V. Terleckas. Kaip M. Ivaškevičiui pavyko įsiropšti į Nacionalinės premijos olimpą (13)

Vladas Terleckas | T. Lukšio nuotr.

Vladas Terleckas | T. Lukšio nuotr.

Tai jis pasiekė kažkelintu kartu. Kaip anksčiau (2019 02 15 Alkas) atkreipiau dėmesį, Nacionalinių kultūros ir meno premijų komijos pirmininkė Viktorija Daujotytė žurnalistę Irena Babkauskienę tikino, kad ji nežinojusi apie pakartotinį romano „Žali“ leidimą 2018 m. To žurnalistės klausiamų dauguma komisijos narių tarsi burną būtų prisisėmę vandens. Panašu, kad jie „pirko“ katę maiše. Šį romaną išleidusios leidyklos vadovė viešai džiaugėsi išaugusiu jo perkamumu. 2018 m. leidimą Mokslų akademijos biblioteka gavo ir katalogavo tų metų kovo 26 d.

Atlikusieji komparatyvinę 2002 m. ir 2018 m. leidimų tekstų analizę,nustatė, kad rašytojas šiek tiek taisė pastarąjį leidimą, išbraukė labiausia šokiruojančius, galinčius užtraukti baudžiamąją atsakomybę teiginius. Pvz., 2018 m. leidime neliko šių teiginių: „Tokį karą galėtum vadinti pilietiniu. Pamažu jie (partizanai – V. T.) perėmė savo priešų metodus.“ Bent trijose vietose atsisakė ypatingai užgaulaus partizanų niekinimo vadinant juos išsigimėliais.

Kur kas blogiau, kad pakartotinio leidinio nežino Vilniaus apygardos prokuratūra (VAP). Ji turėjo pareiškimų, skundų autoriams išaiškinti, ar romane „Žali“ nėra baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių teiginių. Šios prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus pasirašytame nutarime (2019.02.08) atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Daug kartų minimas, remiamasi pirmuoju „Žali“ leidiniu, jo išspausdinimą datuoja dienos tikslumu (2002.08.29). Nutarime rašoma, kad „skundų nagrinėjimo metu prokuroras perskaitė leidyklos „Tyto alba“ 2002.08.29 2 000 egzempliorių tiražu išleistą Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, taip pat buvo padaryta šios knygos kopija.“ Tenka vyriausiąjį prokurorą užjausti, kad tam sugaišo daug laiko, patyrė išlaidų. Deja, nors užsimušk skaitydamas nutarime nerasi romano pakartotinio leidimo paminėjimo, atsirėmimo į jį. Kodėl svarbios „Žali“ išleidimo datos, tiek joms skirtina dėmesio? Atsakymą randame VAP nutarime, kuriame akcentuojama, kad „knygos išleidimo data –  teisiškai svarbi aplinkybė formaliuoju aspektu vertinant, ar 2002  m. rugpjūčio 29 d. išleistas <…> romanas „Žali“ patenka į baudžiamojo įstatymo reguliuojamų santykių sferą“. Paaiškėja, jog iki 2003 m. rugpjūčio 29 d. nuo 1961 m. galiojusiame LSSR baudžiamajame kodekse nebuvo (ir negalėjo būti) baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimų neigimą, ar šiurkštų menkinimą. Dar vėliau (2010 06 29) įsigaliojo baudžiamoji atsakomybė už viešą paskleidimą apie mirusįjį melagingų prasimanymų. Štai todėl stengtasi, kad būtų pamirštas pakartotinis romano „Žali“ išleidimas, jo data.

Vilniaus apygardos prokuroro nutarime daug pamokymų apie kūrybos laisves, apie demokratinėse valstybėse suteiktą didelę erdvę meninės raiškos priemonėms, fantazijoms. Bet Lietuvos Respublikos Konstitucija (25 str.) numato laisvės reikšti įsitikinimus ribojimus, kai tai būtina apsaugoti žmogaus garbę, orumą, dorovę. Tai nesuderinama ir su šmeižtu. Prokuroras tikina, kad „Tokių idėjų (sic!– V.T.), perskaitęs rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“ neradęs. Savo pozicijai pagrįsti pasiremia selektyviai pasirinktų literatūrologų, kultūrininkų ir intelektualų (L.Jonušio, V. Daujotytės, T. Venclovos, M. Zingerio) nuomonėmis, kad „literatūriniu“ požiūriu romanas yra geras, subtilus ir sudėtingas postmodernistinis literatūros kūrinys <…>“. Šių asmenų publikacijose neaptikau panašių epitetų. Tėra tik T.Venclovos ištarmė, kad „Marius Ivaškevičius, kaip ir Eimuntas Nekrošius, Jonas Mekas yra dabartinės mūsų kultūros pasididžiavimas. Apie M. Ivaškevičiaus kūrybos reikšmingumą nerašoma ir Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos nutarime. Jos nariai tesugebėjo išmąstyti, kad premija paskirta „už drąsų literatūros žingsnį į teatrą“. Tik žingsnį!

Ar drąsus žingsnis į teatrą yra kūrybos meniškumo kriterijus ir kuo jo drąsa pasireiškė? Liudvika Pociūnienė pagrįstai klausė, kas liktų iš M. Ivaškevičiaus vieno ar kito veikalo, „nukrapščius“ keiksmų luobą.“ (Bernardinai, 2019 02 19). Komisijos verdiktą „už drąsų literatūros žingsnį į teatrą“ galima suprasti, kaip jo titulavimą pradininku dramaturgijos, prasiskynusiai kelią į teatrų scenas. Taip iš Lietuvos teatro istorijos būtų išbraukti Balys Sruoga, Vincas Krėvė-Mickevičius, Vincas Mykolaitis-Putinas, Petras Vaičiūnas, Juozas Grušas, Justinas Marcinkevičius ir kt.

Bent objektyvumo dėlei prokuratūrai derėjo paminėti bent kelių romano kritikų pavardes, jų išsakytus vertinimus. Negi profesoriai Vytautas Landsbergis, Vytautas Radžvilas, Rasa Čepaitienė, rašytojai Kazys Saja, Jonas Užurka, pulicistas Marius Kundrotas nepriklauso kultūrininkų, intelektualų grupei? Nieko verta jų nuomonė?!

2018 m. „Žalių“ nežino ir kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas. Jis atsakyme (2019 02 01) nevyriausybinėms  organizacijoms pabrėžė: „Primename, jog Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“ buvo išleistas prieš 16 metų (2002 m.) <…>“.  Negi bus prasidėjusi amnezijos epidemija?

Regėtųsi, kad premijos olimpo šturmavimo planas buvo gerai apgalvotas, parengtas, galimai konsultuotasi su teisininkais. Bet pasikarščiavo rašytojas: išreklamavo ketinimą 2018 m. pakartotinai išleisti knygą „Žali“ „liaudžiai prašant“. Žodį ištęsėjo.

Kyla dar vienas klausimas – kaip vadintina įkalčio („Žali“ 2018 m. leidimo) slėpimo veika?

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Literatūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

13 komentarų

  1. atmintis:

    Taigi. Kam buvo naudinga iki 2003 metu naudoti stalinini okupaciniu represiniu strukturu sukurpta baudziamaji kodeksa, belieka tik spelioti….. Ir jei ne stojimas i ES tas stalininis “postulatas”, ko gero, butu tebeveikes iki siolei ……O kiek likimu buvo sulauzyta, kiek verslininku ir siaip Lietuvos pilieciu buvo priversti emigruoti ar net pirma laiko iskeliavo Anapilin del tokiu “ypatingu” teises normu taikymo, istorija “kukliai” nutyli……
    Stebina ir bene vienintelio “teisuolio” prokuroro Lauciaus tarnybos ilgaamzizkumas nors daugeliu atveju ano sprendimai buvo labai abejotini

  2. Išties:

    Nūdienos Lietuvą užkariavo liberalmarksizmo ideologija,ypač tai liečia intelektualus,kurie jau užvaldė beveik visas valstybės ,ypač kultūros ,mokslo ir švietimo, sritis.Jaunimas yra auklėjimas Lietuvos mokyklose ir universitetuose /taip pat užsienio daugelio universitetų/ neoliberalizmo dvasioje.Apgailėtina ir tai,kad Lietuvos ,,dičkė” žiniasklaida su Visuomeniniu transliuotoju priešaky nuolat ir tvirtai aptarnauja,deja, minėtus ,,pažangios” ideologijos veikėjus ir politikus.Tad,turime nykstantčio Lietuvos valstybingumo ir tautinė tapatybės naikinimo laimetį.Kaip bebūtų ši ,,pažangaus” neoliberalizmo epoka galimai neužilgo sulauks galo,o ivaškevičiai liks tautos užmaršty.

    • Diedas:

      Visokiausi patamsiu gaivalai, norėdami nukreipti dėmesį iš kur finansuojamas Lietuvos dergimas, kas užsakinėja mėšadrėbį spaudoje, televizijoje, teatre, visur kaišioja iš “užsienio” atėjusį kažkokį liberalmarksizmą.
      Kurčias girdi, kad tas “liberalmarksizmas” klastoja Lietuvos istoriją, Rusijos naudai.
      Žabalas mato, kad visi teatralai, rašytojai, verslininkai turintys reikalų Rusijoje, šlovina maskolius ir trypia lietuvius. Net “neoliberali” Anglijoje gyvenenti Sabaliauskaitė savo romane menkina Lietuvą, bet išaukština Perą I ir rusus,
      Gaunasi kaip pasakoje apie nuogą karalių.
      Visi mato kas vyksta – rusai pavesti pusdieviais, lietuviai žemės kirmelėm, visi žino ir iš kur smarvė pučia, bet didžioji dalis apsimeta durnais ir seka pasakaites apie baisius vakarus ir neoliberalizmo “epoka”

      • Pikc:

        Taip, tenka konstatuoti, kad “Visokiausi patamsiu gaivalai” išties “apsimeta durnais” ir imituoja aklumą, “nematydami” liberastinės ideologijos įtakos – nes juk priešingu atveju liberastinė smarvė nuvestų į homunistų irštvą: tiesiai pas konservatnykus. 😉

  3. Žmogus:

    Stebina vertintojų : Daujotytės ir komisijos narių , prokuroro J.Lauciaus, ministro Kvietkausko NEATSAKINGUMAS. Šiandien taip ,gal ir nelabai didelis apsileidimas, pamurmėsim ir užmiršim, bet KUR NUEISIME TOLIAU.Juk čia jokio BŪTINO REIKALO IMITUOTI “TEISYBĘ” visai nebuvo, viskas čia pat ir datos ir Valstybėje galiojantys įstatymai ir,manau. nurodymo prakišti tą nacionalinę premiją Ivaškevičiui iš aukščiau nebuvo. TAI KUR GI ŽMOGIŠKASIS ORUMAS,TEISINGUMAS. Aš klausiu O KAS TOLIAU?

    • Žemyna:

      Bet kuo ilgiau išlikti „prie dvaro”, išlikti „reikšmingiems” taip knieti, kad tas noras įveikia viską – orumą, išmintį. Apie protą, profesinę ir žmogiškąją vardo garbę jau nėra ko ir kalbėti… 🙁

  4. Arūnas:

    Marius Ivaškevičius padarytas 2017 metų Tolerancijos žmogumi (ar ir tai nepasityčiojimas) ir buvo kandidatu į Patriotų premijos nominantus (taigi, savi įvertina savus). Yra dvi Lietuvos, ir to nepaneigti…

    • Žemyna:

      Čia kokių „patriotų” – titovinių, ar tamošinių?

      • Pikc:

        Priminsiu, kad “patrijotū” premiją gavo iš Pilėnų gynėjų išsityčioję D. Baronas ir D. Mačiulis. O jei dar prisiminsime “už nuopelnui Lietuvai” apdovanotą lietuvių žudikę raudonąją teroristę F. Brancovskają, “valstybės šimtmečiui” skirtus lietuvius ir Lietuvą dergiančius teatro spektaklius (“Šventė”, “Vilniaus getas”) ar filmus (“Purpurinis rūkas”)…

  5. jo:

    Įsiropšti jam turbūt padėjo ir tai, kad Rusijos teatruose padirbo kartu su tūlu Karbauskiu. Gal tai ir yra tas „nuopelnas“, kuris įvardintas „drąsiu literatūros žingsniu į teatrą“?

    • Pikc:

      Spėčiau, kad priežasčių reiktų ieškoti ne ten, kur koloradinės juostelės (nors to varianto irgi negalima atmesti), bet ten, kur kumpos nosys ir peisai (kurie dažnai su tomis koloradinėmis juostelėmis artimai susiję). 😉

  6. Zigmantas CKB:

    Ar tikrai ponulio M. Ivaškevičiaus niekinantis žingsnis į teatrinę terpę, už kurį Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisija skyrė 30 000 eurų ir jį įsigudrino pavadinti „drąsiu literatūros žingsniu į teatrą“, gali būti vertas nepalyginti daugiau, negu Lietuvos Laisvės kovotojų pasiaukojanti 20 metų kova ir daugiametis kalinimas bei tremtis? Paradoksalu, kad p. M. Ivaškevičiui už tautos herojiškumo niekinimą ir fluksus stiliaus vertybių menkinimo kūrybą skiriama 30 000 eurų premija, o lietuvių tautos didvyriams (skiriant Laisvės premija) te įstengėme skirti vos po 700 eurų už neįtikėtiną patriotiškumą, Lietuvos laisvės gynimą paaukojant visą savo gerovę ir visą savo gyvenimą.
    Kyla retorinis klausimas ar tai gali būti normalu? Pasiūlyčiau ponuliui M. Įvaškevičiui nors savaitėlę, žiemos metu, patūnoti neiškišant nosies miško bunkeryje be šilumos, ventiliacijos, alkanam ir nuolat persekiojamam (nors pastaroji sąlyga jam dar deja negresia :().
    Jeigu jis ištvertų tokiomis sąlygomis bent savaitėlę – tuomet gal jo ir smegenys ir sąžinė prabustų.
    Kai žmonės nebegali kurti, jie ima griauti. Šių dienų menas ir kultūra yra tų rankose, kurie nemoka kurti, bet moka uoliai griauti, tai kas sukurta tikrųjų menininkų, Lietuvai atsidavusių žmonių.
    Jeigu leisime fluksistams ir per kreivą prizmę matantiems aukštąją kultūrą dominuoti, liksime prie kultūros ir vertybių griuvėsių.
    Aš tikiu, kad esame verti geresnio nei fluksus padiktuotas chaosas, tad kovokime už dorovę, tikrąjį meną, kuriam reikia harmoningos sekos aukštųjų gebėjimų, o ne niekingo akiplėšiškumo, kurį fluksistai jau įsigudrino pavadinti „drąsa“.

  7. Vardan Tėvynės:

    Padėkite surinkti daugiau informacijos apie šį tėvynės priešą parašydami mums

    tevynespriesai. wordpress. com /2019/02/26/ marius-ivaskevicius/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: