D. Vaičiulis: Reikia eiti ten, kur sunku, nes kur lengva – gali nueiti kiekvienas (I) (1)

Dainius Vaičiulis | punskas.lt nuotr.

Vilniuje gyvenantį gydytoją Dainių Vaičiulį iš Punsko kalbina Lida Nevulytė.

 – Kiek metų gyveni Lietuvoje?

 – Atrodo, jog Lietuvoje gyvenu nuo mažens, juk Punskas – tai mūsų mažoji Lietuva. Vilnius taip pat seniai man tapo antraisiais namais, nes čia esu jau aštuonerius metus (šešeri metai studijų ir beveik dveji rezidentūros).

– Baigei Punsko Kovo 11-osios licėjų. Ar kada nors kilo mintis, kad gal geriau būtų buvę pasirinkti kitą vidurinę mokyklą, pavyzdžiui, Suvalkų? Kartais mūsų jaunimas ar mokinių tėvai sako, kad Punsko licėjuje vaikai tinkamai neparuošiami tolesniam mokslui.

– Renkantis vidurinę mokyklą jaunam žmogui kyla visokių minčių, tačiau mūsų, lietuvių, pareiga mokytis savo mokyklose. Mano pasirinkimas buvo tikrai apgalvotas. Įtakos, aišku, turėjo ne tik galimybė mokytis lietuvių kalba, įvairi popamokinė veikla, bet ir aplinka – tėvai, draugai. Esu įsitikinęs, jog Punsko Kovo 11-osios licėjus puikiai paruošia tolesniems mokslams ir tikrai išleidžia mus visapusiškai „pasikausčiusius“. Šį trumpą, tačiau be galo reikšmingą licėjuje praleistą gyvenimo tarpsnį, formuojantį jauną asmenybę, visada mielai prisimenu ir apie tai kalbu.

Džiaugiuosi, kad turime lietuvišką licėjų, kad turėjau galimybę mokytis šioje mokykloje. Nors baigę mokslus Punske dažnai pasirenkame skirtingus kelius, tai išeiname kupini ne tik žinių, bet ir patriotiškumo, atsakomybės už savo kraštą. Galima drąsiai teigti, kad kitos tokios mokyklos nerasime nei Lenkijoje, nei Lietuvoje.

– Kas lėmė, kad studijuoti išvažiavai į Lietuvą, o ne į Lenkiją?

 – Studijos Lietuvoje man atrodo savaime suprantamas pasirinkimas. Aišku, kiekvienam iš mūsų renkantis išsvajotas studijas, įtakos turi skirtingi veiksniai. Tačiau, mano supratimu, studijos turėtų būti suvokiamos ne tik kaip mokslo ir žinių šaltinis. Labai svarbu, kad tas žinias gautume iš pačių geriausių savo srities specialistų, labai svarbus universiteto prestižas, taip pat svarbi aplinka, galų gale ir miestas, kur tas žinias gauni. Į visa tai reikėtų pažvelgti kiek plačiau. Juk mus, būsimus specialistus, formuoja būtent universiteto profesūra, bendraminčiai, kolegos, draugai. Vilniaus universitetas buvo mano vienas ir vienintelis išsvajotas, o dabar įsitikinau, kad tai pats puikiausias pasirinkimas. Tai Europoje žinoma aukštoji mokykla, kuri medicinos srityje konkuruoja ir pasaulinėje arenoje. Džiaugiuosi, jog likimas lėmė, kad turėjau galimybę studijuoti ten, kur visada jaučiausi kaip namuose.

 – Ar teko studijų laikais susidurti su sunkumais dėl to, kad baigei Punsko Kovo 11-osios licėjų?

 – Niekada neteko susidurti su sunkumais vien dėl to, kad baigiau Punsko Kovo 11-osios licėjų. Sakyčiau, čia kaip tik privalumas. Mokykla man davė tvirtą pagrindą, kuris leidžia užtikrintai judėti savo pasirinkto tikslo link.

– Kuo patrauklus, įdomus Vilnius? Ką jis siūlo jaunam žmogui?

 – Šiuo klausimu galima būtų diskutuoti ištisas valandas… Vilnius – dinamiškas miestas, nuolat augantis ir siūlantis daug įvairiausių nišų tobulėti, kur kiekvienas gali rasti ką nors sau. O aš sakau, kad galimybių yra visur, tik reikia mokėti jomis pasinaudoti.

Visų pirma man Vilnius – tai naujų pažinčių vieta. Čia sutikau daug gerų draugų, kurie atvyko studijuoti iš įvairiausių Lietuvos ir pasaulio vietų. Sakoma, kad kai kurių dalykų žodžiais neįmanoma išreikšti, tiesiog reikia čia būti, pajusti. Būtent toks man yra Vilnius. Su savo kurso draugais daug keliavome ne tik po Lietuvą, bet vykome ir į kitas šalis. Kiekvienais metais visi pažįstami labai noriai atvažiuoja pas mane į Punską. Stengiuosi jiems parodyti mūsų kraštą, kartą buvome užsukę ir į licėjų.

 – Kodėl pasirinkai būtent mediciną?

– Didelis noras padėti žmonėms, kurti sveikesnę ir darnesnę visuomenę, taip pat šios specialybės perspektyvumas lėmė, kad pasirinkau medicinos studijas. Medicinoje svarbu ne tik žinoti, gydyti, bet ir suprasti bei mokėti išklausyti savo pacientą. Pasirinkimas nebuvo staigmena nei mano tėvams, nei sesei, nei draugams ar mokytojams, nes visuomet mane domino žmogus, jo anatomija, fiziologija. Mokykloje man patiko ir puikiai sekėsi biologija, chemija bei fizika. Visada stengiausi sužinoti daugiau, negu to reikalavo mokymo programos, nes buvau įsitikinęs, kad tik taip galima pasiekti savo išsvajotą tikslą.

Visada sakau: reikia eiti ten, kur sunku, nes kur lengva, gali nueiti kiekvienas. Nuo vaikystės mačiau nepagydoma liga sergantį savo geriausią pusbrolį, kurio neseniai netekau. Pusbrolis man buvo kaip brolis. Su Juo leisdavau didžiąją savo laisvalaikio dalį ir drąsiai galiu teigti, jog Jis buvo tikras pavyzdys, kaip reikia kovoti, nepalūžti ir tikėti tuo, ką darai. Nuolatinis mąstymas, ką galėčiau padaryti ar pakeisti, kaip galėčiau padėti savo pusbroliui, be abejo, prisidėjo ir buvo didžiulis stimulas rinktis medicinos studijas. Deja, medicina vis dar ne viską gali suvaldyti ir kartais net didžiausi jos laimėjimai ir noras padėti žmogui tampa tik ridenamu akmeniu į kalną, kuris taip ir nepasiekia viršūnės.

 (Bus daugiau)