V. Radžvilas. Pasirinkimas: dviguba vergystė arba laisvė

Seniai pasakyta, kad vergas, kuris nesuvokia savo padėties ir neįsisąmonina toks esąs – dvigubas vergas. Dvasinė ir proto vergystė dažnai ne tik sunkesnė už fizinę, bet kur kas labiau naikina ir žemina žmogų. Griauna jį kaip protingą, laisvą ir orią būtybę.

Žmonės valdomi ir – deja – neretai pavergiami dviem būdas. Pirmasis – atvira prievarta. Bet kaip tik todėl, kad ji atvira, tokia prievarta paprastai būna gana neveiksminga. Antrasis būdas – užvaldyti ir pavergti žmogaus protą taip, kad jis net nepajustų jau tapęs vergu. Šis būdas kur kas veiksmingesnis. Lietuva – Europos

šalis, kurioje klesti neįtikėtino masto išnaudojimas, milžiniška turtinė ir socialinė atskirtis, beveik neturintis ribų asmens, piliečio ir „tamsios“ bei „atsilikusios“ visuomenės dalies ujimas ir žeminimas.

Bet per beveik tris dešimtmečius tokio vergiško – skurdaus, apgailėtino ir niekingo – gyvenimo įvyko vos vienas iš tiesų didelis protesto mitingas. Ir tas pats buvo išvaikytas ir sušaudytas.

Tvyro visuotinė apatija ir tyla, visur girdėti nebent bejėgišką pyktį išduodantis dantų griežimas, nevilties jausmą kurstantis ir palaikantis aimanavimas virtuvių pokalbiuose, bailūs – nes anonimiški ir tūžmingi – tos pačios nevilties ir pykčio protrūkiai straipsnių komentarų skiltyse. Šitoks bejėgiškumas ir pasyvumas – ne atsitiktiniai. Tai – sistemingo ir masinio propagandinio smegenų plovimo ir proto ideologinio užvaldymo palikti pėdsakai žmonių sąmonėse ir širdyse.

Išvaduoti iš šios vergiško apkvaišimo būsenos ir atverti kelią į laisvę gali tik atvirai ir drąsiai tariamas Tiesos žodis. O kad tai įvyktų, pirmiausia reikia išlaisvinti patį Žodį.

Štai kodėl mitingas prie LRT toks pat svarbus kaip Sąjūdžio laikais, ir į jį būtina ateiti. Alternatyva taip pat aiški. Galima ir neateiti – ir toliau likti dvigubais vergais.