Apsilankymas Samantonyse pas Aldoną paliko didelį įspūdį: laimingo žmogaus šypsena, išskirtinai tvarkingas kiemas ir, žinoma, ąžuolas. Šio medžio šakos lyg rankos tiesiasi šeimininkės namų link.
Išvydus mūsų ąžuolus senolius visuomet prieš akis iškyla Viljamo Brainto Logano knyga „Ąžuolas – civilizacijos pamatas“ (Oak. The Frame of Civilization, 2005). Jos autorius atskleidžia, kad šis medis pasaulį maitino, augino, saugojo. Kitaip tariant, dauguma žmonių per amžius ąžuolą ir jo vaisius visaip vartojo: iš jo sienojų statė namus, tiltus, laivus, darė ginklus, įrankius, statines ir kita. Mieloji Aldona su Samantonių ąžuolu gyvena kitaip: iškuopė šiukšles iš jo drevės, rūpestingai prižiūri aplinką, rūpinasi, kad prie Šventosios važiuojančių automobiliai kuo mažiau pažeistų medžio šaknis…
Iš visko, ką per trumpą susitikimą nuoširdi šeimininkė spėjo papasakoti, buvo matyti, kad ji ąžuolą naudoja tik vienu gražiu ir įsimintinu būdu – kartais vasaros sekmadieniais po medžiu yra statomi ir dengiami stalai, tada Aldona su vaikais ir vaikaičiais čia susėda pusryčių. Jiems tokio apdovanojimo – ąžuolo palaimos galima tik pavydėti.
Tačiau šis pasakojimas būtų nebaigtas, jeigu pamirštume archeologines žinias. XX a. 4 dešimtmetyje Lisauskai – senieji šios valdos savininkai – kūrėsi Korbio (Korubio, kitaip dar vadinamo Akūnia) pakrantėje, tarp vėjo pustomų Samantonių smėlynų, o juose buvo randama akmens ir bronzos amžiaus gyvenvietės liekanų: perdegusių akmenų krūsnelių, titnago dirbinių, keramikos šukių. Apie tai žinojo tik ką archeologijos mokslus baigusi muziejininkė Rimutė Jablonskytė (vėliau – Rimantienė), kuri 1943 m. liepą atrado progą šią vietą patyrinėti:
Buvau atsivežusi mažą P. Tarasenkos man dovanotą karišką kastuvėlį, turėjau mažą gulsčiukq, matuoklę, milimetrinio popieriaus sąsiuvinį ir vieną sekmadienį pasiryžau ten pasidarbuoti.
Pabandžiau kasti vieną pačią įtartiniausią dėmę, ir tuoj pradėjo aiškėti, kad po paviršiniu smėliu prasideda kultūrinis sluoksnis. Teoriškai žinojau, kaip kasinėjamos akmens amžiaus gyvenvietės. Iš kitų mūsų archeologų ne ką tegalėjau pasimokyti, nes jie tuo metu kasinėdavo gyvenvietes 10-20 cm storio sluoksneliais. Suvokiau, kad taip kasinėti negalima, nes lieka neaiški viso paminklo sandara. Ją tebuvo galima suvokti tik nepametant iš akių visų paminklo pjūvių. Ir neapsirikau – visada pagrindiniu dalyku laikiau paminklo pjūvį, nuo kurio ir reikia pradėti.
Dar nesuvokdama ką esu radusi, pradžioje piešiau pjūvius net kas pusę metro ir skersai, ir išilgai, ir greitai supratau, kad čia yra akmens amžiaus (kaip tada man pasirodė) sudegusio pastato liekanos (Rimantienė R. Aš iš dvidešimto amžiaus. Pluoštas archeologės prisiminimų. Vilnius, 2010, p. 141).
Šio Samantonių būsto rekonstrukcinis piešinys nuo 1960 m. bene keturis dešimtmečius buvo spausdinamas mokykliniuose vadovėliuose ir visose priešistorei skirtose knygose, nes jokio kito įvaizdinto priešistorinės Lietuvos gyventojo būsto ar namo tiesiog nebuvo!
Savotiška 1943 m. archeologinių tyrimų tąsa – prieš du metus Aldonos kieme, durpėse, maždaug 2 m gylyje šulinio kasėjų surastas juodojo ąžuolo liemuo. Negalima atmesti galimybės, kad šis medis (tikimasi, dar bus galimybė jį tiksliai datuoti) yra Samantonių senovės gyvenvietės vienmetis ir tikrai – tolimas šiandien čia žaliuojančio ąžuolo giminaitis.
![Diržo krepšys. XIV a. pab. – XV a. pr. Oda. Matmenys: aukštis apie 18,5 cm, plotis apie 20,5 cm, storis apie 2,5 cm. Blaževičius P. [ir kt.], Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų rytinio korpuso šiaurinio priestato archeologinių tyrimų 2003, 2006–2007 m. ataskaita, radinio inv. Nr. O1](https://alkas.lt/wp-content/uploads/2025/09/gal_9914_55907m-120x86.jpg)
Ąžuolą paminėti, tai lyg žmogui prie širdies prisiliesti. Ypač tie taip jaučiasi, kas po ąžuolu, šalia jo užaugo, jo globą nuolat jautė.
labai įdomi nuotrauka, tik reikėtų žiūrėti į neišdidintą, o jei gyvai – ne iš labai arti. Beveik neabejoju, kad ir iš kitų pusių į ąžuolą išryškėja įdomūs vaizdiniai. Skulptūrą iš medžio bet kas sugebėtų išskaptuoti, o išauginti? Visiškai kitoks požiūris negu įprastas dabartinėje mūsų kultūroje, bet dėl to tik dar didesnę pagarbą kelia mūsų protėviams.
Labai patiko gerb.Rimutės tyrinėjimo metodika bei darbo rezultatai, apvainikuoti piešiniu. Man teko domėtis vietove, esančia per 1,5 km nuo oficialiai pripažintos XI a. sėlių gyvenvietės (Biržų raj., Garšvos). Susidariau vaizdą, kad sėliai sugebėdavo pasirinkti sau tinkamas gyventi vietas. Miškingoje vietoje buvo natūralus vandens telkinys (maždaug 50×50 m). Prieš karą dar buvo išlikusi labai aukšta eglė ir didžiulis ąžuolas, o labai stora liepa natūraliai supuvo. Maistingoms žolėms – garšvoms – tinkama augti vieta, taip pat vaistingoms žolėms – vingirams. Labiausiai nustebino tai, kad kai po kokių 300 metų čia buvo nustota arti ir užaugo eglės, pasirodė ruduokės. Jos nenuėjo į gretimą mišką ir šitiek metų laukė savo eilės.