Būga – mokslininkas, profesorius, kalbininkas, baltistas, kalbotyros, leksikologijos ir leksikografijos darbų autorius, stipriausias lietuvių etimologas. Kalbininkas gimė 1879 m. Pažiegės kaime, Zarasų apskrityje. Jo tėvas – Kazimieras Būga buvo apsišvietęs valstietis. Mokėjo skaityti lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai. Motina – Grasilija Mekuškaitė, buvo kilusi iš Jūžintų apylinkės. Būgų šeimoje augo keturi sūnūs ir keturios dukterys.
Jauniausią sūnų Kazimierą skaityti išmokė tėvas, vėliau būsimasis kalbininkas mokėsi pas kaimo „daraktorius“.
1890 m. K. Būga mokėsi Dusetų valsčiaus mokykloje, o nuo 1891 m. iki 1892 m. pavasario – Zarasų apskrities mokykloje. Būgų šeimai išlaikyti ir mokyti sūnų Zarasuose buvo sunkoka, todėl susitarę su tėvo pusbroliu, kuris dirbo Peterburge, išvežė Kazimierą gyventi ir mokytis pas jį.
Rudenį K. Būga pradėjo lankyti triklasę mokyklą, kurią 1895 m. baigė. Vėliau mokėsi keturklasėje Šv. Kotrynos mokykloje, kurią 1897 m. baigė su pagyrimu. Kadangi tėvai labai norėjo, kad Kazimieras būtų kunigas, jis įstojo mokytis į Peterburgo kunigų seminariją. Tuo laiku šioje mokykloje vyravo lenkų nacionalistinė dvasia. Ypač priešiškai lietuvių studentų atžvilgiu buvo nusistatęs sulenkėjęs lietuvis rektorius Vitoldas Erdmanas. K. Būga negalėjo pakęsti nuolatinio lietuvių įžeidinėjimo ir, suprasdamas savo tikėjimo stoką, išstojo iš kunigų seminarijos.
Išstojimas iš seminarijos jam brangiai kainavo – tėvai ir visa giminė atsisakė padėti jam finansiškai.
Nuo 1898 m. K. Būga pradėjo savarankišką gyvenimą. Netekęs paramos ir neturėdamas pinigų pragyvenimui K. Būga išvažiavo dirbti į Mosarį (dabartinė Baltarusija). Čia jis mokė kunigo Bernoto brolio vaikus. Vaikai sėkmingai išlaikė egzaminus ir toliau nutarė mokytis Peterburge Šv. Kotrynos mokykloje, kurioje anksčiau mokėsi K. Būga. 1899 m. K. Būga su vaikais vėl grįžo į Peterburgą, čia išsinuomojo du kambarius ir juose su savo mokiniais gyveno.
1899 – 1903 m. jis dirbo Peterburgo meteorologijos observatorijoje. Laisvu nuo darbo laiku K. Būga studijavo lietuvių kalbą, tarmes, kirčiavimą, latvių kalbą. Įvairiais slapyvardžiais spausdino korespondencijas lietuviškoje periodinėje spaudoje.
Peterburge tuo metu gyveno nemažai lietuvių. Jie čia jau nuo 1880 m. būrė įvairias draugijas. Anot Z. Zinkevičiaus, K. Būga buvo įstojęs į „Labdaringąją Petrapilio Lietuvių bei Žemaičių Draugiją“. Kiek vėliau buvo leista kurti ir kitą draugiją „Petrapilio Lietuvių Savitarpės pagalbos Draugiją“, todėl K. Būga įstojo į ją ir įsijungė į jos darbą. Kurį laiką jis dirbo šios draugijos sekretoriumi. Prie draugijos veikė scenos mėgėjų būrelis, kuriame jis dirbo sufleriu, vertė įvairius spektaklius. Drauge su M. Palioniu ir J. Stepolionyte parašė komediją „Dėdė atvažiavo“, kuri buvo išspausdinta Čikagoje. Likimas jį suvedė su P. Paškoniu, su kuriuo sudarė ir hektografavo nelegalų laikraštį „Žiburys“.
1900 m. „Tėvynės sarge“ išspausdino pirmąją publikaciją „Genys margas, o lietuviška rašyba dar margesnė“. Tais pačiais metais susipažino su Peterburgo universiteto privatdocentu Eduardu Volteriu ir jo rekomenduojamas bei remiamas įsijungė į Peterburgo mokslo pasaulį. E. Volteris K. Būgą supažindino su kalbininku profesoriumi Kazimieru Jauniumi ir 1903 m. padedant E. Volteriui, A. Šachmatovui ir F. Fortunatovui tapo mokslų akademijos apmokamu K. Jauniaus sekretoriumi. Sekretoriumi K. Būga buvo įdarbintas dėl to, kad išgautų iš K. Jauniaus jo darbus, ypač jo lietuvių kalbos gramatiką ir tarmių aprašymus, nes pats K. Jaunius jų neaprašinėdavo. K. Jauniaus įtaka K. Būgai buvo labai svarbi. K. Būga ne tik iš jo gavo daug žinių, bet ir pats K. Jaunius jam tapo dideliu autoritetu. Pažintis su K. Jauniumi turėjo labai didelę reikšmę K. Būgos, kaip kalbininko tolesniam augimui.
Besilankydamas pas profesorių K. Jaunių K. Būga įsitraukė į jo tyrinėjimus ir kartu su juo ėmė dirbti tiriamąjį darbą, o laiškai rašyti J. Tumui-Vaižgantui, J. Jablonskiui ir J. Basanavičiui rodo, kad mokymasis netrukdė K. Būgai bendrauti su K. Jauniumi ir domėtis kalbotyra.
1902 m. K. Būga pradėjo kaupti medžiagą „Lietuvių kalbos žodynui“. Ši data laikoma akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekos pradžia.
Remiamas Peterburgo inteligentijos, pasirengė ir 1905 m. išlaikė eksternu brandos atestato egzaminus.
Gavęs brandos atestatą ir gaudamas paramą iš Peterburgo lietuvių kunigų bei rusų mokslininkų, tais pačiais metais (1905 m.) K. Būga įstojo į Peterburgo universiteto Filologijos skyrių, kuriame tuo metu dirbo garsūs lingvistikos specialistai akademikai A. Sobolevskis, A.Šachmatovas, F. Fortunatovas ir profesorius J. Boduenas de Kurtenė.
Dirbdamas kartu su K. Jauniumi ir matydamas, kad jis nesiruošia skelbti savo tyrinėjimų, K. Būga 1908 m. išleido K. Jauniaus įtakoje parašytą pirmąją „Aistiškų studijų“ dalį, tačiau jau kitais metais išsiuntinėjo šio veikalo autokritiką (lietuvių lingvistikoje tai – vienintelis atvejis), kurioje paneigė daug K. Jauniaus mokslo teiginių. Antroji dalis neišspausdinta, tačiau ji yra saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje rankraščių skyriuje.
Besimokydamas universitete K. Būga rinko dialektologinę (tarmių) medžiagą, paskelbė daug etimologijų. Parašė daug vertingų darbų. Labai geras darbas buvo apie slavų skolinius lietuvių kalboje, už kurį jis buvo apdovanotas aukso medaliu.
1911 m. leidinyje „Lietuvių tauta“ paskelbė studiją „Apie lietuvių asmens vardus“ (tais pačiais metais šie tyrinėjimai buvo išleisti atskira knyga). Šiandien ir maži vaikai žino, kas buvo Mindaugas, Vytautas, Gediminas, tačiau mažai kas žino, kad svetimtaučiai, rašydami mūsų metraščius, šių karalių vardus užrašė pagal vokiečių, rusų ar lotynų kalbos taisykles ir visaip iškraipė. K. Būga įrodė, kad šie vardai yra seni lietuviški žodžiai, ištaisė jų rašybą ir padėjo pamatus lietuvių asmenvardžių mokslui arba antroponimikai.
Būga tyrinėjo lietuvių kalbos kirčiavimą, gramatinę sandarą, įvairių garsų atsiradimo kelius, istorinę jų raidą, grąžino daug lietuviškų žodžių, kuriuos buvo pasiskolinusios kitos tautos, daug dėmesio skyrė rašybos suvienodinimui, rūpinosi praktiniu rašomosios kalbos tobulumu.
1912 metais K. Būga baigė Peterburgo universitetą ir buvo paliktas jame dirbti. Mokslų akademija jam pavedė tęsti A. Juškos žodyno redakciją.
1912 m. K. Būga pradėjo ruoštis profesūrai, o kalbos žinias gilino būdamas Karaliaučiaus universitete pas Adalbertą Becenbergerį. Tais pačiais metais studijoje „Lituanika“ K. Būga išaiškino, kada į lietuvių kalbą įėjo pirmieji seniausi slavų skoliniai. 1916 m. K. Būga – jau Peterburgo universiteto privatdocentas, o nuo liepos pirmos dienos jis – Permės universiteto privatdocentas, Lyginamosios kalbotyros katedros vadovas. Šioje katedroje jam suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus vardas. Permės universitetą perkėlus į Tomską iki 1920 m. jis dirba Tomsko universiteto profesoriumi. Gyvendamas Tomske, K. Būga uoliai dalyvauja Sibiro lietuvių karo tremtinių gyvenime ir prižiūri Centrinio Lietuvių Biuro Sibire „Lietuvių žinių“ redagavimą. Tais pačiais metais baigęs profesoriaus darbą Tomske, K. Būga grįžo į Lietuvą, į Kauną ir dėstytojavo Lietuvos universitete. 1921 m. studijoje „Visų senieji lietuvių santykiai su germanais“ įrodė kokie seniausi lietuvių kalbos germanizmai, ištyrė ir chronologizavo senuosius baltų kalbų skolinius iš germanų kalbų. 1922 m. jam buvo suteiktas Lietuvos universiteto kalbotyros profesoriaus vardas.
Būga suredagavo ir stipriai papildė A. Juškos žodyno K raidę, publikavo ne vieną mokslinį darbą.
Daugiausia jis dirbo lietuvių leksikologijos, leksikografijos, etimologijos ir onomastikos srityse. Pirmasis profesoriaus darbas leksikografijos srityje – „Lietuvių – rusų kalbų žodynėlis“ pagal J. Jablonskio išleistas „Lietuvių pasakas“.
Knygoje „Kalba ir senovė“ išleistoje 1924 m. jis parodė ne vieną lietuvių kalbos praeities puslapį ir iki šių dienų tebėra žymiausias lietuvių etimologas.
Dirbdamas Kaune jis pasišventė lietuvių kalbos žodyno leidimo darbui. Žodyne išaiškino ne tik žodžių reikšmės vartojimą, bet ir jų kilmę, o į žodyną įdėjo ne tik bendrinius, bet ir tikrinius žodžius. Toks sunkus darbas atsiliepė profesoriaus sveikatai. K. Būga susirgo, manoma, kad gripu, kuris vėliau komplikavosi į smegenis, jam buvo diagnozuotas smegenų gripas.
1924 m. gruodžio 2 d. Karaliaučiuje K. Būga, būdamas 45 metų, mirė. Mokslininkas buvo palaidotas Kauno miesto kapinėse, netoli savo mokytojo K. Jauniaus. Tarybiniais metais K. Būgos palaikai buvo perlaidoti į Petrašiūnų kapines.
Labai didelis K. Būgos nuopelnas lietuvių leksikologijai ir leksikografijai yra „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimo organizavimas. Žodynas turėjo būti ne tik aiškinamasis, bet ir istorinis – etimologinis su dialektologijos ir kalbos istorijos nuokrypomis (ekskursais) žodynas. Deja, dėl K. Būgo mirties buvo išleisti tik du „Lietuvių kalbos žodyno“ sąsiuviniai: pirmasis – 1924 m., o antrasis – 1925 m.
1958 – 1962 m. buvo išleisti trys K. Būgos „Rinktinių raštų“ tomai, kuriuos sudarė prof. Z. Zinkevičius.
Literatūra:
Biržiška V. Lietuviškoji enciklopedija. „Spaudos fondas“, Kaunas, 1936.
Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija 1, Vilnius, 1979, p. 182-192.
Sabaliauskas A. Kazimieras Būga ir lietuvių leksikografija. LKK 37,1997.
Skardžius Pr. Rinktiniai raštai 4, Vilnius, 1997, p. 162–176.
Vosylytė B. K. Būga žodynininkas. LiK 1. 1956.
Būga K. Rinktiniai raštai 1 t. Sud. Zinkevičius Z., Vilnius, 1958.
Lietuvių kalbos enciklopedija. Sud. Morkūnas K., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, p. 99–101.
