Choreografė Ž. Baikštytė: Mitai – tai mūsų kultūros DNR kodas (video)

Buvusi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina, o dabar – šio teatro baleto repetitorė Živilė Baikštytė ruošiasi debiutiniam savo, kaip choreografės, šokio spektakliui šio teatro repertuare: jos darbas „Pradžioje nebuvo nieko“ lietuvių mitologijos motyvais bus rodomas „Baletų triptike“, kurio premjera LNOBT vyks balandžio 26, 27 ir 30 dienomis.

Pradžioje buvo baleto scena: Živilė Baikštytė nuo 1991 m. šoko LNOBT baleto trupėje. 1993 m. laimėjo bronzos medalį Niujorko tarptautiniame baleto konkurse, 1995 m. tapo Helsinkio tarptautinio baleto artistų konkurso finalininke. 2001 m. už vaidmenis baletuose „Šventasis pavasaris“ ir „Kontrastai“ buvo apdovanota „Auksinio scenos kryžiaus“ pirmtaku – „Kristoforu“.

Kaip choreografė, Ž. Baikštytė dalyvavo visuose „Kūrybinio impulso“ projektuose. Sukūrė šokių, miniatiūrų Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus ir Lietuvos tarptautinės baleto akademijos moksleiviams.

– Kas paskatino jus atsigręžti į lietuvių mitologiją?

– Kažkada išgirdau, kad lietuvių pasakos pilkos, liūdnos, žiaurios… Netiesa! Kai pradėjau skaityti lietuvių archajinius mitus, man labai patiko sakinys: „Pradžioje nebuvo nieko, tik vanduo ir ūkas…“ Nuo to pradėjau kurti savo mitą, savo pasaką. Nesinorėjo, kad ji būtų siužetinė, konkreti, griežtai apibrėžta… Norėjosi daugiau siurrealizmo. Ir šokyje norėjosi ne tiek krūvos „gimnastinių pratimų“, kiek ypatingos vidinės atmosferos ir pozityvios energijos, dėl kurios žmonės ir lankosi teatre.

– Vaikystėje daug pasakų skaitėte?

– Taip – rydavau pasakas kaip drakonas. Vaikystėje juk visi susikuriam po idealų paralelinį pasaulį. Anksčiau tam dažniau pasitarnaudavo knygos, o dabar – internetas ir kompiuteriniai žaidimai, bet esmė nuo to nepasikeitė. Vienaip ar kitaip ateina laikas, kai tas vaikystės paralelinis pasaulis prašosi išleidžiamas į paviršių.

– Ieškodama „pradžių pradžios“, lyginote lietuvių mitologinį įsivaizdavimą su kitų pasaulio tautų paveldėtais pasakojimais. Kokias išvadas perša šie palyginimai?

– Kad visos tautos pasaulio susikūrimą įsivaizdavo labai panašiai: skiriasi tik mitologinių veikėjų vardai ir atskiros detalės. Tačiau įspūdis toks, kad visi tie pasakojimai, atsiradę skirtinguose pasaulio kampeliuose, tarsi būtų ištraukti iš bendro katilo…

– Kokiomis meninėmis priemonėmis stengsitės perteikti mūsų mitologijos jėgą šiame spektaklyje?

– Mistinės jėgos, dieviško žmonių kasdienybės „valdymo“ įspūdžio perteikti nesistengiau: į mitologiją žvelgiu labiau kaip į kūrybinį žaidimą, o ne į galios laukų žemėlapį. Todėl akcentavau nuoseklų tėkmės priežastingumo ryšį – tai, kad kiekvienas poelgis ar įvykis žmonijos istorijoje išsirutulioja iš praeities poelgio ar įvykio.

Antra vertus, leidžiu sau kurti savo pasaką. Tarkim, jokiame konkrečiame mite nerasite pasakyta, kad laumės sukūrė Saulę ir Mėnulį. O mano spektaklyje bus būtent taip, nes tai – mano pasaka.

– Mitologija įsivaizduojama kaip griežta, savo dėsnius turinti struktūra – tuo ji ir skiriasi nuo laisvesnės formos pasakų. Rinkdamasi vizualines spektaklio detales, paklusite pasaulio sukūrimo tvarkai?..

Griežtų taisyklių spektaklyje nebus, nes mane labiau traukia tai, kas apvalu, minkšta arba apskritai neapčiuopiama. Norėjau intymesnės erdvės, o ne didelės šaltos scenos „dėžutės“. Todėl vietoje įprastos tradicinės šiame spektaklyje išvysite dvi šokio scenas: viršutinė, kaip ir dera, bus skirta dievams ir deivėms, o žemutinė – žmonėms. Tačiau ir tai nėra griežta taisyklė, nes juk sakoma: kaip danguje, taip ir žemėje… Kosminio ūko įspūdį padės sukurti Manto Bardausko vaizdo projekcijos.

– Kokias užduotis skyrėte šio spektaklio kompozitoriui?

– Specialiai šiam spektakliui Antano Jasenkos sukurta muzika turi tik lengvų aliuzijų į lietuvių liaudies melodijas. Joje girdėsite kosmologinę pasaką ir meditaciją, bet ne konkretų pasakojimą. Galvodama apie būsimą spektaklį, ieškojau lietuvių kompozitoriaus, turinčio patirties tiek simfoninėje, tiek elektroninėje muzikoje. A. Jasenka, rašantis muziką ne tik dramos, lėlių, bet ir šiuolaikinio šokio spektakliams – būtent toks.

– O kaip rinkotės šokėjus dievų ir žmonių vaidmenims?

– Dauguma šokėjų įkūnys ne vieną, o kelis personažus – juos žiūrovai atpažins iš Giedrės Brazytės sukurtų kostiumų. Spektaklyje dalyvaus maždaug dvi dešimtys šokėjų.

Scenoje matysite daug gerai publikai puikiai pažįstamų baleto meistrų – Gretą Gylytę, Kristiną Gudžiūnaitę, Olgą Konošenko, Jeronimą Krivicką, Rūtą Lataitę, Marių Miliauską, Igorį Zaripovą, Genadijų Žukovskį, Voicechą Žuromską… Bet bus ir jaunų, perspektyvių šokėjų – pavyzdžiui, Neringa Česaitytė, Marija Kastorina, Karolina Matačinaitė, Ugnė Milerytė, Vilija Montrimaitė.

Dirbdama LNOBT baleto repetitore, visus trupės šokėjus puikiai pažįstu ir žinau, ką jie sugeba. Tačiau šiam spektakliui atlikėjus rinkausi ne tiek pagal jų fizines galimybes, kiek pagal artistinį išraiškingumą. Reikėjo, kad žmogaus vidus kalbėtų: juk šokyje kalbama kūnais, o ne žodžiais.

– Ar tikite, kad žmogus yra Dievo atspindys? Ar esate fatalistė, tikinti lemtimi?

– Tikiu, kad žmogus ir yra Dievas. Jame viskas sudėta. Nežinau, kuo daugiau tikėti…

Esu įsitikinusi, kad žmogus kiekvieną dieną kuria savo mitą. Žinoma, galima viskuo kaltinti deivės Laimos siūlus, tačiau savo gyvenimą žmogus pats sau susikuria. Jam į rankas duotą siūlą tik jis gali nukreipti pageidaujama kryptimi.

– Dažnai žvelgiate į pasaulį pro mitologinio matymo „lęšius“?

– Žinau daug mitų, bet nebūtinai juos prisimenu kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Visgi manau, kad dažniau prisiminti senovės mitus būtų naudinga, nes juose užšifruota daug universalios informacijos. Senovės mitai – tai savotiški intelektiniai DNR kodai, užšifruoti menine forma. Ir kartu tai – mūsų gyvenimo poezija.