S. Lynikas. Sėjėjai (0)

Saulius Lynikas. 2009 m. Kol kojos klausė. | Asmeninė nuotr.

Sėjau vikų ir žirnių mišinį dirvai pagerinti, kai netikėtai atsiradęs jis pasisveikino ir maloniai pasiteiravo, ką dirbu. Paaiškinau ką ir kodėl darau. Apie Europos Sąjungos tvarką nieko jam nebeaiškinau.

– O, gerai. Taip ir reikia – iš pradžių turtini dirvą, paskui joje augini ką numatęs. Jūs čia Europoje daugelis žemes tausojat. Aš irgi panašiai savo laukuose tvarkausi.

– Tad panašūs mūsų darbai. Sakyk, tamsta, kuo gi pats dirvą gerini?

– Kad mano plotai dideli ir juose žadu įvairų bei ilgalaikį auginimą, tai dirvos ruošimui  daug dėmesio skiriu.

Matydamas mano klausiamai ištįsusį veidą tęsė:

– Sukuriu tokias, kaip čia tamstai pasakius, lyg ir kapsules, išbarstau savo dirvose. Jos traukia aplinkines medžiagas, didėja, kaista, paskui įsižiebia ir degina jose susikaupusius elementus, o sudeginę bliūkšta ir sprogsta. Tada susidaro tolesnei mano veiklai reikalinga medžiagų gausybė, kurią sprogimas išbarsto laukuose, tuo juos patręšdamas. Paskui galiu sėkmingai auginti ką numatęs.

Nieko nesupratau, tad klausiau paprastesnių dalykų:

– O kada tamsta sėjat – kai mėnulis jaunas ar pilnaties metu?

– Kad aš sėjau seniai. Tada Mėnulio dar nebuvo.

Suglumau visiškai, o paskui ir jis, supratęs kad mūsų pokalbis nesiriša.

– Na, eisiu, darbuokis sėkmingai, gerasis žmogau, teisingai elgiesi.

Tada man kojon įkando kažkoks vabzdys. Akimirkai žvigterėjau į savo koją ir nuvijau  vabzdį. Gręždamas veidą į jį tariau atsisveikindamas:

– Ir tamstai sėkmės, tepadeda Dievas.

Bet jo nebebuvo. Negalėjo akimirksniu nueiti, tarsi nykte išnyko.

Paskui dar ilgokai žemdirbiavau. Kai senstant šis darbas pasidarė sunkus, pardaviau žemę, gyvenau pas dukterį. Ji domėjosi astronomija, Visatos išsivystymu ir panašiais dalykais. Man irgi buvo įdomu. Kartais turėdama laiko ji daug apie tai pasakodavo. Nustebau, kokia Visata begalinė ir kaip sudėtingai vystėsi. Buvusios, pasirodo, pirmos kartos žvaigždės, gyvenusios trumpai. Duktė vadino jas, berods, supernovomis. Jos greitai sudegindavo kurą, sprogdavo. Sprogimo metu pasigamindavo visi mums žinomi cheminiai elementai ir pasklisdavo erdvėje. „Matai, tėti, kiek amžių alchemikai veltui ieškojo filosofinio akmens auksui gamintis, o Viešpaties krosnis visą chemiją akimirksniu sukuria ir neaprėpiamą šviesmečių erdvę pripildo“ – tarstelėjo šypsodama duktė. Ji toliau man aiškino, kaip vėliau toje erdvėje formuojasi kitos žvaigždės ir jų planetos.

O mūsų Saulė, Žemė ir kiti jos dangaus kūnai yra vėlesnės kartos sistema susiformavusi dėka ankstesnių žvaigždžių sprogimų, reikalingais elementais praturtintoje erdvėje… Tie elementai yra būtini gyvybei  atsirasti ir klestėti. O kokia tobula gyvybės apsauga Žemėje. Galva ėmė svaigti besistengiant suprasti dukters aiškinimą… Tad paklausiau paprasčiau – kada ir kaip atsirado mūsų Mėnulis. Ji paaiškino, kad Mėnulis atsirado vėliau ir kaip spėjama tas įvyko. Tada prisiminiau savo paslaptingąjį pašnekovą ir mūsų pokalbį apie dirvų tręšimą…