E. Trinkauskaitė. Pirminė taika kyla iš Motinos Žemės (6)

Eglutė Trinkauskaitė | asmeninė nuotr.

Eglutė Trinkauskaitė | asmeninė nuotr.

Auginkite savo pirmeivius, iškelkite juos. Išugdyti gerus vadovus yra jūsų pareiga. Iškelkite juos ten, kur jie gali veikti, – taip vyksmus pakreipsite nauja linkme. Onondagų vadas Orenas Lyonsas (Oren Lyons) 1

Anišinabė Vynona La Djuk (Wynona La Duke) teigia, kad šiais laikais būti prigimtiniam (angl. indigenous) visai nereiškia noro sugrįžti į praeitį ar į pirmaprades Amazonės džiungles. Būti prigimtiniam moderniame pasaulyje reiškia rūpintis savo gyvenamąja vieta ir jos ekologine gerove, remtis prigimtinių vertybių principais ir būti atsakingam už savo vietą pasaulyje2.

Onondagas O. Lyonsas yra pasiūlęs Amerikos Konstitucijos žodį teisės pakeisti žodžiu atsakomybė, nes dabartiniai žmonės turi per daug teisių ir per mažai atsakomybės. Klimato kaita yra visų žmonių atsakomybė, todėl būtina dėtis prie prigimtinių žmonių kovos su ja.

Prigimtiniai žmonės, išlaikantys giliai įsišaknijusias tradicijas, žino, kaip kovoti su klimato kaita. Prasmingas ryšys su gamta visada buvo ir bus pagrindinė prigimtinių kultūrų vertybė.

Anot religijų istoriko Filypo Arnoldo (Philip Arnold), prigimtinių vertybių stoka moderniame pasaulyje yra klimato kaitos prielaida. Manau, kad klimato kaita sykiu yra ir dvasinė krizė, atspindinti nutrūkusius žmonijos ir natūralaus pasaulio dvasinius ryšius. Kai medžiai yra be gailesčio kertami ir teršiamas geriamasis vanduo, kai, kaip lietuviai sako, „nebelieka nieko šventa“, būtina kalbėti apie prigimtinių vertybių svarbą XXI a.

2018 m. vasarą prigimtinės kultūros seminare „Prigimtinė kultūra XXI amžiuje“, vykusiame Rumšiškėse, Filypas Arnoldas ir jo žmona Sandra Bigtry (Bigtree) pasakojo apie Skä·noñh
Didžiojo taikos dėsnio centrą, įkurtą Sirakjuse, Niujorko valstijoje, kuriame perteikiamos haudenošaunių prigimtinės vertybės3. Šis straipsnis skirtas pratęsti ir išplėtoti jų išsakytas mintis.

Anot F. Arnoldo ir S. Bigtry, žodis skä·noñh reiškia taiką ir gerovę. Indėnų haudenošaunių kultūra moko, kad taikos negali būti be harmonijos su gamta. Tai yra pirminė ir neabejotina taikos prielaida. Naomi Klein knygoje „Tai viską keičia“ šią temą išplėtė teigdama, kad klimato šiltėjimas žmonijai sukels daugiau įtampos, paveikdamas žmonių temperamentą ir sumažindamas altruizmą bei empatiją. Klimato kaita verčia žmones migruoti ir ieškoti palankesnių sąlygų gyventi, o migracija kelia įtampą ir konfliktus4.

 Anot norvegų filosofo Arneso Naeso (Arnes Naess), giliosios ekologijos judėjimas atkreipė dėmesį į mažas etnines (prigimtines) kultūras5. Kai žmonės ilgai gyvena vienoje vietoje, jie tvirtai susisaisto su ten nusistovėjusia ekologine sistema ir jos sezoniniais ritmais. Prigimtinės kultūros globalėjančiame pasaulyje konkuruoja su vartotojiška kultūra, kuriančia sąlygiškas vertes. O gamtoje viskas turi savaiminę vertę, nepriklausančią nuo piniginės vertės supratimo. Žymus religijų istorikas Čarlesas Longas (Charles Long), apibrėždamas prigimtines religijas, teigė, kad religija visų pirma reiškia orientaciją, tai yra būdą, kuriuo žmonės suvokia gyvenimo prasmę pasaulyje. Bet kurios tautos religija yra daugiau nei minties struktūra; tai yra patirtis, išraiška, motyvacijos, ketinimai, elgesys, stiliai ir ritmai.

Tomas Porteris, mohaukų dvasinis vadovas, teigė: „Mes neturime religijos, nes tai, ką turime, neuždaroma į dėžutę.“ Prigimtinės religijos neturi rašytinių tekstų, katedrų, bažnyčių – bent jau vakarietišku supratimu. Jų tekstus atstoja apeigos ir sakytinė tradicija. Šventųjų žemių judėjimo aktyvistas Antonis Gai Lopezas (Anthony Guy Lopez) poetiškai paaiškino prigimtinių religijų vertybes: „Mes turime didžiules katedras, kurios vadinamos sengirėmis. Mes turime paminklus, kurie gyvena, kvėpuoja, auga, skrajoja, juda mūsų katedrose. Mes turime vitražinius langus − tai Saulės ir Mėnulio šviesa bei pro medžius švytinčios žvaigždės. Visa tai − mūsų katedra.“6 Haudenošaunių padėka išreiškia dėkingumą visam gyvajam pasauliui – žmonėms, žemei, vandenims, augalams, vaistažolėms, gyvūnams, paukščiams, žuvims, medžiams, vėjams, Saulei, Mėnuliui, žvaigždėms, mokytojams ir nematomam dvasiniam pasauliui. Visi ryšiai su gyvuoju pasauliu yra suprantami kaip dovanos ir už jas kiekvieną dieną dėkojama. Tai nėra malda, tai padėka. Ši prigimtinė haudenošaunių tradicija įkvėpė Padėkos dienos šventimą Amerikoje.

Prigimtinės religijos orientuojasi į prasmingą ryšį su žeme ir kraštovaizdžiu. Tradicinė kultūra randasi iš darnių santykių su vieta. Kraštovaizdis, jo savybės ir vietinis klimatas formuoja konkrečios vietovės kultūrą ir net žmonių būdo bruožus. Lietuvos dominuojanti religija Romos katalikybė per ilgą laiko tarpsnį buvo transformuota ir suprigimtinta – kitaip ji nebūtų sėkmingai prisitaikiusi prie giliai įsišaknijusių prigimtinių Lietuvos tradicijų.

Jorė 2017. Įšventimas į romuvius | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Jorė 2017 | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Anot Č. Longo, prigimtinės kultūros žmonės yra tarsi paženklinti ar stigmatizuoti – jų vertę iš anksto nustato Vakarų intelektualų darbai, įvertinę juos kaip modernaus pasaulio periferiją. Pasak F. Arnoldo, prigimtinės religijos tuo pat metu yra ir iškeltos ant pjedestalo kaip nykstančios ir saugotinos, ir nekenčiamos kaip atgyvenę nekultūringo, primityvaus mąstymo pavyzdžiai. Abiejuose kontekstuose pasaulio istorijoje „primityvūs“ žmonės buvo suvokiami kaip žaliava. Manyta, kad jie, kaip ir gamta, privalo tarnauti progresui ir Vakarų civilizacijos pažangai.

Tokios paniekinančios kategorijos kaip „primityvūs“, „laukiniai“, „archajiški“, „pagonys“ buvo sukurtos ne pačių prigimtinių žmonių. Šis evoliucionistinis tonas, pabrėžiantis žengimą nuo primityvumo link civilizacijos, paniekina ir įžeidžia prigimtines kultūras.

Prigimtinės religijos akademinėje Amerikos terpėje imtos artikuliuoti tik XX a. Amerikos indėnų ir jų tyrėjų dėka − tų, kurie į juos žvelgė ne kaip į antropologijos studijų objektus, bet kaip į tolygius bendradarbius7. Šio bendradarbiavimo rezultatas yra ir Skä·noñh – Didžiosios taikos centras, kuriame apie haudenošaunių kultūrą, tradicijas ir prigimtines vertybes galima sužinoti iš jų pačių, o ne iš juos kolonizavusių jėgų perspektyvos. Skä·noñh centro pastate anksčiau buvo Jėzuitų misijos muziejus, pasakojęs apie Švenčiausiąją Mergelę Mariją tarp irokėzų, tai yra kolonizatorių istoriją. Įspūdinga muziejaus transformacija ne tik dekolonizuoja šventąją haudenošaunių vietą – Onondagos ežerą, bet ir parodo pavyzdį kitoms bendruomenėms, praradusioms balsą ir istoriją.

Istorikas, rašytojas Vainas Delorija (Vine Deloria) knygoje „Dievas yra raudonas“ rašo, kad prigimtinės religijos yra orientuotos į konkrečias vietoves, jos pagrįstos vietine geologija ir geografija. Istorinės religijos krikščionybė, judaizmas, islamas, priešingai nei prigimtinės, orientuojasi į laiką – praeities ir ateities įvykius. Tai dvi visiškai skirtingos orientacijos. V. Delorija apgailestauja, kad krikščionys iš religijos pašalino žemės ir materialumo dimensiją: žemė ir visa, kas joje gyvena ir tarpsta, nėra taip svarbu, kaip dangus ir pomirtinis pasaulis. Anot jo, „prigimtinės religijos iš tiesų yra požiūrių, įsitikinimų ir praktikų, suderintų su konkrečiomis vietovėmis, kuriose žmonės gyvena, kompleksai“8.

V. Delorija, kaip ir P. Arnoldas, yra įsitikinęs, kad dėmesys, nukreiptas į antropomorfinį dangaus Dievą, ir išnaudotojiškas santykis su natūraliuoju pasauliu žmoniją veda į klimato krizę. Būtent toks požiūris būdingas bibliniams sukūrimo mitams, teigiantiems, kad Dievas pagal savo pavidalą pirmiausia sukūrė vyrą (pirmaeilę būtybę), o tuomet ir moterį (antraeilę būtybę) ir jiems paliepė valdyti visą gamtinį pasaulį ir žemę: „Tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius! Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (pr 1, 26. 28). Pagal šį pasaulio pradžios pasakojimą gamtos pasaulis turi būti paklusnus žmogui.

Anot religijos istoriko Mirčo Elijadės (Mircea Eliade), mitai turi įtakos vertybių hierarchijai. Sąmoningai ar ne, šio religinio mito vertybiniai teiginiai yra tvirtai suaugę su sekuliariuoju žmonijos progreso ir civilizacijos supratimu. Žmonės siekė ir tebesiekia vyrauti gamtos atžvilgiu, o ši atsako potvynių, sausrų ir kitų natūralių stichijų kalba. V. Delorija teigia, kad vieta yra pranašesnė už laiką. XXI a. arogantiškas antropocentrizmas turėtų būti keičiamas kitokios vertybių hierarchijos teiginiais. A. Naesas yra sakęs, kad sunku to tikėtis XXI a., tačiau yra vilties, jog tai įvyks XXII a.

Sąmoningas prigimtinių vertybių puoselėjimas, kuris nėra svetimas ir Lietuvai, teikia vilties. Atgyvenę mitai turi būti keičiami. Mitologas Džosefas Kempbelas (Joseph Campbell) įspėjo, kad pavojinga gyventi pagal atgyvenusius mitus, o dar pavojingiau yra juos suvokti pažodžiui. Mitai, kurie neatspindi šio laikmečio aktualijų, turėtų būti pakeisti kitais, atitinkančiais šių laikų ir vietos aktualijas9. Kadangi mitai nulemia vertybes, reikalingas toks pasaulio pradžios pasakojimas, kuris tolygiai gerbtų visą kosmologinę sistemą, ne tik žmoniją.

Pavyzdžiui, haudenošaunių pasaulio sukūrimo mite gyvūnai priima iš dangaus nukritusią nėščią Dangaus moterį kaip viešnią ir pasirūpina jos gerove – jie sukuria žemę, kuri laikosi ant didelio vėžlio nugaros (Šiaurės ir Pietų Amerikos kontinentai iš aukščiau atrodo kaip didelis vėžlys). Visa, kas supa jos palikuonis, yra gamtinio pasaulio dovana. Šis mitas teigia, kad žemė prasideda nuo moteriškojo prado, todėl moterys, kaip ir Motina Žemė, yra itin gerbiamos haudenošaunių kultūroje. Jos turi ypatingą dovaną kurti ir plėsti gyvenimą, tad jokiu būdu nėra antraeilės būtybės.

Šiame mite neaptiksime hierarchinės vertybių skalės, žmoniją iškeliančios virš gamtos. Paukščiai ir vandens gyvūnai, sudarę sąlygas gyventi Dangaus moteriai, suvokiami kaip giminingi žmonėms ir negali būti jų valdomi.

Bruce King. Dangaus moteris. 2003 m.

Bruce King. Dangaus moteris. 2003 m.

Dangaus moters mito ekologinės vertybės buvo nuslopintos Amerikos kolonizacijos procese. Viso pasaulio prigimtinės kultūros nukentėjo nuo kolonizacijos ir imperializmo. Ekologinis imperializmas tebegyvuoja ir mūsų laikais. Kai kurie ekokritikai teigia, kad ekologinis imperializmas yra įsišaknijęs Vakarų Europos epistemologijoje, kurioje racionalus požiūris į gamtą yra instrumentalus: natūralus pasaulis egzistuoja tik žmonių naudai10. Imperializmo klestėjimo laikais vakarų europiečiai dažnai lygino prigimtines kultūras su gyvūnų pasauliu. Skirtį tarp industrinių ir besivystančių tautų jie redukavo kaip binarinę kultūros ir gamtos opoziciją. Tai kolonizuojančioms jėgoms kolonizuotas kultūras leido interpretuoti kaip priklausančias gamtos pasauliui, todėl skirtas išnaudoti.

Imperializmas ir kolonializmas, kaip ir globalaus kapitalizmo jėgos, tebelaiko besivystančių tautų žemes išnaudojama erdve, o ne kultūros vietomis11. Č. Longo teigimu, kolonizuojančios jėgos naudojo religiją kaip instrumentą valdyti materialų pasaulį12. F. Arnoldas teigė, kad modernybės santykis su natūraliu arba materialiu pasauliu yra kaip okupacija, paremta užkariavimo metodu. Tai tiesioginis kolonializmo palikimas. Tose vietose, kurios buvo paliestos kolonializmo, prigimtiniai žmonės ir jų kultūros labiausiai ir nukentėjo. Kolonializmas, kaip ir kapitalizmas, buvo išnaudojanti ekonomika, grindžiama aukščiausiojo dievo viršenybe virš pasaulio. Kolonializmo teologinis palikimas privertė devalvuoti prigimtiškumą ir kartu mus atvedė prie ekologinio žlugimo ribos13.

O. Lyonsas priminė, kad jo gentainiai yra išpranašavę žemės nyksmą, ir tai pamažu virsta tikrove. Pasak jo, apie nykimą įspėja du svarbūs pokyčiai. Pirma, tai vėjo pagreitėjimas ar sustiprėjimas, o antra – pasikeitęs žmonių elgesys su savo vaikais14. Anot O. Lyonso, jeigu žmonės nori išgyventi, jie turi keisti vertybes ir imti burtis, pradedant nuo savo šeimos ir vietinės bendruomenės. Reikia siekti, kad žmonės klausytųsi ir išgirstų. Lietuvoje, kaip ir Amerikos indėnų žemėse ir kai kuriose kitose pasaulio vietose, prigimtinės vertybės tebegyvuoja, tad tereikia jomis sąmoningai vadovautis ir jas puoselėti.

Įsidėmėtini O. Lyonso žodžiai: „Pasakykite savo lyderiams ir visiems žmonėms, kad pasaulyje negali būti taikos, kol vyksta kova su Motina Žeme. Kariauti su ja reiškia naikinti, gadinti, žudyti, nuodyti. Kol mes tai darome, taikos neturėsime, nes pirminė taika kyla iš Motinos Žemės. […] Dvasinė gamtos pasaulio dalis ir jos įstatymai yra absoliutūs, o žmonių taisyklės – sutartinės. Todėl supraskite šiuos įstatymus, remkite juos ir veikite pagal juos. Nuo seno pasakyta, kad taip elgiantis gyvenimas yra begalinis – jis cikliškai atsinaujindamas tęsiasi amžinai.“15

_____________

1 Chief Oren Lyons, „Listening to Natural Law“, Spiritual Ecology: The Cry of the Earth, Point Reyes: The Golden Sufi Center Publishing, 2014, p. 9.
2 Dokumentinis filmas „Vieta prie stalo: kova dėl Amerikos indėnų religijos laisvės“ (A Seat At The Table: Struggling for American Indian Religious Freedom, 2005).
3 Pranešimo vaizdo įrašas skelbiamas internete adresu http://www.prigimtine.lt/media/filer_public/05/c4/05c4f9e8-b892-48d7-a675-501451915404/2017_23_philip_arnold.mp4
4 Naomi Klein, This Changes Everything, New York: Simon and Schuster, 2014.
5 Deep Ecology for the 21st Century, Boston: Shamble, 1995.
6 Dokumentinis filmas „Vieta prie stalo“.
7 Philip Arnold, Indigenous Religions, rankraštis.
8 Vine Deloria Jr., God Is Red: A Native View of Religion, Golden: Fulcrum Publishing, 1994, p. 70.
9 Dokumentinis filmas „Džozefas Kempbelas ir mito galia“ (Joseph Campbell and the Power of Myth, 1988).
10 Mary Klages, Literary Theory, New York: Bloomsbury, 2017, p. 149.
11 Ten pat.
12 Philip Arnold, Indigenous Religions, rankraštis; Charles H. Long, Significations, Aurora, CO: The Davies Group Publishers, 1986.
13 Philip Arnold, Indigenous Religions, rankraštis.
14 Chief Oren Lyons, „Listening to Natural Law“, p. 8.
15 Ten pat, p. 11.

alko-2-proc

Kategorijos: Akiračiai, Etninė kultūra, Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Įvairenybės, Kultūra, Kultūros paveldas, Mes baltai, Nuomonių ratas, Religija, Šventvietės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: