Č. Iškauskas. Europos armija: kur du pešasi – trečias laimi? (32)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vienu požiūriu vis garsiau skambanti iniciatyva sukurti ES ginkluotąsias pajėgas filosofo Vytauto Radžvilo įvertinta tiksliai: Merkel ir Makrono (Macron) pasiūlymas naudingas Putinui. Kodėl? Sena jo svajonė supriešinti JAV ir Europą pildosi.

Ši idėja nėra nauja. Diskusijos pagyvėjo tuomet, kai 2003 m. Briuselyje priimtas sprendimas dislokuoti ES policijos pajėgas Balkanų šalyse, tiksliau – tvarkai Makedonijoje palaikyti, perimant šias funkcijas iš NATO taikdarių (EUROFOR) , nebuvo labai vykęs. Regione, ypač pasienyje su Albanija ir Kosovu, siautėjo nusikalstamos grupuotės, kurias, kaip buvo įtariama, inspiravo Serbija.

Kelių šimtų Europos policininkų kontingentas nesusidorojo su padėtimi šiose buvusiose Jugoslavijos respublikose, be to strigo koordinacija su NATO misija, tad gimė idėja kurti savas ginkluotąsias pajėgas. 2015 m. kovą, kaip rašė politologas Vadimas Volovojus, Europos Komisijos pirmininkas J. K. Junkeris „tiesiog susprogdino eterį savo pasiūlymu sukurti ES kariuomenę“.

„Vieninga Europos armija parodytų pasauliui, kad tarp ES šalių daugiau nebus karo. Tokia armija taip pat padėtų mums suformuoti bendrą užsienio ir saugumo politiką ir leistų Europai prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta pasaulyje. Su savo armija Europa galėtų užtikrinčiau reaguoti į grėsmes taikai ES narėse arba kaimyninėse valstybėse. Bendra Europos armija pasiųstų aiškią žinią Rusijai, kad mes rimtai pasiruošę ginti savo europines vertybes“, – tada pareiškė EK vadovas.

NATO tam neprieštaravo. Tuo pat metu šviesą išvydo Europos politikos studijų centro paruošta ataskaita „Daugiau vienybės Europos gynyboje“, kurios rengimo vadovu buvo ne kas kitas, o pats Javieras Solana – buvęs NATO generalinis sekretorius bei ES Vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai. Šiame dokumente, be kita ko, rašoma, kad Europa turi turėti „politinę ir karinę galimybę autonomiškai vykdyti intervencines operacijas už ES ribų“, o plėtoti europinę gynybinę integraciją gali „vienodai mąstančių šalių grupė“.

Įdomu, kad pirmoji šiai idėjai pritarė Vokietija, ilgai po kapituliacijos 1945 m. neturėjusi teisės savo ribotas ginkluotąsias pajėgas naudoti už valstybės sienų. Paskui tam pritarė Prancūzija. Buvo manoma, kad B. Obama pritars šiam pasiūlymui, nes, kaip rašė „US News“, ES kariuomenė galės apginti ne NATO narius Europoje, o, be to, europiečiai pagaliau pradės patys mokėti už savo saugumą.

Tada idėją palaikė Suomija, net ES nepriklausanti Turkija, kuri pažadėjo Europos kariuomenei duoti 60 tūkstančius karių (bėda tik ta, kaip rašo V. Volovojus, kad vokiečiai ir prancūzai priešinasi turkų narystei ES). Palankiai pasiūlymą įvertino Austrija ir Švedija.

Rusijai aneksavus Krymą, kilus karui Ukrainoje, išsiplėtus migrantų antplūdžiui į Europos šalis, „Union Europa Forces“ (UEF) idėja įgavo pagreitį. Europietiškų ginkluotųjų pajėgų kūrimo sumanymas buvo aptartas 2016 m. rugpjūtį vykusiame Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos lyderių uždarame susitikime italų lėktuvnešyje „Garibaldi“ prie Ventotene salos. Britams traukiantis iš ES, italai, kuriem ypač aktuali pabėgėlių problema, finansai ir šlyjanti ekonomika, tampa geri idėjos bendraautoriai.

Vienu pirmųjų rimtesnių idėjos realizavimo momentų tapo Europos parlamento 2017 metų vasarį priimta rezoliucija ES įsteigti vieningą kariuomenę. Motyvas aiškus: vieningos Europos ginkluotosios pajėgos gali kainuoti ES šalims pigiau, nei gynybos išlaidų didinimas iki 2 proc. bendrojo vidaus produkto, kaip to nuosekliai reikalauja naujasis JAV prezidentas Donaldas Trampas.

Dar 2010 m. „Respublikos“ diskusijų platformoje svarstėme, kuo Lietuvai būtų naudingas naujas ES jėgos mechanizmas. Jau kuris laikas Briuseliui nepakanka priemonių, kuriomis galima būtų kontroliuoti tai, kas dedasi ES valstybėse narėse. Mat ekonominiai ir politiniai svertai ne visuomet veikia taip, kaip norėtųsi.

„Šiuo metu mechanizmai, kuriais Briuselis gali priversti atskiras ES valstybes nares imtis susitvarkyti savo darže, nėra labai patikimi. O netvarka atskirose valstybėse kenkia visai Sąjungai, -kalbėjo šių eilučių autorius. – Be abejo, kariuomenė sustiprintų ES įtaką. Tikėtina, kad ji galėtų atlikti savotišką įbauginimo funkciją, tarkime, prieš nepaklusnias ar nenorinčias susitvarkyti Bendrijos nares“.

Bet kaip ir NATO, Europos armija negalėtų kištis į jos narių vidaus reikalus. „Tai tik dar labiau padidintų piliečių nepasitenkinimą savo šalies valdžia ir ES“, – tada pritarė V. Volovojus. „Veikiausiai tai labiau būtų savotiškos policijos funkcijos, panašios į tas, kurias ES šiuo metu atlieka Kosove. Pavyzdžiui, viešosios tvarkos palaikymas, karių rengimas, vietinių pareigūnų mokymas. Tokiu atveju ES kariuomenė skirtųsi nuo Aljanso funkcijų“, – anuomet svarstė diskusijos dalyviai.

Iš tiesų, idėja rizikinga, dėl jos apsispręsti bus nelengva. Juo labiau, kad ES atotrūkis nuo JAV pastaruoju metu didėja. D. Trampas daug pastangų deda vengdamas Rusijos ir Kinijos keliamų grėsmių, o JAV karinė galia, kaip pastebi laikraštis „The New York Times“, nagrinėjantis 90 puslapių Kongreso komisijos parengtą pranešimą „Dėl nacionalinės gynybos strategijos“, tolydžio mažėja. Komisija pataria 3-5 proc. virš infliacijos tempų kasmet didinti JAV karinį biudžetą, kad, be kita ko, augtų NATO karinis dalyvavimas aljanso Rytų flange ir Baltijos šalyse.  

Bet štai D. Trampas kalba kitaip. Jis sukritikavo E. Makrono pasiūlymą kurti vieningas Europos ginkluotąsias pajėgas – „realią Europos armiją“, kad „apsisaugotume nuo Kinijos, Rusijos ir netgi Jungtinių Valstijų“. Amerikos vadovui ypač nepatiko mintis, kad Europai kada nors gali tekti gintis ir nuo Amerikos. D. Trampas savo „Twiterio“ paskyroje idėją pavadino „labai įžeidžiama“. Gi Prancūzijos lyderis tai pavadino „tviterio tauškalais“.

Kol kas neaišku, kokia Lietuvos pozicija šiuo klausimu. Rusijos naujienų agentūra „Sputnik“ išplatino pranešimą, esą D. Grybauskaitė paragino E. Makroną „priešintis ordoms iš Rytų“. Žinoma, sunku įtarti, kad Lietuva, pritardama UEF idėjai, sutinka būti įtraukta, kaip V. Radžvilas rašo, į Merkel-Putino paktą, panašų į Miuncheno sąmokslą, kad ji dėl to grįžtų į Rusijos įtakos sferą. Jos pasirinkimas, kaip ir prieškarių, labai ribotas…

Užtat stebina tai, kad V. Putinas nedvejodamas pritarė Europos armijos kūrimui. A. Merkel paaiškino, kad UEF „parodytų pasauliui, jog karas Europoje neįmanomas“. Kitaip tariant, bet kokioms Rusijos pastangoms įžiebti ir išplėsti konfliktą Senajame žemyne būtų užkirstas kelias. Maskvos išskaičiavimas čia aiškus: JAV ir ES supriešinimas po „Brexit“ lūžio ir pabėgėlių invazijos, naudingas V. Putinui, siekiančiam suskaldyti ir taip traškančią Bendrijos vienybę bei pakirsti NATO slinktį link vakarinių Rusijos sienų. Kitaip sakant, Vakarų galios sumažėjimas pačių Vakarų rankomis…

Kur du pešasi – trečias laimi. Lietuva bet kuriuo atveju ketina stoti pralaimėjusių pusėn. Ar iš tiesų kartojasi 1938-ųjų situacija?

www.iskauskas.lt

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *