L. Šopauskas. Vienos politologinės konferencijos analizė, arba Už Lietuvos pinigus – valstybės griovimas (III) (1)

Laisvūnas Šopauskas | Asmeninė nuotr.

Laisvūnas Šopauskas | Asmeninė nuotr.

Tęsinys. Pradžia yra čia ir čia.

Po pranešimų vykusioje diskusijoje pasisakė VU TSPMI direktorius prof. R. Vilpišauskas. Jo pasisakymas taip pat vertas pacituoti:

Norėčiau trumpai sureaguoti į populizmo akcentą į tą optimizmą, kurį Andrius [Kubilius] išreiškė, jog ir po šitų krizių Europa kaip ir anksčiau išeis sustiprėjusi remdamasis Žano Mone (Jeano Monet) citata, kurią mano atsiųstame tekste prieš metus ir išskaitė. […] Man atrodo, kad populizmas yra pasekmė, jis nėra priežastis. Jis yra pasekmė to, kad nuo maždaug 92-ų metų Europos integracija tapo politizuota daugelyje ES šalių. Ir aš sutinku su ta teze, kuri Europos studijų literatūroje dabar jau gan plačiai paplito, kad integracija kol buvo elito reikalas ir kol ji vyko to angliškai vadinamo permissive consensus (lietuviškai galima būtų versti tylaus sutikimo, visuomenės tylaus pritarimo) sąlygom, jinai gana sklandžiai vyko ir, sakykim, naftos krizė 73-ių metų, Breton Vuds (Bretton Woods) krizė, po to 81-ais 82-ais buvo eurosklerozės laikotarpis, dar vienas krizės laikotarpis… Iš jų galima buvo išeiti vien elito susitarimo pastangom, nes daugeliui rinkėjų nerūpėjo, kas vyksta Europos bendrijų darbotvarkėj.

Kada pasibaigė šaltasis karas, čia daug priežasčių turbūt galima ieškoti ir daryt hipotezes, kada vieninga valiuta, pinigų sąjunga pradėta kurti ir ypač kada referendumais pradėta atsiklausti visuomenių (čia vėl didelė diskusija, kiek referendumais galima tokius klausimus spręsti), šitie reikalai tapo vis labiau politizuoti, aš turiu galvoj žmonės pradėjo domėtis, kas čia vyksta, ką tai reiškia, plius dar ekonomikos sąlygos irgi kai kurių nuomone turėjo įtakos.

Tai dėl to bet koks dabar išėjimas iš krizės yra daug sudėtingesnis, nes dažniausiai reikia arba įtikinti rinkėjus, kad tie sprendimai yra tinkami, europinio lygmens sprendimai, o toks pavyzdys kaip Rolando Pakso – idėja grįžti prie lito, rodo, kad vis yra politikų, kurie nori labai paprastais sprendimais kažką spręsti, nors tai tik sukeltų daugiau problemų, negu kad iš tiesų išspręstų, ir reikia įtikinti rinkėjus, kad tie paprasti yra apgaulingi.

Tai yra gana sudėtinga, nes Europos integracija iki šiol didžiąja dalim yra apie labai techninius ekonominius reikalus. Tai neįdomu žmonėm. Ir čia yra tas naujas iššūkis, kuris skiria dabartinę situaciją nuo ankstesnių krizių. Plius dar pridėčiau, kas dabar yra kitaip, negu būdavo dažnai anksčiau Europos integracijos istorijoj – tai integracijos laipsnis. […] Vykstant integracijai tarp labai skirtingo ekonominio išsivystymo šalių ekonomistai sakytų „Puiku! Tai geriausia, kas gali vykti!“. Nes kuo skurdesnės šalys, kai jos integruojasi su turtingesnėm, tuo sparčiau jos turėtų konverguoti. Tokia yra konvencinė ekonomikos teorija.

Bet politiniu-socialiniu požiūriu ta labai didelių skirtumų turinčių šalių integracija sukelia įtampas.

Brexit – kitas mano nuomone labai geras pavyzdys – kilo iš vidinių konservatorių partijos aiškinimosi reikalų plius noro perimti iš UKIP rinkėjų balsus, kitaip sakant, kilo visiškai iš vidaus politikos, nieko bendro su naryste ES tas postūmis Brexit referendumui neturėjo, bet kada prasidėjo kampanija, viena populiariausių temų britų žiniasklaidoje, remiantis studijom, kurios analizavo, buvo migracijos tema, kaip imigrantai iš Vidurio Europos šalių atima darbo vietas, apsunkina socialinių paslaugų teikimą ir taip toliau. Tai čia aš manau ir yra turbūt politizacijos ištakos ir tai smarkiai apsunkina dabar ES reagavimą į krizes, nes politikai turi sugebėti paprastai paaiškinti savo rinkėjams, kuo naudinga tokia integracija, o tai nėra paprasta.

Nesunku pastebėti, kad pagrindinės politologų kalvės vadovo pateikta interpretacija tiek turinio, tiek moksliškumo požiūriu sutampa su politiko Andriaus Kubiliaus interpretacija. Abu vainoja „populistus“. Žodis „populistas“ nėra mokslinis terminas. Tai yra emociškai įkrautas žodis, kurio vartosena visiems puikiai žinoma – jis reiškia ne ką kita, kaip „politikas, ant kurio globalistai užsiundė savo propagandistus“. Natūralu, kad toks žodis atsiduria neoliberalo ir globalisto A. Kubiliaus retoriniame arsenale, bet kodėl jį vartoja mokslininku politologu save laikantis prof. R. Vilpišauskas? Ar jis nežino, kad ideologinis plūdimasis ir mokslas yra du skirtingi dalykai?

Ir A. Kubilius, ir R. Vilpišauskas neįžvelgia jokių trūkumų ES konstrukcijoje, ES politinio ir administracinio elito nuostatose bei sprendimuose. Visas dabartines ES problemas esą sukelia du faktoriai – objektyvios, nuo politinių sprendimų neva nepriklausančios, ekonominės-socialinės tendencijos ir blogiukai „populistai“, kurie skuba tomis tendencijomis pasinaudoti. Tačiau tai yra ideologinio pobūdžio aiškinimas. Natūralu, kad ideologinį aiškinimą pasitelkia politikas, nenorintis kalbėti apie tai, kas jam nepatogu, bet politikos mokslininkas turėtų žvelgti toliau ir giliau bei vadovautis tiesos norma. Ar prof. R. Vilpišauskas nesugeba atskirti ideologiškai motyvuotos interpretacijos nuo mokslinės?

Trečias aspektas, kuriuo visiškai sutampa A. Kubiliaus ir R. Vilpišausko požiūriai – tai abiejų nuostata, kad tiek Lietuva, tiek ES turi būti administruojama, o ne valdoma politiškai. Būtent ši giliai antidemokratinė nuostata slypi po visais „populistų“ plūdimais ir dejonėmis dėl „politizacijos“. Ak, kaip „efektyviai“ būtų valdoma, jei „žmonės“ nesidomėtų, „žmonėms“ nieko nereikėtų aiškinti, netrukdytų visokie „populistai“, o visokias „technines“ problemas išspręstų ES administratoriai! Visos „krizės“ iškart būtų įveiktos ir gyventume brandžiame europizme, o netrukus net globalizmą pasaulio mastu pastatytume! Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuva dar visai nesenai buvo būtent administruojama, o ne politiškai valdoma – sovietinės okupacijos laikais vietiniams kolaborantams leisdavo tarnauti provincijos administracijoje, kuri turėjo nukrypstamai vykdyti iš Maskvos ateinančias instrukcijas. Dejonės dėl „populistų“ ir „politizacijos“ išreiškia A. Kubiliaus ir R. Vilpišausko troškimą grąžinti Lietuvą į tą pačią politinę būklę, kuri buvo sovietinės okupacijos laikais: skirtumas būtų tik tas, kad ponas ir Lietuvos likimo viešpats dabar sėdės ne Maskvoje, o Briuselyje.

Tenka daryti išvadą, kad prof. R. Vilpišauskas mokslinėje konferencijoje pasisakė ne kaip mokslininkas, o kaip ideologas ir propagandistas.

Šitoks R. Vilpišausko pasirinktas amplua renginyje ir jame išsakytos nuostatos nėra atsitiktinės. Šis asmuo, tapęs net TSPMI direktoriumi, niekada, išskyrus nebent studijų tame pačiame institute metus, nebuvo akademinės bendruomenės atstovas tikslia šio žodžio prasme. Užuot tapęs objektyviu ir nešališku mokslininku ir tyrinėtoju, jis pasirinko kitą – ideologo ir propagandininko – kelią tapdamas „laisvosios rinkos“ ideologinės „idėjų kalvės“ (angl. think tank) – neoliberalaus Lietuvos Laisvosios Rinkos instituto ekspertu. Jo politines ir ekonomines pažiūras bei kertines ideologines nuostatas tiksliai atspindi ir iškalbingai reprezentuoja ši citata:

Toliau palieku šiuo metu populiariausius politinės mitologijos pavyzdžius. Lietuvoje mažėja Lietuvos. Rūpinamasi, kad užsienio investuotojai netrukus kontroliuos didžiąją Lietuvos ūkio dalį. Tokio pobūdžio teiginiai grindžiami užsieniečių baime, baime tapti tokios valstybės provincija. Kyla klausimas, ar tik ne pati baimė yra provincialumo požymis? („Lietuvos aidas“, 1999-10-12)

LLRI skelbiama neoliberalizmo ideologija, kurios tipiškas atstovas yra R. Vilpišauskas, iš principo neigia nacionalinės ekonomikos svarbą ir net galimybę ir todėl yra radikaliai antivalstybinė. Atvira, bet savarankiška ir šalies bei jos piliečių poreikius tenkinanti nacionalinė ekonomika yra būtinas suverenios valstybės atributas. Praradusi savo ekonomikos kontrolę nominaliai suvereni valstybė tampa užsienio šalių ir jų kapitalo kontroliuojama ekonomine kolonija. TSPMI direktoriumi tapus R. Vilpišauskui ši antivalstybiškai orientuota doktrina tapo institute vykdomų studijų programų ir mokslinių tyrimų ideologiniu pagrindu. Maža to, galima teigti, kad ji yra ne tik VU, bet visoje Lietuvoje vykdomų Europos integracijos studijų idėjinė šerdis.

Tad ir apžvelgiamoje „mokslinėje konferencijoje“ išsakytos R. Vilpišausko mintys yra savaip nuoseklios. Kaip matyti, tai yra asmens, kuris niekada nebuvo mokslininkas, o tik „laisvosios rinkos“ ideologijos adeptas ir propagandininkas, jau daugiau nei du dešimtmečius ar net ilgiau išpažįstamo įsitikinimo, kad Lietuvai „natūralu“ ir „naudinga“ būti tik išsivysčiusių Vakarų šalių, pirmiausia – jose įsikūrusių transnacionalinių korporacijų, ekonomine kolonija, pakartojimas.

Tad nestebina, kad cituoto pasisakymo autorius atvirai klastoja Europos integracijos tariamo „politizavimo“ istoriją, nutylėdamas, kad ES pirmtakė buvo Europos ekonominė bendrija, kūrusi laisvos prekybos tarp šalių sąlygas, bet nesikėsinusi į valstybių politinį suverenitetą; integracijos pobūdį pakeitė įsibėgėjusi neoliberalizmo revoliucija ir įvykęs SSRS vadovaujamos komunizmo sistemos žlugimas: neatsitiktinai tuojau pat pasirašyta Maastrichto sutartis de facto pradėjo „politinę“ Europos integraciją, kuri buvo įtvirtinta ir pratęsta Lisabonos sutartimi, o norima užbaigti ES federalizavimu. Taigi „politizavimą“ pradėjo ir skatina ES transnacionalinis politinis, biurokratinis ir verslo elitas, stumiantis kaskart radikalesnius politinės integracijos projektus. Įgyvendinant šiuos integracijos projektus siekiama nupolitinti ES šalis ir galiausiai sunaikinti jas kaip suverenias nacionalines valstybes, idant būtų galima paversti jas politiškai neorganizuotomis visuomenėmis, bejėgėmis pasipriešinti globalių verslo ir finansinių struktūrų vykdomam jų pavergimui ir išnaudojimui.

Iš čia kyla principinis ne tik R. Vilpišausko, bet visų neoliberalistinės ES integracijos ideologų ir propagandininkų priešiškumas ne tik valstybių politiniam suverenemui, bet apskritai pačiai demokratinio politinio valdymo dėjai. Ne tik R. Vilpišauskas, bet ir tokie šio integracijos projekto ideologiniai aptarnautojai kaip buvęs TSPMI darbuotojas doc. K. Maniokas ar TSPMI prof. G. Vitkus ne tik melagingai kartoja iš piršto laužtą teiginį, kad ES integracija esanti ne politinis, bet grynai „techninis“ projektas, bet ir nuolatos atvirai ir primygtinai ragina atsisakyti politinio valdymo ir demokratijos:

Šios antidemokratiškos užmačios demagogiškai ir ciniškai teisinamos siekiu „apsaugoti“ integraciją nuo „politinių“ (R. Vilpišausko žodžiais tariant – „populistinių“) svyravimų apraizgant ir sukaustant demokratinę ES šalių ir jų piliečių valios raišką atvirai neįvardijamų „institucijų“ tinklu. Be abejo, turimos omenyje suverenias valstybių galias vis labiau uzurpuojančios ir trokštančios jas visai atimti, kad galėtų netrukdomai tenkinti stambiųjų verslo korporacijų interesus, „federalizuojamos“ ES centrinės politinės ir biurokratinės institucijos, apsimetančios, kad tik „techniškai“ valdo pusę milijardo Europos gyventojų.

Šie savo giliai antidemokratinių nuostatų neslepiantys ideologai, tarp jų ir R. Vilpišauskas, visose be išimties ES šalyse kylantį natūralų ir lengvai suprantamą tautų ir visuomenių pasipriešinimą augančiai korporacijų ir jų interesams tarnaujančio Briuselio elito valdžiai melagingai vadina „populizmu“ ir „grėsme demokratijai“, visiškai nutylėdami, kad ES kamuojantį „demokratijos deficitą“ sukūrė ne savo laisvę ginančios tautos, o tikraisiais Europos demokratijos duobkasiais virtęs transnacionalinis, griežtai antidemokratiškas ir savo tautas bei pačią demokratijos idėją išdavęs profesionalių „eurointegratorių“ sluoksnis, kuriam priklauso ir čia apžvelgiamos „mokslinės konferencijos“ dalyviai. Apie tokią „integraciją“ ir jos panašumus su kadaise vykusia sovietine „integracija“ jau yra ne kartą rašyta, ir šie panašumai yra neabejotini (žr. ČIA ir ČIA).

Prof. Ramūno Vilpišausko gana trumpas pasisakymas vertas tokios išsamios analizės ne tik todėl, kad jis yra visiškai neadekvatus ir bejėgiškas gilėjančios ES krizės kontekste. Kur kas blogiau tai, kad jis yra tarsi lakmuso popierėlis, rodantis Lietuvos politikos moksle iki šiol vyraujančios Europos integracijos tyrimų paradigmos būklę – atskleidžia šios srities tyrimų ir studijų tikrąjį lygį ir kokybę. Ir verčia daryti ne tik neguodžiančią, bet veikiau nerimą keliančią išvadą: akademinių, tai yra neideologizuotų, ir atliepiančių vis prastėjančią šalies geopolitinę ir saugumo padėtį Europos studijų Lietuvoje faktiškai nėra. Tai nereiškia, kad apie Europos integraciją ir jos problemas nemąstoma. Bet jeigu mąstoma ir pasakoma kas nors įdomaus ir vertingo – tai nutinka tik už TSPMI bei kitų šia labai svarbia sritimi nesėkmingai mėginančių užsiimti ir mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomų, nors tokiam darbui neįgalių, akademinių institucijų sienų.

Bus daugiau.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Ukrainos balsas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: