Z. Tamakauskas. Dainavos apygardos partizanų takais. (0)

Pagerbiami žuvusieji Kirtiliškės kaimo partizanai | Z. Tamakausko nuotr.

Pagerbiami žuvusieji Kirtiliškės kaimo partizanai | A. Grigaitienės nuotr.

Minint Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo Pirmininko generolo Jono Žemaičio-Vytauto ir Lietuvos šaulių sąjungos metus, praėjusio mėnesio gale būrys buvusių tremtinių, politinių kalinių, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dalyvių ir šaulių susiruošė į kelionę Dainavos apygardos partizanų takais. Savo kelionę pradėjome autobusu nuo Kauno įgulos karininkų ramovės.

Kelionės įžangoje prisiminėme Lietuvos laisvės armijos įkūrėją bei jos ideologą Kazį Veverskį, žuvusį 1944 metais, planavusį, bet nespėjusį suburti Lietuvos partizanus į vieningą karinės paskirties organizaciją. Šią vienijimosi idėją tęsė suaktyvėję partizanų būriai, jungdamiesi į stambesnius kovos vienetus. Toks jungimasis vyko ir Pietų Lietuvoje. Čia partizanų telkimo pavyzdį parodė Punios šile partizanų būriams vadovavęs kapitonas Dominykas Jėčys – Ąžuolis. Rodydamas didelį sumanumą, vienijo partizanus ir Marcinkonių partizanams vadovavęs pulkininkas Juozas Vitkus – Kazimieraitis. Į jo

sukurtą Dzūkų grupę įstojo jau Merkinės kautynėse su NKVD pajėgomis pasižymėjęs, vykstančio  partizaninio karo būsimas  ginkluotojų pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas- Vanagas su savo  vadovaujamais Merkinės partizanų būriais. Šis junginys buvo pavadintas „A“ apygarda. 1946 metais prie jos prisijungus ir Jėčio- Ąžuolio rinktinei, apygarda pavadinta Dainavos vardu. Tais pačiais metais Kazimieraitis susitikęs su Tauro apygardos vadu aviacijos majoru Zigmu Drunga – Mykolu, aptarė dar stambesnio partizanų vieneto įkūrimo klausimą. Jiems sutarus, buvo įkurta Pietų Lietuvos partizanų sritis. Srities  vadu tapo Juozas Vitkus – Kazimieraitis, o jo pavaduotoju – Zigmas Drunga – Mykolas.  Kazimieraitis stengėsi visus partizanų junginius sutvarkyti Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu. Pažymėtina, kad jis 1946 m. balandžio mėnesio 23 dieną pasirašė labai svarbų dokumentą – Deklaraciją, skelbiančią Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus.

Veisiejuose prie Nepriklausomybės paminklo | Z. Tamakausko nuotr.

Veisiejuose prie Nepriklausomybės paminklo | A. Grigaitienės nuotr.

Sustojome pirmoje mūsų kelionės programos numatytoje stotelėje – Lazdijų mieste. Čia  dalyvavome šventose Mišiose  Šv. Onos bažnyčioje, aukotose už žuvusius ar mirusius Lietuvos partizanus. Mišias aukojo, pasakydamas ta proga pritaikytą jautrų pamokslą, bažnyčios klebonas kunigas Nerijus Žvirblys – Alytaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos kapelionas. Po Mišių – vyko gėlių padėjimo ir atminimo žvakučių uždegimo ceremonija prie Lietuvos partizanų Ginkluotųjų pajėgų vado brigados generolo Adolfo Ramanausko – Vanago paminklo. Išklausėme Lazdijų rajono savivaldybės merės Ausmės Miškinienės sveikinimo žodį, aplankėme A. Ramanauskui – Vanagui atminti pasodintą ąžuoliuką.

Įdomu pažymėti, kad iš Lazdijų yra kilęs JAV lietuvių žinomas veikėjas kunigas Ignas Albavičius, steigęs ten lietuvybės centrus, pastatydinęs  bažnyčią, rūpinęsis  JAV  gyvenusių lietuvių švietimu. 1916 metais kunigas I. Albavičius Čikagoje  įkūrė  ir spaudos bendrovę „Draugas“.

Lazdijuose prie paminklo „Vanagui Adolfui Ramanauskui“ | Z. Tamakausko nuotr.

Lazdijuose prie paminklo „Vanagui Adolfui Ramanauskui“ | A. Grigaitienės nuotr.

Iš Lazdijų yra kilę  Lietuvos televizijos vedėjai Arūnas Valinskas, Marijonas Mikutavičius, populiarios muzikos dainininkė Irūna Puzaraitė.

Toliau vykome į Būdviečių seniūnijos Bielėnų kaimą. Išlipę iš autobuso keletą šimtų metrų ėjome  smėlėtu  keliuku  pėsti į Adolfo Ramanausko – Vanago tėviškę. Čia prie pastatyto meniško kryžiaus padėjome gėlių puokštes, uždegėme žvakes, simbolizuojančias Kūrėjo paskleistą amžinybės Šviesą. Išklausėme Lazdijų krašto muziejaus direktorės Dainos Pledienės pranešimo „Adolfas Ramanauskas – Vanagas ir Lazdijų kraštas“.

13 valandą pasiekėme Kirtiliškės mūšio vietą. Šiame kaime 1949 metais vyko vienas iš ryškiausių partizaninio karo  su sovietiniu okupantu epizodų.  Lazdijų rajono savivaldybės mero Artūro Margelio iniciatyva čia pastatytas atminimo  žymuo. Lazdijų gimnazijos, pavadintos jos buvusio direktoriaus, iškilaus kunigo, poeto, jaunimo auklėtojo, parašiusio pirmąjį lietuvių literatūros teorijos vadovėlį „Stilistika“ – Motiejaus Gustaičio vardu, gimnazistų būrio skaitovai įtaigiai  pateikė informaciją apie Kirtiliškės  mūšį, atliko meninę programą.

Adolfo Ramanausko – Vanago tėviškėje | Z. Tamakausko nuotr.

Adolfo Ramanausko – Vanago tėviškėje | A. Grigaitienės nuotr.

Veisiejuose sustojome Santarvės aikštėje prie Nepriklausomybės paminklo. Čia mus pasveikino Veisiejų  seniūnijos atstovas. Trumpą pranešimą „Lietuvos partizanai, kovoję Veisiejų krašte“ padarė Veisiejų krašto muziejaus vyr. muziejininkė Regina Kaveckienė. Miesto parke buvome pavaišinti kareiviška koše ir kvapia arbata.

Veisiejuose gyveno esperanto kalbos kūrėjas gydytojas Liudvikas Zamenhofas. Čia jis rašė tos menamos tarptautinės kalbos vadovėlį. Alytaus miesto Garbės piliečio, rašytojo ir vertėjo kunigo saleziečio Prano Gavėno bei jo bendraminčių iniciatyva Veisiejų mieste 1998 m. pastatytas L. Zamenhofui atminti paminklas. Jo autoriai – skulptorius Julius Narušis ir architektas V. Jaciunskas. Paminklo papėdėje iškalti Liudviko Zamenhofo  kalbos, 1907 metais pasakytos Londone, žodžiai, skirti Lietuvai: Tu stovi dabar man akyse, mano brangioji Lietuva, mano nelaiminga Tėvyne, kurios aš niekada negalėsiu pamiršti, nors palikau tave dar vaikystėje. Tu, kurią aš nuolat sapnuoju, kurios mano širdyje negalės pakeisti joks kitas žemės kampelis…

Veisiejuose dirbo knygnešys, kompozitorius, vargonininkas, chorvedys ir lietuviškos dainos platintojas Juozas Neimontas. Miestalį puošia skulptorės H. Kubilienės – Zabielskaitės  1991 metais jam sukurta paminklinė kompozicija.

Kirtiliškės mūšio vieta. Apie šį mūšį pasakoja ir meninę programą atlieka Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos gimnazistai. Centre – Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyr. vedėjas Vytuolis Valūnas | Z. Tamakausko nuotr.

Kirtiliškės mūšio vieta. Apie šį mūšį pasakoja ir meninę programą atlieka Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos gimnazistai. Centre – Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyr. vedėjas Vytuolis Valūnas | A. Grigaitienės nuotr.

Miesto kraštovaizdį paryškina  šalia esanti Ančia. Šiame ežere 2008 metais buvo įrengtas fontanas su šviesos instaliacijomis. Gaila, kad jo negalėjome pamatyti – jis mūsų viešėjimo  metu neveikė.

Paskutinė mūsų kelionės vieta – Seirijai. Čia prie Lazdijų krašto partizanams skirto paminklo vėl buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakutės. Greta esančiuose Kultūros namuose išklausėme du pranešimus: „Seirijų kraštas partizanų kovų sūkury“ ir „Lazdijų krašto partizanai“. Pastarąjį pranešimą padarė mus visą kelionę lydėjęs Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Vytuolis Valūnas.

Miestelis garsėja savo švara,  tvarkingumu ir puošnumu. Čia yra įkurti net trys parkai.  Vykusio tautodailininkų atviro sambūrio  dalyviai, sukūrę daug gražių skulptūrų, svariai prisidėjo prie tų parkų sukūrimo bei gyvybingumo. Vieno parko centre puikuojasi  balinio vėžlio skulptūra. Tai miestelio ilgaamžiškumo ir stiprybės simbolis.  Įdomu pastebėti, kad vadinamą Senjorų parką įkūrė 2010 metais buvę Seirijų kraštiečiai – 2-osios 1950 metų  laidos abiturientai pagal šių metų pradžioje iškeliavusio į Viešpaties namus biologijos  profesoriaus Vytauto Valentos ir jo bendraklasių idėją. Į šį parką kviečia Jubiliejiniai vartai, skirti miestelio 505 metų sukakčiai paminėti.

Su Seirijais yra susiję daug mūsų krašto žinomų žmonių, kaip antai dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, diplomatas Kazys Balutis, 1941 metų Birželio sukilimo dalyvis, buvęs Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos krepšinio rinktinių žaidėjas profesorius Antanas Kudzys ir kt.

Gera, kad šios kelionės metu širdimi ir protu dar kartą prisilietėme prie mūsų gyvosios istorijos herojiškų puslapių, prisiminėme  vykusį mūsų partizaninį karą prieš sovietinį okupantą, Lietuvos partizanų narsą ir pasiaukojimą, mobilizuojantį partizaninės kovos šūkį „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“. Šie žodžiai turėtų lydėti ir mus visus kasdieninio gyvenimo verpetuose.

Autorius yra LLKS štabo viršininko pavaduotojas, Aleksoto 212 kuopos šaulys, 2019-06-05

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Gamta ir žmogus, Istorija, Kelionės, Kultūra, Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: