J. Užurka. Besikamuojantys okupaciniame letarge (video) (17)

Besikamuojantys okupaciniame letarge | youtube.com stop kadras

Besikamuojantys okupaciniame letarge | youtube.com stop kadras

Visų laikų Lietuvos Laisvės gynėjai – sukilėliai, partizanai buvo, yra ir bus mums ir ateinančioms kartoms tauraus Laisvės gynėjo–kario pavyzdys. Karys nuo istorinių laikų – ypatingas asmuo. Kario statusas – ypatingas todėl, kad kariai – vienintelė piliečių grupė valstybėje prisiekianti dėl savo Tėvynės aukoti gyvybę. Kariai–gynėjai visur, visada ir per amžius yra ypatingai Tautos gerbiami.

Ivaškevičius, kaip ir Vanagaitė, savo paskviliuose, vadinamuose kūryba, bando šmeižti mūsų Laisvės gynėjus po jų didvyriškos žūties, kankinimų, stengiasi sėti nesantaiką mūsų Tautoje. Apie tokius paskvilių kūrėjus tiksliai kalbėjo Suomijos Prezidentas, karys – maršalas Karlas Manerheimas: Noriu pasakyti būsimoms kartoms, kad nesantaika savose gretose smogia stipriau negu užpuoliko kalavijas, o vidiniai nesutarimai plačiai atveria duris išoriniam priešui.

Apie tokius ivaškevičius, vanagaites ir į juos panašius kalba ir Sorbonos universiteto prof. Francuaza Thom: Jūs sugriovėte komunistinę sistemą Lietuvoje, tačiau komunistinis mentalitetas gyvas, jo greitai nepakeisi. Jūsų visuomenės dalis serga totalinės neapykantos žmogui, paniekos artimui liga. Atgaivinti šiuos žmones, prikelti jų dvasią nebėra vilties. Panašiai sovietinius kultūrininkus vertino ir iškilusis lietuvis Jonas Mekas.

Kodėl iavaškevičiai, vanagaitės, kuomet anot Jūratė Statkutė-Rosales: Visas pasaulis kalba apie mūsų Tautos didingai gilią praeitį išskyrus mus pačius, dergia mūsų Tautą, Valstybę? Negi jiems visa tai svetima, negi nežino, kad: „patriotiškumas tai – ne politinė, ne antgamtinė samprata, kad patriotiškumas yra prigimtinė žmogaus doros savybė.

Todėl šiems, ir visiems kitiems, dergėjams svetimos ir šios, 1940 m. išsakytos, Lietuvos kariūno mintys: Geriau liūtu riaumojant kristi nei supančiotu avinu mekenti pažemintam žiūrint į niekinamą Motiną Tėvynę. Jie Kario –gynėjo dvasios niekad nesuprato ir nesupras.

O ką gi šiuo atveju [ne tik dėl ivaškevičių, vanagaičių] galvoja, kodėl tyli šiap jau labai aktyvi įvairių forumų, nuomonių reiškėja mūsų vadinamoji Lietuvos inteligentija?

Tad ir paanalizuokime, patys sau į tai atsakykime.

Civilizuotame pasaulyje nuo pat valstybingumo ištakų nusistovėjusi tvarka – visais meniniais būdais pagerbiami ir įamžinami tautų, valstybių svarbiausi įvykiai, jų valdovai–kūrėjai, gynėjai-karvedžiai, mokslo, meno iškiliausios asmenybės. Šitais reikalais rūpinasi valdžios ir visuomenė, iškilios valstybei itin nusipelnusios asmenybės. Visuomenė, valstybės žmonės – Tauta sprendžia ką ir už ką bei kaip pagerbti. Mums labai trūksta iškilių, mūsų giliai garbingą istoriją, jos įvykius bylojančių meno kūrinių – paminklų, filmų, knygų. Ypač vizualių, monumentalių kūrinių aikštėse, viešose erdvėse, kurias vis dar okupuoja okupacinė dvasia.

Kodėl pas mus lyg šiol vis kitaip, kodėl už Tautą, už mus, už visuomenę sprendžia kažkokios aršios postsovietinės ideologijos „intelektualios“ komisijos, vis dar dažnai atmetamas iškilių asmenybių, Valstybės kūrėjų bei Laisvės vedlių–intelektualų balsas? Intelektualas – reiškia išsilavinęs, įžvalgus, kūribingas, didelio intelekto žmogus. Intelektualas – naujų idėjų generuotojas, ideologijų formuotojas, pozityviai žvelgiantis.

Nuo seniausiųjų laikų civilizuotame pasaulyje buvo ir yra iškilios, visuomenių pripažintos asmenybės. Tokie žmonės ir vadinami intelektualais. Jie nesidangsto sąjungomis, organizacijomis, jokiomis kolektyvinėmis ekspertinėmis komisijomis. Juos iškelia pati visuomenė, juos visuomenė ir gerbia, ir įsiklauso į jų balsą.

Sovietinėje santvarkoje buvo kitaip. Atvirkščiai. Prisidengiant „troikių“ nutarimais, kolektyvine nuomone, „intelektualių“ komisijų sprendimais buvo naikinama visuomenė, tautiškumas, naikinamos asmenybės, kitaminčiai, žmogaus dvasia, panaikinta asmeninė atsakomybė.

Ar labai kas šioje srityje pasikeitė Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo? Jeigu vadovautumės LR Konstitucijos bent jau 18, 25, 33, 42 straipsniais drąsiai galima teigti, kad taip, kad visas gyvenimo problemas sprendžia ir nustato nebe komisijos, bet patys žmonės – tauta, visuomenė. Juk jau ir mokinukas žino, kad LR Konstitucija – aukščiausas mūsų Tautos priimtas teisės aktas, kad mūsų Valstybėje negalioja jokie kiti aktai prieštaraujantys Konstitucijai, jokios „intelektualiausios“ komisijos negali būti aukščiau mūsų visuomenės.

Galima drąsiai tvirtinti, kad dauguma meno, mokslo, politikos žmonių nuo pat Sąjūdžio, kiti kiek vėliau, išsivadavo iš okupacinio ideologinio kiauto ir dalykiškai profesionaliai, kaip ir dera intelektualui, dirbdami savo valstybės labui, pozityviai įžvelgdami ateitį, generuodami pažangias idėjas, be tuščiai rėksmingos savireklamos, eina koja kojon su progresu.

Tačiau esama ir beviltiškai užsidariusių sovietiniame kiaute jau nebereanimuojamų „intelektualų“. Pastarieji labai agresyvūs. Būtent šie postsovietiniai, svetimų idėjų ir minčių cituotojai, aršiai neigiantys tai, ko patys nežino, nenorintys žengti koja kojon su civilizacija, nesugebantys naujai ir įžvalgiai kurti, generuoti pažangias idėjas, patys save aistringai priskiria pačių sukurtam „intelektualų“ luomui, socialinei išskirtinei grupelei, devolvuoja prasmingai dirbančio ir į rėksmingas gaujeles nesiveliančio intelektualo sampratą. Besikamuojantys postsovietiniame mąstymo liūne, gaivinami Kremliaus propagandos, visomis įmanomomis priemonėmis deklaruojasi – tik mūsų, „ekspertų-intelektualų“ nuomonė ir žodis – viršiausi!

O ir mūsų, bene visos aukščiausiosios valdžios, į bent kokią, aktyviau generuojamą pažangią visuomenės iniciatyvą, tuoj pat atsako: Ne, intelektualai nepritaria, jų kitokia nuomonė. Ir kad kokios bebūtų pažangios ir svarbios visuomenės iniciatyvos, jos sudūžta į šiuos burtažodžius kaip ir galingos bangos į pradvokusį molą. Na, o jau tada atgyja dar daugiau „ekspertų–intelektualų“:

Mes – kūrėjai–intelektualai, – nesukūrę nieko intelektualaus, išskyrus kitų kūrėjų darbus bei biografinius aprašinėjimus, mintinai iškalę savo pirmtakės nėries eiliuotą džiugesį: Lietuvos daugiau nebėr, nuo dabar – LTSR, iš paskutinųjų save „intelektualais“ deklaruoja. Tokie ištikimi nėries, cvirkos, paleckio, venclovos, sniečkaus bendraminčiai, tvirtai nešiodami protuose ir karštai širdyse okupacinę ideologiją, išsijuosę šaukia: Jie – genijai, nelieskite jų vardų… ką jūs suprantate?! Mes jų vardų premijomis apdovanojame jų vertus talentus! Ir klausosi jų širdžiai ilgesingų dainų, bodisi turėtų sovietinių lengvatų. O šiems „intelektualams“ tyliai pritaria ir sėdintys ne tik ministerijų kėdėse.

Mes – politikos intelektualai. Geriau už jus visa kame nusimanome, – deklaruoja iškilę į politkos aukštumas „intelektualai“. Jiems mūsų Lietuva tai – sniečkaus, brazausko LTSR. Ir atsisako pažangos šie „intelektualai“, kaip kad sniečkus savo valia atsisakė mūsų protėvių ir tėvų Lietuvos žemių – ne tik Karaliaučiaus, bei Suvalkų. Pamiršę jie ir jų dvasios tėvo brazausko žodžius, Sąjūdžio metais pažadėjusio Nobelio premiją tam, kas išdrįs pakelt balsą prieš TSRS dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Tokia šitokių „intelektualų“ politvertybių skalė.

Lietuviai nužudė Brunoną… žudikų gentis… lietuviai – žydšaudžiai, – nesugebantys išmanyti apie mūsų protėvių, tėvų kančias ir didingai garbingą bei tragišką Lietuvos istoriją, išsijuosę putoja vienišiai istorijos „intelektualai-šoumenai“.

Jie – jokie partizanai, jie – banditai, – užvertę Nepriklausomos Lietuvos Konstituciją, ciniškai apkaltindami Laisvės gynėjus o išteisindami jų žudikus stribus, kai kurie net ir teisės „intelektualai“, ar ne tik vis dar mielai laikantys kišenėse diplomus tik su raudona žvaigžde o kiti net ir figūruojantys sovietinių represinių struktūrų sąrašuose, sprendžia žmonių likimus.

Paminklai okupantams, išdavikams, mūsų Tautos žudikams – istorinis paveldas, saugokime juos įstatymais, – nepasiduoda paveldo sargai, istorinės atminties sergėtojai „ekspertai–intelektualai”.

Šie nauji meno kūriniai sukurti ne pagal mums įkaltus kūrybos standartus ir projektus… neuždarinėkite Maskvos telekanalų… ten tai bent menas rodomas, – bene garsiausiai plyšauja ir buvę sovietcenzoriai-glavlitininkai, kritikai. Dabar ir jie jau „ekspertai – intelektualai“.

Anksčiau tai buvo gyvenimas… tokius turėjome Maskvoje mokytojus, o dabar kas, nepaliaujamai kaulydami sau valstybines premijas bei pensijas, dejuoja tie patys buvę nomenklatūriniai „intelektualai“.

Ir todėl į bent kokį pilietinį sumanymą, reikalavimą iš biurokratinių valdžios instancijų gaunamas būdingas nomenklatūrinis atsakymas: Ne. Intelektualai–ekspertai kitaip galvoja.

Problema ta, kad ši rėksmingai agresyvi, itin aktyvi „intelektualų“ kasta, kadaise išugdyta Maskvoje, neprogresuoja. Dar ir moksliniais laipsniais prisidengia. Nesvarbu, juk tūlam nebūtina žinoti, kad jie apgynė „mokslines“ disertacijas apie nacionalistinio–banditinio pasipriešinimo žalą tarybinei santvarkai, apie planinę ekonomiką, apie sovietinio meno reikšmę ugdant komunizmo statytoją.

1939–40 metais būtent tokie „intelektualai“ išdavė mūsų Tautą, mūsų Valstybę. Tai – mūsų Tautos atplaišos, išdavikai „intelektualai-kultūrininkai“.

Akivaizdu, kad ir šiandieninę Nepriklausomą mūsų jauną valstybę išduoda okupacinės ideologijos persmelkta, savanaudiška, susiliejus su buvusia nomenklatūrine valdiškaja biurokratija, save pasivadinusi minėtoji „intelektualų–kultūrininkų“ kasta. Jie, patys save indentifikuodami „intelektualų“ vardu, tempdami vieni kitus, spraudžiasi į visas vertinimų, ekspertų komisijas, tarybas. Kelia sąmyšį, nepasitenkinimą, skaldydami kursto iš vidaus. Jų verdiktai virsta teisėjavimu kitaminčiams. Tai – išdavikų, brolžudžių auksaburnių markulių, kubilinskų, nėrių, venclovų, cvirkų, paleckių, sniečkų ideologijos išugdyta ypatinga sovietmečio atmaina – kitus triuškinant siekti savų tikslų. O jeigu dar ir jų tėvai buvo žiauriausi stribai, aršūs sovietiniai politveikėjai, kgbistai, savo raštais ir eilėmis liaupsinę staliną ir jo žudikus, uoliai dirbę glavlituose ir kitose cenzūrose prieš laisvą mintį ir žodį, tad ir jų atžalos, išaugusios tokioje šeimoje ir aplinkoje, negali ir negalės kitaip mąstyti. O intelektualu save vadintis – jiems būtinybė. Jų nedaug, bet jie būdami masinėse informacinėse priemonėse, ekspertų, vertinimų komisijose kala į galvas okupacinės ideologijos mintis. Jie – mūsų progreso stabdis.

Lietuvos postkomunistiniai ideologijos nešėjai ir vykdytojai, praradę ryšį su tikrove, su mūsų valstybės, mūsų Tautos gyvenimo kasdienybe, su veržliu siekiu tobulėti, su nuolat generuojamomis bei mobiliomis permainomis, likę tik statistiniais pažangos raidos stebėtojais, bei pritariant išsikerojusiai, į juos panašiai biurokratijai, jiems palankioms politinėms struktūroms, patys save vis garsiau identifikuoja „intelektualais”.

Civilizuotame pasaulyje, kuriame jau ir mes, nebuvo ir nėra nei intelektualų kastos, nei intelektualų ekspertinių komisijų. Ten kuria gyvenimą brandi visuomenė, tauta bendru sutarimu. Jiems nenurodinėja, už juos nesprendžia, jų nebevertina neprašomi jokie intelektualai. Jeigu reikia vertinimo pagalbos, tai pati visuomenė kreipiasi į, jų manymu, autoritentingus, iškilius žmones.

Turėjo amžiais Lietuva ir šiandien turi: ir meno, ir mokslo, ir politikos inteligentų–intelektualų. Jie ne ekspertuoja, ne vertina, ne aprašinėja kitų darbus o, kaip ir dera intelektualui, generuoja idėjas. Kuria ne tik palydovus mokslo laboratorijose, meno kūrinius kūrybinėse dirbtuvėse. Gilindamiesi į mūsų praeitį, kuria mūsų valsybės ateitį. Jiems autoritetai ne Maskvos ideologijos pasekėjų–”intelektualų“ įkaltos traktuotės, bet garbiausi mūsų mokslininkai, kūrėjai, Laisvės kovotojai, Nepriklausomybės kūrėjai, naujų idėjų ir valstybės ateities ideologijos formuotojai.

Šiandien Tauta labiausiai pasitiki Lietuvos kariuomene. Kodėl? Ogi, mes, kariuomenės kūrėjai, per dešimtmetį išugdę Vakaruose jaunąją karių pamainą, pasitraukėme, užleisdami savo postus. Ir kitose valstybinėse struktūrose pamaina seniai subrendo. Tada ir nebėgtų jaunimas iš Lietuvos, pilnėtų auditorijos, neieškotų verslas baigusių Vakarų universitetus.

Rašau įsitikinęs, kad asmenys, susitapatinę su aukščiau apibūdintais „intelektualais”, nesutiks su manimi ir mano cituojamomis iškilių europiečių mintimis. Nors ir vaikščiodami universitetų ar aukštų institucijų koridoriais, tokie „intelektualai“ vis vien nesuvoks, kad į jų galvas jau seniai ir negrįžtamai įkalta sovietinė ideologija. Jiems buvo ir bus svetimas pozityviai pažangus mąstymas. Pavyzdys – ivaškevičiai, daujotytės, vanagaitės…

O mes, Visuomenė, privalome kurti savo ateitį pirmučiausiai įamžindami mūsų praeitį, pagerbdami mūsų protėvių, tėvų žygdarbius vardan mūsų ateities. Jie savo rankomis kūrė, gynė mūsų Valstybę, mes privalome juos tinkamai įamžinti.

Autorius yra rašytojas, karys, Lietuvos gynėjas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Diedas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: