Grupė signatarų paskelbė pareiškimą „Dėl nacionalinės kultūros ir meno premijos diskreditavimo“ (video)

Sausio 13 d. iškart po Sausio 13-osios minėjimo Seime grupė signatarų surašė ir išplatino pareiškimą „Dėl nacionalinės kultūros ir meno premijos diskreditavimo“.

Pareiškime rašoma: „Mus, Kovo 11-osios Akto signatarus, Lietuvos valstybingumo atkūrimo pradininkus, šokiravo Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimas pagarsėjusiam partizanų ir jų vadų ciniškam, vulgariam juodintojui bei čekistinių būdelių aukštintojui Mariui Ivaškevičiui. Dar labiau mus glumina tai, kad jam premija skirta, kai šventėme Lietuvos valstybingumo 100-metų. 2018 metai buvo paskelbti Adolfo Ramanausko – Vanago metais. Šiemet minėsime Prezidento Jono Žemaičio – Vytauto metines ir LLKS Tarybos Deklaracijos 70-ies metų sukaktį.  O Maskva intensyvina dezinformacinį karą prieš Lietuvą. Todėl Nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijos (toliau – Komisijos) beprecedentinis sprendimas skirti premiją M. Ivaškevičiui įžeidė Laisvės kovotojus, jų rėmėjus, pilietiškus Lietuvos žmones, pagrįstai sukėlė jų protestus ir suskaldė visuomenę. Šis sprendimas apnuogino situaciją, kai Lietuvos politinė valdžia neturi nuoseklios istorinės atminties politikos gairių ir principų: viena ranka LLKS ir partizanams duodama Laisvės premija, o kita ranka – Nacionalinė premija (ir daug didesnė pinigų suma) antipartizaninio ir postmodernistinio opuso kūrėjui M.Ivaškevičiui. Didesnį absurdą sunku sugalvoti!“

Pareiškimą pasirašę 7 Kovo 11-osios Akto signatarai reikalauja: kad būtų atšauktas Komisijos sprendimas dėl premijos skyrimo M. Ivaškevičiui; kad Komisijos sudėtis būtų pakeista „kvalifikuotais, neangažuotais specialistais, kuriems Valstybės istorinė atmintis, patriotizmas ir teisingumo atstatymas nebūtų užgožtas antraeiliais siauraprofesiniais reiškiniais“.

Pareiškimas adresuojamas Prezidentei, Seimo Pirmininkui ir Ministrui Pirmininkui, iš kurių pareiškėjai tikisi ryžtingų sprendimų. Jei valdžia nesiimtų šio klausimo spręsti, tai pasak pareiškėjų reikštų, „kad oficialia Lietuvos politika tapo pasaulį stebinančios mūsų partizanų ilgalaikės kovos, disidentų veiklos, Sausio 13-osios gynėjų pasiaukojimo menkinimu ir diskreditavimu“.

„Turime vilties, kad garbinga Nacionalinė premija dar kartą nebus išniekinta pačią svarbiausią Lietuvos dieną – Vasario 16-ąją  garbingiausioje vietoje – Lietuvos Respublikos Prezidentūroje, jos įteikimu M. Ivaškevičiui“, – tokiais žodžiais pareiškimą baigia Signatarai  Vilius Baldišis, Vidmantas Povilionis, Eimantas Grakauskas, Zita Šličytė, Vladas Terleckas, Rimvydas R. Survila, Eugenijus Petrovas.

Kaip žinia, Seime Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, vykusiame iškilmingame minėjime 2018 m. Laisvės premiją įteikus Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei, visų apdovanotųjų ginkluotos kovos už Lietuvos laisvę bendražygių vardu, iškilmių dalyviams iš Seimo tribūnos žodį taręs partizanas Jonas Kadžionis-Bėda prabilo ir apie opiausius dabarties skaudulius, pavadinęs juos „giliu okupaciniu įšalu ir okupacine dvasia“. 

Savo klausimus jis skyrė minėjime dalyvaujančiai Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei tiesiogiai. Vienas iš jų buvo ir apie šių metų Nacionalinės premijos paskyrimą:

„…Ir galiausiai žmogus, literatūrinis vandalas, kuris apvėmė partizanų vadus, žuvusius už Lietuvos laisvę, apdovanojamas literatūrine premija, tai yra ne literatūrine, atsiprašau, ir ne valstybine… nacionaline premija. Sakykite, ką visa tai reiškia Nepriklausomoje Lietuvoje? Kaip pasielgtų tautinės savigarbos nepraradusios Lenkija ar Izraelis su tais žmonėmis, kurie tyčiotųsi iš Katynės ar Holokausto aukų? Tikriausiai tokiems vieta tik už grotų?“ – retoriškai klausė minėjime dalyvavusios Dalios Grybauskaitės ir tęsė – „Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, kreipiuosi į jus savo ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę partizanų vardu, sustabdykite tyčiojimąsi iš partizanų ir Lietuvos valstybės pamatų griovimą“.

Šventinio minėjimo dalyviams Seimo narė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė pristatė 2018 m. Laisvės premija apdovanotus Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų asmenybes:

Bronislovas JUOSPAITIS-Direktorius: 1944-1951 m. Vyčio apygardos partizanas, „Vėtros“ būrio vadas. Po lemtingų kautynių įkalintas, tardytas, nuteistas 25 metus kalėti griežtojo režimo lageryje Norilske – kur „žiema tęsiasi 12 mėnesių, o likęs laikas – vasara… “ Sovietai išsekintą ir keturiasdešimt kelis kilogramus tesveriantį partizaną užregistravo numeriu F412. Į Lietuvą jis grįžo 1966 m.

Z787 – okupantų primestas kalinio numeris Vytautui BALSIUI-Uosiui 1944-1948 m. buvo Tauro apygardos partizanas, 1945 m. sunkiai sužeistas Žiemkelio kautynėse. 1948 m. sausio 13 d. išduotas ir suimtas. Nuteistas 10 metų kalėti griežtojo režimo Norilsko lageryje ir 15 metų tremties. 8 metus priverstinai dirbo anglies kasyklose „Kajerkan“, 10 metų Karagandos vario kasykloje. Į Lietuva grįžo 1966 m. Atkūrus Nepriklausomybę ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizaciją, ilgą laiką buvo jos štabo viršininku.

Jonas ČEPONIS-Vaidila (Vaidevutis): Nuo 1944 m. rėmė partizanus, aprūpindavo juos ginklais, dokumentų blankais, pogrindine spauda, palaike ryšius su jų štabais. 1945-1948 m. ginkluotojo pasipriešinimo dalyvis. Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanas. Jis buvo įgaliotas palaikyti ryšį su kitomis partizanu apygardomis, tartis centralizacijos klausimais. Suimtas Kaune 1948 m., nuteistas 25 metams lagerio be teisės grįžti į Lietuvą. Jonas puikiai prisimena, kaip pasitiko savo nuosprendį: „Perskaitė, kad skiria dvidešimt penkerius metus. Nusišypsojau. O jie ir sako: svoločius dar juokiasi, gavo dvidešimt penkerius metus ir nebijo. Rusai verkdavo, o mes juokdavomės, kad dvidešimt penkerių metų nereikės sėdėti, nes tiek ilgai ta valdžia neišsilaikys.„ Partizanas Vaidila kalintas Norilsko, Kemerovo lageriuose. 1953 m. Norilsko politinių kalinių sukilimo dalyvis. Į Lietuvą grįžo 1968 m. Atkūrus Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizaciją – ilgametis jos vadas.

Partizanų vado Vanago ryšininkas Juozas JAKAVONIS-Tigras: 1944-1946 m. Dainavos apygardos Merkio rinktines ryšininkas ir partizanas. Jo tėvų sodyboje įrengtas bunkeris – partizanų vadų Vanago ir Kazimieraičio vadavietė. Suimtas 1946 m., nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metų tremties bausme. Kalintas Kolymos ir Magadano lageriuose, ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Į Lietuvą grįžo 1959 m. Jau nepriklausomoje Lietuvoje toje pačioje sodyboje Kasčiūnų kaime atkūrė bunkerį, kur ir šiandien yra laukiamas kiekvienas, kuriam svarbios ir įdomios Lietuvos Laisvės kovos.

Didžiulį šviečiamąjį darbą dirba ir Jonas KADZIONIS-Bėda, jis taip pat atstatė savo būrio bunkerį, kurį lanko šimtai moksleivių. 1948-1953 m. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanas. 1949 m. paskirtas Butigeidžio kuopos vadu. Laisves kovų metais sukūrė šeimą – vedė partizanę Malviną Gedžiūnaitę-Sesutę. Apie tą laiką Jonas jautriai sako: „Nežinojau, kiek mums dar liko gyvenimo, todėl pasiūliau susituokti kur esame (kluone, „dobilų soste“) ir daugiau nelaukti. Tą naktį, kai vienas kitam pasižadėjome mylėti amžinai, prisimenu lyg vakarykštę dieną“. 1953 m. įviliotas į pasalą ir agentų smogikų suimtas. Nuteistas 25 m. kalėti ir 5 m. tremties bausme. Iškalėjo visą 25 m. bausmes laiką Omsko, Irkutsko, Mordovijos, Permes lageriuose. 1978 m. grįžo į Lietuvą. 1983 m. ištremtas į Kaliningrado sritį, galutinai į Lietuvą grįžo tik 1989 m.

Jonas ABUKAUSKAS-Siaubas – taip pat patyrė per 20 metų nelaisvės 1949-1952 m. Algimanto apygardos partizanas, „Audros“ būrio vadas. Prisimena, kaip jungiantis prie partizanų bendražygiai sakė jam: „Čia ne bulkučių valgyti ateisi“. 1952 m. legalizavosi, tais pačiais metais suimtas, 24 metus kalintas Omsko, Taišeto, Vladimiro ir Mordovijos lageriuose. Į Lietuvą grįžo 1976 m.

Juozas MOCIUS-Šviedrys: Nuo 1944 m. bendradarbiavo su pogrindžiu, platino partizanų spaudą, buvo partizanų ryšininkas. 1945-1947 m. Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės partizanas, dirbo rinktinės štabe. Spausdino pogrindžio laikraštį „Laisves varpas“. Suimtas 1947 m., paskirta mirties bausmė, tačiau ji pakeista į 25 metus lagerio. Kalėjo Komijos lageriuose, priverstinai dirbo anglies kasyklose. Į Lietuvą grįžo 1977 m., po 29 metų ir 6 mėnesių. Po beveik 30 metų…