A. Mišeikis. Z. Tamakauskas. Kokio mums reikėtų pergalės paminklo…

Perskaičius laikraštyje „Tremtinys“ (2019-01-25) publikuotą Gabrieliaus Landsbergio straipsnį „Mums reikia pergalės obelisko“ – pritariame jo teisingoms idėjoms apie mūsų tautos pergalės įprasminimą. Norime šio straipsnio autoriaus mintis praplėsti.

Pakankamai yra jėgų, kurios nori, kad Lietuva ir jos sostinė Vilnius neturėtų lietuviško drabužio, neturėtų lietuviškos tautinės dvasios išraiškos. Vieni čia statė Puškino paminklą prie Gedimino pilies sodelyje, Jekaterinos antrosios – prie Katedros, kiti Lukiškėse norėjo įtaisyti mūsų sostinės grobiko – Pilsudskio aikštę. Sovietiniai okupantai Vilniuje pridaigino leninų, stalinų, kapsukų, dzeržinskių atvaizdų. Kyla klausimas – kodėl taip ilgai nesugebame ar nenorime, gal veikiant antilietuviškoms jėgoms, priimti tinkamo mūsų tautinę dvasią atitinkančio sprendimo dėl Lukiškių aikštėje reprezentuojančio Lietuvos nueitą kelią į Laisvę paminklo statybos.

Laimėjusi tariamą konkursą vadinama „bunkerio kalvelė“ jokiu būdu neatitinka šių tikslų. Jos statybai svarų prieštaraujantį žodį tarė ir buvę Lietuvos partizanai, Laisvės kovų dalyviai, kuriems lyg norima adresuoti šį vadinamą „paminklą“, neturėsiantį jokios reprezentacinės išraiškos. „Bunkerio kalvelė“ lyg primintų Antuano de Sent Egziuperi vaikystėje skaitytos knygos „Mažasis princas“ herojaus simbolinį piešinį, panašų į skrybėlę, kuris turėtų lyg atitikti mintį – smauglys, ryjantis dramblį… Tokios „skrybėlės“ mums tikrai nereikia, nereikia jos ir Lietuvos laisvės kovotojams.

Labiausiai šiame reikale pasisekė latviams. Rygoje pastatytas modernus ir didingas paminklas (skulptorius Karlis Zalė) su 19 metrų aukščio obelisku, kurio viršuje – Laisvės statula: jauna mergina rankose laikanti tris paauksuotas žvaigždes, simbolizuojančias Latvijos istorinius etnografinius rajonus – Kuršą, Vidžemę ir Latgalą, turi aiškų patriotinį ir reprezentacinį turinį. Šio dvasingo paminklo neišdrįso nugriauti net sovietinis okupantas.

Lietuva prieš karą Kaune pastatė pagal turimus išteklius kuklesnį Laisvės paminklą, bet taip pat pakankamai prasmingą bei didų, simboliškai vaizduojantį Lietuvą – sparnuotą Laisvės angelą, laikantį vienoje rankoje sutraukytas nelaisvės grandines, o kitoje – iškeltą Laisvės vėliavą (skulptorius Juozas Zikaras). Pjedestalo šoninėse plokštėse – užrašytos vietos, kuriose mūsų karžygiai Nepriklausomybės kovose nugalėjo į mūsų kraštą besiskverbiančias svetimas kariuomenes. Pastatyti tokį paminklą pirmosios Respublikos sąlygomis matyt buvo paprasčiau, suprantamiau ir sėkmingiau.

Neramiai stebėjome vykusią į niekur nevedančią diskusiją Vilniuje dėl Lukiškių aikštės paminklo statybos. Apie „kalvelę“ savo nuomonę jau pasakėme. Realistiška Vyčio skulptūra atrodė priimtina, bet kai ant žemo  postamento  pasirodė skulptūros maketas plačiaerdvėje aikštėje, kilo mintis  ar tai viskas, ką gali šiandieninė Lietuva. Kai mistinė dauguma nubalsavo už „kalvelę“, Kauno valdžia Vyčio statybos idėją tuojau pat nusprendė įgyvendinti Kaune ir per labai trumpą laiką ją realizavo, pavadindama  pastatytą skulptūrą „Laisvės kariu“ su Romo Kalantos  jaunatvišku veidu (skulptūros autoriaus Arūno Sakalausko teiginys). Vėl kyla klausimas, ar ją dabar reikėtų tiražuoti Vilniuje? Ar tai būtų mūsų pergalės obeliskas? Turbūt ne. Juo labiau netaptų tokiu obelisku ir tas „bunkeris“, vadinamas „kalvele“. Partizaninį karą  laimėjo Lietuva, laimėjo Jono Žemaičio-Vytauto, Adolfo Ramanausko-Vanago, monsinjoro Alfonso Svarinsko ir kitų paaukojusių savo gyvenimą Lietuvai idėjos.

Laimėjo Vasario 16-osios, 1949 metais pasirašytos Deklaracijos ir Kovo 11-osios idėjos. Ir sausio 13-oji – mūsų dvasinės pergalės diena. Tai, anot G. Landsbergio, – turime tai išdrįsti aiškiai ir garsiai pasakyti. Vilnius – Lietuvos širdis. Ji turi plakti ir mūsų pergalės ritmu. Tas turėtų atsispindėti ir Vilniaus centrinės aikštės paminkle. Vyčio simbolis, kaip ir mūsų Tikėjimas,  visada buvo mūsų pergalės ženklas. Vytis neturėtų stovėti buitiškai ant žemės. Ji turėtų būti ant pakilaus postamento, kuris papildytų ir paminklo pagrindinę mintį. Toks yra Vytauto Didžiojo paminklas Kaune. Jame pavaizduotos figūros ne Vytautą kelia, bet prieš Vytauto Didžiojo galybę lenkiasi. Ir Laisvės paminklo postamente įrašytos kovų vietos papildo, paryškina paties  paminklo idėją. Ir Lukiškių aikštėje turėtų stovėti Vytis ant obelisko, paženklinto mūsų pergalės bareljefais ar tekstais. Tokį paminklą  įsivaizdavo ir Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės žuvusi partizanė, poetė Diana Glemžaitė: „O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką / Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!“

Autoriai yra Laisvės kovų dalyviai