M. Kundrotas. Nusilpusi politinė įžvalga ar sąmoningas patriotų žlugdymas? Vytauto Radžvilo atvejis (36)

Vytautas Radžvilas 2013m. | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Vytautas Radžvilas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Lietuvių tautininkų sąjungai jungiantis prie Tėvynės sąjungos profesorius Vytautas Radžvilas graudeno, jog naikinama garbinga partija su šlovinga istorine tradicija. Pabrėžtina, kad iki to laiko veikusi tautiška partija mažai jį tedomino. Bet staiga sudomino, kai atsirado galimybė bent dviems tautininkams patekti į Seimą ir imtis realios teisėkūros veiklos.

Tautininkams atsiskyrus nuo vis labiau liberalėjančių konservatorių patriotinės jėgos atgimimą pasveikino tiek Centro partijos idėjinis lyderis Romualdas Ozolas, tiek tautiškas socialdemokratas Bronislovas Genzelis. Regis, V. Radžvilui pasitaikė puiki proga krykštauti – juk atsikūrė jo taip mylima ir saugota partija. Bet kur ten. Iš jo ir jo bendražygių matėme tiktai kritiką, kartais – pagrįstą, kartais – ir labai keistą.

Iš to galima spręsti, jog Profesoriui Vytautui II-ajam ir jo komandai rūpėjo tik tai, kad tautininkai turėtų kuo mažiau politinės įtakos, va ir visas motyvas priešintis jų maršui į valstybės parlamentą. Šiandien tokias pačias įžvalgas regime krikščionių demokratų atžvilgiu. Konservatyvusis, tautiškasis ir krikščioniškasis Tėvynės sąjungos sparnas raginamas atsiskirti nuo šios parlamentinės partijos ir – labai tikėtina – likti politikos paribyje, kur ir buvo Lietuvos krikščionys demokratai iki susijungimo su Tėvynės sąjunga.

Europos Parlamento rinkimuose V. Radžvilo komitetas padarė visa, kad konservatyvusis Tėvynės sąjungos sparnas gautų kuo mažiau balsų – tiek savo sąrašo kėlimu, tiek viešais tekstais, kuriuose aiškinta, jog balsuoti už tikruosius konservatorius – bergždžias reikalas. Tiesa, vienas toks konservatorius – Audronius Ažubalis – vis tiek gavo daugiau balsų, nei visas V. Radžvilo sąrašas, dar daugiau gavo konservatyvusis sparnas in corpore, bet vis tiek liko už Europos Parlamento ribų. Yra, kam padėkoti.

Šiame kontekste raginimai skirtis nuo Tėvynės sąjungos, geriausiu atveju, skamba keistai, blogiausiu – veidmainiškai. Gal tai noras išstumti dar vieną realiai konkuruojančią jėgą į paribius, kad būtų galima užtvirtinti savo monopolį tautiniame, konservatyviajame spektre?

V.Radžvilas ypač akcentavo Europos Parlamento rinkimus, kaip itin reikšmingus Tautų Pavasariui. Ir čia jo įžvalga pasirodė abejotina. Įvairių šalių tautininkai stipriai pagerino savo reitingus, bet vis tiek liko paribio jėga, o labiausiai į viršų šoko liberalai. Taigi, kaip ligšiol, taip ir toliau tautų atgimimas labiausiai priklauso nuo nacionalinių rinkimų. Europos Parlamento rinkimų sureikšminimas šiame kontekste skamba kaip būdas pateisinti savo siaurus asmeninius ir grupinius interesus – gal paremtus ambicijomis, o gal tiktai solidžiomis algomis.

Labiausiai utopija dvelkia profesoriaus kalbos, jog iš jo suburto komiteto turėtų gimti ištisa politinė sistema. Ne viena konkreti partija, o visa partijų puokštė. Žinoma, visas veikiančias partijas atmetant ir kuriant partinę sistemą iš naujo. Iš savo bendražygių rato. Nerealių lūkesčių puoselėjimas gali reikšti tik viena iš dviejų: arba visišką pasinėrimą į svajones, atitrūkstant nuo tikrovės, arba savotišką manipuliaciją, puikiai žinant, jog viskas baigsis niekuo.

Kol kas sunku pasakyti, kokie tikrieji V. Radžvilo ir jo komandos motyvai. Gal tai – nuoširdžių svajotojų būrelis, o gal – sąmoningai sukurtas valdančiosios sistemos projektas, skirtas tik silpninti patriotines jėgas. Minčių kyla įvairių. Ypač žinant V. Radžvilo akademinėse erdvėse išsakytas įžvalgas, jog tautos ir tautinės valstybės – tik modernybės kūrinys, kas puikiai atitinka globalistų logiką. Jei tautos turi istorinę pradžią, jos turi ir pabaigą. Būta ir kitų įdomių įžvalgų, jog vieno iškiliausių lietuvių tautos filosofų – Vydūno – kūryba tėra bejėgiška grafomanija, o tobulos valstybės idealas – kosmopolitinė Šventoji Romos imperija.

Dažnai atrodo, jog tiek pats V. Radžvilas, tiek daugelis jo bendražygių tiesiog pervargo nuo savo pačių reikšmingumo. Tikro ar įsivaizduojamo – antraeilis klausimas. Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Uoka vartodavo posakį: sirgti savimi. Ir laikė tai daugelio talentingų žmonių liga. Labiausiai jis tai taikydavo savo buvusiam kolegai Rolandui Paulauskui. Išties šiandien V. Radžvilas ir R. Paulauskas vis labiau panašėja. Deja, riba tarp savimi sergančio svaičiotojo ir priešiškų jėgų išnaudojamo destruktoriaus – plona ir trapi.

„Aš – protingas ir teisingas, jūs visi – durniai ir kenkėjai“ – tokia pažįstama formuluotė. Per pastaruosius metus iš V. Radžvilo arba jo kolegų lūpų ši formuluotė daugelį kartų skambėjo tiek Naglio Puteikio, tiek Arvydo Juozaičio, tiek Gintaro Songailos, tiek kitų patriotinių jėgų lyderių atžvilgiais. Skirtingais mastais, skirtingomis formomis, bet esmė būdavo ta pati. „Mes arba niekas“. Kažkada iš tokių susireikšminusių asmenų gimė ir Liaudies vyriausybė.

R.Paulauskas atvirai pasuko prieš Lietuvos valstybės interesus, tapdamas priešiškos Rusijos valstybės pozicijų atstovu. V. Radžvilui kol kas – dar toli iki to. Bet jau yra liūdnų ženklų, jog lig to artėjama. Flirtas su atvirai prorusišku kandidatu į Lietuvos prezidento postą – Mindaugu Puidoku – jau rodo, kaip greitai nuo paprasto susireikšminimo galima pareiti prie išdavystės. Liudas Gira, Justas Paleckis, Vincas Vitkauskas, o ypač – Kazys Bizauskas irgi tik palaipsniui tapo išdavikais. Bent trys iš jų turėjo didžių nuopelnų Lietuvai. Bet kažkuriuo momentu pasijuto… Neįvertinti. Rezultatai buvo liūdni.

Konservatyviojo Tėvynės sąjungos sparno atsiskyrimas nuo šios partijos turėtų prasmę tik vienu atveju – jam įsijungiant į platų patriotinį frontą, kuris šiandien telkiasi aplink A. Juozaitį ir N. Puteikį. Tada būtų galima tikėtis prieaugio ir iš kitų politinių jėgų, ir iš visuomenės. Kitu atveju racionaliau likti Tėvynės sąjungoje, užsitikrinant bent šiokias tokias pozicijas.

Labai abejotina, kad rimtiems politologams trūksta tokių elementarių dalykų supratimo. Nors įmanomas ir toks variantas. Kai žmonės gyvena informaciniame burbule, bendraudami tarp savęs ir palaikydami vienas kitą, jie gali prarasti tikrovės suvokimą. Gal čia – tas atvejis. Bet ar labai didelis skirtumas, ar destrukcija kyla iš piktos valios, ar iš naivumo? Juk rezultatas dažnu atveju būna toks pats. Nepasiduokime nei utopijoms, nei provokacijoms. Mąstykime savarankiškai ir sveikas protas nurodys mums tikrąjį kelią.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

36 komentarai

  1. Gerbėjas:

    Ar autorius galutinai išprotėjo? 🙁

  2. Tvankstas:

    Man kelia nerimą M. Kundroto sielos sveikata dėl vis labiau gyvulėjančios neapykantos prof. V. Radžvilui, dėl vis labiau prarandamos logikos, kaip sveiką protą nusakančio dėmens.
    Pasikartosiu, nes tai liečia ir M. Kundrotą, gal susivoks žmogus.

    Man buvo keistas patriotinių jėgų nesusikalbėjimas, kurį mačiau beveik metus laiko. Niekas su niekuo nerado bendros kalbos tarp 4 sandraugų : A. Juozaitis/ G. Songaila / LYČ, V. Radžvilas ir VF, N. Puteikis ir CP, M. Puidokas ir jo bendraminčiai. Kur dar Z. Vaišvila su makabistu / kūjininku/ ir pensininkų smaukytoju S. Tomu ir besiplaikstančios sielos K. Juraičiu, su Rusijos kvapu, kaip mieliausiu jam, vaidinant ‘patriotinę jėgą’, labai keistas pasirodė M.Kundroto tęsiamas žygis kaip meilužio per politinių bruzdėlynų lovas.
    V. Radžvilo straipsnis apie prezidentinius rinkimus patvirtino mano įžvalgų dalį, kaip vyko A. Juozaičio / G. Songailos rinkiminė veikla pagal užsiimtos pilies taktiką.
    Mano įžvalgų sutapimas su V. Radžvilo buvo galimas dėl mano šeimos narių dalyvavimo patriotinių jėgų bruzdėlyne, žinant kai kurias nuotrupas.
    G. Songaila uždraudė Kauno miesto ir rajono tautininkams dalyvauti savivaldos rinkimuose – tiesiog negalėjo atleisti už kauniečių kitamintiškumą tautininkų fiurerio visišką ir neginčijamą teisingą mąstymą. Žinant G. Songailos saviraišką nuo 1988 m. spalio mėn. Sąjūdžio suvažiavimo yra nieko keisto – tai žmogus sugebantis sukiršinti, bet ne sujungti.
    Netgi AfD pasiūlius bendrauti, ilgą laiką atmetinėjo tyla, kol pradėjus vykti sąlyčiui atskirai A. Avižienio dėka, staiga G. Songaila tiesiog lipte prilipo, kai kam iš A.Avižienio bendraminčių tapo aišku – visus padorius žmones išguis nuo ryšių su AfD.
    Visa A. Juozaičio rinkiminė veikla vyko taip, kad dalyvauti ir negalvoti apie jokį laimėjimą. Nemaža dalis patriotinių žmonių Lietuvoje nerinks už ‘istorinę klaidą’, kaip ir aš, kurią suprantame kaip Sąjūdžio išdavystę. Nori nenori, bet visa rinkiminė veikla priminė geriausio Lietuvos žvalgo Ūso darbus Darbo partijoje, su laiku pasipildant įrodymams, išlindusiems dalykams su A. Juozaičio / G. Songailos darbais politikoje.
    A. Juozaitis su LYČ praras dalį patriotinių žmonių balsų, kurie neperžengs per save dėl ‘istorinės klaidos’.
    Nor ir baigęs ekonomiką VU, bet labai nutolęs nuo ekonomikos, tiesiog neturi ką pasiūlyti, kaip pakelti ekonomiką ir sugrąžinti tautiečius iš pasviečių, kaip geras žmogus ruošiasi didinti teisingus mokesčius ir teisingai skirstyti – tą mes girdime jau paskutinius 30 metų iš tūkstančių politikų lūpų Lietuvoje.
    Duok Die peržengti 5 nuošimčius Seimo rinkimuose.

    • Tvankstui:

      Pritariu M. Kundrotui ir jo įžvalgoms. Vytautas II darosi liguistas, jei ne ligonis ir savo intrigomis labai panašėja į kitą Vytautą, tik ne į Didįjį. Šis žmogus(V. R.) taip pat pilnas keršto, buvo labai įtikėjęs savo pergale EP rinkimuose, bet gavosi, kaip gavosi. Dabar toliau jis nevienys patriotines jėgas, o tik skaidys ir kels erzelį. Kuo toliau nuo šio žmogaus.
      Tvankstui pasakysiu taip: tu nebalsuosi už A. Juozaitį , tai nereiškia, kad ir aš turiu nebalsuoti? Neturi jokių argumentų prieš A. Juozaitį, tai ir joji ant tos pačios nusibodusios iki koktumo “Istorinės klaidos”.Tau klaida, o man tiesa. Dar pamiršai paminėti AMB ir A. Juozaitį.

  3. Tvankstai, jei dar kartą Alko erdvėje skleistie prasimanymus ir šmeižtus teks užblokuoti Tamstos komentarus. Tai oficialus perspėjimas. Paskutinis.

    • Toto:

      Panašu , kad Tamsta esat bukas, kaip čebato aulas

      • Žemyna:

        Niekas neverčia lankytis namuose, kurio šeimininkas neatitinka tamstos keliamų reikalavimų.

      • Tvankstas:

        Toto, negalima taip kalbėti, rašyti apie žmogų, tuo labiau šios interneto svetainės šeimininką.
        Esu baigęs VISI (dab. VGTU), tai iš VU fizikos fakulteto iškritę studentai ir atėję į VISI gaudavo inžinerinių mokslų diplomą su pagyrimu. Ką kalbėti jau apie VU ff baigusius – mes, VISI studentai, jausdavome jiems didžiulę pagarbą dėl protinių galių.
        J. Vaiškūnas yra baigęs VU fizikos fakultetą, taip, kad protiniu pajėgumu gali dvejoti mažo išsilavinimo žmogus arba labai piktas.
        Negalima taip rašyti.

        • Žemyna:

          O mano fanaberijai labai rūpi, kaip su tuo akmeniu baigsis. Ar prancūzai atritins tą akmenį Lietuvon? 🙂 Nė neįsivaizduojate, kad be Lietuvos pagalbos jie neišsisuktų, kad tamstai pavyktų…

          • Tvankstas:

            Gerb. Žemyna, pasikartosiu dar kartą – tas akmuo yra klastotė, atlikta gal prieš 5, gal prieš 15 metų, po to ją ‘atrado’.
            Kai velnias norėjo imti į žmonas Marytę, tai išpildė norus : padarė žemių savininke, padarė karalaite, tai Marytė ištraukė kūšio plauką ir paprašė ištiesinti – ligi šiandien velnias tiesina.
            Klastotė yra klastotė, lenda įrodymai per visus galus : aprašomas laikas, liaudyniškų raidžių maišymas su runomis,…
            Aprašomu laiku Prancūzija tikrai tankiai buvo gyvenama, maždaug 20 mln. gyventojų, tiek dabar kaimuose negyvena, jei žmonės buvo išmesti į krantą, tai kaip jų nepastebėjo vietiniai žvejai, kaip jie neprisišaukė pagalbos, iš kur turėjo tokius pritaikytus įrankius akmenyje iškalti raides, runomis tuo laiku net rytinėje Madjarijoje jau neberašė, tai iš kur aprašomu laiku galėjo iškalėjas žinoti runas, jei bažnyčia griežtai draudė naudoti velnio ženklus – runas.
            Dar yra eilė dalykų, ir pro visą šitą sietą perkračius – klastotė tie užrašai akmenyje.
            Turiu savybę – nepasiduoti minios mąstymui, ypatingų minčių, idėjų, užrašų tiesai, nemesti kelio dėl takelio, geriau jau eiti aplinkkeliu, bet savo galva permąsčius.
            Manęs daug metų niekas negali nustebinti, nebent papildyti mano žinojimą arba būti atmesta mano žinojimu. Man išvis tapo neįdomios sensacijos, nors tai būtų ir Atlantidos atradimas, kas nusakyta nutrupėjusiu Cadis miesto vardu.
            Daugybę dalykų turiu atmesti, kas MIP pateikiama kaip ‘stebuklas’.

    • Lietuva lietuviams:

      Tvankstas įžvalgus, įdomių minčių parašo, jo neverta užblokuot. Jūs geriau Kundrotą užblokuokit, nes skatinate jo ligą. Žmogus dergiasi ir kiršina grynai tik internete. O jūs jam duodate įrankį tai daryti, Jonai. Pagaliau, negi Jūs jo nepažįstate? 🙂

    • Erkė:

      P. Vaiškūnai, negąsdinkite tokių kaip Tvankstas užblokavimais. Naudojiesi, kad turėdamas svetainę gali elgtis kaip choziainas? Kažkaip nedera su (demo)kratijos nuostatomis. Greičiau Putinokratijos…
      Jei jau Tvankstas skleidžia prasimanymus būk gera parašyk konkrečiai ką jis čia prasimanė? O ką šmeižia?
      P.S. Prieš keliolika metų buvau Tamstos sodyboje su svečiu iš Vokietijos(išeivė iš Lietuvos-šiuo metu ir Vokietijos pilietė). Išvakarėse kažkokia moteriškė(gal Tamstos žmona), pasakė, kad reikia susimokėti ekologinį mokestį (berods 3lt) už vietą palapinei, o ryte pamačiau, kad šiukšlės iš konteinerių krenta. Neturėjau kur akių dėti.
      Juokiasi puodas, kad katilas juodas….

  4. !!!:

    Negi neįmanoma susišnekėt tarpusavį,kam skalbt apatinius viešai,skaitant apima neviltis o liberastai ploja iš džiaugsmo.

    • Žemyna:

      Pritariu!
      O dar geriau, apskritai truputį pailsėti po rinkimų įtampos, palaukti kol baigsis karščiai, darantys mus nekantriais, irzliai straksinčiais, lyg spirgai keptuvėje. Palengva ataušti, nutolti nuo konflikto, o tada ramiai „inventorizuoti situaciją”: ką turime bendro, kas mus skiria; ar galime bendrauti ir veikti bendrai klausimas, dėl kurių sutariame, ir veikti atskirai, bet netrukdydami kitam klausimais, kuriais nesutariame. Kol nenuslūgs tarpusavio nuoskaudos, gal patiems palaukti, vietoje savęs leisti į priekį „inventorizatorių” grupes, kurios išsiaiškins, dėl ko galima susitarti, kas jungia, ir ar tiek pakaks bendradarbiavimui?
      Juk ir gyvenime taip – yra žmonės, su kuriais bendrauji tik tam tikrais klausimais, apeidamas klausimus, dėl kurių (žinai iš anksto), niekaip nesutarsime. Jei kito veiksmuose nėra nieko, kas iš esmės kenktų Lietuvai, moralei ir kt. tau svarbiais klausimais, tai juk ir neprivalo visas pasaulis visada man pritarti. Gal net nuobodu pasidarytų… 🙂
      Bent mano aplinkoje žmonės taip dešimtmečius bendravo, žinodami, kokiu klausimu su kuo nebendrauti, nes tik susipyksi ir nepavyks nė to padaryti, dėl ko esminių prieštarų nėra. Juk, metams bėgant ir įgijus dar daugiau patirties bei žinių, ir vieno, ir kito nuomonė tuo ar kitu klausimu gali ir pasikeisti, ir tik džiaugsiesi, kad anuomet dėl to nekibai jam į atlapus ir netapote nesutaikomais priešais.
      Vyrai – VARDAN TOS?..

  5. Nauja stadija:

    Tiesiog kažkoks briedas.

  6. A.L.:

    Pasitaiko, kad pas žmogų kaktinėje smegenų dalyje trųksta sričių, atsakingų už loginį mąstymą. Sprendžiant iš pateikiamo teksto, taip yra su šio straipsnio autoriumi. Alko redakcija turėtų, mano manymu, vykdyti kažkokią tai atranką ir nespausdinti beprotybių.

  7. G.P.:

    Jei tai būtų eilinio DELFI žurnalistėlio rašinėlis, tai galima būtų ir nekreipti dėmesio. Bet kai tokiais pritemptais “argumentais” bando konstruoti kažką atseit išmintingo žmogus, baigęs politologijos mokslus, tai nuoširdžiai gaila.

  8. Gedvydas:

    o iš tikro tai radžvilistai tėra tuščia vieta. ką puikiai įrodė rinkimai.

  9. senasis druvis:

    Radžvilo politinės “diagnozės” yra iš esmės neblogos. Problemos prasideda tada, kai pereinama prie veiksmų plano – čia “čiuožykla” garantuota. Medicinos terminais šnekant, gerai diagnozuota liga gydoma visiškai neteisingais vaistais.
    Kaip galima kovoti prieš globalizmą, pasitelkiant kitą, krikščioniškąją – aboliučiai globalistinę ideologiją? Arba kaip išsaugoti tautiškumą, savastį, naudojant krikščionybę tam tikslui pasiekti – lieka neaišku…

    • Lietuva lietuviams:

      Čia yra tiesos. Tas pataikavimas krikščionybei keistas. Maža, kad 80% Lietuvos laiko save katalikais. Palyginimui, 90% balsuoja už globalistinę politiką, tai ką, dabar reiktų globalizmui pataikaut? Gydyt juos reikia, o ne pataikaut. 🙂 Jaučiu, jei 80% Lietuvos būtų “pagonių” tikėjimo, tai globalistinis gaivalas būtų seniai iš čia išrūkytas ir nereiktų nieko gelbėt…

    • !!!:

      Tikra tiesa,tai patvirtino Sigitas Tamkevičius pasmerkdamas žemės referendumą,o atrodė kad jis už lietuvybę…

  10. senasis druvis:

    … o šiaip tai pritariu Žemynai…

  11. Lietuva lietuviams:

    Kundroto stilius, vienijant patriotiškus žmones: apdergti bet ką, kas netinka jo to meto veiklai ar karjeros krypčiai.

  12. ....:

    Tautiškumas yra tautos unikalumas.Tačiau aukščiau jo yra Kūrėjas.Tik krikščionybės pagrindu galima išlikti ir išsaugoti savo identitetą.Kad krikščionybė išgyvena krizę,tai yra kita tema. Lietuvai reikia krikščioniškos demokratiškos tautiškos partijos ir ta niša yra tuščia.Atrodo,kad šia kryptimi jėgos pamažu telkiasi ,tik joms trūksta pasitikėjimo ir susikalbėjimo,nes visi esam tik žmonės ir esam silpni .Iš čia visi konfliktai.Tačiau tai ir yra gerai.Tik reiktų visiems susieiti , gerai pasiginčyti,padiskutuoti bei ieškoti kompromiso.Kad ir iki griausmų ir perkūnijų,tik tada kažkas pavyks.Kaip toje sakmėje,kurią pasakojo R.Skinkaitis,Lietuvos vyskupas,grįžęs iš mokslų Vatikane.Sako,kas žmogus,sėdamas javus, prašė Dievo,jog tas neduotų blogo oro,nebūtų audrų,perkūnijų,vėjų…Gerai,Dievas,sutiko,buvo šilta,gražu,ramu.Žmogus džiaugėsi,tačiau atėjus derliaus metui,javų varpos buvo tuščios.Nes nebuvo vėjo,kuris javus apdulkintų,nebuvo sodraus lietaus,gaivinančios perkūnijos,kurie derliaus duoda apsčiai…

    • senasis druvis:

      Čia kažką painiojate. Krikščionybė kaip tik tautos unikalumą “trina”, visus versdama globaliai vienodais. Kaip tik dėl to, kad visų konfesijų šventa žemė yra ne čia, kitur, be to, krikščionybei nesvarbu kokia kalba į dievą šauksi. Mano manymu, žodžiai “krikščioniškos” ir “tautiškos” tiesiog kartu nedera. Turime savo dievus, žemę ir kalbą, jų pagalba turime savastį (kurią vadinate unikalumu). Toks ir turi būti mūsų tautiškumas. Jūsų keliu einant gausime besižegnojantį gėjų komunistą…

      • Juozas:

        gerokai klysti. Nuvažiuok į Čenstachovą, Santjago de Compostela, pamatysi, kokie jie skirtingi. Beje, lenkai privatizavo krikščionybę ir vadina ją “polska visra”. Galim juoktis, bet aš jau įsitikinau, kad tai tapo jų stiprybės ir identiteto dalimi. Mums irgi reikia stiprių identiteto elementų. Negi, garbindami elektros išlydį (perkūniją), tapsime stipresni ?

        • senasis druvis:

          Na, su tuo elektros išlydžiu paprašyčiau atsargiau, Juozai. Nes dar patį trinktels. Nors nesi to vertas.
          Linkiu sėkmės ieškant “stiprių identiteto elementų” polskoje viaroje, kurių, neva, mums taip reikia.
          O šiaip, kad žinotumėt: Po baltų apeigos trimis kalbomis{prūsų, latvių ir lietuvių} Ožkiniuose {formaliai Lenkijoje}, lenkai buvo susižavėję mūsų stiprybe. Mūsų giesmes prašė išversti į lenkų kalbą. Stebėjosi, kad mūsų “kunigai” vienam rate kartu su visais. Nesuprasdami kalbų, jautėsi tarpe mūsų, gerai ir jaukiai. Pokalbyje po apeigos, į kurią jie pateko atsitiktinai, jie viskuo žavėjosi. pagrindinį klausimą kėlė sau – o kas buvo Lenkijoje iki krikščionybės? Kur jų giesmės? Kur jų šaknys? Oi Juozai Juozai…

  13. Erkė:

    Ta Kundrotai kažkas su protu atsitiko? Iš kur tokia neapykanta jau kelintame tavo straipsnyje Radžvilui?

  14. Martynas:

    Visi jie tokie. Radikalams tai būdinga – jie pykstasi dėl smulkmenų, yra smulkmeniški.
    Šiaip radikalai (įskaitant nacionalistus) yra nepajėgūs susivienyti. Buvo atlikti Europos Parlamento frakcijų tyrimai. Jie patvirtino tą patį.
    Nesvarbu – ar komunistas, ar nacionalistas – rezultatas tas pats. Tokiais tampa tam tikrus bruožus turintys asmenys: įsitikinimas savo teisumu, arogancija, tikėjimas sąmokslo teorijomis, paprastai aršus būdas. Argi tokie gali tarpusavyje surati?

  15. ŽEMAITIS:

    Yra labai gerų, šaim atvejui tinkančių lietuvių liaudies posakių: 1) “juokiasi puodas, kad katilas juodas” arba 2) “trys nacionalistai – penkios partijos” 🙂 Nors pritariu Martynui. Nacionalistai ir negali būti kitokiais. Yra tekę susidurti, tad pažįstu kokio tai būdo žmones.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: