsakymus pasirašinėdavo suomiškai – Suomen marsalkka Kustaa Mannerheim.

Atsakė: „Niekada!“

Šiandien ir Suomijos Lehtonenai, Juntilos (Junttilos), ir Aslundai, Lundbergai vienodai aistringai palaiko suomių ledo ritulio komandą, kai ji rungiasi su Švedijos rinktine.

Suomijos švedai net buityje bendrauja suomiškai (gal išskyrus Alandų salų gyventojus), o antrąją kalbą renkasi anglų.

Kai XX a. pradžioje prelatas Aleksandras Dambrauskas – Adomas Jakštas kreipėsi į sulenkėjusius Lietuvos dvarininkus: „Eikite su lietuvių tauta“, tie paniekinamai atšovė: „Przenigdy!“ („Niekada!“). Tokie Lietuvos ir Suomijos kalbos tradicijų skirtumai.

Agresyvus vikingų kūrinys

Nuo V amžiaus po Kristaus baltų, aisčių žemes vieni po kitų puldinėjo hunai, lenkai, maskvėnai, kryžiuočiai, kai kada atskirai, o kartais ir sudarę karines sąjungas.

Slavai šimtus metų stūmė lietuvius į Baltijos jūrą. Ypač agresyvi buvo IX a.  skandinavų vikingų sukurta Rusios valstybė, užgrobusi daug jotvingių teritorijų.

X a. Lietuvos pašonėje iškilo dar viena slavų valstybė – Lenkija. Ji veržėsi į prūsų ir jotvingių namus. Išliko lenkiškų rašytinių liudijimų, kaip tai vyko.

Vienas iš aprašymų yra lenkų kronikininko Vincento Kadlubeko (Wincenty Kadłubek) (gimė 1150 m. –  mirė 1223 m.) pasakojimas apie Krokuvos ir Sandomiro kunigaikščio Kazimiero II Teisingojo žygius.

Lenkų žygdarbiai

„Valdovas  pradėjo labai varginantį karą su lietuvių arba prūsų tauta. Tai gentis, žiauresnė už pikčiausius žvėris, atskirta nuo likusio pasaulio labai plačių dykumų, tankiai suaugusių miškų ir burbuliuojančių, žmogų su žirgu įtraukti galinčių pelkių. Lenkų kariai ilgai ieškojo priešų, tačiau jie išsislapstė daubose ir olose, ne iš baimės ar menkos drąsos, bet  būdami gudrūs ir klastingi. Nenorėdami grįžti tuščiomis, lenkai ėmė niokoti šventus miškelius, pilis, kaimus, svirnus su javais paleido dūmais“, – lenkų žygdarbius pagoniškoje Lietuvoje šlovino teologas ir istorikas V. Kadlubekas.

Pasak šiuolaikinio Lietuvos istoriko Romo Batūros,  iki 1409 m., kai prieš vokiečius sukilo žemaičiai, Lenkija su kryžiuočiais  nekariavo, išskyrus XIV a. pradžią, kai Lenkijos karalius Vladislovas I Lokietka, norėdamas susigrąžinti Dancigą ir Pajūrį, susivienijo su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Gediminu prieš kryžiuočių ordiną. „O dažniausiai Lenkijos valdovai rėmė vokiečių antpuolius į prūsų, lietuvių žemes. Kai primeni tai lenkų mokslininkams, jų veiduose išvysti didelę nuostabą“, – tvirtino R. Batūra.

Skirtingi prezidentų maršrutai

Šiandien Lenkijos naikintuvai retkarčiais atskrenda į Zoknių oro uostą pagal NATO oro policijos programą, gina Švenčionių r. Pabradės seniūnijos Zalavo dvarą, maršalo J. Pilsudskio gimtinę, ir Vilniaus Rasų kapines, kur buvo palaidota J. Pilsudskio širdis.  Belieka tikėtis, kad Suvalkų koridoriaus, kuriuo NATO kariai galėtų atskubėti į pagalbą Rusijos užpultai Lietuvai, lenkiškasis kraštas patikimai saugomas.

Liepos 12 d. prisaikdintas Lietuvos Prezidentas G. Nausėda po keturių dienų, liepos 16-ąją,  vyks į Lenkiją. Dabartinis Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, pradėjęs eiti pareigas 2015 m. rugpjūčio 6  d., pirmiau užsuko į sukalbamą Estiją. Vilniuje pirmą kartą prezidentas  A. Duda apsilankė tik 2018 m. vasarį, kai Lietuva šventė atkurto valstybingumo šimtmetį.